facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

2 egzempliorių tiražu išleista Juozapo Antanavičiaus „Seno kunigo pasakojimai“. Redaktorė Irena Ramaneckienė, maketuotoja Birutė Musneckienė. Nuotraukos iš autoriaus archyvo.

Šventojo Sosto rūmų kapeliono, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino penktojo laipsnio ordino kavalieriaus, Katalikiškojo Prano Daunio fondo prezidento, buvusio Lietuvos katalikių moterų sąjungos kapeliono, buvusio Panevėžio apskrities policijos kapeliono, buvusio Panevėžio pataisos namų (moterų kalėjimo) kapeliono, ilgamečio (28 m.) Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebono, Panevėžio Šv. Juozapo senelių globos namų statytojo ir mecenato kunigo Juozapo Antanavičiaus (g. 1930 balandžio 18 d.) knygoje pasakojami vaikystės, mokyklos ir studijų Kauno kunigų seminarijoje epizodai, bet daugiausia prisiminimų iš kunigystės metų Panevėžyje, Antašavoje, Upytėje. Pasakojama apie gyvenimo kely sutiktus kilniadvasius žmones – kunigus ir pasauliečius. Džiaugiamasi žmonių gerumu vienas kitam, gražiais tarpusavio santykiais, Dievo stebuklais kasdieniame gyvenime. Atpasakojami žmogaus protu nesuvokiami kunigų patirti nutikimai. Prisimenami juokingi ir skausmingi kolūkių kūrimosi fragmentai. Šiurpu krečia ateizmo brukimo žmonių sąmonėn faktai.

Ir šviesi, ir skaudi Naisių mokyklos istorija
Senoji Naisių mokykla buvo įsikūrusi didžiuliame name, priklaususiame Švietimo ministerijai. Name tilpo mokykla, mokytojos butas, pieninė, pienininkių butas ir net mūsų patalpos – mano tėvo „Kolonialinių prekių krautuvė“ bei butas. Be to, jame dar gyveno vyras ir žmona Stūriai ir mokyklos sargė su dukrele Genute.

Pro mūsų namą pravažiuodavo daug žmonių. Į krautuvę užeidavo ūkininkų ir ūkininkių silkių, žibalo, papirosų ir dar kai ko. Vestuvininkai užsukdavo saldainių... Su savo vežimais kiemą užplūsdavo čigonai, kurių aš labai bijodavau. Turgaus dieną atvažiuodavo kailių pirkti. Kartais, grįždami iš Šiaulių, pravažiuodavo Lygumų prekybininkai-žydai, pilnais prekių vežimais. Retkarčiais keliu ir koks autobusas nuriedėdavo. Automobilių tada buvo mažai, tikra retenybė. Tad, kai tik pasirodydavo koks lengvasis automobilis, mes, vaikai, skuosdavome prie kelio pavėpsoti. Be to, masindavo ir sklindantis benzino kvapas. Kažkoks ne toks, kaip dabar!

Mano vaikystė iki pirmos sovietinės okupacijos prabėgo Naisiuose. Nepriklausomos Lietuvos laikais kiekviename didesniame kaime buvusi mokykla kartu buvo, kad ir mažas, bet šviesus kultūros židinėlis. Už poros kilometrų nuo Naisių – Sereikiuose – mokykla buvo kur kas didesnė (dar ir dabar jos pastatas stovi). Joje mokytojavęs vyras globojo jaunųjų ūkininkų ratelį, ruošdavo parodas.

Neturėdamas nė dešimties metų, už užaugintus runkelius parodoje laimėjau pirmąją vietą. Gavau premiją – nemažą ryšelį kultūrinių aviečių daigų.                            

Naisių mokytoja Regina Šiaučiūnaitė-Jasaitienė buvo religinga, nors to neafišuodavo, priklausė šaulių organizacijai. Vaikus ugdė labai patriotiškai. Per šventes, ypač valstybines, apsirengdavo gražia šaulių uniforma. Valstybiniai minėjimai dažniausiai vykdavo ką tik pastatytoje Meškuičių mokykloje ar prie Laisvės paminklo (Malonu, kad jis dabar beveik toks pat atstatytas). O mokykla, anuomet šviesi, gražiai gelsvai dažyta, dabar atrodo tokia liūdna – kaip laidotuvių namai.

Netoliese, arčiau Kryžių kalno, buvo Daugėlaičių mokykla. Čia mokytojavo garsios Požėlų* giminės  atstovė Kazė Požėlaitė. Daugėlaičiuose teko lankytis ne kartą, o keturių skyrių baigimo egzaminus laikėme kartu su Naisių ir Daugėlaičių „abiturientais“.

Ypač įsiminė vienas įvykis Meškuičių mokykloje. Visi Meškuičių valsčiaus mokiniai, baigę pradžios mokyklas, t. y. keturis skyrius, buvo sukviesti į pažymėjimų įteikimo šventę. Vyko didelės iškilmės: dainavome, deklamavome eiles, grojo orkestras. Prieš giedant Lietuvos himną, ant scenos pasirodžiusi mokytoja Požėlaitė pasakė:

– Paskutinį kartą laisvai giedosime himną. Šiandien Raudonoji armija peržengė Lietuvos sieną.

Mokytoja apsipylė ašaromis. Verkė visi – ir vaikai, ir mokytojai. Net baigus giedoti himną, dar ilgai girdėjosi kūkčiojimai, lyg verkiančių vaikų prie motinos karsto. Taip apverkėme Lietuvos nepriklausomybę 1940-ųjų birželio 15-ąją. Tądien 15 val. Raudonoji armija pradėjo Lietuvos okupaciją.

Ir ne veltui verkėme – prasidėjo naujas gyvenimas.

Vidurvasarį labai išsigandau rusų tanko. Kai išniro iš Gibaičių kalnelio dūmų kamuolius svaidantis tankas, parbėgau namo be kvapo. Kodėl? Kai keliu riedėdavo automobilis ar tarškėdavo vežimas, galima buvo peršokti per griovį, bet buvau girdėjęs, kad tankas ir per griovius važiuoja... O tanke svetimtaučiai! Ką jiems reiškia mane suvažinėti?!

Rudenį į mokyklą susirinko mažiau vaikų. Aš irgi nebelankiau mokyklos – iš patriotizmo: nenorėjau rusų kalbos mokytis.

Nežinau – kodėl toks tvirtas mokyklos pastatas sudegė. Gal karas, gal žmonės buvo kalti?  

Taigi, sudegus, sunykus mokyklos pastatui, stovėjusiam ties posūkiu į Lygumus, sovietiniais laikais mokykla persikėlė į Žuko namus. Čia iš naujo vaikus ėmė mokyti mokytoja Regina Šiaučiūnaitė-Jasaitienė.

Žuko namuose nemažai išmokau, daug ko patyriau. Vieną rudenį teko porą savaičių karves ganyti. Varu niekas nevarė, bet šeimininkė Žukienė, labai šviesi ir miela moteris, prisikalbino mane, gavo tėvo sutikimą, prižadėjo visokių dalykų. Ir kas maloniausia – su kaupu tuos pažadus tesėjo. Migdė salone ant tokios sofutės, kokios mes niekada neturėjome, pasirūpino avalyne, kad kojos nesuskirstų. O jau kaip maitino – sunku net papasakoti! Sykį taip skaniai valgiau, kad nė dabar pamiršti negaliu, rodos, ir šiandien tą skonį burnoje jaučiu. Atnešė dubenėlį bulvių, žirnių ir morkų košės, o joje – didžiulė kulšis... Net nežinau, kokio paukščio.

Žuko namuose buvau ir mandagumo pamokytas. Žukai turėjo dukrą Paulę – dailininkę, gyvenusią Šiauliuose. Kartą genu karves į tvartą, žiūriu – kieme vaikštinėja panelė Paulė. Kad surikau:
– Paule, neleisk karvėms iš kiemo išeiti!

Išgirdau griežtą pastabą:
– Kam Paulė, o tau teta!

Lig šiol prisimenu šią mandagumo, pagarbos kitam pamoką. Ak, kaip trūksta tokių pamokų šiandien! Neseniai einu, valytojas šluoja šaligatvį. Aš jam sakau:
– Padėk, Dieve!

O jis pakėlė galvą ir spokso, visai nesuprasdamas, ką aš jam noriu pasakyti. O gal... gal nežinojo, kaip atsakyti į tokį palabinimą?

Bet juk gera būti pasveikintam! Kai ganydavau, pamatęs, kad kas keliu eina, pabėgėdavau artyn, atsistodavau po pakelėje augančiu topoliu ir laukdavau, kol praeivis ištars:
– Paganyk, Dieve!

Tam, kuris be palinkėjimo praeidavo pro šalį, pavymui sušukdavau:
– Ar nematei kiaulės su skambaliukais?

Žuko šeimos istorija labai dramatiška. Šeimos galva buvo grįžęs iš Pietų Amerikos, daug vargęs, dirbęs, pastatęs namus, užveisęs didžiulį sodą, užauginęs tris dukras. Kai vokiečių okupacijos metais užplūdo pabėgėliai iš Rusijos, Žukienės gera širdis neliko abejinga. Žukai priglaudė vieną moterį. Pasitikėjo ja, visas namų kertes aprodė, nieko nuo jos neslėpė. Bet rusės būta baisaus žmogaus. Užėjus antrajai sovietų okupacijai, susiuostė su kareiviais, šeimą išžudė, visą turtą išsivežė, nieko nepaliko, tik kiemo vidury numetė Žukienės raktų pundelį. Nebereikalingi buvo.

Jau nedaug žmonių tuos siaubingus įvykius mena.
 -----
* Karolis Požėla (gimė 1896 m. Pakruojo r. Bardiškių kaimo valstiečių šeimoje) – žurnalistas, redaktorius, vienas iš Lietuvos komunistų partijos įkūrėjų, šešis kartus kalintas Lietuvos, Latvijos, Lenkijos kalėjimuose, komunistinio perversmo 1926 m. gruodžio 16 d. organizatorius, karo tribunolo nuteistas mirti ir 1926-ųjų gruodžio 27-ąją kartu su kitais trim komunarais – Rapolu Čarnu, Kaziu Giedriu, Juozu Greifenbergeriu sušaudytas Kauno VI forte.

Ten, kur mano vaikystė
Mano vaikystės pėdutės įmintos Naisiuose. Netoli kryžkelės, prie kelio į Lygumus. Ten stovėjo didžiulis raudonų plytų namas – buvęs dvaro kumetynas. Viename jo gale buvo mokykla su man brangiausia mokytoja Regina Šiaučiūnaite-Jasaitiene, kitame gale – pieninė su panelėmis, pas kurias dažnai žvilgančiais žirgais atjodavo Lietuvos kariuomenės raiteliai.

Uosupis su tiltu, tada labai dideliu atrodžiusiu, upelio užutekiai, kuriuose lydekas gaudydavome, – mano vaikystė.
Nebėr to namo. Styro tik silosinės atramos... Pievos ištryptos... Nebėra ir Uosupio...
Tačiau retkarčiais užeidavo (ir tebeužeina) toks ilgesys, kad neiškęsdavau ir nuvažiuodavau. Pastovėdavau... Negalėdavau atsistebėti, kaip viskas sumažėję ir sunykę... Būdavo baisiai gaila, bet vis tiek atrodydavo, kad siela pasisotindavo, o ilgesys šiek tiek atlėgdavo.

Nėr namų
Nėr namų, kuriuos aš gimiau,
Ir pastogės – kuri vėjus užstojo,
Kur mažyčiai langai
Visą saulę susėmė...
Ir, bekrykščiant mažam,
Už mane lopšio lingė raudojo.
O dabar ir suaugęs verkiu –
Naštą melo, klastos tartum kryžių nešioju.
Nėr takelių žalių,
Kur rasoj mažos kojos bėgiojo,
Kur girgždėjo svirtis,
Obelis, kur svyravo baltoji.
Tik naktyje tarp beržų vienišų
Vėjas šaltas dirva nuvaitoja.
Bet sapnuose vaikystę regiu
Ir laimingu viliuosi rytojum.          
1962-05-19

Į viršų