Gimęs Pakruojyje
Šiemet, liepos mėnesį, lietuvių dailininkui, vitražo ir profesionaliosios sieninės tapybos pradininkui Lietuvoje, profesoriui Stasiui Ušinskui (1905–1974) sukanka 115 metų. Tai vienas brandžiausių ir novatoriškiausių Lietuvos menininkų, kurio kūryba apima daugelį meno sričių. Šio dailininko gyvenimas ir kūryba glaudžiai susijusi su Pakruoju, Šiauliais, Šiaulių kraštu. 

Stasys Ušinskas gimė 1905 m. liepos 20 d. Pakruojyje, akmenskaldžio šeimoje. Ši profesija jų giminėje buvo paveldima iš kartos į kartą. Dailininkas su ypatinga pagarba prisimindavo savo senelį, akmenskaldį ir krosnininką, auksinių rankų meistrą, dirbusį Pakruojo dvare pas baroną fon Ropą. Jo senelis prižiūrėjo Ropų dvaro rūmus ir sodą.

Rūmų savininkai baronai fon Ropai buvo aistringi kolekcionieriai. Jų turtingoje kolekcijoje buvo italų, Nyderlandų renesanso garsių meistrų drobių, danų skulptoriaus Bertelio Torvaldseno (1770–1844) skulptūrų, retų ginklų rinkinys ir, žinoma, didžiulė biblioteka. Senelis dažnai nusivesdavo mažąjį Stasiuką į Ropų dvarą, kur jį sužavėjo ir padarė jam didžiulį įspūdį puošnūs dviaukščiai rūmai ir senas parkas. Vaikščiodamas su seneliu po Ropų dvarą, jis sužinojo apie ilgaamžę Pakruojo miestelio ir rūmų istoriją bei juose gyvenusius žmones (Žr. plačiau: Nekrašius J. Menininko kelias: nuo Pakruojo iki Paryžiaus. „Šiaulių kraštas“, 1995 spalio 21 d.).

Istorijos ir meno pamokos Pakruojo dvare
Pakruojo dvaras ir miestelis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1531 m., kai Trakų vaivada Jonas Zaberezinskis priėmė sprendimą dėl Upytės pavieto žmonių skundo, kuriame Rietavo tijūnas Martynas Vakavičius buvo skundžiamas, jog kurdamas Pakruojo dvarą ir miestelį, užgrobė jų žemes  (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraštynas, F. 37-208, 256-440). 1585 m. karalius Zigmantas Vaza leido Pakruojyje rengti metines muges. Pirmieji žinomi dvaro savininkai buvo Martinavičiai. Išliko 1596 m. balandžio 11 d. Pakruojo dvaro inventorius, surašytas mirus dvaro savininkui V. Martinavičiui. Žemaičių vyskupo J. Tiškevičiaus Pakruojo bažnyčios 1637 m. sausio 27 d. vizitacijos akte paminėtas Pakruojo dvaro savininkas Aleksandras Koleckis (Didžpetris V. Iš Pakruojo dvaro istorijos. „Žiemgala“, 1995, Nr. 3, p. 2).

1647 m. Pakruojo dvaro ir miestelio inventoriuje (Inwentarz majetnosci Pokroja) aprašyti „dideli namai“, tvenkinys su malūnėliu, kuriame buvo visa malimo įranga, kluonas, 2 sodai, daržas, pievos, laukų ir miškų ribos, miestelio gyventojai su jų duoklės ir mokesčių apskaičiavimu, namai ir gatvės, dvaro smuklė turgavietėje, miestelėnų pareigos, valsčiaus kaimų sklypai. Iš šio inventoriaus matyti, kad Pakruojo dvaras vis labiau plėsdamasis, tapo vienu iš didžiausių Šiaurės Lietuvoje. (Pakruojo dvaro ir miestelio inventorius 1647 – Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyrius, F. 37, A-210).

1687 m. Pakruojo dvarą ir miestelį valdė LDK kariuomenės pulkininkas, Kauno pavieto taurininkas S. Juškevičius. 1729 m. Pakruojo dvaras atiteko Kauno pavieto pakamariui Mstislavo kaštelionui Jonui Zabielai. 1755 m. gegužės 19 d. Pakruojo dvaras su miesteliu atiteko Ferdinandui Miunsteriui, o 1790–1797 m. jau priklausė Žadeikėnų seniūnui Teodorui fon Ropui, gavusiam jį kraičio, vedus Aleksandrą Miunsterytę (Miškinis A. Pakruojis. Istorinės urbanistinės raidos iki 1940 m. svarbesnieji bruožai. „Žiemgala“, 1998, Nr. 2, p. 19).

Vokiečių kilmės didikų fon Ropų giminė garsi ir kilminga, savo protėviu laikanti vyskupą Albertą, kuris 1202 m. dabartinėje Latvijos Respublikos teritorijoje įkūrė Kalavijuočių ordiną ir Rygos miestą. Jis buvo kilęs nuo Reino, tikroji jo pavardė Buxauden. Vyskupo brolis taip pat atvyko į Latviją ir čia gavo valdas ant Ropės (Raupena, Roop) upės kranto. Nuo šios upės pavadinimo ir kildinama Ropų pavardė (nuo 1221 m.) (Kazlauskas A. Istorinė pažyma apie buvusį Pakruojo dvarą. Kultūros ministerija (autoriaus archyvas), 1969, p. 2. Istorinės pažymos kopija saugoma autoriaus archyve).

1804 m. Pakruojo dvarą valdžiusiam Teodorui fon Ropui priklausė ir miestelis, du palivarkai, 18 kaimų ir 3 užusieniai, kuriuose gyveno 1499 gyventojai. 1899 m. Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše nurodytas Pakruojo dvaro savininkas Hermanas fon Ropas, kuriam priklausė 2160 dešimtinių žemės ir 4175 dešimtinės miško (Didžpetris V. Iš Pakruojo dvaro istorijos, p. 2).

Retai kur rasi Lietuvoje tokį dvarą, kuris būtų išsaugojęs savo architektūrinį ansamblį ir daugmaž autentišką vaizdą. Tai unikalus 38 pastatų ansamblis, kurio ne tik rūmai, bet ir ūkio pastatai žavi savo klasicistinėmis formomis.

Pakruojo dvaro pastatų architektūrinis ansamblis buvo pradėtas kurti XVIII a. paskutiniame dešimtmetyje, valdant Ropams. Iš pradžių baronas Vilhelmas fon Ropas, o vėliau ir jo sūnus Teodoras (1783–1852) suprojektavo ir pastatė dvaro statinius, kurie išliko iki mūsų dienų. Pirmieji ansamblio pastatai, tarp jų ir vėlyvojo klasicizmo rūmai pastatyti 1820 m. o visas architektūrinis ansamblis baigtas XIX a. pabaigoje. 1823 m. pastatytas vėjo malūnas. 1866 m. įsteigta Pakruojo dvaro vaistinė. XIX a. pabaigoje dvare buvo pastatyta spirito varykla ir alaus darykla, karčema ir kiti pastatai. 1909 m. dvare veikė alaus bravoras ir garinis malūnas.

Svarbiausias Pakruojo dvaro akcentas ir kompozicinis centras – puošnūs dviaukščiai rūmai – stovi beveik ansamblio vidury. Tai dviejų aukštų stačiakampis klasicistinių formų pastatas su pusrūsiu. Rūmų patalpos išdėstytos dviem eilėmis. Pagrindinis įėjimas – iš parterio pusės, papuoštas kolonomis – be bazių. Rūmų vidaus planas anfiladinis. Puošniausia patalpa – stačiakampė šokių salė (žmonių dar vadinama „veidrodžių sale“), turinti elipsinę kolonadą. Lengvų proporcijų jonėninio orderio suporintos kolonos (išskyrus salės galus, kur jos stovi atskirai) remia antablementą, kurio architravas – trijų dalių, frizas papuoštas tapytais augaliniais motyvais, karnizas – su dantukais. Virš karnizo kyla veidrodinis skliautas, kurio lenkti paviršiai papuošti tapyba. Ovali centrinių rūmų salė garsėja unikalia akustika. (Stankevičius H. Pakruojo dvaras. „Dienovidis“, 1991 spalio 11-18, Nr. 40, p. 3).

Prieš rūmus yra ovali veja ir kvadrato formos aikštė, kurios gale stovi du svirnai. Į rytus nuo rūmų stovi vienaaukštis sandėlis, kuris, kaip ir rūmai, iš kitų klasicistinių pastatų išsiskiria tinkuotomis mūro sienomis. Yra žinoma, kad ansamblį statė vietiniai meistrai Vyčas, Svidras ir kt.

Prie rūmų apie 1850–1860 metus užveistas angliško stiliaus parkas (apie 9 ha), kuriame yra per 20 rūšių retų veislių medžių. Jis tęsiasi į šiaurę nuo rūmų apie 0,6 km dešiniuoju Kruojos krantu. Parko kraštovaizdį ypač praturtina plati užtvenktos upės vandens juosta ir medžiais apaugusi sala.

Iš gamybinių pastatų savo architektūrinių formų turtingumu išsiskiria vandens malūnas, statytas XIX a. pradžioje iš lauko riedulių. Šį statinį sudaro du stačiakampiai nevienodo ilgio lygiagretūs korpusai, sujungti fasadine siena.

Pagrindinis simetriškas malūno fasadas, nukreiptas į pietus, traktuojamas kaip du plokšti portikai su lėkštais frontonais ir atvira arka tarp jų. Greta šio statinio – vėjo malūnas, sumūrytas iš lauko akmenų ir dolomitų.

Labai įdomus Pakruojo dvaro sodybos arkinis tiltas – Kruojos užtvanka, pastatyta 1821 m. Tai liudija vidurinės arkos kontraforse buvęs įrašas „1821 t.v.d.e.“ Šis vienintelis Lietuvoje arkinis tiltas pagal prancūzų inžinerinės hidrotecnikos mokyklos auklėtinio projektą buvo pastatytas iš tašyto dolomito plokščių. Kruojos svitos poringasis dolomitas seniau buvo laužomas Kruojos upelio pakrantėse ir sėkmingai naudojamas išorės sienų, arkų bei kitoms statyboms. Šis tiltas savo proporcijomis primena senuosius romėnų tiltus ir graikų akvedukus. Virš penkių tilto arkų kadaise buvo turėklai su dvigubai mažesnio žingsnio akutėmis. 2001 m. gruodžio mėn. Pakruojo dvaro sodybos arkinis tiltas-užtvanka buvo atstatytas.

2001 m. Lietuvos paštas išleido dailininko H. Ratkevičiaus sukurtą pašto ženklą – „Pakruojo dvaro sodybos tiltas-užtvanka. 1821 m.“ tai šviesiai žalsvame fone, tarp senų medžių pavaizduotas Pakruojo dvaro arkinis tiltas, kurio trys arkos atsispindi lygiame Kruojos upės paviršiuje.

Pakruojo dvaras buvo daugelio dvarų – Akmenėlių, Naujadvario, Šukionių, Juknaičių, Liberiškio, Maldžiūnų, Palašmenės, Žydmiškio, Kalevų – centras. Klestėjimo metu (XVIII-XIX a.) Pakruojo dvarui priklausė apie 3 tūkst. ha žemės ir miškų.

Pakruojo dvaras buvo aukštos žemės kultūros plėtojimo centras. Čia buvo ūkininkaujama pasitelkiant naujausią techniką ir technologiją. XIX a. pabaigoje nudrenuotos visos dvaro žemės, laukai kasmet apsėjami geriausia sėkla, gaunama dažniausiai iš Vakarų Europos, laikytasi sėjomainos. Ūkio tvartuose auginama veislinių gyvulių. Tai turėjo teigiamos įtakos ūkininkavimo kultūrai visoje šiaurės Lietuvoje.

XIX a. penktajame dešimtmetyje Pakruojo ir kitų dvarų savininkas baronas Teodoras fon Ropas pakeitė valstiečių lažines prievoles pinigine. Su valstiečiais ir laisvaisiais žmonėmis buvo sudarinėjamos ūkio nuomos sutartys. Apie 1844 m. sutarties tekstas buvo išspausdintas spaustuvėje (Tyla A. Lietuviška valstiečio ir dvarininko XIX a. pirmosios pusės nuomos sutartis. Lietuvos istorijos metraštis, Vilnius, 1977, p. 90-94).

XIX a. Pakruojo dvaras garsėjo sodininkyste ir daržininkyste. Čia buvo užveistas medelynas, sodas, didelis bitynas, įrengti žuvivaisos tvenkiniai, pastatyta oranžerija, kurioje, be daržovių, auginta ir vynuogių. XIX a. pradžioje Pakruojo dvare buvo įkurta sodininkystės ir daržininkystės mokykla, kurioje dėstė prityrę sodininkai. Ją baigę galėjo įsidarbinti ir kituose dvaruose.

Tuos laikus menantys žmonės tvirtina, kad gauti darbo pas baronus fon Ropus buvo laimė. Tinginių ir apsileidėlių čia niekas nelaikė. Dvaro darbininkai ir jų šeimos nariai buvo gydomi dvaro gydytojo ir gaudavo vaistų nemokamai.  Dvaro vaistinė tarnavo ne tik dvaro, bet ir visos apylinkės žmonėms.  Apie 30 metų dvare gydytojo praktika vertėsi A. Barauskas (Barowski), miręs apie 1923 m. Ilgus metus dvaro vaistininku buvo Vladas Staškevičius.

1823–1829 metais Pakruojo dvare gyveno prancūzų keliautojas, archeologas, etnografas ir gamtininkas Frederikas Diubua de Monpere (F. Dubois de Montpereux, 1798–1850). Būdamas baronų Ropų šeimos mokytoju, jis gyveno Pakruojo dvare, kasinėjo pilkapynus, piliakalnius (Gedeliuose, Karpiškiuose, Raginėnuose), atodangas, surinko duomenų ir paskelbė savo pagrindinį veikalą „Geognostinės pastabos apie Lietuvą“, kuriame paskelbė pirmąjį Lietuvos geognostinį žemėlapį (Geognostische Bemerkungen uber Lithauen, Arch. Mineral. Geogn. Etc., 18302, b. 2).

Pakruojo dvaras pasižymėjo ir kaip kultūros centras. Jame buvo sukaupta meno vertybių, iš kurių išsiskyrė įdomi ir reta vaizduojamosios dailės – tapybos, grafikos ir skulptūros  kolekcija. Šioje kolekcijoje buvo įžymių italų, Renesanso epochos dailininkų ir skulptorių darbai, iš jų paminėtini: olandų tapytojo Dirck Van Baburen (apie 1595–1624) paveikslas „Kristaus aukojimas“ (apie 1617 m.), italų dailininko Giulio Cesare Procaccini (1574–1625) „Šv. Kotrynos sužadėtuvės“, kito italo Frančesko Albano (1575–1660) „Europos pagrobimas“ (beje, šis kūrinys saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje), danų skulptoriaus B. Torvaldseno skulptūros „Komedijos mūza – Melpomenė“ ir „Herojinė poezijos mūza – Kaliopė“ ir kt.  

Šios kolekcijos pradininku laikomas baronas Teodoras fon Ropas (1783–1852), kuris su vyresniuoju broliu Ferdinandu (1779–1844) įsigijo šiuos paveikslus 1801–1804 m. keliaudamas po Prancūziją ir Italiją (Daugelis O. Legendomis apipintas palikimas. „Žiemgala“, 1991, Nr. 2, p. 4-5). Romoje Teodoras susitiko su danų skulptoriumi B. Torvaldsenu, jų susitikimas virto pažintimi. Teodoras fon Ropas tiesiai iš dailininko dirbtuvės nusipirko jo marmurines skulptūras „Venerą“, skulptūrą-bareljefą „Achilas ir Briseidė“ (dabar  jos saugomos nacionaliniame Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje) ir kt.

Šios kolekcijos dalis (apie 100 kūrinių) nuo 1830 m. buvo laikoma Pakruojo dvare, iš čia dalis paveikslų 1859 m. buvo perkelta į Raudondvario dvarą (Radviliškio r.). Dabar yra išlikę 20 šios kolekcijos paveikslų, keletas skulptūrų, saugomų nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės ir Šiaulių „Aušros“ muziejuose. Manoma, kad fon Ropai galėjo remti Italijoje besimokantį būsimąjį skulptorių B. Torvaldseną, kuris atsidėkodamas padovanojo jiems skulptūras.

(Bus tęsinys)

Ekslibrisas baronų fon Ropų bibliotekai. XIX a. pabaiga.

Pakruojo dvaro rūmų parko vartai. Apie 1985 m. J. Nekrašiaus nuotr.

Pakruojo dvaro rūmai. Apie 1985 m. J. Nekrašiaus nuotr.

Pakruojis 1920 m. K. Cerpinskio atvirukas.

Barono Leono fon Ropo šeima Pakruojo dvaro rūmų verandoje. Apie 1935 m. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.

Skulptoriaus B. Torvaldseno bareljefas antikine tema iš Pakruojo dvaro rūmų. Apie 1940 m.

Pakruojo dvaro rūmų svetainė. Apie 1940 m.

Pakruojo dvaro rūmų biblioteka. Apie 1940 m. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.