facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Lietuvoje pastaraisiais metais šiek tiek pagausėjo biografinių leidinių apie mūsų krašto rašytojus. Neseniai vartėme knygą apie Vincą Mykolaitį-Putiną, jo gyvenimą. Štai ir vėl naujiena – prekyboje

pasirodė rašytojo, LŽS nario Stasio Lipskio knyga „Tarp šlovės ir ašarų“. Tai biografinė knyga apie žymaus lietuvių rašytojo Antano Vienuolio gyvenimo dramą. Ją išleido vilniškė leidykla „Žuvėdra“.

Kaip sako pratarmėje knygos autorius, apie mūsų literatūros klasiką, rašytoją Antaną Vienuolį-Žukauską (1882-04-07 – 1957-08-17) išleista nemaža tiek kritikos studijų, tiek atsiminimų rinkinių.

Kur kas solidesnis yra paties rašytojo kūrybinis derlius – romanai, apysakos, apsakymai, legendos, dramos, feljetonai, kelionių reportažai.

Keli dešimtmečiai skirti pagrindinei provizoriaus veiklai – darbui vaistinėse. Jis Lietuvoje įkūrė pirmąjį memorialinį muziejų – savo motinos dėdės Antano Baranausko klėtelę, ja nuolat rūpinosi ir vadovavo iki pat mirties. Ilgus metus gyveno Maskvoje bei Kaukaze.

Vartydamas naujosios knygos puslapius recenzentas lieka patenkintas S. Lipskio geba tiksliai atrinkti vieną ar kitą rašytojo autobiografinį faktą, įterpti rašytoją artimai pažinojusių nuomones.

Beje, A. Vienuolis nelabai buvo parankus vietiniams partiniams veikėjams. Antai knygoje santūriai, bet teisingai aprašyti A. Vienuolio konfliktai kalbant apie lietuviškų mokyklų stoką Vilniaus regione.

Tarybiniais metais A. Vienuolio asmenybė ir kūryba buvo akivaizdžiai išliaupsinta. Oficialioji kritika ypač šlovino jo romaną „Puodžiūnkiemis“, kuris pačiam autoriui kėlė daug skausmo ir ašarų dėl redaktorių prirašinėjimų ar parašyto teksto braukymų. Baimė dėl tremtyje įkalinto sūnaus lėmė nuolankų rašytojo elgesį ir tylią kapituliaciją, kai cenzoriai perrašinėjo jo sukurtus tekstus...

Ilgą laiką rašytojas buvo priverstas skleisti melą apie nežinia kur esančią dukrą Laimą. Nors žinių apie ją turėjęs, nes mamutė, jo žmona, slapta susirašinėjo su Amerikoje gyvenančia dukra. 1944 metų vasarą Laima su vyru, Kauno karo mokyklos aviacijos skyriaus absolventu, leitenantu, pasitraukė į Vakarus. Tik 1969 metais Juozo Jurginio šeimos įkalbėta ji ryžosi su „Inturisto“ kelialapiu atvykti kelioms dienoms į Vilnių, o iš čia vieno „Gimtojo krašto“ žurnalisto padedama, atvažiavo pusvalandžiui į Anykščius, aplankė gimtuosius namus ir pasiėmė Juozo Stonio knygą „Antanas Vienuolis“, kurioje buvo rašytojo autografas „Laimučiutei“. Kai kurie rašytojo kūriniai tarybiniais metais nebuvo publikuojami.

Tik atkūrus Nepriklausomybę, pamažu atsiskleidžia tikroji A. Vienuolio gyvenimo drama – ir asmeninė, ir kūrybinė. Pamažu tolsta išliaupsintasis tarybinis rašytojas, sugrįžta didi kūrėjo asmenybė, patyrusi kančių ir neišvengusi skaudaus blaškymosi istorinėse pervartose.

Naujų spalvų į A. Vienuolio asmenybės istoriografiją įnešė jo artimo giminaičio Rapolo Šaltenio knyga „Tikras ir netikras Vienuolis“ (1994) bei rašytojo globotinės Bronės Katinienės atsiminimai „Atodairų vasara“ (2002).

Paskatintas šių leidinių, knygos autorius domėjosi A. Vienuolio archyvais, jo amžininkų prisiminimais bei naujai paskelbta gausia jo laiškų korespondencija.

„Ne toks buvo Vienuolis, – leidinyje „Sietynas“ rašė Bronė Katinienė Atgimimo pradžioje. – Per minėjimus, kai iš tribūnos pasipila rašytojo asmenį liaupsinantys žodžiai: didysis klasikas, socializmo įtvirtintojas, darbo žmonių draugas, jų kovos dainius, aš net susigūžiu – ne apie tą žmogų, visai ne apie tą rašytoją čia kalbama. O buvo jis tipiškas mūsų patriarchalinio kaimo vaikas, išsaugojęs gamtos reglamentuotą savo tėvų moralę, jų pažiūras, iš Dievo malonės gavęs talentą, čiulbėjo kaip mokėjo savo aukštaitišku liežuviu.“

Pasak knygos autoriaus S. Lipskio, apie visa tai ir rašoma knygoje „Tarp šlovės ir ašarų“. Ašaros ne veltui akcentuojamos knygos pavadinime. Savo kūryboje narpliojęs ne vieną graudulingą siužetą, rašytojas dažnai taip įsijausdavo į personažų savastį, jog negalėjo be ašarų rašyti apie likimo akibrokštus žmonių gyvenime. Biografinis pasakojimas apie A. Vienuolį prasideda ir baigiasi viena diena rašytojo gyvenime – būtent 1957-ųjų rugpjūčio septynioliktąja, kai nustojo plakti menininko širdis...

Į viršų