facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Turbūt niekas nepaneigs, kad istorijos tematika paremtos ir parašytos knygos skaitytojams leidžia patirti jaudinančius išgyvenimus net ir nepalikus namų. Istorijos romano rašymas taip pat gali būti jaudinanti patirtis, tą patvirtina knygų „Imperatoriaus meilužė“ ir „Magdalė, smuklės merga“ autorė Gina Viliūnė.

Autorės dėmesio centre – Vilnius
Tiesioginės transliacijos „Pabėgimas į istoriją“ metu rašytoja atviravo, kad naujos knygos dar nebaigė rašyti, bet pasidžiaugė, jog leidykla nusprendė pakartoti ankstesnių jos knygų tiražus.

„Prisiminti Magdalę man buvo visai smagu, nes dabar kaip tik dirbu prie istorijos apie XVI a. Vilnių“, – kalbėjo ji.

Rašytoja sakė, kad ne kartą yra sulaukusi klausimo, į kokį amžių norėtų nukeliauti, ir pripažino, jog jeigu turėtų galimybę keliauti laiku, pasirinktų XVI a. Vilnių: „Tai buvo miesto klestėjimo laikas. Iš tiesų manau, kad tuo laikotarpiu Vilnius nelabai skyrėsi nuo kitų Europos miestų. Čia ilgą laiką rezidavo valdovai, o kai valdovas gyvena mieste, miestas iš karto pagyvėja, turtingėja. Būtent XVI a. buvo Vilniui turtingas laikas ir rašyti apie jį visai smagu.“

G. Viliūnė pasakojo, kad knyga „Magdalė, smuklės merga“ yra apie 1530 m. Tokia data pasirinkta, nes tais metais Vilnių nusiaubė dvi nelaimės: maras ir gaisras. Rašytoja dar ir dabar prisimena, kaip kilo idėja parašyti šią knygą: „Kompiuteryje radau savo senus, jaunystės laikų apsakymus. Tai buvo tokie mano pirmieji, primityvūs apsakymai apie Vilniaus istoriją. Kai daviau juos paskaityti savo dukrai, ji labai kritiškai pažiūrėjo į mano kūrybą ir pasakė, kad iš to galėčiau padaryti romaną, tai kažkaip jai pritariau ir nusprendžiau pamėginti.“

Minėti apsakymai davė pradžią romano pradžiai, o tolimesnė istorija vyniojosi vaizduojant Vilnių su visais jo sluoksniais, pradedant nuo žemiausio socialinio sluoksnio iki – aukščiausio. Tokiu būdu knygoje atsirado tarnai, amatininkai, pirklys, teisėjo šeima, vaistininkas.

Rašytoja neslėpė, kad šioje knygoje be tikrų faktų, yra šiek tiek ir išgalvotų dalykų. „Kai nutariu rašyti tokiu principu, aprašant visus socialinius sluoksnius, supratau, kad apie paprastus žmones parašyti yra labai sunku, nes apie juos nėra likę jokių šaltinių. Tarkime, lengva rašyti apie karališkas šeimas, Radvilų giminę, nes yra šaltinių, likę portretai, tai maždaug galime įsivaizduoti, kaip jie atrodė, o kaip atrodė eilinis Vilniaus amatininkas, gyvenęs XVI a., neaišku, nes niekas jo nenupiešė, neaprašė jo buities. Aišku, yra teismo knygos, kuriose minimi paprasti gyventojai, bet labai siaurai, tik tiek, kiek tai susiję su byla. Tad bandžiau užpildyti tą spragą, sugalvodama tuos veikėjus“, – kalbėjo G. Viliūnė.

Vien tik faktų neužtenka
Šioje knygoje aprašyti ir tikri įvykiai, tokie kaip maras, gaisras. Albertas Goštautas, Mykolas Glinskis taip pat – tikri istorijos veikėjai, kurie iš tiesų kariavo tarpusavyje ir labai nesutarė. Dar vienas pakankamai tikroviškas veikėjas, ar bent jau jo aplinka, – vaistininkas Mikalojus. Knygos autorei pavyko rasti 1608 m. dokumentą, iš kurio paaiškėjo, kad vienas vaistininkas Kaune pardavinėjo vaistinę ir paliko ilgą sąrašą vaistinės inventoriaus. Iš jo paaiškėjo, kad viduramžių vaistinėse buvo prekiaujama neįtikėtinais dalykais, o vaistai sudarė tik maždaug 30 proc. viso asortimento. Vaistinėje buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais, saldumynais, ūkio daiktais. Gydytasi brangakmeniais, džiovintomis varlėmis, bebrų sėklidėmis, gyvačių taukais, lydekų brendžiu, vėžių akimis.

Taip pat knygoje paminėti tokie realiai egzistavę įdomesni asmenys, kaip garsus vokiečių gydytojas, alchemikas, XVI a. pradžios gydymo novatorius Paracelsas, pirmasis LDK spaustuvininkas Pranciškus Skorina. Atkurtas ir autentiškas to meto žiniuonių portretas, paminėti burtai, užkalbėjimai, aprašyta amuletų galia.

Rašytoja atviravo, kad rašant apie senuosius laikus, sunkiausia buvo nusimesti XXI a. žmogaus pasaulėžiūrą, nes viduramžio žmonės 90 proc. nežinojo to, ką žinome mes.

„Pasaulio suvokimas tuo metu buvo kitoks nei dabar ir į tai reikia atsižvelgti, įsijausti į tų žmonių pasaulėjautą. Kiek man tai pavyksta, sunku pasakyti, bet vis tiek manau, kad visu 100 proc. atkurti tokį pasaulį, kokį matė jie, yra neįmanoma, bet vis tiek stengiuosi“, – sakė G. Viliūnė.

Jos nuomone, kiekvienas istorinis romanas yra šiek tiek fantastinis, nes neturime galimybės keliauti laiku ir negalime visko žinoti. Net ir ieškant informacijos apie valdovus, didikus, kurios atrodo yra visai nemažai, neįmanoma visiškai atkurti jų vaizdo. Kaip bebūtų gaila, pavyzdžiui, vis tiek nežinosime, ką jautė Žygimantas Augustas, miegamajame kuždėjęs meilius žodžius savo Barborai.

„To niekas neužrašė, todėl rašant romaną, tenka tai sugalvoti, sukurti“, – išskyrė rašytoja.

Anot jos, skaitant bet kokį istorinį romaną, autoriumi nereikėtų visiškai pasitikėti. Pavyzdžiui, tam tikrus faktus galima patikrinti nardant po interneto platybes ar atsivertus vadovėlį.

„Aš pati taip darau. Tarkime, mano mėgstamiausias rašytojas yra Borisas Akuninas. Kai perskaičiau pirmą jo romaną, faktus pasitikrinau Vikipedijoje. Įsitikinusi, kad pagrindiniai faktai yra teisingi, kitų romanų nebetikrinau, nes tuo autoriumi ėmiau pasitikėti, tą patį rekomenduoju daryti ir jums“, – patarė G. Viliūnė.

Tenka nemažai keliauti
Kita autorės knyga „Imperatoriaus meilužė“ yra visiškai kitokia. Tai pasakojimas apie tikrai gyvenusią realią asmenybę Rokiškio grafo Ignacijaus Tyzenhauzo dukrą Sofiją Tyzenhauzaitę.

Rašydama šią knygą, rašytoja daug keliavo, kad pabūtų tose vietose, kur vaikštinėjo pati grafaitė. Vietomis, kur grafaitės atminimas yra puoselėjimas iki šiol, ji pasidalijo ir su savo skaitytojais. Pirmiausia ji pasiūlė aplankyti grafui priklaususiame Rokiškio dvare, kur kurį laiką gyveno ir pati Sofija. Jos atminimas puoselėjamas ir Rokiškio bibliotekoje. Daug informacijos apie grafaitę tai pat galima rasti Telšiuose, Žemaičių muziejuje, ten yra nemažai daiktų, priklaususių grafaitės šeimai ir atkeliavusių iš Platelių dvaro. Iš Sofijos vyro namų – Platelių dvaro – likę tik pamatai, bet yra išlikęs dvaro parkas, be to, čia labai smagu pasivaikščioti po apylinkes. Dar vienas galimas maršruto taškas – Taujėnų dvaras, vieta, kur Sofija susipažino su imperatoriumi Aleksandru.

Rašydama šią knygą autorė taip pat keliavo į Varšuvą, Paryžių, kur lankėsi ir pati Sofija.

Ji pasakojo, kad mintis parašyti knygą „Imperatoriaus meilužė“ kilo atsitiktinai domintis XIX amžiumi: „Kažkur perskaičiau, kad XIX a. gyveno tokia grafaitė, kuri rašė istorinius romanus, tai man įstrigo, todėl nutariau pasidomėti labiau ir parašyti straipsnį apie Sofiją. Straipsnio rašymas nors ir atima daug laiko, leidžia pasitikrinti, nes vis tiek reikia surinkti nemažai medžiagos, ar gali apie tą žmogų toliau domėtis ir parašyti romaną. Manau, kad beveik visi istorijoje kažką nuveikę personažai yra verti romano. Galima parašyti romaną apie bet kuri valdovą, didiką, klausimas tik –  ar pats autorius pamilsta savo herojų, jeigu taip, tuomet rašymas tampa daug nuoširdesnis, o ir pati knyga gaunasi tikra. Štai taip prasidėjo mano pažintis su Sofija.“

Be meilės – nieko nebus
Rašytojos teigimu, minėtoje knygoje yra daugiausiai autentikos, nes iš XIX a. išlikę daug medžiagos. Apskritai, šį amžių galima pavadinti memuarų rašymo amžiumi, kai atsiminimus rašė beveik visi, kas netingėjo.

„Iš XIX a. liko didžiulis palikimas kasdienybės, požiūrio, pasaulėjautų, todėl apie Sofiją radau nemažai medžiagos. Kadangi tai buvo gana ryški persona, ją amžininkai minėjo savo atsiminimuose, tik labai skirtingai“, – sakė G. Viliūnė.

Vieni savo prisiminimuose Sofiją apibūdino, kaip pleputę, nerūpestingą, gražią merginą, kiti – kaip neatitinkančią to metų standartų. Rašytojos nuomone, pastarasis apibūdinimas grafaitei tiko labiausiai: „Sofija neatitiko XIX a. Lietuvos standartų. Tai buvo plačių pažiūrų moteris, kuriai pabūti platesniuose vandenyse, išvykti į Europą reikėjo kaip oro. Tai ji ir padarė.“

Vis dėlto šio istorinio romano pagrindą sudarė pačios Sofijos prisiminimai. G. Viliūnė, rašydama istorinį romaną, labiausiai rėmėsi grafaitės knyga „Reminiscencijos apie imperatorių Aleksandrą I ir apie imperatorių Napoleoną I“.

„Žinoma, šie atsiminimai buvo skirti labiau spaudai, tai nebuvo jos slaptas dienoraštis, todėl įtariu, kad ji save pavaizdavo tokią, kokią norėjo matyti, tad man nieko nereikėjo daugiau daryti, o tik perkelti jos sukurtą paveikslą į savo romaną“, – sako rašytoja.

Rašydama šį istorinį romaną G. Viliūnė labai pamilo grafaitės personažą ir prasitarė, kad ateityje galbūt parašys dar vieną knygą apie Sofijos tolimesnį gyvenimą.

Į viršų