2020 metai išskirtiniai – pasaulinio masto pandemija, kurios niekas nesitikėjo, kurios  pasirodymui niekas nesiruošė. Tad visai normalus dalykas tas žmonių išgąstis ir sutrikimas, negalėjimas žaibiškai persiorientuoti gyventi pagal kitas taisykles.

Kai kas tai apibūdina baisiau negu tremtinių Velykas. Su tremtinių Velykomis nėra prasmės lyginti. Jie šventė slapta namuose ir džiaugėsi kiekvienu maisto kąsniu ant bado stalo, džiaugėsi šnipo nepastebėti. Ir mokėjo būti laimingi.

Iš Dievo tarno kankinio kun. Pranciškaus Budrio biografijos žinome, kad nuo pat bolševikų perversmo 1917 m. Uralo ir Sibiro kraštuose, kur jis kunigavo, viena paskui kitą buvo uždarinėjamos ir užantspauduojamos bažnyčios, kad visų tikėjimų maldos namai buvo šlykščiai išniekinami, apiplėšiami, o jose esančios relikvijos ir meno kūriniai be skrupulų sunaikinami, kunigai persekiojami, kalinami, kankinami už „religinę propagandą“. Net rankos paspaudimas šv. Velykų proga pašalinių akivaizdoje pridarydavo nemalonumų.

Šiame fone naivūs atrodo dūsavimai, kad šiemet per šv. Velykas negalėjome būti bažnyčioje, realiai atlikti išpažintį, priimti Šv. Komuniją, kad šv. Mišias stebėjome tik per televizorių ar kompiuterio ekrane. Vadinasi, nemokame vertinti tai, ką turime, nebegebame būti laimingi susiklosčius nepalankioms aplinkybėms...

Patyriau, kad žmones domina klausimai: Kokia kunigo kasdienybė, kai dėl koronaviruso grėsmės ir karantino bažnyčiose nėra viešų pamaldų žmonėms? Iš ko kunigas išsilaiko? Ar yra iš ko susimokėti už paslaugas ir patarnavimus?... Sumaniau pazoominti Kamajų Šv. Kazimiero parapijos klebonui, Duokiškio Šv. Onos ir Salų Šv. Kryžiaus parapijų administratoriui kunigui teologijos licianciatui Andriui Šukiui.

Kodėl kaimo parapijų kunigui?
Pirma, teko laimė dalyvauti Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete vykusiame kunigo A. Šukio teologijos licianciato darbo gynime. Remdamasis darbo parapijose patirtimi, kun. A. Šukys, praeityje gilinęs žinias Austrijoje, Italijoje, Vokietijoje ir JAV, gvildeno nepakankamai atskleistos pasauliečių tarnysčių svarbos ir jų perspektyvos Katalikų Bažnyčios parapijų Lietuvoje sielovadoje problemą. Kalbėdamas apie šių dienų tikrovę, mokslinio darbo gynimo metu kun. A. Šukys sakė: „Šiandien pakrikštytieji praranda gyvo tikėjimo prasmę ar netgi, žiūrint iš šalies, jau neatrodo esantys Bažnyčios nariai, nes jų gyvenimo būdas yra nutolęs nuo Kristaus ir jo Evangelijos. Ši situacija apima didžiąją dalį Vakarų pasaulio. Ne išimtis ir Lietuva. Svarbiausias požymis – žmonės sakramentalizuoti (priėję sakramentų, „sutvarkyti“, „prileisti“), tačiau jų tikėjimas paviršutiniškas arba jo beveik nėra. Tikėjimo praktikavimas labai neaktyvus. Kasdienis gyvenimas mažai skiriasi nuo nekrikštytųjų ar netikinčiųjų“.

 Dalis pakrikštytųjų, kun. A. Šukio nuomone, „yra tik religijos teikiamų išimtinių teisių ir palengvinimų vartotojai. Toks asmuo nežino Eucharistijos šventimo esmės, neprisiima jokių pareigų ar tarnybų bendruomenėje, bet naudojasi Bažnyčia, kai jam iškyla būtinybė ar reikalas. Net vaikų ar jaunimo katechezė tokiam vartotojui yra neesminė, nes užsiėmęs veikla kitose gyvenimo srityse“.

Mokslinio darbo autoriaus išvadinė nuostata tvirta – egzistenciniai pokyčiai visuomenėje reikalauja nuoseklių kiekvienos parapijos gyvenimo reformų. Šios konsekvencijos aktualumas ir sprendimas baigiamųjų darbų gynimo komisijos patvirtintas, įvertinant kun. A. Šukio licenciato darbą aukščiausiu balu.

Antra, netapačios darbo sąlygos miestų ir mažų bažnytkaimių parapijose. Antai mažytėje Duokiškio parapijoje aptarnaujama apie 90 namų ūkių (1940-aisiais būta per 1000 parapijiečių). Apie 20 namų ūkių su parapija ryšių nepalaiko. Todėl laukti didelių investicijų į savo šventovę neverta. Kaip išgyventi ir nepulti į neviltį karantino ir ne karantino sąlygomis?

Trečia, Kamajų šv. Kazimiero parapijos klebonas, Duokiškio šv. Onos ir Salų šv. Kryžiaus parapijos administratorius kun. Andrius Šukys 2019 02 16 „už aktyvią, inovatyvią edukacinę sielovadinę veiklą dekanato parapijose, rajono ir šalies visuomenei šiuolaikiniu būdu perteikiamus pastoracinius principus, kuriamus strateginius bei aktualius švietėjiškus projektus ir edukacines programas“ apdovanotas Rokiškio rajono Mero padėkos raštu.

Kaip melstis neįprastai?
Į šį pasiteiravimą gavau platų atsakymą. Dauguma kun. A. Šukio minčių patvirtino mano turimą supratimą, kaip melstis savarankiškai, bet išgirdau ir tokių dalykų, į kuriuos anksčiau nebuvau atkreipusi dėmesio. Gal ir skaitytojas ras ką nors nauja?

Šiuo visam pasauliui sudėtingu metu kunigystė įgauna kitų formų, veikiama kitais tempais. Šventovėse aukojamos šv. Mišios už uždarų durų: bažnyčios atidarytos tik privačiai pavienių tikinčiųjų maldai. Karantino metu akivaizdūs pokyčiai – mažiau kontaktų su tikinčiaisiais, daugiau ūkinės veiklos ir darbų, kurių susikaupia per metus bažnyčioje ar klebonijos raštinėje. Negalėdami rinktis draugėn, meldžiamės įvairiomis intencijomis savo aplinkoje. Malda yra dviejų ašių – Dievo ir mūsų sielos – bendravimas. Malda mes mąstome apie Dievo didybę, teisingumą, gerumą ir savo menkumą, kaltes. Dera melstis Bažnyčios nustatytomis maldomis.

Galima melstis ir savomis mintimis, dėkojant už išgirstą prašymą, šaukiantis Dievo pagalbos sunkumams įveikti. Žinoma, tos maldos savais žodžiais yra trumpos. Kartojamos po kelis sykius, jos atnaujina ir sustiprina mūsų silpstantį kontaktą su Dievu. Melstis galima sielos viduje – mintimis. Jei neįmanoma susikaupti, su Dievu reikia bendrauti lūpomis.

Pastebima, kad bažnyčioje daug kam melstis lengviau, nes yra bendros giesmės, garsiai kalbamos maldos ir minėtos trumposios maldos, pvz.: Jėzau, mano Dieve, myliu Tave labiau už viską. Jėzau, pasitikiu tavimi!“ (šv. Faustina), „O Dieve, neapleisk manęs“, „Viešpatie Jėzau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio (-ės)“...

Pasak kun. A. Šukio, didesnės parapijos arba dekanatų centrai šiuo metu šv. Mišias transliuoja internetu (dalis parapijų Lietuvoje tai darė ir iki karantino). Koks lankytojų skaičius nuoširdžiai tuo domisi, tyrimų nėra. Daliai lankytojų maga įdomi nauja patirtis. Dalis, dėl ligos ar kitokių priežasčių negalinti atvykti į bažnyčią, ir ne karantino metu meldėsi nuotoliniu būdu. „Malda – neišmatuojamas dvasinis džiaugsmas, – sako pašnekovas ir cituoja didžiai gerbiamo savo dėstytojo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, prof. kun. Jono Juraičio (1926–1950 Romoje įšventintas į kunigus–2010 palaidotas Šveicarijoje) pranešimo „Kelios mintys apie maldos galimybes šiuolaikinio nihilizmo sielovadoje“ (Roma, 1972) pamąstymus: „Malda, kaip ir meilė, negali būti racionali žmogaus veikla. Maldai žmogus yra pribrendęs, jei jis prisipažįsta esąs nuogas. Malda prasidėti gali tik šituo nuogąstavimo išgyvenimu“.

Kokių dar naujų patirčių įgyjame?
Atsakymas nukrypo į dvasinę išpažintį ir dvasinę Komuniją. „Atlikti išpažintį reikia tada, kada reikia, – kalbėjo pašnekovas iš Kamajų. – Išpažinties, kaip širdies ir sielos audito, būtinybė yra nuolatinė. Karantinas šiame amžiuje – pirma tokio pobūdžio nelaimė. Visomis prasmėmis kaupiasi nauja patirtis. Išpažintis dabar nebūtinai atliekama prie klausyklos langelio, tačiau kunigai  neatsisakys išklausyti pavienės išpažinties, jei tikinčiajam tai labai aktualu čia ir dabar“.

Šiuo metu nesant galimybių atlikti sakramentinę išpažintį, popiežius Pranciškus tikintiesiems rekomendavo dvasinę išpažintį. Ir dvasinė, ir sakramentinė Komunija priklauso tai pačiai dvasinei tikrovei, todėl, norint ją priimti, reikia neturėti sunkios nuodėmės.

 Kokia toji dvasinė išpažintis? Pirma, tai nuoširdus gailestis dėl nuodėmių. Antra, tai pasiryžimas, kai tik bus galima, atlikti sakramentinę išpažintį. Nuoširdus gailestis būna tada, kai atgailaujama ne iš Dievo baimės, bet iš meilės Jam. Tobulas gailestis naikina nuodėmes, tačiau lieka pareiga vėliau jas išsakyti sakramentinėje išpažintyje.

„Taigi, dabar tinkamiausias laikas susivokti ir susimąstyti: Kaip gyventi toliau? Ką keisti, kad galėtume glaustis arčiau Dievo, prašant dvasinės stiprybės? Lietuviai yra per daug nominalūs ir proginiai katalikai. Tačiau privalu įsidėmėti, kad tikėjimo esmė pasireiškia ne tik per šv. Velykas: Velykos yra kulminacija. Kiekvienų šv. Mišių metu mes kviečiami gyventi KITOKĮ gyvenimą“, – teigia kun. A. Šukys.

Kaip Kristaus kančią ar prisikėlimą išgyveno parapijiečiai?
Karantinas/pandemija yra puiki pamoka išlepusiam šių laikų žmogui: tikintysis kviečiamas iš naujo mokytis ir giliai širdy apmąstyti tikėjimo tiesas, kadangi daugeliui jos – tik formalus saviguodos ar „susitvarkymo“ ritualas.

Tradiciškai kiekvieną gavėnios sekmadienį Kryžiaus kelią Kamajų šv. Kazimiero bažnyčioje eidavo vis kito kaimo bendruomenė. Šiemet dėl karantino tikintieji gavėnios meto esmę ir prasmę kiek kitaip apmąstė: „Rokiškio Sirena“ 2020 04 10 numeryje publikuotomis Kryžiaus kelio stočių instaliacijomis ir atitinkamais skaitiniais bei meditacijomis leido skaitytojams susitikti su Kristumi, pabūti „vėl kartu viena su Juo ir Jo meilėje“. Ačiū laikraščio redakcijai, dideliu formatu pateikusiai Kryžiaus kelio nuotraukas. Tai įgalino tikinčiuosius sutelkti dėmesį į keliais žodžiais įvardytą kiekvienos stoties pagrindinę mintį. Dar įtaigiau dėkoti Jėzui Kristui už gyvenimą skatino „Rokiškio Sirenos“ interneto svetainėje rodytas „Kryžiaus ir civilizacijos kelio“ vaizdo siužetas (instaliacijų autorė S. Turkevičienė, montažo – N. Kralikas, muzikos autoriai – D. Golovanov ir J. Maksimovič, konsultantės – I. Narkutė ir L. Dūdaitė-Kralikienė, apmąstymų autorius – kun. A. Šukys). „Kryžiaus ir civilizacijos kelio“ meditacijomis vesta paralelė tarp Viešpaties skausmingo kelio nuo suėmimo Alyvų kalne iki mirties ant Golgotos ir šių dienų žmogaus gyvenimo būdo. XIV stotyje nuskamba kvietimas: „Stovime prie Jėzaus kapo... Užristas akmuo... Tyla... Šiuolaikinei civilizacijai – tai pralaimėjimo ženklas. Privalu įsidėmėti, kad kapo, akmens, tylos esmė – tai kvietimas pralaimėjusiesiems išmokti vienintelį svarbiausią dalyką, būtent, suprasti, kad mums gyvybiškai reikia išganymo...“

Kokie žmogaus ir civilizacijos klystkelių simboliniai akcentai įprasminti Kryžiaus kelyje?
Tokią mano klausimo formuluotę išprovokavo II stoties (Viešpats Jėzus parpuola po kryžiumi) skaitiniai:

Jėzus pakrinta akimirkai. Kyla ir žengia toliau... Nupuolusi žmonija mėgaujasi – silpnumas ir godumas tampa jos gyvenimo norma. Užsimojimas bet kaip gyventi – priešingas žmogaus prigimčiai. Nuopuolio akivaizdoje sunku jai suvokti, kad nė vienam negalima eiti kas sau, kad kelyje einama kartu. Viešpatie, leisk mums pažinti nuopuolio kainą ir sąžiningai susimokėti!

Pasak L. Dūdaitės-Kralikienės, „Žmogiškojo orumo, sielos ekologijos tema išryškėja Kryžiaus kelio stotyse, kurias randame Kamajų bažnyčioje ir kurios bus iki pat Sekminių. Stulbinamu grožiu ir Kamajų parapijai būdingu išbaigtu lakoniškumu kalbančios apie Kristaus kančios ir žmonijos atpirkimo prasmę. Apie civilizaciją, nuklydusią į akligatvį, nebepažįstančią Dievo, išsižadėjusią Krikščionybės, kuri du tūkstančius metų buvo jos egzistavimo pagrindas, pildžiusi meną, filosofiją, politinę mintį turiniu, kalbančiu apie prigimtinę žmogaus vertę ir jo orumą. Besiviliojančią vienadieniais vartotojiškumo, amžinos jaunystės ir rojaus žemėje iliuzijomis. Dengiančios savo veidą šimtais išgalvotų kaukių, sprendžiančią išgalvotas vienadienes problemas. Bejėgę, bet vis dar kupiną puikybės, vis dar nedrįstančią ištarti: „Teesie Tavo valia“.

Iš atsakymo bemat sumečiau, kad šiųmetis „Kryžiaus kelias“ – 2019-ųjų Prakartėlės simbolinės prasmės tęsinys, aprašytas Linos Dūdaitės-Kralikienės straipsnyje „Kamajų bažnyčioje – prakartėlė: apie tuščią indą, raudoną kilimą ir žmogiškąjį orumą“:

Prakartėlė... Daugeliui šis žodis asocijuojasi su nusaldinta Kalėdų pasaka mažiesiems: mažų mielų figūrėlių galerija, surikiuota ant šienelio. Tačiau Kamajų šv. Kazimiero parapija kuria kitokias prakartėles. Be dirbtinio saldumo, neįkyriai, neprikišamai, tačiau iš esmės kalbančias nūdienos žmogui apie jo santykį su Dievu, savimi ir pasauliu. Kamajiškiai, 2019 m. Kūčių vakarą atėję į bažnyčią, kad aplankytų prakartėlę, turėjo žengti per pabertas automatų gilzes, maskuojamąjį tinklą, suverstas stiklainių duženas ir dirbtines gėles, žvelgdami į kario šalmą, padėtą ant sulamdyto raudono kilimo. Tai tikintiesiems turėjo priminti, kad Atpirkėjas ateina į karų, sudaužytų likimų, sužalotos žemės bei sutrypto žmogiškojo orumo pasaulį, kad  Jėzus prieš 2020  m. gimė tvartelyje iš neturto ir stokos, o šiandieninė visuomenė dėl savo gerovės pasaulį skandina šiukšlėse, karų ir gaisrų verpetuose. Netgi kosmosą žmonija jau įsigudrino prišiukšlinti.

Tokią prakartėlę sukurti įkvėpė Popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Laudate Si“ tezės, iliustruotos pribloškiančiais piešiniais, liudijančiais, kad Dievas į pasaulį ateina gydyti godumo, vartotojiškumo sužalotų ir pasaulį žalojančių likimų. Pildyti prasme ir viltimi žmonių sielų, kurie tarsi tušti indai laukiančių turinio, prasmės ir pilnatvės.
Belieka pasidžiaugti parapijiečių įžvalgumu, atsiskleidusiu jų pasisakymuose internetinėje erdvėje:

* Mačiau per Kūčias. Ilgai kaupiausi, ką parašyt. Pirmas įspūdis – ne tai, ko tikėjomės. Šokiravo. Gerąja prasme. Juk visi norėjo kažko iškilmingo. O čia ateini – chaosas. Įspūdis –  patikėkit! Visiems sakau – nueikit. Ten pagalvot reikia. Gerai, kad parodė, jog skaidres skaityt reikia. Dar buvo lapeliai ant lopkų. Ten daug kas paaiškinta. Vaikams labiausiai patiko šalmas ant kilimo.

* Galvojau, kas čia per prakartėlė, kažkoks chaosas ir atliekų sandėlis. Bet kai pažiūrėjau skaidres ir paskaičiau aprašą, supratau esmę. Taip, jeigu pradedi galvot apie tai, kokiame pasaulyje gyvename ir kaip gyvename, sukrečia. BRAVO!
* Kiek daug visokių nuomonių... bet vis dėlto tokių idėjų sumanymo ir jų įgyvendinimo galima tik pavydėt... jėga Kamajai... šaunuoliai...

Kaip karantino metu sprendžiamos finansinės problemos?
Parapija yra įdomus vienetas – pati turi išlaikyti save. Ir projektuose Europos Sąjungos paramai gauti negali dalyvauti. L. Dūdaitės-Kralikienės šmaikščiais žodžiais tariant, parapijos yra visiškai finansiškai „nepriklausomos“: kiek sekmadienį įdėjai į aukų „kašikėlį“, tiek ir yra. Pvz., vieno sekmadienio aukų rinkliavos rezultatai N kaimo bažnyčioje – 8 eur. Nėra bažnyčioje užsakytų šv. Mišių intencijų – nėra ir pagrindinės parapijoje dirbančio dvasininko atlyginimo dalies. Tiesa, kiek prisideda uždarbis už laidotuves, metines, keturnedėlius... Santuokos kaimiškose parapijose – retas dalykas, kaip ir krikštas. Žinia, ir mieste ne per daugiausia. Kaip tada atlyginimų ir mokesčių klausimus spręsti?

Pasirodo, kad mažosios parapijos bažnyčios tarnų (zakristijono, vargonininko, choro vadovo, aplinkos prižiūrėtojo, valytojos) įdarbinti negali, nes neturi pinigų atlyginimams mokėti. Arba pats administratoriau / klebone dirbk, arba nuolatiniam darbui telk savanorius. Kitos išeities nėra. Tad ir tenka neakivaizdžiai siekti buhalterio diplomo, nes parapijos pajamų ir išlaidų popieriai turi būti idealiai sutvarkyti.

Nuo 2018 metų sausio mėn. įvesta privaloma, bet logikos neatitinkanti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokestinė sistema: mokami mokesčiai net už ūkinius pastatus ar varpines. „Džiaugiamės, kad kol kas nėra mokesčio už bažnyčių pastatus ar žemės sklypus, ant kurių bažnyčios stovi: būtų papildoma nereikalinga našta parapijų tikintiesiems, – sako klebonas / administratorius kun. A. Šukys. Ir priduria: „Po karantino laukia nemažai pokyčių: bus atsisakyta daugumos įprastų veiklų ir projektų, kai kurių tarnysčių. Po karantino ilgą laiką nenaudosime net elektros taip, kaip buvome įpratę iki šiol...“

Sunkiausia vykdyti būtiniausius remonto darbus, kurių įforminimo kaštai neatitinka sveikos logikos. „Mažose parapijose yra du išgyvenimo būdai: arba tvarkinga bažnyčios pastato būklė ir aplinka, arba gyva bendruomenė. Renkamės prioritetus“, – sako klebonas A. Šukys.

Daliai mažųjų parapijų jų bažnyčios per didelės, žiemą šaltos, vasarą sunkiai išvėdinamos... Beveik kiekvienai parapijai kapitalinis bažnyčios remontas neįkandamas. Valstybės rėmimas simbolinis. Ši beviltiška situacija šmaikščiai nusakytas straipsnyje „Žirafa didelė, jai toli matyt“ (2020 02 03/12). Pateikiu kelias citatas, nes autorės L. Dūdaitės-Kralikienės minčių įtaigumą sunku atkartoti savais žodžiais:

* Parapija, tas lietuviškojo kaimo lakmuso popierėlis, aiškiai rodo žmogiškuosius, materialinius išteklius ir Lietuvos kaimo ekonominį bei kultūrinį potencialą. Parapijų situacija tik blogėja, o prielaidų jai gerėti bent artimiausius 50 metų nėra –  Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo trečdaliu.  Remontuoti kaimų bažnyčias, kuriose sekmadienį yra po keturias-aštuonias bobutes (ir tai vasarą, ir tai tik artimiausius kelerius metus), yra beviltiška. Tačiau pastatas yra, juo reikia rūpintis, kad bent ant galvos kam neužgriūtų. Ir dar yra ne viena institucija, skirta prižiūrėti, kad visi tinkamai melstųsi ir adoruotų pastatus.

* Iš Vilniaus stiklinių kubelių atrodo, kad kiekviena kaimo bažnyčia, kiekvienas jos apmusijęs langelis, kiekvienas kreivas medinis šventasis yra neginčijama kultūros vertybė. O kad ta vertybė, t. y. pati bažnyčia, stovi tokios būklės, kad, dovanokit, gerai vištai rimčiau pasikapsčius, nuvirstų ant šono, ponių iš Vilniaus nekaso. Prikalti kelias lentas, padažyti – griežtai draudžiama. Reikia projekto, storo segtuvo tyrimų ir leidimų. „Nedaeina“, kad parapija, kelis metus sėdėjusi „ant bado dietos“ sugebėjo sutaupyt tik 7 tūkst. eur. Kol ji sutaupys keliolika tūkstančių projektui ir tyrimams (nekalbu apie patį remontą) praeis... kokie 125 metai. Įdomus paradoksas: parapija turi šiek tiek pinigų, bet neturi remonto projekto ir tyrimų, arba turi remonto projektą ir tyrimus, bet neturi pinigų dažams.

Duokiškio šv. Onos bažnyčia – kultūros paveldo objektas, bet ji ir kiti statiniai apverktinos būklės: dažai nusilaupę, lietvamzdžiai sutrūniję. Neatlikus darbų per artimiausius kelerius metus, vargu ar vėliau bebūtų kas remontuoti.

Nedidelė Duokiškio parapija sutaupė 7 tūkst. eur. remonto išlaidoms padengti. Remontas nesudėtingas – šlapio smėlio technologijos būdu nuvalyti nuo bažnyčios, varpinės, ūkinio pastatėlio apšerpėjusių sienų ankstesnius dažus, pakeisti sutrūnijusius lietvamzdžius, kad vanduo nepažeistų perdažytų sienų, ir tvarkyti vietomis aptrupėjusį pamato tinką.

Kodėl remonto darbai pradėti per patį karantiną? Šių darbų buvo galima imtis dar prieš porą mėnesių, tačiau geri parapijiečių norai virto du mėnesius užsitęsusiu beviltišku susirašinėjimu su Kultūros paveldo departamentu. Šiuo metu sąmoningi katalikai remia parapiją bankiniu pavedimu. Dalis jų – nuolatiniai įvairių parapijose vykusių remonto ir kitokių projektų rėmėjai.

„Karantino paskelbimas Lietuvoje sutapo su galingo uragano (kovo 12–13) šėlsmu. Pasekmės jausis ilgai, nes visų pastatų apdrausti neįmanoma, medinio paveldo draudimas kainuoja kosminius pinigus. Dalį pastatų jau anksčiau pardavėme, nes tikinčiųjų poreikiams tenkinti yra bendrų, naujai sutvarkytų erdvių“, – sako klebonas-administratorius.

Pašnekovas, pasidžiaugęs, kad Salų bažnyčiai šiuo metu jau dengiamas naujas stogas, dar pasiūlė paskaityti straipsnius „Salų parapijai – džiugios žinios: gražuolė bažnyčia laukia remonto“ (2018 09 20), „Salų bažnyčia nekantriai laukia pavasario“ (2019 01 17), „Salų bažnyčios remontas: renkami parašai, kad atnaujinta šventovė netaptų antrąja Notre Dame“ (2019 05 20). Būta ir įvairaus lygmens nesusikalbėjimo, pvz.: „Rokiškio Sirena“ sulaukė pasipiktinusio saliečio skambučio: kaip čia taip, negi, užuot rengus didžiulius ir brangius projektus, negalima tiesiog nupirkti kibiro kito dažų, pastatyti kopėčių ir...“

Už tokią „saviveiklą“ grėstų didžiulės baudos: 1887–1888 m. pastatyta garsaus architekto Georgo Verono projektuota medinė neogotikinė Salų šv. Kryžiaus bažnyčia yra vertingas paminklas. Pirmas ir kol kas vienintelis bažnyčios kapitalinis remontas buvo atliktas 1939 m.

Kokius kitus kryžiaus kelius tenka dar eiti?
„Džiugi žinia. Ką tik baigta smėliuoti Duokiškio bažnyčia!“ – skuba pasidalyti džiaugsmu pašnekovas kun. A. Šukys. Ir tuoj pat jo balsas ima niauktis: „Turime problemą dėl Kamajų špitolės. Kadų kadės nebegyvenamas pastatas kiauru stogu ir pravirais langais, avarinės būklės, gadinantis miestelio centro vaizdą. Norime nugriauti, kad bent „šiukšlių“ mokesčių nebereiktų mokėti, nereiktų samdyti žmogaus aplinkai prižiūrėti. Sutikimo negauname, nes esąs kultūros paveldo sąrašuose“. Žodis po žodžio sužinau, kad dabartinė Kamajų bažnyčia pastatyta tik 1903 metais. Vadinasi, prie bažnyčios buvęs tradicinis pastatas – špitolė, savotiška prieglauda nusenusiems parapijos beturčiams, neįgaliesiems ir ligoniams, statyta dar vėliau. Ar Lietuvoje nebelikę nė vieno gyvenamojo namo iš praėjusio šimtmečio pirmosios pusės? Manau, kad rastume, bet jie nelaikomi architektūros paminklais. [6]

Į prašymą išbraukti špitolę iš Kamajų šv. Kazimiero bažnyčios statinių komplekso gautas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus ultimatumas: „Primename, kad Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčios statinių kompleksas, u. k. 30582, kurio sudėtinė dalis yra Špitolė, u. k. 41884, paskelbtas valstybės saugomu viešajam pažinimui ir naudojimui bei saugoti viešajai pagarbai, o vadovaujantis NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 1 punktu – viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte draudžiama naikinti ar kitaip žaloti saugomo objekto vertingąsias savybes“.

2019 03 21 KPD prie KM direktoriaus V. Bezaro atsake į mūsų paklausimą nurodyta, kad pastato vertingosios savybės pripažintos 2017 09 19 pagal aktą Nr. KPD-RM-2597. Nebesueina galai su galais: Kas tyrė špitolės, kaip galimo paveldo, vertybes? Kur tų „vertingųjų savybių“ tyrimų ataskaitos? Nuo kada netyrinėta vertybė tapo „verta viešosios pagarbos“? Ar tokia architektūrinė vertybė „nusipelno“ pažintinio visuomenės dėmesio?

„Parapijai pastatas nereikalingas. Parapija pastatui neskirs nė euro netyrinėtoms „menamoms“ vertybėms išsaugoti. Karantino metu esame priversti tvarkytis ūkiškai ir remtis sveiku protu. To paties reikalaujame ir iš KPD“, – ryžtingas visų sprendimas. Bet kiek vėjais paleista kitiems dalykams spręsti reikalingo brangaus laiko?!

Kokie pamąstymai ateičiai sielovados tema?
Bendraujant su klebonu/administratoriumi kun. A. Šukiu išmaniosiomis technologijomis, ne sykį ir ne du paliesta sielovadinė parapijų veikla. Terminu „sielovada“ kun. A. Šukio licenciato darbe vadinama „pastoracinė katechizacijos veikla, nukreipta į parapijoje gyvenančius asmenis, šeimas ar bendruomenės grupes, kuriems kyla problemų dėl tikėjimo žinių, gebėjimų ar tikėjimo praktikavimo stokos“. Sielovada – tai piligriminės kelionės, paskaitos, seminarai, konferencijos, rekolekcijos, parodos ir kiti renginiai, padedantys parapijos žmonėms geriau pažinti Dievą, stiprinti savo krikščioniškąjį dvasingumą. Remiantis kun. A. Šukio mokslinio darbo turiniu, sielovadine veikla turi užsiimti ne tik klebonas/ kunigas, turintis misiją burti bažnytinę bendruomenę, bet ir patys parapijiečiai, t. y. pasauliečiai. Žinoma, tokiai veiklai juos reikia ruošti. Na, kun. A. Šukiui praktiniame gyvenime tai nėra problema. Ne veltui optimistiškai kartoja: „Karantinas nebus amžinai: lauksime sugrįžtant tikinčiųjų naujiems bendruomeniniams iššūkiams įveikti“. Smalsu – kokie praėjusiųjų metų renginiai padėjo pamatus tiems „naujiems iššūkiams“ realizuoti? Galima pasekti 2019-jų sielovadinių renginių pėdomis. Jei pasaulį ištikusi, liaudiškai sakant, koronė neužsitęs iki metų pabaigos, analogiškų švenčių, susitikimų bus ir šiemet. Tik kiek mažiau.

Sakralinis menas dvasingumui stiprinti
* Kasmet vyksta sakralinės muzikos koncertai. Restauruotais vargonais (mecenatas Irmantas Tarvydis) groja šalies vargonininkai. Nuolatinis Kamajų parapijos švenčių dalyvis yra Utenos senosios muzikos ansamblis „Vox animae“ (vad. V. Šeduikienė), kuriame gieda ir kun. A. Šukys.

* Kamajiškiai bei šios parapijos svečiai 2019 metų gegužės 12-ąją buvo kviečiami į iš Rokiškio krašto kilusios vilnietės Teresės Bajorūnaitės-Lekienės pastelės darbų parodos „Kelionė į šviesą“ (kuratorė A. Kurtinaitienė, organizatorė R. Stanevičienė) atidarymą Kamajų bažnyčioje. Sakralinio meno parodoje eksponuoti 25 paveikslai iš ciklų „Tikėjimas“, „Pasaulio sutvėrimas“, „Nuskendusių varpų legendos“ ir t. t. Pagrindinis dailininkės kūrybos šaltinis, jos žodžiais tariant, – „gilus tikėjimas, čiurlenančių upelių sekamos pasakos, plūgų suraikytos žemės kvapas ar sielą raminanti vyturio giesmė“. Parodos pristatyme autorė pasakojo apie kuriamą naują ciklą – „Lietuvos Kryžiai“.

* 2019 m. nuo Verbų sekmadienio iki Motinos dienos Kamajų šv. Kazimiero bažnyčios šventoriaus koplyčioje eksponuota Kauno dailės gimnazijos mokinių kūrybos paroda ,,Kauno spalvos“. Ji skirta per daugelį metų susiklosčiusioms ir išsaugotoms tradicijoms bei vertybėms – puoselėti meilę savo krašto kultūrai ir jos istorijai.
 Su meilės ir pagarbos praeičiai diegimu jaunosios kartos sąmonėje sietinas ir šis atvejis:

* Nuo 1820 m. Kamajuose gyveno (1824 m. vikaravo) poetas kunigas Antanas Strazdas (1763–1789–1833). Visose Lietuvos bažnyčiose iki šiol giedama jo sukurta giesmė „Pulkim ant kelių“. Palaidotas Kamajų kapinėse. 2019 m. rugsėjo mėn. rajono gyventojams paskelbta: „Rokiškio rajono Kamajų bendruomenė ir jos pirmininkė Jolanta Vygėliene, gimnazijos ir Kamajų parapijos aktyvas rengia Kamajų miestelio istorijos, poeto ir kunigo Antano Strazdo muziejų. Jį planuojama įrengti ne kur nors, o kultūros paveldo pastate – Kamajų parapijos šventoriaus koplyčioje. Sukauptą medžiagą ir eksponatus planuojama išdėlioti per du koplyčios aukštus“.

Ne menas, bet verčia susimąstyti
2019-ųjų Žolinės atlaidų proga nuo Kamajų šv. Kazimiero bažnyčios šventoriaus vartų iki didžiųjų durų buvo nutiestas atgailos, džiaugsmo ir vilties takas basam žmogui – Dievo kūriniui. „Mažas siauras kelias reiškia mažumo suvokimą didybės link. Kai kurios medžiagos tako kelyje nėra patogios, bet ir gyvenime ne viskas patogu ir paprasta. Jei skauda einant taku, suvoki sveikatos malonę. Kelyje – ir akmenys, ir samanos, ir kankorėžiai, ir grūdai, tiesa, per šv. Mišias jie buvo uždengti, kad balandžiai nesulestų…“, – komentavo klebonas kun. teol. lic. A. Šukys. Pasak jo, takas – kaip ėjimas – prasmingas mintimis iš Šventojo Rašto. „Taką paruošė S. Turkevičienė, L. Nakienė, V. Steputaitienė ir kiti parapijos tikintieji, padarę 11 stovų ir ant jų išrašę tekstus apmąstymams. Eidamas gali juos perskaityti,“ – džiaugtasi žiniasklaidos puslapiuose. Ir dar rašyta, kad toks takas – savotiškas išbandymas, nes į atlaidus žmonės ateina pasipuošę gražiausiais drabužiais, žinoma, ir batais. O čia staiga siūlymas nusiauti. Ėjimas basomis katalikiškoje tradicijoje – nusižeminimo ženklas, kai kojomis paminama savoji puikybė ir didybė. Kelias – vienas kertinių simbolių krikščionybėje. Tai – žmogaus gyvenimas, kurį jis nužingsniuoja eidamas į Amžinybę. Pasak klebono, kiekviena kelio sekcija simbolizuoja ne tik Dievo išbandymus, bet ir jo dovanas. Basomis pajunti šieno trapumą, grūdų birumą...

Įdomu! O štai akmenukų kietumas ar kankorėžių aštrumas – ne pats maloniausias jausmas prie komfortiško gyvenimo pripratusiai basai šiuolaikinio žmogaus pėdai... Šie pojūčiai kužda žmogui apie Dievo malones: valios tvirtumą, sveikatos dovaną. Paskutinioji tako stotelė – prie laistytuvo kojoms nusiplauti. Kojų plovimas – vienas iš tų ritualų, apie kuriuos daug kalbama Šventajame Rašte. Jėzus plovė savo mokiniams kojas! Šis veiksmas – žmogaus atgailos simbolis.

Vienkartiniai žodiniai renginiai
Iš tokio tipo renginių pirmiausia išskirtinas rugpjūčio mėnesį vykęs Salų muzikos festivalio užbaigimas. Pilną bažnyčią žmonių priviliojo ne tik žinomų atlikėjų pavardės. Pastoliais apraizgytoje medinėje Salų šv. Kryžiaus bažnyčioje šv. Mišias aukojo iškili asmenybė – savo 80-metį šventęs kunigas jėzuitas, pedagogas, buvęs JAV lietuvių visuomenės veikėjas Antanas Saulaitis (g. 1939 m., įšventintas į kunigus 1969 m., dabar šv. Jonų bažnyčios Vilniuje vicerektorius).

Pora mėnesių vėliau kun. A. Saulaitis SJ nudžiugino ir kamajiškius. Jis gerai pažįstamas ne tik tikinčiųjų. Žmonių dėmesį patraukia jo gebėjimas subtiliu, taikliu humoru, tiksliomis įžvalgomis kalbėti apie šiandieninę Lietuvos visuomenę, jos skaudulius, viltis. Po šv. Mišių Kamajų šv. Kazimiero bažnyčioje parapijiečiai skubėjo į bendruomenės namus, kur vyko kun. A. Saulaičio SJ knygos „Kaip pradėti tikėti“ pristatymas. Knyga svarbi tuo, kad ji gvildena jautrią tikėjimo šeimoje temą.

Šiai sielovadinių renginių grupei galima priskirti ir mokslines-praktines konferencijas tikėjimo temomis. Nors jų praėjusiais metais neorganizuota Kamajuose, tačiau klebonas kun. A Šukys skaitė pranešimus Kupiškio (2019 02 07), Skapiškio (2019 08 10), Bazilionų (2019 09 20) ir  Adomynės (2019 10 23) konferencijose. Keletas įspūdžių ir minčių iš vieno kito renginio:

 Rugsėjo 20 d. Bazilionų šv. Bazilijaus Didžiojo bažnyčia minėjo 270 metų jubiliejų. Į bažnyčią susirinko Bazilionų mokyklos ir miestelio bendruomenės, artimųjų kaimų gyventojai. Jubiliejinė šventė prasidėjo šv. Bazilijaus Didžiojo bažnyčioje šv. Mišiomis, kurias aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Ukrainos ir Lietuvos kunigai, tarp jų ir Kamajų parapijos klebonas kun. A. Šukys. Dalyvavo LR Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė, Šiaulių rajono meras Antanas Bezaras. Po šv. Mišių Lietuvių – ukrainiečių istorikų asociacijos prezidentė dr. Aldona Vasiliauskienė bažnyčioje perskaitė pranešimą ,,Bazilionų šv. Bazilijaus Didžiojo parapijai – 270“. Mokyklos patalpose vyko tarptautinė konferencija. Pranešimą  ,,Vienuolių bazilijonų tarnystės kelias“ perskaitė Ivano Frankivsko (Ukraina) Kristaus Karaliaus bažnyčios klebono pagalbininkas t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM, 25-erius metus klebonavęs  Švč. Trejybės bažnyčioje Vilniuje.  Kamajų šv. Kazimiero parapijos klebonas, kun. teol. lic. Andrius Šukys savo pranešimu, iliustruotu įdomiomis skaidrėmis, pristatė vilnietei A. Vasiliauskienei priklausančioje Skapiškio sodyboje (Kupiškio raj.) įkurtą muziejų ir  jame nuolat veikiančią parodą „Pažintis su Ukrainos kultūra“, kalbėjo apie ukrainistikos žinių plėtros svarbą ir aktualumą nedideliam Skapiškio miesteliui, ukrainistikos skatinimą šiame Aukštaitijos regione.

„Šių metų spalio 23-ąją Adomynė – Lietuvos mažoji kultūros sostinė – 2019, kartu su partneriais – Kupiškio etnografijos muziejumi ir Kupiškio kultūros centru – pakvietė visus į rimtą mokslinį istorijos renginį. Minint Pasaulinę misijų dieną, čia surengta konferencija „Adomynės apylinkių bažnyčios: istorija ir dabartis“. <. .. > Labai žaismingą, sudominantį ir pamąstymams nukreipiantį pranešimą „Salų šv. Kryžiaus parapijos sąsajos su Adomyne“ konferencijai atvežė kun. A. Šukys“ („Mokslo Lietuva“ apie konferenciją Adomynėje, 2019 10 26).

Kad kun. A. Šukys, kaip pranešėjas, laukiamas, liudija ir šis el. laiškas: „Labai malonu, kad Jūsų parengtas pranešimas nuskambėjo mūsų parapijos istorinių sukakčių minėjime rugpjūčio 10 d. per šv. Lauryno atlaidus“ (Skapiškio administratorius kun. teol. lic. Albertas Kasperavičius).

Tęstiniai žodiniai renginiai parapijiečiams
„Rokiškio Sirena“ 2019 m. lapkričio 12-os d. numeryje rašė, kad Kamajų parapija rengia  „Pirmadienius su šv. Raštu“. Ir pabrėžė: „idėja ambicinga, žinant, kaip mūsų visuomenė mėgsta skaityti. Ypač tokias knygas, kaip šv. Raštas“. Ir pridėjo: „Kamajiškių patirtis „prisijaukinti“ šventraštį unikali ir įdomi. Mat, kaip sako Kamajų, Salų ir Duokiškio klebonas Andrius Šukys, istorija be dabarties yra vienakojė. Todėl ir šv. Rašto pirmadienių temos orientuotos ne į teorines ir pakylėtas studijas, o apie tai, kaip krikščionybė atspindima žmogaus aplinkoje, šeimoje, visuomenėje“.

Minėtame straipsnyje detalizuotos ir šios idėjos inspiracijos: „Provincijos parapijų gyvenimas dažniausiai banguoja „sutvarkyto“ kataliko gyvenimo ritmu: bažnyčia pilna per atlaidus ir didžiąsias šventes, ir apytuštė eiliniais sekmadieniais. Parapinis gyvenimas dažnai būna šaltas ir vangus dėl to, kad per penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų tikėjimas tapo patogiu asmeniniu reikalu, kurį geriausiai iliustruoja frazė „tikiu Dievu, bet ne Bažnyčia ar kunigais“. Todėl, nors visuomenės apklausose dauguma šalies gyventojų, apie 80 proc. laiko save katalikais, realiai parapijų gyvenime dalyvauja kas dešimtas. Ir tai geriausiu atveju. Dėl elementaraus parapijiečių nenoro dalyvauti parapijų veiklose, žlugo ne viena įdomi idėja“.

„Pirmadieniams su šv. Raštu“ (pašnekesys tęsiasi 2 val.) savo turiniu lygiavertis unikaliam pašnekesių ciklui „Teologas bibliotekoje“ (kuratorė Jurgita Gudelienė, Utenos viešoji A. ir M. Miškinių biblioteka). Susitikimų tikslas – tikėjimo dalykus pristatyti plačiajai auditorijai – apie maldą, sekmadienį, Bažnyčią ir Dievą kalbėti visiems suprantamai, aiškiai ir iš esmės. Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos darbuotoja J. Gudelienė, prisimena to sumanymo  ištakas: „Kaip Utenos bibliotekoje atsirado pašnekesių ciklas „Teologas bibliotekoje“? Vieną dieną su kunigu A. Šukiu dalinausi mintimis, kad noriu kalbėti su jaunimu rimtomis temomis – apie gyvenimą, žmogaus laisvę, tikėjimą... Kad noriu kitokio formato renginio. Vis sukosi mintis apie laisvą pokalbį-pasibuvimą, nesuvaržytą kostiumų, įtampos, baimės kalbėti... Kun. Andrius davė naudingų patarimų. Pirmajame susitikime dalyvavimo kun. A. Šukio bendrakursiai iš VDU KTF. Antrasis – mano organizuotas. Juk šio ciklo tikslas buvo mano pačios iššūkis sau. Tokio formato renginių bibliotekoje niekada nebuvo. Kun. A. Šukio palaikymas ir pritarimas lėmė naujos krypties susitikimų formatą, kuris bus ir ateityje, ieškant aktualių temų ir svarių pašnekovų“.

Apie šiuos pašnekesius kalbėta 2019 02 07 Kupiškio bibliotekoje vykusioje konferencijoje.

Kun. A. Šukys, projekto „Teologas bibliotekoje“ bendraautoris, pasiūlė karantino metu  susitikimus daryti LIVE stiliumi per išmaniąsias technologijas arba klausytis patogiu laiku.

Kaip  2019-aisiais bendrauta su moksleiviais?
* Kamajų, Duokiškio ir Salų klebonas Andrius Šukys kartu su ilgamete mokytoja Vladislava Minkevičiene parengė trumpą, bet labai raiškų pranešimą „Gyventi kviečiantys veiksmažodžiai“. Tema pasirinkta puikiai ir tiesiogine, ir simboline prasme. „Kiekvieno teksto gyvumą lemia, būtent, veiksmažodžiai. Šie žodžiai apibrėžia ne tiek norus, intencijas, svajones, kiek konkrečius ir praktinius veiksmus. Ne „išreikšti susirūpinimą“, ne verkti, o veikti: krūtinėmis užstoti kelią naciams, vedantiems žydus į sušaudymo vietą. Slapstė, išlaikė, įsisūnijo, augino, parūpino fiktyvius dokumentus...“ (iš informacijos apie Kamajų Antano Strazdo gimnazijos surengtą istorijos pamoką Lietuvos žydų genocido dienai atminti, 2019 09 26)

* „Netradicinė pamoka „Dvasingumo paieškos klausimų labirinte“, tęsėsi visą popietę, pasibaigus pamokoms, iki vėlaus vakaro. Toks aktyvumas – geriausias susitikimo įvertinimas ir stimulas rinktis dar vienai diskusijai, pirmosios tęsiniui, į kurį 2019 m. gruodžio 9 d. ir vėl mielai sutiko atvykti Kamajų parapijos klebonas Andrius Šukys ir kalbėti apie tai, kas jaudina jaunimą. Neteisingas mąstymas, kad žemiška laimė yra vienintelis žmogaus tikslas, nes Dievas tėra tik žmogaus fantazijų vaisius, įstūmė jauną žmogų į nesibaigiantį klaidžiojimų ir nusivylimų ratą... < ... > URPMC Mr-18 gr. mokiniai ir jų auklėtoja A. Lebionkienė dėkoja Kamajų parapijos klebonui Andriui Šukiui už dalyvavimą netradicinėse pamokose ir tikisi, kad jos virs nuolatinėmis harmonijos savo sieloje paieškomis ir stiprins tikėjimą, kuris remiasi ne žmogiška išmintimi, bet Dievo jėga“.

* Rengiant parapijos projektus, šventes, ruošiant sveikinimus, savanoriauja Kamajų Antano Strazdo gimnazijos įvairių klasių gimnazistai. Jie – aktyvūs parapijos bendradarbiai. 2018 metais Kamajų parapijoje vyko Rokiškio dekanato Jaunimo diena: per dvi dešimtis gimnazistų buvo šventės savanoriai ir talkininkai. Dalis įvairaus amžių mokinių (dabar jau studentų) gieda parapijos ansamblyje, kuriam vadovauja vargonininkė Vilma Steputaitienė. Subtilus giesmių atlikimas, įdomus jų repertuaro pasirinkimas, kitų instrumentų pritarimas liturgijos metu –  tikra dovana maldininkams ir šlovė Dievui. Prieš keletą metų (2017) Kamajų parapijoje šv. Cecilijos šventės proga pirmą kartą buvo organizuota Rokiškio dekanato parapijų chorų šventė. Po to vyko Juodupėje ir kitur. Rokiškio dekanato parapijų chorai energingai ruošėsi šventei: repetavo giesmes, laukė malonaus susitikimo, susitikę džiaugėsi. Šiemet (2020) Vasario 16-osios – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga Rokiškio rajono meras Ramūnas Godeliauskas apdovanojo Kamajų Šv. Kazimiero parapijos vargonininkę, dabar ir Rudolfo Lymano muzikos mokyklos Rokiškyje direktorę Vilma Steputaitienę Padėkos raštu ir gėlės žiedu.

* 2020 metais tituliniai šv. Kazimiero atlaidai švęsti vienybėje su visomis šv. Kazimierui dedikuotomis bažnyčiomis Lietuvoje. Atlaidų šventimas neapsiribojo vien parapijos erdve: norintieji vyko į Utenos meno mokykloje surengtą koncertą „Pa(si)mąstymai su choru „UT RE MIO“, kurio vadovė – mokytoja metodininkė Virginija Šeduikienė, koncertmeisterė Zita Lukošiūnienė. Saksafonu pritarė UMM direktorius Arūnas Katinas. Koncerto scenarijų parašė L. Dūdaitė-Kralikienė, režisavo kun. A. Šukys. Koncerto metu atliktos lietuvių liaudies dainos, aranžuotos ir harmonizuotos šiandienių kompozitorių. Kalbėta apie meno svarbą, kūrybiškumo apraiškas, diskutuota aktualiomis temomis apie žmogaus ir pasaulio ryšį, stengimąsi suvokti kultūros įnašą visuomenės gyvenime. Koncertą vedė Aušra Lapinskienė, Jūratė Katinienė, Ilona Bartkienė, Jurgita Gudelienė, Lina Gudienė, Giedrė Katinienė. Utenos meno mokyklos Dailės skyrius, kaip ir kasmet, dalyvavo Vilniaus arkikatedros organizuotame šv. Kazimiero statulėlių konkurse. Jaunieji menininkai savo darbais papuošė koncertui skirtą erdvę.

Kuo savitas kasmetinis meninis kalendorius?
Jau treji metai iš eilės Kamajų parapija leidžia savito grožio kalendorių.

2019 m. kalendoriaus tematika – šventųjų paveikslai. Kiekvienam mėnesiui skirtas vis kitas šventojo atvaizdas, pvz., vasario mėnesio lapelyje pavaizduota šv. Agota, kovo – šv. Kazimieras ir t. t. Kalendoriaus lapelio apačioje pateikti glausti tekstai apie tą šventąjį. Medžio ir lino raižinių technika atliktų iliustracijų autorė – Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, Lietuvos tautodailės sąjungos narė, meno kūrėja, tradicinių amatų meistrė, didžiausio tautodailės apdovanojimo – „Aukso vainiko“ savininkė.

Pasak A. Šukio, pagrindinė kalendoriaus paskirtis – skaičiuoti mėnesius ir dienas. Kita funkcija švietėjiška – pateikti papildomos informacijos: trumpą šventojo biografiją, eilutę iš Šventojo Rašto… Svarbu ir tai, kad iliustruojamas meno kūriniais. Pasibaigus kalendoriniams metams, jie padedami į knygų lentynas. Svarbu ir tai, kad parapijai skirto kalendoriaus formatas tinka ir svarbiems užrašams.

2020 m. kalendorius skirtas tautinėms ir religinėms šventėms priminti. Pavaizduoti Trys karaliai, Lietuvos globėja Dievo Motina ir šv. Antanas, ažūriniuose raštuose atgyja Kalėdos, rimtimi alsuoja karpinys „Malda prie kryžiaus“... Kovo mėnesiui skirtas karpinys „Šventė Lietuvoje“ priderintas prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos. Vasario 16-osios šventė akcentuota citata iš Naujojo Testamento Šv. Mato Evangelijos: „Ir aš sakau: „Tu esi Petras – uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“ Valstybės atkūrimo datą ir citatą sieja karpinys, pavadintas „Ant kalnelio“. Jame – tautiniais drabužiais apsirengusių vyro ir moters figūros, verpstės motyvas, žemės ir dangaus sferos.

2021-ųjų kalendoriaus tema, klebono A. Šukio pasiūlyta, – liturginiai simboliai ir rūbai. Karpiniai su trumpais aprašymais jau parengti, tik paties kalendoriaus negalima maketuoti – koronavirusas stojo skersai kelio leidybos darbams. Nėra lėšų. Ieškomas mecenatas.

Kamajų parapijos Sielovados grupės ir klebono A. Šukio bei O. Tumėnaitės-Bražėnienės bendro projekto kalendoriai (tiražas – keletas šimtų) dovanojami aktyviausiems parapijiečiams, svečiams.

Kokios prielaidos šiandienos ir ateities darbams?
Preliminariai apžvelgus 2019 m. atliktų sielovadinių darbų įvairovę, galima formuluoti pradines išvadas netolimai ateičiai ir artimiausiam laikui po karantino. Tradicijų tęstinumas labai svarbu žinoti parapijiečiams. Tuo labiau, kad prie Kamajų šv. Kazimiero bažnyčios sutelktos veiklios sielovados grupės, daug nuoširdžiai dirbančių parapijos tarnysčių savanorių, kaimų bendruomenių narių, į pagalbą skubančių seniūnijos tarnautojų. Išskirtinio padėkos žodžio verta Kamajų seniūnija, mielai padedanti aplinkos tvarkymo darbuose...

Kun. teol. lic. Andrius Šukys šiandien vadovaujasi išmintinga buvusio kunigystės praktikos Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje vadovo kun. Antano Saulaičio SJ, kaupusio sielovados darbų patirtį Brazilijos San Paule, Čikagoje ir Lietuvoje, nuostata: „Dievas duoda jėgų atlikti tai, ko reikia, ne vien tai, ko norisi“.

Jau minėta, kad betarpiški pokalbiai su parapijiečiais sielovados temomis vyksta nuotoliniu būdu: planuojami ir kiti autentiški parapijos leidiniai 2021-iesiems, renkama jiems medžiaga, dairomasi rėmėjų... Planuojami Prakartėlės pristatymo tikintiesiems variantai, siekiant išsakyti paslėptas jausenas, išgyventas karantino metu... Be abejo, ir Kryžiaus kelio stočių pamąstymus teks papildyti naujais pasvarstymais apie žmogaus gyvenimo būdą žemėje... Viskam reikės lėšų, nes tik sūris pelėkautuose veltui dalijamas. Na, o Duokiškio, Salų ir Kamajų bažnyčių remonto darbai vyks savo tempu – per galvą nepersiversi.

2020 m. balandžio 18 internetinėje erdvėje Kamajų šv. Kazimiero parapijos iniciatyva pradėta anketinė apklausa (https://www.apklausk.lt) gyvenimiškais žodžiais: „Sveiki. Karantino metu bažnyčios tuščios. Tuščios ir rinkliavų pintinėlės“. Toliau klausimai su galimų atsakymų formuluotėmis, pvz.: Ar privalu tikinčiajam remti savo parapiją karantino metu? (Taip. Ne. Nežinau); Ar paaukojai savo parapijai karantino metu? (Taip. Ne. Dar ne); Ar man svarbu mano parapija? (Taip. Ne. Neapsisprendęs); Ar patenkintas savo parapijos veikla? (Taip. Ne. Man neįdomu) ir t. t. Į anketos klausimus atsakė ne tik asmenys iš Kamajų, Duokiškio, bet ir iš pačios Utenos bei jos krašto, Biržų, Panevėžio, Krekenavos, Nemunėlio Radviliškio ir kt. Žodį „Taip“ pagal atskirus klausimus pažymėjo 40–90 proc. įsijungusiųjų į apklausą. Negatyvius atsakymus –  „Ne“, „Nežinau“, „Neapsisprendžiau“, „Neįdomu“, „Man neaktualu“ –  tarė 5, 10, 30, 50 proc. respondentų (skaičiai sudėlioti ne pagal aukščiau surašytas formuluotes). Čia tik patys pirmieji rezultatai – respondentų nedaug, tad procentai realios tikrovės neatspindi, tik orientaciniai. Džiugina žodžiais papildytos dalyvių nuostatos: „Visi išgyvename sunkmetį karantino metu, bet turime susitelkę visi padėti parapijai“; „Džiaugiuosi savo parapijos veikla ir mano šeima nori prisidėti prie paramos. Kaip galėčiau perduoti savo auką?“

Įdomu, kad kun. A. Šukys stengiasi nepraleisti nė mažiausios informacijos apie žmogaus elgesį šiuo sunkmečiu. Be sudėtingų studijų URPMC apskaitininko specialybei įsigyti, nuotoliniu būdu klauso paskaitų ciklą, kurį pristato Pilietinio Atsparumo Iniciatyvos (en Civic Resilience Initiatyve), bendradarbiaujančios su NATO Viešosios diplomatijos padaliniu Briuselyje, ir dalyvauja Online mokymuose per ZOOM platformą, tema „Kaip išlaikyti šaltą protą netikrų naujienų laikotarpyje“. Dvasininkas laukia kasmetinės Pasaulinės lyderystės konferencijos, kitų susitikimų, įprastų rekolekcijų Palendrių vienuolyne.

Kaip tai reikalinga žinoti kiekvienam kunigui! Dėl šiuo sunkmečiu atsiradusių sudėtingų trukdžių teol. lic. Andrius Šukys nė nemano rankų nuleisti. Mintyse  modeliuoja naują edukacinę programą, analogišką  užbaigtajai „5 IN 1“ (žr. „Kamajų parapijos programa „5 IN 1“ atitinka nuostatą; „Tikiu, kad pažinau, pažįstu, kad tikiu“, <www.temainfo.lt>), kuri buvo skirta įvairaus amžiaus ir interesų žmogui, skubančiam turistui ar norinčiam gilinti savo žinias tikėjimo ir meno srityje. Teigiami internautų atsiliepimai apie tą programą – „Lankiausi programoje. Patiko. Vertinga ir jaunam, ir vyresniam“; „Tvarka kaip bažnyčioje!“; „Nepaminėta straipsnyje, jog tokie projektai padaryti be ES lėšų“; „Sėkmės, kuriant naujas programas... idėjas... naujoves!“ – nuoširdus patvirtinimas, kad eita teisingu keliu, ir kartu padrąsinimas naujiems iššūkiams.

Taigi, kunigo, o tuo labiau klebono/administratoriaus kasdienybė neapsiriboja šv. Mišiomis ir maldomis. Ji kur kas sudėtingesnė negu įsivaizduoja parapijietis, o tuo labiau „proginis“ pilietis.

O ir dejonė, kad dabar sunku žmogui melstis – ne nauja. Prof. kun. Jonas Juraitis aukščiau minėtoje knygoje 1972 m. rašė: „Šiandieninio žmogaus nusiskundimas, kad jis negalįs melstis, atidengia vieną iš opiausių tikėjimo problemų. Ši problema yra taip paini ir daugiapusiška, kaip ir žmogaus dvasios galimybės tikrovės pasisavinimo atžvilgiu“.

Pasvarstymus apie koronaviruso ir jį lydinčio karantino sunkmetį Bažnyčiai, remiantis Kamajų šv. Kazimiero, Duokiškio šv. Onos ir Salų šv. Kryžiaus parapijų klebono / administratorius kun. Andriaus Šukio darbų, planų ir nuotaikų fragmentais, norisi užbaigti kun. Jono Juraičio drąsinančiu posakiu „Dievas ne tik atima, bet ir duoda“ ir Šventojo Testamento vertėjo iš hebrajų, aramėjų, graikų kalbų, Šv. Rašto egzegezę 1994–2002 metais Vilniaus ir Telšių kunigų seminarijoje dėsčiusio prof. kun. Antano Rubšio (1923–1948 kunigu įšventintas Romoje–2002 mirė Niujorke, palaidotas Laukuvoje) A. Šukiui dovanojamos knygos „Šventasis Raštas. Senasis ir naujasis testamentas“ (1999) įrašu-palinkėjimu pirmajame puslapyje: „Mielam Andriui Šukiui – sparnų drąsos ir spyruoklių kojoms. Antanas Rubšys. 2001 05 04“.

Kaip matome, šie gražūs palinkėjimai klebono/administratoriaus gyvenime pildosi su kaupu. „Myliu Juos – savo dėstytojus, praktikos vadovą ir meldžiuosi už Juos“, – sako kun. Andrius Šukys.

Iš www.aidas.lt

Nepakartojamo grožio Kamajų parapijos kalendoriai, papuošti Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės karpiniais.
Parapijų archyvų nuotr.

Kamajų neogotikinė Šv. Kazimiero bažnyčia. Pirmoji medžio bažnyčia 1635 m. pastatyta Kamajų dvaro savininko Adomo Lukianskio-Paulavičiaus lėšomis (sudegė), antroji – 1737 m. (irgi sudegė). Dabartinei mūro bažnyčiai (Rygos inžinieriaus Floriono Vyganovskio projektas) – 117 metų. Turėjo 2 labai aukštus bokštus: mūro aukštis iki smailių – beveik 40 metrų, medinės smailės iki kryžių – 26 m. Grakščios aštuoniakampės smailės tarsi strėlės šovė į dangų ir žmonėms atrodė esančios prie pat debesų. 1944 m. bokštai neteko savo viršūnių. Po karo bažnyčia
buvo remontuojama, tačiau bokštai, liudiję neogotikos stilių, neatstatyti iki šiol. Nėra pinigų – Kamajų parapijoje apie 570 gyventojų.
Parapijų archyvų nuotr.

Pavasario džiaugsmu nušvito Kamajų naujosios klebonijos obelėlė.
Parapijų archyvų nuotr.

Nuoširdi kamajiečių padėka Lietuvos medikams. Įdėmaus žvilgsnio vertos bažnyčios klausyklos, savo stiliumi primenančios nugriautus bokštus. Klausyklos – daug puošnios drožybos, raižinių, ažūro. Ant kiekvienos jų išraižytos pinigus aukojusių vietos gyventojų ir kraštiečių pavardės. Neogotikinio stiliaus altoriai padaryti Zagorsko dirbtuvėje Šiauliuose.
Parapijų archyvų nuotr.

Kažin kokios šio – Duokiškio senosios klebonijos – beržo pareigos? Prisimename, kad ką tik išsprogęs jaunas, žalias, kvepiantis beržas buvo Sekminių (šiemet – gegužės 31 d.) ženklas. Buvo paprotys – tądien prie išlaukinių durų pastatyti du jaunus beržiukus, kad namų šeimininkas ir šeimininkė visus metus gražiai tarpusavyje sugyventų; kambarių palubes apkaišyti beržo šakomis, kad šv. Dvasia (kurią liaudis įsivaizdavo baltu balandėliu), atskridusi į tuos namus, turėtų kur nutūpti ir pailsėti, nes, jai apsilankius, namus apgaubs santaika, visi bus linksmi ir laimingi.
Parapijų archyvų nuotr.