(Tęsinys)                                                                                                          
Grupinės ir kolektyvinės fotografijos
Šeimos (taip pat kitų grupių) nariais laikomų individų įamžinimas – aktyviausia masinio fotografijos naudojimo forma. Be jos, yra paplitusi ir grupinė (kolektyvo) fotografija. Grupinės fotografijos yra vienas iš efektyviausių būdų pajausti laiko tėkmę, pažinti praeitį, prie jos prisiliesti. Jos pateikia objektyvius ir nesuklastotus duomenis apie tai kas buvo praeityje, kokie žmonės gyveno, kokie buvo jų papročiai, tradicijos. Grupinės fotografijos fotografiniai atvaizdai yra besitęsiančios biografijos ar istorijos liudijimai.

Fotografija lydi žmogaus gyvenimą. Ji dokumentuoja žmonių atvaizdus, jos pagalba žmones galima suburti drauge vienon vieton, nepriklausomai nuo jų lyties, rasės, įsitikinimų, užimtumo ir kitų aplinkybių. Visai nesvarbu, kokie žmonės yra fotografuojami kartu, draugai ar priešai, pažįstami ar svetimi, niekšai ar šventeivos, visi jie tampa tam tikra žmonių grupė, bendrija, bendruomene įamžinta nuotraukoje.

Pačius skirtingiausius žmones sujungia humanizmo ideologijos siūloma tariama vienybė. Ji paprastai byloja apie neatsiejamą grupę ir dažnai yra vienintelė jos liekana ir tarpusavio ryšių įrodymas. Jų artumą ir savitą ryšį patvirtina fotografijoje sustingęs atvaizdas.

Grupinės fotografijos padeda atskleisti žmonių socialinę padėtį  ir jų vietą šeimoje, kolektyve, visuomenėje.

Fotoaparatas leidžia užfiksuoti ne tik vieno individo, bet ir keliolikos žmonių grupę, ar net didžiulę minią. Ji geba akimirksniu juos visus suvienyti ir sujungti. Kariškius, sporto varžybų dalyvius ir sirgalius, moksleivius, įvairių partijų ir organizacijų narius, į vieną vietą kokia nors proga susirinkusius žmones. Tokią žmonių grupę, užfiksuotą nuotraukoje, kartais būna neįmanoma vėl sukviesti, sušaukti, o fotografija juos išsaugo visiems laikams. Tas nedalomas vaizdas, liudija fakto dokumentiškumą, išsaugo bendrumą ir vieningumą. Juo vadovaujantis analizuojama, kaip fotografija diskursyvu žmogaus identiteto apibūdinimą pateikia kaip objektyvaus tikrovės fakto reprezentaciją.

Vokiečių menotyrininkas Robertas Dangersas, nagrinėdamas fotografo ir fotografijos santykį su fotografuojamu asmeniu rašė: „Žiūrinėdami savo giminaičių, draugų fotonuotraukas, dažnai pasakome: „Štai – čia pavykusi nuotrauka, o toje nuotraukoje jokio panašumo nėra“. Šitaip spręsdami apie fotonuotraukas, mes instinktyviai remiamės meno principais.

Mes vaizduotėje turime susikūrę artimųjų žmonių – draugų, giminaičių – savotišką „vidinį paveikslą“. Tas „vidinis paveikslas“ yra visų esminių charakterio bruožų, visų veido išraiškų suma, visa tai, ką mes žmoguje pastebėjome metų bėgyje. Jeigu fotografui atsitiktinai pavyko pagauti akimirką, kada žmogus ir išorėje parodo savo „vidinį paveikslą“, mes fotonuotrauka patenkinti, sakomwe, jog ji panaši, jog fotografas „pataikė“. Jeigu fotografas tokios akimirkos nepagavo, mums nuotrauka nepatinka, ir mes dažnai apie ją sakome: „Juk tai visiškai ne tu!”

Aktyvūs grupinių fotografijų mėgėjai buvo rašytojai ir kultūros veikėjai Povilas Višinskis ir Bronius Laucevičius-Vargšas. Povilas Višinskis tyrinėdamas žemaičių antropologiją ir etnografiją 1897 m. keliavo po Žemaitiją, atliko antropologinius matavimus, padarė 170 nuotraukų, iš kurių nemaža dalis yra grupinių nuotraukų iš Šiaulių krašto. Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne saugomas albumėlis su P. Višinskio  34 fotografijomis, atskleidžiančiomis ir Šiaulių krašto žmonių gyvenimą, jų išvaidą, buitį, šventes ir tradicijas.

Labai vertingos yra B. Laucevičiaus-Vargšo 1904 m. fotografijos: Konstancija ir Jonas Jablonskiai Šiauliuose, kalbininkas Jonas Jablonskis su lietuvių kalbos kursų klausytojais 1904 m. Šiaulių parke, Gubernijos mašinų fabriko darbininkų grupė, keletas visuomenės ir kultūros veikėjų (S. Žiupsnys, A. Povylius, K. Jasiukaitis, K. Vasiliauskas ir kt.).

Tarpukariu grupinės šiauliečių fotografijos buvo daromos fotoateljė, vėliau – tarpukariu – ir lauke. Pavyzdžiui, išėjus į kiemą, prie savo gyvenamojo namo, taip pat sode ar parke. Buvo fotografuojami šeimos nariai, giminės nariai ar vestuvių, laidotuvių ir kitų įvykių bei renginių dalyviai, draugų sambūriai. Žmogus buvo rikiuojamas prie žmogaus, o susidariusi žmonių grupė buvo sustatoma prie tam tikro pastato, medžio, gamtos objekto, paminklo ir kt. Taip pat prie kolektyvo ar tam tikro žmonių susibūrimo dalyvių buvo išdėstomi įvairūs daiktai, įrankiai, muzikos instrumentai, sporto inventorius ir pan. Grupinėse fotografijose vyrai dažnai stovi atskirai nuo moterų: vyrai – dažniausiai kairėje, moterys – dešinėje pusėje.

Pagal fiksuojamus žmones grupines fotografijas galima suskirstyti į kelias grupes: šeimos, kariškių, darbininkų, tarnautojų, mokinių ir mokytojų, įvairių organizacijų, draugijų kolektyvines fotografijas ir vinjetes. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė nurodo: „... ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje Šiauliuose buvo 15-20 profesionalių fotoateljė. Tarpukaryje fotografija buvo labai populiari, nes tapo pakankamai prieinama ir paprastiems žmonėms.

Fotografavosi visi ir buvo populiari ne tik studijinė fotografija, bet ir įvairūs užsakomieji darbai: įvairių įstaigų darbuotojų vinjetės, albumai ir veiklos albumai, gimnazistų klasių, abiturientų vinjetės ir šiaip fotografijos, visokiausių švenčių nuotraukos“ (R. Urbonavičiūtė. Vilija Ulinskytė-Balzienė apie tarpukario fotografus ir grandiozinę fotoparodą. „Šiaulių naujienos“, 2013 gegužės 17, p. 4-5).

Peržiūrėjus tarpukario Šiaulių fotoateljė nuotraukas matosi, kad dažniausiai fotografuodavosi poromis: vyras ir moteris, du vyrai ir dvi moterys, rečiau trise. Jei fotografuojami du žmonės, tai jie dažniausiai buvo sustatomi greta. Pasitaiko nuotraukose keturi ir penki žmonės. Rečiau dešimt ir daugiau žmonių. Jie tvarkingai surikiuoti dviem ar trimis eilėmis, ypač tada kai fotografuojasi vienos šeimos nariai, mokiniai ir mokytojai, įvairių organizacijų ar draugijų nariai, skautai, choristai, šokėjai, dainininkai, muzikantai, sportininkai, kariai ir kt. Gausios grupės pasižymi estetišku, tvarkingu žmonių sustatymu, tam tikra fotografuojamų žmonių išsidėstymo eilės tvarka. Garbingiausi žmonės prieš objektyvą buvo sodinami  ar išrikiuojami pirmame plane per vidurį.

Tarpukario Šiaulių fotografų užfiksuotose grupinėse fotografijose vaizduojami įvairaus amžiaus asmenys. Kai kurių nuotraukų apšvietimas geras, o kai kurių labai blogas, nes vos matosi žmonių veidai ir kitos detalės ar bruožai.

Grupinėse fotografijose dominuoja vyrai, moterys ir vaikai. Moterys dažniausiai neaukšto ūgio, vidutinio kūno sudėjimo. Vyrauja tamsiaplaukės moterys. Jų plaukai sušukuoti į viršų ir surišti. Moterys vilki šviesios spalvos marškinėliais ir tamsios spalvos sijonais arba tokios pačios spalvos suknelėmis, kurias dažnai puošia baltos apykaklės. Kai kurios moterys pasipuošusios karoliais. Vyrai dažniausiai tamsiais plaukais. Jie daugiausiai vilki tamsios spalvos kostiumais, baltais marškiniais, kai kurie užsirišę kaklaraištį, rečiau peteliškę.

Grupinėse fotografijose svarbi ne tik jos recto, bet ir verso pusė, kurioje dažnai aptinkama užrašų, ženklų, suteikiančių papildomos informacijos apie pavaizduoto asmens ar grupės žmonių tapatybę, individualius požymius, fotografavimo laiką ir vietą, fotoateljė, bei daug kitų antropologiniu aspektu svarbių duomenų. Šie duomenys papildo svarbia informacija apie fotografijoje užfiksuotą individą ar konkrečių asmenų grupę.

Šiaulių fotografai J. Arnsonas, G. Chabasas, Ch. I. Zaksas, B. Zatorskis, S. Šmuilovas, B. Abramovičius, M. Bakas, A. Brunas, M. Chotimlianskis, M. Fligelis, M. Gutmanas, M. Paukštis, A. Petkevičius, G. Rivkindas, M. Rubinšteinas, J. Urbaitis, M. Tydmanas ir kt. fotografuodami šiauliečių grupes nevengdavo paieškoti įdomesnio sprendimo, stengdavosi sustatyti juos taip, kad būtų malonu akiai. Preciziškai tikslus fotografuojamų objektų išdėstymas, tvarkingai sulygiuotos jų gretos, įspūdingi vienodi kostiumai.

Kiekvienas Šiaulių fotografas darydamas grupines fotografijas turėjo savo stilių, kaip sustatyti ar susodinti žmones, fiksuoti visu ūgiu ar iki pusės, parinkti apšvietimą, dekoracijas ir kita. Taigi fotografijose viskas buvo derinama ir komponuojama – tiek žmonės, tiek daiktai.

Tarpukariu buvo populiari buvo vestuvių fotografija. Joje buvo išskiriami jaunieji: nuotaka balta suknele su nuometu, jaunikis apsirengęs juodą kostiumą, švarko atlape įsegta balta gėlyte, iš švarko kišenėlės kyšantis baltos nosinaitės kraštelis. Jaunavedžiai buvo fotografuojami ne tik fotoateljė, bet ir  su artimaisiais, giminaičiais, draugais ir svečiais  lauke,  prie namų, kur vykdavo vestuvių puota ir kt.

Kartu su jaunavedžiais buvo fotografuojami dviejų giminių (jaunosios ir jaunojo) interesams atstovaujančios pamergės ir pabroliai, piršlys, jaunųjų tėvai ir kt. Taip buvo fotografuojami piršlys, jaunųjų tėvai ir piršlys, kartu arba atskirai vestuvininkai, muzikantai, kiti šio iškilmingo akto dalyviai.

Tarpukario Šiaulių fotografai fiksavo miesto įvairių įvykių, renginių ir švenčių vaizdą, dvasininkus, jaunimą, moksleivius, šaulių, pavasarininkų, jaunalietuvių, skautų sambūrius, sporto varžybas, chorus, kariškių ir įvairių organizacijų narių eisenas ir kt. Buvo populiarios grupinės fotografijos, kuriuose užfiksuotos krikštynos, vardadieniai, laidotuvės, atlaidai ir kitos šventės bei žmonių susibūrimai.

Fotografuojant laidotuves buvo įprasta daryti kolektyvines nuotraukas. Buvo net laidotuvių fotografai, kurie specializavosi fiksuojant šias apeigas. Laidotuvių fotografijose buvo fiksuojamos pačios laidotuvės, artimieji ir giminaičiai buvo prie atidengto vainikais apdėto karsto su velioniu, taip pat fotografuojama laidotuvių eisena, palydinti velionį į bažnyčią ir prie kapo.

Yra išlikusių grupinių fotografijų, kuriuose XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje užfiksuoti į Šiaulius atvykę tarpukario Lietuvos valstybės vadovai Prezidentas Antanas Smetona,  Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, Seimo nariai, žymūs Lietuvos kariuomenės vadai, kultūros ir visuomenės veikėjai, rašytojai, aktoriai, artistai, dailininkai ir kt.

Galima išskirti Šiaulių fotografų kariškių grupines fotografijas. Iš jų galima sužinoti kokia buvo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kariškių uniforma, laipsniai, skiriamieji ženklai, apdovanojimai ir kitos detalės.

Grupinėse nuotraukose visi kariškiai vilki kariškių uniformas, apsiavę ilgaauliais batais, ant galvų užsidėję tamsios spalvos uniformines kepures. Jie stovi rimti ir pasitempę, kaip ir pridera kariškiams. Veidai ryžtingi, žvilgsnis dažniausiai nukreiptas į objektyvą. Įvairių Lietuvos kariuomenės dalių kariškiai turi ne tik skiriamuosius ženklus, apdovanojimus, pasižymėjimo ženklus, bet kai kurie ir ginklus.

Fotografijose dažniausiai vaizduojami 20–40 metų amžiaus vyriškiai. Jie vidutinio ūgio ir tvirto kūno sudėjimo. Būdingos trumpos, tvarkingos šukuosenos. Beveik visi kariškiai uniforminius švarkus per juosmenį susijuosę odiniu diržu.

 Nemažai išliko Aštuntojo pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko, kuris nuo 1921 m. buvo dislokuotas Šiauliuose, kariškių nuotraukų. Juos daugiausia fotografuodavo vietinis kariuomenės pulko fotografas. O kariškiams atėjus į miesto fotoateljė – Šiaulių profesionalūs fotografai.

Tarpukario laikotarpio grupinės ir kolektyvinės fotografijos yra daug informatyvesnės, rodančios to meto madas, žmonių gyvenimo būdą, išsilavinimą, profesiją, visuomeninę ir socialinę padėtį. Miestiečiai atrodo gyvybingesni, atviresni, nuoširdesni. Jų veido bruožai dvasingi, taisyklingi, nes to meto žmonės jau buvo atviresni, ne tokie susikaustę, paprastesni.

Šiauliečių fotografų darbuose užfiksuotos miestiečių gyvenimo akimirkos: jų  laikysena, buitis, materialūs daiktai, mados, papročiai šventės ir apeigos, būdingos ir kitiems Lietuvos regionams. Jos fotografijos pasako apie to laikotarpio žmonių išvaizdą ir laikyseną gerokai daugiau nei knygos ar meno kūriniai.  

(Bus tęsinys)

štuntojo pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko kariai ir karininkai. XX a. 3-4 dešimt. Pirmoje eilėje iš kairės antras pažymėtas rutuliuku Zigmas Vitkauskas. „Menas“ elektros fotografja, Šiauliai. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Trys kariškiai apdovanoti ordinais Lietuvos Respublikos nepriklausomybės dešimtmečio proga. Pirmas iš kairės šiaulietis Ignas Vitkauskas, žinoma Šiaulių sportininkas, dviratininkas. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Aštuntojo pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko kariai. 1933 m. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Trys moterys. 1930 m. Ch. I. Zakso fotografja. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.

Grupinė fotografja. Alekso Bruno fotografja. Šiauliai. XX a. 3-4 dešimtmečiai.

Šiaulių „Birutės“ saldainių fabriko darbininkų vestuvės. XX a. 3-4 dešimtmečiai. Iš Rasos Šaučiūnaitės rinkinio.