facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)                                                                                                     
Advokato darbai ir atminimo įamžinimas
Advokatas K. Venclauskis, būdamas geras teisės mokovas ir turėdamas didelę gyvenimo patyrimą, labai greitai mokėdavo susiorientuoti bet kokioje sudėtingoje situacijoje ir byloje visados rasdavo patį teisingiausią sprendimą. Jis taip pat aktyviai dalyvavo Steigiamojo Seimo ir Šiaulių miesto savivaldybės darbe.

1918 m. lapkričio 11 d. Vilniuje vykusiame VIII LSDP suvažiavime buvo išrinkta teisininkų komisija, kuriai vadovavo K. Venclauskis. Komisija parengė teisinių dokumentų projektus „laikinosios vietos savivaldybės sudarymo reikalu“, pagal kuriuos turėjo būti organizuojama valsčių ir apskričių savivalda. Po šio suvažiavimo jo dalyviai išvyko į savo kraštus kurti savivaldybių.

K. Venclauskio iniciatyva Šiauliuose buvo įsteigta savivaldybė ir 1918 m. lapkričio 26 d. buvo išrinktas vykdomojo organo – laikinosios miesto valdybos pirmininku, tapo pirmuoju Šiaulių miesto burmistru. Vėliau tapo apskrities valdybos pirmininku ir buvo jos pirmininku iki Steigiamojo Seimo sušaukimo.

K. Venclauskis buvo išrinktas į Lietuvos Steigiamąjį Seimą (1920-05-15 – 1922-11-13), nuo 1920 m. gegužės 20 d. dirbo Laikinosios valstybės konstitucijos projekto, Ekonominėje, Savivaldybės ir administracijos komisijose. 1920 m. gegužės 22 d. buvo deleguotas nuo LSDP frakcijos į Steigiamojo Seimo Seniūnų sueigą, nuo 1920 m. birželio 7 d. dirbo Kodifikacinėje komisijoje. 1920 m. spalio 6 d. K. Venclauskis pradėjo dirbti įsteigtoje Bendrojoje teisių komisijoje.

K. Venclauskis daug nuveikė dirbdamas 1920–1922 m. Steigiamajame Seime, buvo Teisių komisijos narys ir Socialdemokratų frakcijos pirmininkas, aktyviai dalyvavo svarstant Lietuvos Konstitucijos projektą. Jis ypač griežtai pasisakė prieš mirties bausmę: „Norėdami atsibrėžti nuo senos valdžios veikimo, turime pravesti demokratinę liniją <...> mirties bausme būdavo baudžiami tik politiniai <...> tai buvo visi tie, kurie nesutikdavo su valdžios nusistatymu <...> daug buvo nekaltai sušaudytų žmonių. Visi laikai mums aiškiai rodo, kad tik pradėt mirties bausmę vartoti buvo sunku, o paskui eina į kasdieninius reiškinius“ (Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos Steigiamasis Seimas. New York, 1975, p. 74).

1920 m. birželio 2 d. Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją, kurioje buvo panaikinta mirties bausmė. Šio įstatymo priėmimui pasitarnavo K. Venclauskio įžvalgos ir tvirta pozicija dėl mirties bausmės panaikinimo Lietuvoje.

1921 m. balandžio 19 d. Steigiamajame Seime svarstant Žemės reformos įstatymą, diskusijose kalbėjęs K. Venclauskis pasakė: „Kriminaliniai nusikaltimai daugiausia būna dėl to, kad žmogus neturi tinkamo darbo <...> Politiniai nusikaltimai prieš Lietuvos nepriklausomybę yra toks pat platus supratimas ir dar platesnis taikymas, kad į žemės reformą to keršto visai nereiktų įnešti“ (Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos Steigiamasis Seimas, p. 153).

1922 m. vasario 24 d. Steigiamajam Seimui svarstant Lietuvos Valstybės Konstituciją, K. Venclauskis įrodinėjo, kad mirties bausmė nesumažina kriminalinių nusikaltimų, tačiau dėl jos ne kartą gali nukentėti nekaltieji. Jis pasisakė prieš prezidento institucijos įvedimą: „jei sunkesniu istoriniu periodu galėjom išgyventi be prezidento, tuo labiau ateity turi būti užtikrinta tvarka, kuri buvo iki šiol“ (Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos Steigiamasis Seimas, p. 182-183).

Istorikė V. Daugirdaitė-Sruogienė, išskirdama iš Steigiamojo Seimo narių kai kurias ryškesnes asmenybes, K. Venclauskį apibūdino šiais žodžiais: „Kartais jo žodis būdavo šiurkštokas, bet visada argumentuotas“ (Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos Steigiamasis Seimas, p. 216).

K. Venclauskis kaip LSDP atstovas buvo išrinktas ir į I Seimą (1922-11-13 – 1923-03-13), o jį Lietuvos Respublikos Prezidentui 1923 m. paleidus, grįžo į Šiaulius ir toliau dirbo savivaldybėje (Oleka J.  Venclauskis Kazimieras. In.: Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922) narių biografinis žodynas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, p. 425-426).

K. Venclauskis brangino žmogaus gyvybę, sveikatą, todėl visomis išgalėmis kaip politikas ir teisininkas kovojo prieš smurtą ir nepamatuotai griežtas bausmes. Jis buvo nuoseklus mirties bausmės taikymo priešininkas ir visomis išgalėmis kovojo už šios bausmės panaikinimą Lietuvoje. Tai jo nuostatai pritarė ir Lietuvos advokatų nepaprastasis visuotinis susirinkimas, 1925 m. birželio 21 d. apsvarstęs mirties bausmės taikymo klausimą ir priėmęs tokią rezoliuciją: „<...> Lietuvos Prisiekusioji Advokatūra laiko įgyvendinimą įneštojo Seiman įstatymo apie mirties bausmės praplėtimą nereikalinga ir žalinga. Atvirkščiai, Prisiekusioji Advokatūra mano, kad etikos, juridinio ir valstybinio mokslo nurodymais, reikia eiti prie mirties bausmės instituto Lietuvos įstatymuose ir praktikoje mažinimo ir visiško panaikinimo“ (Lietuvos Teismas 1918–1928, p. 192-193).

Amžininkų prisiminimuose pabrėžiama, kad advokatas K. Venclauskis buvo puikus įstatymų ir teisminės praktikos mokovas; geras strategas ir lankstus taktikas teismo procesuose; bylose – gilus psichologas ir gabus profesionalas. Teisme vadovavosi protu, išmintimi, o ne emocijomis. Buvo atkaklus, bet teisingas, visados laikėsi duoto žodžio.
Savo sukauptą patirtį K. Venclauskis noriai perteikdavo visuomenei, kolegoms, ruošė prisiekusiųjų advokatų padėjėjus, supažindindavo su įstatymais, teisės aktais valstybės ir valdžios atstovus, savivaldybės tarnautojus, jaunimą.

J. Sondeckis savo prisiminimuose rašo: „Žinoma, man daug padėjo Tarybos pirmininkas K. Venclauskis. Jis buvo autoritetas, aš nuolat tariausi su juo, Venclauskis mane rėmė, padėjo ypač pradžioje išvengti didesnių klaidų, kurios būtų trukdžiusios susikalbėti su tarybos nariais, mūsų oponentais. Svarbesniais juridiniais klausimais tariausi su advokatu K. Venclauskiu“ (Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys, p. 145).

K. Venclauskis 1919–1920 m. buvo teisės mokytojas Šiaulių berniukų gimnazijoje, dėstė Lietuvos teisę, juridinius mokslus. 1920 m. išrinktas į Steigiamąjį Seimą K. Venclauskis atsisakė teisės mokytojo pareigų Šiaulių berniukų gimnazijoje (LVCA F. 391-2, b. 1476, cit. Iš medžiagos, esančios Šiaulių J. Janonio gimnazijos muziejaus archyve).

K. Venclauskiui buvo siūloma dėstyti teisės mokslus Kauno Vytauto Didžiojo universitete, tačiau jam artimesnis buvo teisininko praktiko, o ne mokslininko darbas, be to, reikėjo rūpintis gausios šeimos ir augintinių išlaikymu.

K. Venclauskis pasižymėjo ginant lietuvių kalbos teises spaudos draudimo laikotarpiu, įvedant lietuvių kalbą į viešąjį gyvenimą. 1908 m. Šiauliuose buvo įregistruota „Varpo“ (lietuvių dramos, muzikos, dainos) draugija. Jos vadovu buvo advokatas K. Venclauskis. Draugija rengė paskaitas, koncertus, vaidinimus, atliko nemažą šviečiamąjį darbą.

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“ ir LSDP spaudoje. Pasirašinėjo slapyvardžiais Kazys Stumbras, Targis, V. ir kt. K. Venclauskis taip pat buvo ilgametis (1925–1939) „Kultūros“ bendrovės pirmininkas, rūpinosi Šiauliuose knygų leidyba, drauge su kitais finansavo bendrovės žurnalą „Kultūra“.

K. Venclauskis nemažai prisidėjo ir prie teisės kalbos bei terminijos kūrimo Lietuvos valstybėje. O. Ruželytė, straipsnyje apie teisininkų kalbą, mini ir šiauliškius teisininkus P. Bugailiškį, A. Janulaitį ir advokatą K. Venclauskį, kurie 1919 – 1940 m. prisidėjo kuriant lietuviškus teisės terminus (Ruželytė O. Teisininkai ir kalba lietuvių išeivijos problematikoje. Humanictica. 1999, Nr. 2 (4), p. 52).

K. Venclauskis lietuviškus teisės terminus kūrė kaip advokatas, rašydamas pareiškimus, prašymus bei skundus, kurdamas teismines kalbas, viešus pasisakymus ir pranešimus savivaldybėje ir Seime.

K. Venclauskio profesinei veiklai tobulėti turėjo įtakos tai, kad jis buvo Lietuvos teisininkų draugijos narys, aktyviai dalyvavo šios draugijos Šiaulių skyriaus darbe. Šios draugijos skyrius Šiauliuose įsikūrė 1929 m. gruodžio mėnesį. Jos laikinąją valdybą sudarė P. Bugailiškis, J. Brazinskis ir K. Venclauskis (Šiaulių metraštis, 1930, p. 93). Šis draugijos skyrius įregistruotas Šiaulių miesto ir apskrities viršininko sprendimu 1931 m. Jos pirmininku išrinktas P. Bugailiškis. Lietuvos teisininkų draugijos visuotinio susirinkimo, įvykusio 1938 m. sausio 29 d. Kaune, protokole nurodyta: „1937 m. persiregistravo Draugijos Šiaulių skyrius, egzistuojąs jau nuo 1929 m. Jo valdybą sudarė: Šiaulių apyg. Teismo skyriaus pirmininkas P. Bugailiškis (pirmininkas ir sekretorius), adv. K. Venclauskis (iždininkas), Apyl. teisėjas T. Vaitiekūnas (narys) ir adv. D. Gecas (kandidatas). Skyrius turėjo 37 narius“ („Teisė“. 1938. Nr. 41. Sausis – kovas, p. 144-145).

K. Venclauskis, kaip žymus Šiaulių miesto advokatas, buvo pakviestas dalyvauti Rotary klubo veikloje. Rotary klubo narys, teisininkas P. Bugailiškis savo prisiminimuose apie šio klubo įsteigimą rašė: „Rotary klubas Šiauliuose įsteigtas 1938 06 04, iškilmingai dalyvaujant tarptautinio Rotary klubo, taip jau Pabaltijo valstybių bei Kauno rotariečių atstovams. Klubo pirmininkas – adv. I. Urbaitis, nariai: K. Venclauskis, D. Jasaitis, J. Sondeckis, fabrikantas J. Frenkelis, teisėjas – Stasys Šimoliūnas, T. Vaitiekūnas ir kiti“  (Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais, p. 334).
K. Venclauskis po Pirmojo pasaulinio karo kartu su bendraminčiais Peliksu Bugailiškiu, Stasiu Lukauskiu išrūpino iš vokiečių okupacinės valdžios leidimą atidaryti Šiaulių miesto gimnaziją. Buvo įkurta „Jėgos“ draugija, kuriai jis pirmininkavo.

Įkūrė Šiaulių srities vartotojų bendrovių sąjungą, AB „Pastogė“, kuri rūpinosi statybomis Šiauliuose. Dalyvavo masonų ložės „Lietuva“, atkurtos 1920 m. liepos 22 d., veikloje. Įsteigė bendrovę „Kultūra“, nuo 1925 m. iki ją uždarant 1929 m. buvo jos vadovas, ją finansavo.

K. Venclauskis rūpinosi Šiaulių miesto teatro statyba ir ją finansavo, rėmė spaudą, moksleiviją, labdaros organizacijas, Šiaulių miesto lietuvius pramoninkus, „Aušros“ muziejų ir kt. Buvo ilgametis Šiaulių miesto tarybos pirmininkas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą prisidėjo steigiant Vlado Sirutavičiaus AB „Molis“ ir kt.

K. Venclauskis buvo išsilavinęs, apsiskaitęs žmogus, mokėjo daug užsienio kalbų. Dukros G. Venclauskaitės teigimu, mokėjo vokiečių, rusų, žydų kalbas, truputį švedų, kadangi atstovavo šių firmų interesams Lietuvoje, konsultavo teisiniais klausimais. Be to, laisvai skaitė vokiečių spaudą, kitą literatūrą.

Nebuvo didelis kompanijų mėgėjas, draugavo su kai kuriais teisininkais, bet nelabai dažnai su jais susitikinėdavo. Gražbylė Venclauskaitė prisimena: „Jis labai gerai sugyveno su advokatu K. Šalkauskiu. Antradieniais K. Šalkauskis, jo žmona, banko direktorius S. Krukauskis ir tėvas lošdavo kortomis. Tokia buvo tradicija. Su advokatu M. Markausku susitikdavo, mes pas Markauską nueidavom, su žydu D. Gecu, mėgo jį. Su S. Lukauskiu gerai sutardavo. Bet S. Lukauskis mirė 1925 m. Kai jis mirė, aš maža buvau... Žodžiu, jis su visais geruoju sugyveno, bet su niekuo artimai nebendravo...“ (Venclauskaitė G. Prisiminimai apie Tėvą. Iš 2000 m. sausio 21 d. pokalbio garso įrašo).

K. Venclauskis pasižymėjo visuomeninėje veikloje. 1929 m. gegužės 9 d. Šiauliuose buvo minimos lietuvių spaudos atgavimo 25-osios metinės. Gausiam būriui šiauliečių dalyvaujant, miesto aikštėje, prie Tilžės gatvės, buvo pasodinti keturi Spaudos medeliai, ąžuolai. Vieną iš jų pasodino savivaldybių atstovai – burmistras J. Sondeckis, miesto tarybos pirmininkas K. Venclauskis ir apskrities valdybos pirmininkas, apskrities viršininkas A. Pranculis (Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys. Iš: Gyvenimas Lietuvai (sud. Jonas Sireika. Šiauliai: „Delta“, 1993, p. 154-155).

(Bus tęsinys)

2020 05 20 17

Lietuvos Respublikos Seimo atstovo pažymėjimas, išduotas Kazimierui Venclauskiui 1923 m. sausio 17 d. Dokumentas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Į viršų