facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)                                                                                                          
Vaikai fotografijoje
Susipažinus su seniausiomis išlikusiomis XIX a. pabaigos, XX a. pradžios ir prieškario fotografomis, kuriose užfiksuoti Šiaulių krašto vaikai, išryškėja kai kurie dėsningumai ir ypatybės, bendri požymiai ir skirtumai. Pagrindinis tyrimo objektas vaiko portretas, jo istorinė, antropologinė ir etnografinė charakteristika. Viena konkreti tiriamų senųjų fotografijų šeimoje vartotų ir asmeninės paskirties vaikų portretų kategorija savo fiksavimu ir kompozicija turėdavę priminti vaizduojamo vaiko svarbiausius bruožus. Išlikusios fotografijos ir portretai atskleidžia tarpukario vaiko išvaizdą, nuotaiką ir charakterį, aprangą ir žaislus, perteikia istoriškai susiformavusį portreto ar grupinės fotografijos žanrą, kuriam buvo taikomi tradiciniai kompozicijos, apšvietimo reikalavimai.

Pagal fotografavimo laiką ir vietą Šiaulių krašte galima suklasifikuoti vaikų portretus: nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio iki Pirmojo pasaulinio karo, tarpukario, Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų, pokario laikotarpis ir kt.

Pirmosios fotografijos, kuriose nufotografuoti vaikai, Šiaulių krašte pasirodė XIX a. pabaigoje ir paplito Lietuvoje XX a. trečiajame dešimtmetyje. Tuo metu vaikų portretai buvo daromi jau minėto vizitinio ir kabinetinio formato. Tokios nuotraukos buvo populiarios maždaug iki XX a. trečiojo dešimtmečio.

XIX a. pabaigos fotografijose vaikų veidai sudvasinti, išraiškingi, tačiau jaučiamas ir vaikiškas nerūpestingumas, smalsumas, kai kurių veiduose galima pastebėti lengvą šypsenėlę, gerą nuotaiką. Penkerių šešerių metų vaikai nufotografuoti su lėlėmis, žaislais. Kai kurie rankose laiko gėles, knygutes. Šie neformalūs vaikiški portretai žavi nuoširdumu, atvirumu.

XX a. trečiojo ir penktojo dešimtmečio vaikų portretuose užfiksuota kiek sukaustyta ir dirbtina veido išraiška, jaučiamas tam tikras rimtumas. Šio laikotarpio nuotraukos daug informatyvesnės, atskleidžia ne tik to meto vaikų išvaizdos, šukuosenų, aprangos, laikysenos ypatumus, jų naudojamus žaislus ir atributiką, bet ir perteikia savitą vaikų pasaulį, jų nuotaikas, jausmus.
Vaikai tarpukario Šiaulių fotografų fotografijose dažniausiai aprengti paprastai, mergaitės vilki sukneles, berniukai – baltus marškinėlius ir trumpas kelnaites, avi trumpus batelius. Mažieji vaikai (vienos šeimos broliai ir seserys) dažniausiai vilki vienodus drabužius, mergaitės – raštuotas sunkeles, berniukai – margus ar vienspalvius marškinėlius ir kelnes.

Vaikų fotografijose mergaitės dažniausiai vilki sukneles, rečiau sijonus, avi tamsius arba šviesius batelius ar basutes. Berniukai dėvi marškinėlius, švarkelius ir megztinius, vilki tamsias ilgas ar trumpas kelnes, avi tamsius batelius. Ypatingomis progomis būna pasipuošę baltais marškiniais. Berniukų plaukai trumpai kirpti, mergaičių plaukai dažniausiai surišti paprastai, papuošti kaspinais arba supinti į kasas.

Tarpukario Šiaulių krašto vaikai daugiausia buvo fotografuojami fotoateljė. Čia buvo panaudojama ir įvairi atributika, širmos su gamtos vaizdais. Šiose nuotraukose pabrėžiamas vaiko pasaulis ir pomėgiai. Vėliau paplito vaikų fotografijos sode, lauke, gamtoje, šventėse ir renginiuose.

Prieškario Lietuvoje buvo populiari sakralinė fotografija, kurioje užfiksuoti Pirmosios komunijos momentai. Būdavo fotografuojami puošniai, dažniausiai baltais drabužiais, aprengti vaikai ir paaugliai po Pirmosios komunijos. Buvo fotografuojama bažnyčioje ar šventoriuje pavieniui, grupėmis kartu su kunigu ar be jo. Fotografijose jaučiamas šio svarbaus akto iškilmingumas, dvasingumas, susikaupimas ir dvasinė rimtis.

Sakralinėse fotografijose dominuoja balti vaikų drabužiai, rankose laikoma šventinta žvakė, kryžius, kiti sakraliniai simboliai ir ženklai, išryškinantys šį svarbų jauno žmonių gyvenimo momentą krikščioniškoje ikonografijoje (Žr. plačiau: Nekrašius, J. Vaikas senojoje lietuvių ikonografijoje ir fotografijoje (nuo XVI a. iki XX a. penktojo dešimtmečio), Acta Humanitarica Universitatis Saulensis. Mokslo darbai. T. 5. Vaikas lietuvių ir pasaulio kultūrose. Šiauliai, Šiaulių universitetas, 2008, p. 362–377).

2014 m. rugsėjo-spalio mėnesiais Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Vaikų skyriuje (bibliotekoje) veikė tarpukario fotografijų paroda „Vaikai senojoje fotografijoje“ iš šiauliečio kolekcininko Arvydo Skerio kolekcijos. Joje buvo eksponuojama nemažai Šiaulių „Aušros“ muziejaus fotografo, muziejininko ir mokytojo Balio Buračo (1872-1972) fotografijų, kuriose nufotografuoti vaikai, jų kasdienybė ir buitis, įvairūs darbeliai ir žaidimai. Jis užfiksavo prieškario Lietuvos vaikų portretų ir vaizdų.

Mokytojo darbas lėmė tėvišką ir jautrų B. Buračo požiūrį į vaikus. Gerai pažindamas vaikus, jų pasaulį, jis, nuo 1924 m. iki 1953 m. keliaudamas po Lietuvą, ne tik rinko eksponatus bei tautosaką, bet ir fotografavo vaikus. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje, įprasmino vaikus etnografinėje fotografijoje. 2006 m. Kauno leidykla „Šviesa“ išleido B. Buračo albumą „Vaikai“, kurioje publikuojama 111 unikalių nuotraukų. Nemaža jų dalis iš Šiaulių krašto, Buračo gimtojo Šiaulėnų valsčiaus.

Šiame albume pateikta B. Buračo užfiksuota prieškario Lietuvos vaikų portretų ir vaizdų panorama. Šiose fotografijose meistriškai perteikta ne tik krašto etnografija, bet ir socialinė aplinka, kraštovaizdis, vaikų apranga, žaislai, laisvalaikis, pomėgiai, darbai. Jis fotografavo miesto ir kaimo vaikus, jų kasdienybę ir buitį, įvairius darbelius ir žaidimus. Nuotraukose atskleistas vaiko gyvenimas nuo kūdikystės iki pilnametystės. Tai savotiškas vaiko gyvenimo metraštis, perteikiantis vaiko išvaizdą, aprangą, buities ir darbo atributus, aplinką, žaidimus ir kt.

Fotografijose vaikai pavaizduoti gamtoje ar namų aplinkoje. Jie nufotografuoti šalia namų, užsiimantys įvairia veikla, linksmai leidžiantys laiką. Neretai vyresni vaikai prižiūri mažesnius broliukus ar sesutes. Buračo fotografijose vaikai užfiksuoti ganantys gyvulius, prižiūrintys paukščius, žaidžiantys liaudies žaidimus, grojantys liaudies instrumentais, šokantys, dirbantys nesunkius ūkio darbus. Šias fotografijas galima suskirstyti pagal temas: „Vaikai namuose; „Šventės“; „Vaikų darbeliai“, „Vaikų šokiai ir žaidimai“, „Piemenys ir piemenaitės“; „Suaugusieji ir vaikai“ ir kt.

Buračo fotografijose vaikai taip pat užfiksuoti per tradicines kalendorines šventes, įvairiuose susibūrimuose ir žaidžiantys. Juose atsiskleidžia senoviniai lietuvių liaudies papročiai ir tradicijos, liaudies šokiai ir žaidimai. Fotografijose taip pat užfiksuotos scenos iš tarpukario Lietuvos vaikų žaidimų ir pramogų. Pažintine prasme šios fotografijos labai įdomios ir turi išliekamosios vertės.

Atskirą fotografijų grupę sudaro nuotraukos, kuriose užfiksuota motina su vaiku. Iš šių nuotraukų sklinda beribė motinos meilė vaikui, pasiaukojimas, švelnumas, prieraišumas. Tai fotografijos, subtiliai perteikiančios motinos meilę vaikui ir vaiko prisirišimą prie brangiausio pasaulyje žmogaus – motinos. Iš veido bruožų, kitų požymių dažnai galima nustatyti didelį motinos ir vaiko išorinį panašumą, kuris atskleidžia abipusį ryšį ir giminystės sąsajas.

Prieškario Šiauliuose buvo žinoma vaikų ir našlaičių globėja, visuomenės ir kultūros veikėja, aktorė ir režisierė Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė. Ši moteris buvo ne tik gabi aktorė ir režisierė, bet pagarsėjo ir tuo, kad didesnę gyvenimo dalį skyrė vaikams. Per pusšimtįmetų Venclauskų namuose Šiauliuose užaugo apie 120 svetimų vaikų – našlaičių ir likimo nuskriaustų vaikų. Vienoje iš nuotraukų užfiksuota Stanislava Venclauskienė sėdinti prie jos globojamo sunkiai sergančio vaiko lovos. Pasitikėjimu ir meile spindinčio vaiko akys su viltimi nukreiptos į savo globėją. Šioje nuotraukoje puikiai perteikta ta šiluma ir dėmesys vaikui, sklindantis iš globėjos akių.

Šeimyninė fotografija ir šeimos albumai
Jau nuo fotografijos išradimo pradžios atsirado tradicija įamžinti šeimą. Vyro ir moters sąjungą ir jų ryšius šeimoje geriausiai atskleidžia senoji fotografija. Ji išaukština šeimą, kurioje viešpatauja tėvo autoritetas ir motinos pasiaukojimas, kur pareiga ir šeimos garbė nėra tik tolimos nepasiekiamos sąvokos, kur vaikų meilė tėvams ir tėvų vaikams yra neišskiriama, neparduodama, nepakeičiama vertybė. Gal todėl šeimyninė fotografija yra kaip talismanas, kaip relikvija, sauganti ir puoselėjanti amžinąsias šeimos vertybes.

Šiauliuose ir jos apylinkėse, kaip ir visoje Lietuvoje, XX a. pradžioje, ypač trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje, susiklostė šeimyninio fotografavimo tradicijos. Buvo įprasta visiems šeimos nariams susirinkus kokia nors proga ir apsirengus puošniausiais rūbais nueiti pas miesto ar miestelio fotografą ir visiems kartu įsiamžinti. Šeimos albumuose liko išsaugota išsami idiliška šeimyninio gyvenimo kronika, kuri padeda atskleisti  tarpusavio ryšius, tradicijas, leidžia pajusti laiko tėkmę. Dviejų žmonių – vyro ir moters – jausmai, jų santykiai šeimoje, neretai fotografijoje kalba iškalbingiau už bet kokius žodžius ar judesius. Vyro ir moters ryšiai senosiose nuotraukose atsiskleidžia savitai ir vaizdžiai.

Senoji šeimyninė fotografija – tarsi estafetė, perduodanti praeities, dabarties ir ateities viziją. Žiūrint  į praėjusio amžiaus kartos veidus, neišvengiamai pagalvojama apie žmogaus gyvenimo laikinumą ir laiko poveikį. Tik fotografija – tas vaizdo stebuklas – pajėgi sustabdyti laiko tėkmę. Įžvalgesnis žiūrovas iš karto pastebi, kad fotografija dažnai yra per daug tiesmuka, aštri, apnuoginanti, nors fotografas iš anksto nė neplanavo ko nors „demaskuoti“. Portretas ne tik įamžina žmogaus išorę, tačiau iš tikrųjų atskleidžia subtiliausius charakterio bruožus, kurių joks tapytojas neišdrįstų perkelti į drobę.

Įprasta, kad daugelyje šeimos albumų perteikti šeimyninių švenčių fragmentai, šeimos narių, tėvų ir vaikų, senelių ir anūkų, brolių ir seserų, pusbrolių ir puseserių, tetų ir dėdžių ir pan. ryšiai, atskleidžiama jų antropologinės sąsajos ir išoriniai požymiai bei tapatumas. Jose iš gausybės Šiaulių fotoateljė atrinktų šeimyninių fotografijų išryškėja šeimos narių portretai, jų giminystės santykiai.

Vartant šiauliečių senų fotografijų albumus, dažnai žvilgsnis užkliūva už ypatingo vaizdo ar portreto, nuo kurio negalima nuleisti akių. Tokia fotografija lyg švyti, traukia dėmesį savo vidaus dvasine energija, kurią pavyko užfiksuoti fotografui. Jame užfiksuota ne tik dvasinė būsena, bet ir dvasios slinktis. Juose galima įžvelgti mintis, emocijas, žmogui būdingas veido išraiškas.

Kiekvienas žmogus turi savo veidą, todėl portretas yra nepakartojamas, unikalus, turi išliekamosios vertės, kai norime atkurti istorinius faktus, įvykius.

Šeimos fotografijose suaugusieji ir vaikai dažniausiai būna susieti giminystės ryšiais. Tai seneliai, tėvai, dėdės, tetos, broliai, seserys, pusbroliai, pusseserės ir kt. Jų giminystę nusako artimi, glaudūs suaugusiųjų ir vaikų santykiai. Fotografijose užfiksuotas vaizdas ir kompozicija perteikia tvirtą ryšį tarp kartų, jos narių tarpusavio saitus. Čia galima pamatyti kelių kartų vizualinę giminystės antropologiją, kurią iliustruoja bendri senelių, tėvų ir vaikų išoriniai požymiai, panašūs bruožai, tapatūs antropologiniai parametrai, plaukų spalva, veido, akių, ausų, nosies forma ir kt.

Senosiose fotografijose, kai tėvai fotografavosi su vaikais, dažniausiai mažieji vaikai stovėdavo prie tėvų pirmoje eilėje. Vyresnieji vaikai stovi už tėvų nugaros, o kiek jaunesni – tarp tėvo ir motinos. Prie motinos dažniausiai stovėdavo dukra, prie tėvo – sūnus. Tokios fotografijos auklėjo vaikus, padėjo saugoti šeimos ryšius. Tradicija fiksuoti vaiko pirmuosius žingsnius, jo augimą ir brendimą vaikystėje ir jaunystėje, vienijo šeimą, kūrė jos istoriją ir ateitį.

Mūsų protėviai labai vertino fotografiją kaip galimybę gyventi prisiminimais. Fotografija tais laikais būdavo vos ne vienintelė sąsaja su šeima, artimaisiais. Telefonų  beveik nebuvo, telegrafas, telegrama buvo nepigus malonumas. Laiškai eidavo ilgai ir nevisus pasiekdavo. Dažnam išvykus į tolimą kelionę, į  užjūrį ar į kariuomenę, fotografija likdavo vienintelis ryšys su namais, šeima.
Šeimyninė fotografija išlieka populiari ir mūsų dienomis, gal tik nėra tokia griežtai tradiciška.  Daugelis mano, kad ir dabar svarbu pasidaryti šeimos nuotraukų, nes jos vienija šeimą, kuria jos istoriją ir kultūrą. Šeimyninė fotografija leidžia išsaugoti šeimos tradicijas, skiepija pagarbą tėvams ir leidžia pajusti laiko dvelksmą.

(Bus tęsinys)

2020 05 16 19

Dvi šeimos. Šeimyninė fotografija. XX a. I pusė. M. Rubinšteino fotoateljė. Šiauliai.

2020 05 16 23

Šeimyninė nuotrauka. 1928 m. Ch. I. Zakso fotografija. Šiauliai.

2020 05 16 21

Romualdas. 1929 m. A. Laurinavičiaus fotografija.

2020 05 16 27

Nuotarukoje berniukas Juozas Paulauskis. XX a. I pusė. Ch. I. Zakso fotografija. Šiauliai. Iš Jono Nekrašiaus rinkinio.

2020 05 16 20

Du draugai. 1934 m. Šiauliai.

2020 05 16 22

Šeimyninė nuotrauka. 1930 m. M. Paukščio fotografija. Šiauliai.

2020 05 16 25

Šeimyninė nuotrauka. XX a. I pusė. B. Abramovičiaus fotografija. Šiauliai. Iš Jono Nekrašiaus rinkinio.

2020 05 16 24

Mama su vaiku. XX a. pradžia. S. Šmuilovo fotografija. Šiauliai.

Į viršų