(Tęsinys)
K. Venclauskis buvo vertinamas tiek visuomenėje, tiek teisininkų, ypač tarp kolegų, kaip vienas iš geriausių, žinomiausių Lietuvos prisiekusiųjų advokatų, turėjusių didelę teisinio ir praktinio darbo patirtį įvairiose teisės srityse. Jis buvo išrinktas Šiaulių miesto advokatų seniūnu ir juo išbuvo iki mirties. Jis, kaip seniūnas, skirstydavo kitiems miesto advokatams bylas, rūpinosi kolegų ir prisiekusiųjų advokatų padėjėjų mokymu, sprendė profesinius ir organizacinius klausimus.
K. Venclauskis rūpinosi ir miesto advokatų padėtimi visuomenėje, jų materialiniais klausimais. G. Venclauskaitės teigimu, „K. Venclauskis buvo Šiaulių advokatų seniūnas, tai jam nereikėdavo iš paskyrimo dalyvauti baudžiamose bylose, jis tik skirdavo kitiems advokatams bylas. Tokia buvo tvarka, seniūnas paskirstydavo bylas ir apie tai pranešdavo kitiems advokatams“ (Venclauskaitė G. Prisiminimai apie Tėvą. Ištrauka iš 2000 m. sausio 21 d. pokalbio garso įrašo).
Jis rūpinosi ir advokatų padėtimi visuomenėje, jų materialiniais klausimais. Antai, Lietuvos advokatų taryba 1938 m. balandžio 26 d. svarstė Šiaulių advokatų nusiskundimą dėl mokesčių inspektoriaus vartojamų priemonių advokatų uždarbiui patikrinti ir nutarė pavesti Tarybos nariui J. Našliūnui kreiptis į Finansų ministeriją su tokio turinio raštu: „Advokatas K. Venclauskis atsiuntė Advokatų Tarybai pareiškimą, kuriame išdėstytos nepaprastos priemonės, Šiaulių I apyl. P. Mokesčių Inspektoriaus praktikuojamos advokato uždarbiui patikrinti. Tos priemonės yra tokios, kad turi kelti visuomenėje nepasitikėjimą advokatais ir žeminti jų garbę. Lietuvos Advokatų Taryba, pridėdama to pareiškimo nuorašą, turi garbę prašyti Jūsų Ekscelenciją padaryti atitinkamą parėdymą, kad panašios priemonės nebūtų praktikuojamos“ (Lietuvos advokatų Tarybos 1938 m. apyskaita. K., 1939, p. 35).
Besiversdamas advokato praktika, K. Venclauskis vienodai gerai sugebėjo dalyvauti tiek civilinėse, tiek baudžiamosiose bylose, nors civilines, ypač komercinio pobūdžio, bylas mėgo labiausiai. Šios kategorijos bylose buvo nepralenkiamas.
Dalyvaudavo ne tik didelėse, reikšmingose bylose, bet nevengė ir mažesnių, paprastų civilinių bylų. Alimentines bylas vedė veltui. Būdavo dienų, kada dalyvaudavo keliose ar net keliolikoje įvairaus pobūdžio bylų: nuo apylinkės teismo iki Vyriausiojo tribunolo (tokią teisę jis turėjo kaip prisiekusysis advokatas); karo ir administraciniuose teismuose;
įvairiose valstybinėse instancijose; Šiauliuose, Kaune ir visoje Lietuvoje. Nors darbu buvo apsikrovęs, į teismą ateidavo visada gerai pasiruošęs ir savo pareigas atstovaujamose bylose atlikdavo labai gerai ir sąžiningai. Jis buvo kruopštus, labai gerai išmanė teisės dalykus, turėjo nepaprastą atmintį.
Kaip prisimena G. Venclauskaitė, „tėvas neturėjo jokio bylų sąrašo, visiškai jokio, absoliučiai, jokio kalendoriaus, ant kurio būtų parašyta, kada kokia byla vyksta. Jis turėjo absoliučią atmintį. Labai mėgo civilines bylas, bet pasitaikydavo gana daug baudžiamųjų bylų. Bylų apskundimo terminų jis nėra praleidęs, viską atsimindavo.
Pas jį kabinete buvo tokia tvarka: vienoj spintoj buvo einamosios bylos, kitoj – apskundžiamos bylos, trečioj – užbaigtos bylos. Tam tikslui buvo trys spintos. Ir didžiulis rašomasis stalas su keliolika stalčių, kuriuose buvo visokie raštai, dokumentai. Pas jį pirmame kabinete buvo priiminėjami Lietuvos piliečiai, o antrame kabinete vykdavo trečiųjų teismai, būdavo priimami firmų atstovai ir panašiai. Šis gretimas kabinetas buvo didesnis, puošnesnis, čia buvo ir teisės knygų biblioteka.
Padėjėjų jis turėjo, bet pas jį kabinete niekas nedirbo. Jam padėdavau aš – ruošdavau paštą, registruodavau, tvarkydavau korespondenciją, užrašus, spausdindavau įvairius raštus. Jis buvo prisiekusiųjų advokatų padėjėjų globėjas, patronas, tačiau jie pas jį nedirbo <...>“ (Venclauskaitė G. Prisiminimai apie Tėvą. Ištrauka iš 2000 m. sausio 21 d. pokalbio garso įrašo).
Advokatas K. Venclauskis buvo uždaras, kuklus, energingas, veiklus, mėgo švarą, tvarką. Rengdavosi skoningai, apsirengimas ir elgsena buvo pavyzdingi. Dukros G. Venclauskaitė teigimu, „iš ryto, kai priimdavo žmones, rengdavosi vienais rūbais, paskui persivilkdavo eidamas į teismą, grįžęs iš teismo vėl persivilkdavo. Prausėsi ir persivilkdavo. Rūpinosi savimi, buvo pedantas. Aukščiausios kategorijos. Toks pat ir darbe. Nors dirbdavo net naktimis, jis visada rasdavo laiko pabūti su savo dukromis. Tėvui jaučiu didelę pagarbą, meilę ir juo labai didžiuojuosi“ (Venclauskaitė G. Prisiminimai apie Tėvą. Ištrauka iš 2000 m. sausio 21 d. pokalbio garso įrašo).
Amžininkų atsiminimais, K. Venclauskis imdavosi ypač sudėtingų bylų, kurių kratydavosi kiti advokatai, ir dažniausiai jas laimėdavo, žinoma, gaudavo už tai solidų honorarą.
Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojo J. Rimkaus prisiminimuose pažymėta, kad, vykdant žemės reformą ir suvalstybinant miškus, advokatas K. Venclauskis, laimėjęs vieną milijoninę bylą (Prancūzijos piliečio grafo Šuazelio bylą su Lietuvos valdžia dėl jo milžiniško miško Platelių dvare, Telšių apskrityje), gavo pagal sutartį iš atgavusio mišką grafo Šuazelio tokią sumą pinigų, kad už juos greit greta medinio pasenusio žmonos tėvų namo pastatė dviejų aukštų mūrinį „palocių“ (Peleckis-Kaktavičius L. Namuose ant Posadnos ulyčios, p. 51).
Kaip prisimena G. Venclauskaitė, „kol Šiauliuose nebuvo apygardos teismo (Šiauliuose apygardos teismas buvo įsteigtas 1922 m. ir darbą pradėjo 1922 m. rugpjūčio 1 d. – J. N. past.), tėvas važiuodavo su apeliacija, kasacija į Kauną, į Vyriausiąjį tribunolą. Per mėnesį kartais po du kartus. Žinau, kad buvo viena didelė byla, susijusi su Žagarės žydais dėl vaiko nužudymo. Teisiamuosius gynė advokatas Robinzonas ir jis. Tai buvo didelė ir labai skandalinga baudžiamoji byla.
Prisimenu dar kitą baudžiamąją bylą Sidikausko. Labai ilgai jai ruošėsi. Ši byla taip pat buvo labai stambi ir pagarsėjusi. Daug vedė civilinių bylų. Alimentines, tėvystės nustatymo bylas atstovavo nemokamai, sakydavo nuskriaustai moteriškei – rasim tėvą, gausi vaikui alimentus. Ir jis tą padarydavo. <...> Su bylomis važiuodavo į Joniškį, Kelmę, Mažeikius. Važiuodavo su lengvąja mašina, veždavo vis tas pats vairuotojas. Aš kartu su tėvu važiuodavau, palaukdavau mašinoje, tėvas atlikdavo bylą ir vėl grįždavo namo. Labai mažai kalbėjo ir namie, ir teisme, ir su žmonėmis <...>.
Turėjo nuolatinių juridinių konsultacijų su švedų firmomis. Kelis kartus darbo reikalais važiavo į Švediją, vežė kažkokius dokumentus. Dar turėjo garsią šveicarų firmą „Erlikon“, vedė jos juridinius reikalus Lietuvoje, atstovavo šiai firmai byloje su Lietuvos valdžia dėl karo sviedinių tiekimo. Ilgai bylinėjosi, laimėjo ją, gavo didelį atlyginimą. Ir daugiau panašių bylų.
Jis buvo, galima pasakyti, komercinis advokatas, specialistas komercinių bylų. Civilistas iki kaulo smegenų. Aukščiausios kategorijos. Dalyvavo ir politinėse bylose, tiesa, nedažnai“ (Venclauskaitė G. Prisiminimai apie Tėvą. Ištrauka iš 2000 m. sausio 21 d. pokalbio garso įrašo).
Dėl savo principų ir įsitikinimų, advokatas K. Venclauskis nevengdavo ir politinių bylų. Gynė ir konsultavo kai kurių demokratinių partijų atstovus, bendražygių iš Lietuvos socialdemokratų partijos ir kitų politinių nusikaltėlių baudžiamąsias bylas. Advokatas K. Venclauskis dalyvavo kelių 1905-1907 metų revoliucijos dalyvių teismuose, gynė juos nuo caro valdžios kaltinimų.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą K. Venclauskis savo išvaizda atkreipdavo daugelio dėmesį. Turėjo užsiželdinęs ilgą, rausvą barzdą, plačius ūsus, dėvėjo platų surdutą (apie K. Venclauskio savitą apsirengimą anais laikais yra užsiminęs V. Biržiška knygoje „Dėl mūsų sostinės. Neužgijusios žaizdos“ (Biržiška V. Dėl mūsų sostinės. Neužgijusios žaizdos. Londonas, 1967, p. 107).
Į energingą ir drąsų advokatą K. Venclauskį, atkreipė dėmesį caro valdžia ir policija. Jis buvo caro valdžios ir policijos žandarų sekamas, ieškant socialdemokratinės literatūros, jo namuose buvo atlikta krata.
Apie vieną iš tokių kratų jo namuose 1912 m. rašė „Lietuvos žinios“: „Naktį iš rugsėjo 27 į 28, padarytos kratos pas adv. K. Venclauskį, d-rą Sarcevičių, A. Mikševičių ir adv. T. Valiuką. K. Venclauskis suimtas“ („Lietuvos žinios“, 1912, Spalio 2 (15). Nr. 116). Kitame šio laikraščio numeryje buvo pranešta: „Advokatas Venclavskis paleistas iš kalėjimo“ („Lietuvos žinios“. 1912. Spalio 4 (17). Nr. 118).
Būdamas drąsus ir ryžtingas žmogus, K. Venclauskis niekada neatsisakydavo savo įsitikimų tiek savo profesinėje veikloje, tiek atlikdamas visuomenines pareigas. Jis pasižymėjo principingumu, teisingumu. K. Venclauskis buvo vadinamas tylios veiklos ir principų žmogumi.
Nestigo jam ir išradingumo, net teisme. Štai kaip apie vieną originaliai advokato K. Venclauskio laimėtą politinę bylą Šiaulių apygardos teisme, rašo L. Peleckis-Kaktavičius knygoje „Namuose ant Pasadnos ulyčios“: „Senieji šiauliečiai pasakoja, jog vien tai, kad bylos imdavosi Kazimieras Venclauskis, reiškė laimėjimą. Regis, kartais jam gelbėdavusi ne tik koncentruota mintis, bet ir nedidelė gudrybė. Sykį teisė dar jauną vaikinuką, nutvertą platinant atsišaukimus. Laiku advokatas nepasirodė (tai buvo labai nebūdinga Kazimierui Venclauskiui). Įėjo į salę gerokai pavėlavęs, suplukęs, čia pat nusimetė apsiaustą, skrybėlę ir tarsi tarp kitko garsiai paklausė: „Na, kur tas mano bolševikas?“ Teisiamasis belaukdamas buvo jau visai susigraudinęs, pilnomis ašarų akimis. „Ponai, – mostelėjo ranka į jį advokatas, – argi tai bolševikas? Bolševikai neverkia! Tegul eina tas vaikis namo, po tokio išgąsčio jis čia daugiau nepateks“... Keista, teisėjai net nesiginčijo“ (Peleckis-Kaktavičius L. Namuose ant Posadnos ulyčios, p. 28).
1935 m. kovo 6 d. „Lietuvos žinios“ rubrikoje „Šiaulių kronika“ apie vieną iš advokato Venclauskio ginamųjų baudžiamojoje byloje rašė: „Buv. Šiaulių pašto viršininkas Rasteika-Naidionovas nubaustas 2 sav. paprasto kalėjimo lygtinai. Pačioj pereitų metų pradžioj revizija, kurios pasėkoje pašto viršininkas Rasteika-Naidionovas iškeltas toms pačioms pareigoms į Tauragę, o už revizijos konstatuotus tarnybinius prasižengimus jam iškelta baudžiamoji byla. Šią bylą Šiaulių apygardos teismas sprendė kovo 1 d. Teisme paaiškėjo, kad Rasteika-Naidionovas savo asmeniškiems reikalams naudojęs jam įtikėtą valdžios turtą: mišką ir kt., kurį gabendavęs į savo namus, kuriuos turi pasistatęs Šiauliuose, Basanavičiaus gatvėje. Teismas, atsižvelgęs į tam tikras kaltę švelninančias aplinkybes, ir į tai, kad didesniai daliai kaltės įrodyti trūksta visiškai aiškių įrodymų, paskyrė Rasteikai-Naidionovui 2 savaites paprasto kalėjimo ir tuo pačiu jį atleido su sąlyga, jei daugiau nenusikals. Teisiamąjį gynė advokatas Venclauskis“ (Buv. Šiaulių pašto viršininkas Rasteika-Naidionovas nubaustas 2 savaitėms paprasto kalėjimo lygtinai. „Lietuvos žinios“, 1935 kovo 6, p. 6).
K. Venclauskis turėjo teisę vesti bylas Vyriausiajame tribunole. Dalyvavo civilinėse ir baudžiamosiose bylose kaip klientų įgaliotinis, surašydamas ir pateikdamas kasacinius skundus dėl teismų sprendimų Vyriausiajam tribunolui.
Kazimieras Venclauskis mirė 1940 m. vasario 24 d. Šiauliuose, ten ir palaidotas senosiose miesto kapinėse. 1940 m. vasario 27 d., prieš prasidedant Lietuvos advokatų tarybos posėdžiui tarybos nariai atsistoję pagerbė velionio advokato K. Venclauskio atminimą.
(Bus tęsinys)
Šiaulių apygardos teismo civilinio skyriaus posėdžių salė. Ketvirtas iš kairės sėdi advokatas Kazimieras Venclauskis. Apie 1935 m. Nuotraukos originalas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.
