facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

2020 metai išskirtiniai – pasaulinio masto pandemija, kurios niekas nesitikėjo, kurios  pasirodymui niekas nesiruošė. Tad visai normalus dalykas tas žmonių išgąstis ir sutrikimas, negalėjimas žaibiškai persiorientuoti gyventi pagal kitas taisykles.

Kai kas tai apibūdina baisiau negu tremtinių Velykas. Su tremtinių Velykomis nėra prasmės lyginti. Jie šventė slapta namuose ir džiaugėsi kiekvienu maisto kąsniu ant bado stalo, džiaugėsi šnipo nepastebėti. Ir mokėjo būti laimingi.

Iš Dievo tarno kankinio kun. Pranciškaus Budrio biografijos žinome, kad nuo pat bolševikų perversmo 1917 m. Uralo ir Sibiro kraštuose, kur jis kunigavo, viena paskui kitą buvo uždarinėjamos ir užantspauduojamos bažnyčios, kad visų tikėjimų maldos namai buvo šlykščiai išniekinami, apiplėšiami, o jose esančios relikvijos ir meno kūriniai be skrupulų sunaikinami, kunigai persekiojami, kalinami, kankinami už „religinę propagandą“. Net rankos paspaudimas šv. Velykų proga pašalinių akivaizdoje pridarydavo nemalonumų.

Šiame fone naivūs atrodo dūsavimai, kad šiemet per šv. Velykas negalėjome būti bažnyčioje, realiai atlikti išpažintį, priimti Šv. Komuniją, kad šv. Mišias stebėjome tik per televizorių ar kompiuterio ekrane. Vadinasi, nemokame vertinti tai, ką turime, nebegebame būti laimingi susiklosčius nepalankioms aplinkybėms...

Patyriau, kad žmones domina klausimai: Kokia kunigo kasdienybė, kai dėl koronaviruso grėsmės ir karantino bažnyčiose nėra viešų pamaldų žmonėms? Iš ko kunigas išsilaiko? Ar yra iš ko susimokėti už paslaugas ir patarnavimus?... Sumaniau pazoominti Kamajų Šv. Kazimiero parapijos klebonui, Duokiškio Šv. Onos ir Salų Šv. Kryžiaus parapijų administratoriui kunigui teologijos licianciatui Andriui Šukiui.

Kodėl kaimo parapijų kunigui?
Pirma, teko laimė dalyvauti Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete vykusiame kunigo A. Šukio teologijos licianciato darbo gynime. Remdamasis darbo parapijose patirtimi, kun. A. Šukys, praeityje gilinęs žinias Austrijoje, Italijoje, Vokietijoje ir JAV, gvildeno nepakankamai atskleistos pasauliečių tarnysčių svarbos ir jų perspektyvos Katalikų Bažnyčios parapijų Lietuvoje sielovadoje problemą. Kalbėdamas apie šių dienų tikrovę, mokslinio darbo gynimo metu kun. A. Šukys sakė: „Šiandien pakrikštytieji praranda gyvo tikėjimo prasmę ar netgi, žiūrint iš šalies, jau neatrodo esantys Bažnyčios nariai, nes jų gyvenimo būdas yra nutolęs nuo Kristaus ir jo Evangelijos. Ši situacija apima didžiąją dalį Vakarų pasaulio. Ne išimtis ir Lietuva. Svarbiausias požymis – žmonės sakramentalizuoti (priėję sakramentų, „sutvarkyti“, „prileisti“), tačiau jų tikėjimas paviršutiniškas arba jo beveik nėra. Tikėjimo praktikavimas labai neaktyvus. Kasdienis gyvenimas mažai skiriasi nuo nekrikštytųjų ar netikinčiųjų“.

 Dalis pakrikštytųjų, kun. A. Šukio nuomone, „yra tik religijos teikiamų išimtinių teisių ir palengvinimų vartotojai. Toks asmuo nežino Eucharistijos šventimo esmės, neprisiima jokių pareigų ar tarnybų bendruomenėje, bet naudojasi Bažnyčia, kai jam iškyla būtinybė ar reikalas. Net vaikų ar jaunimo katechezė tokiam vartotojui yra neesminė, nes užsiėmęs veikla kitose gyvenimo srityse“.

Mokslinio darbo autoriaus išvadinė nuostata tvirta – egzistenciniai pokyčiai visuomenėje reikalauja nuoseklių kiekvienos parapijos gyvenimo reformų. Šios konsekvencijos aktualumas ir sprendimas baigiamųjų darbų gynimo komisijos patvirtintas, įvertinant kun. A. Šukio licenciato darbą aukščiausiu balu.

Antra, netapačios darbo sąlygos miestų ir mažų bažnytkaimių parapijose. Antai mažytėje Duokiškio parapijoje aptarnaujama apie 90 namų ūkių (1940-aisiais būta per 1000 parapijiečių). Apie 20 namų ūkių su parapija ryšių nepalaiko. Todėl laukti didelių investicijų į savo šventovę neverta. Kaip išgyventi ir nepulti į neviltį karantino ir ne karantino sąlygomis?

Trečia, Kamajų šv. Kazimiero parapijos klebonas, Duokiškio šv. Onos ir Salų šv. Kryžiaus parapijos administratorius kun. Andrius Šukys 2019 02 16 „už aktyvią, inovatyvią edukacinę sielovadinę veiklą dekanato parapijose, rajono ir šalies visuomenei šiuolaikiniu būdu perteikiamus pastoracinius principus, kuriamus strateginius bei aktualius švietėjiškus projektus ir edukacines programas“ apdovanotas Rokiškio rajono Mero padėkos raštu.

Kaip melstis neįprastai?
Į šį pasiteiravimą gavau platų atsakymą. Dauguma kun. A. Šukio minčių patvirtino mano turimą supratimą, kaip melstis savarankiškai, bet išgirdau ir tokių dalykų, į kuriuos anksčiau nebuvau atkreipusi dėmesio. Gal ir skaitytojas ras ką nors nauja?

Šiuo visam pasauliui sudėtingu metu kunigystė įgauna kitų formų, veikiama kitais tempais. Šventovėse aukojamos šv. Mišios už uždarų durų: bažnyčios atidarytos tik privačiai pavienių tikinčiųjų maldai. Karantino metu akivaizdūs pokyčiai – mažiau kontaktų su tikinčiaisiais, daugiau ūkinės veiklos ir darbų, kurių susikaupia per metus bažnyčioje ar klebonijos raštinėje. Negalėdami rinktis draugėn, meldžiamės įvairiomis intencijomis savo aplinkoje. Malda yra dviejų ašių – Dievo ir mūsų sielos – bendravimas. Malda mes mąstome apie Dievo didybę, teisingumą, gerumą ir savo menkumą, kaltes. Dera melstis Bažnyčios nustatytomis maldomis.

Galima melstis ir savomis mintimis, dėkojant už išgirstą prašymą, šaukiantis Dievo pagalbos sunkumams įveikti. Žinoma, tos maldos savais žodžiais yra trumpos. Kartojamos po kelis sykius, jos atnaujina ir sustiprina mūsų silpstantį kontaktą su Dievu. Melstis galima sielos viduje – mintimis. Jei neįmanoma susikaupti, su Dievu reikia bendrauti lūpomis.

Pastebima, kad bažnyčioje daug kam melstis lengviau, nes yra bendros giesmės, garsiai kalbamos maldos ir minėtos trumposios maldos, pvz.: Jėzau, mano Dieve, myliu Tave labiau už viską. Jėzau, pasitikiu tavimi!“ (šv. Faustina), „O Dieve, neapleisk manęs“, „Viešpatie Jėzau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio (-ės)“...

Pasak kun. A. Šukio, didesnės parapijos arba dekanatų centrai šiuo metu šv. Mišias transliuoja internetu (dalis parapijų Lietuvoje tai darė ir iki karantino). Koks lankytojų skaičius nuoširdžiai tuo domisi, tyrimų nėra. Daliai lankytojų maga įdomi nauja patirtis. Dalis, dėl ligos ar kitokių priežasčių negalinti atvykti į bažnyčią, ir ne karantino metu meldėsi nuotoliniu būdu. „Malda – neišmatuojamas dvasinis džiaugsmas, – sako pašnekovas ir cituoja didžiai gerbiamo savo dėstytojo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, prof. kun. Jono Juraičio (1926–1950 Romoje įšventintas į kunigus–2010 palaidotas Šveicarijoje) pranešimo „Kelios mintys apie maldos galimybes šiuolaikinio nihilizmo sielovadoje“ (Roma, 1972) pamąstymus: „Malda, kaip ir meilė, negali būti racionali žmogaus veikla. Maldai žmogus yra pribrendęs, jei jis prisipažįsta esąs nuogas. Malda prasidėti gali tik šituo nuogąstavimo išgyvenimu“.

Kokių dar naujų patirčių įgyjame?
Atsakymas nukrypo į dvasinę išpažintį ir dvasinę Komuniją. „Atlikti išpažintį reikia tada, kada reikia, – kalbėjo pašnekovas iš Kamajų. – Išpažinties, kaip širdies ir sielos audito, būtinybė yra nuolatinė. Karantinas šiame amžiuje – pirma tokio pobūdžio nelaimė. Visomis prasmėmis kaupiasi nauja patirtis. Išpažintis dabar nebūtinai atliekama prie klausyklos langelio, tačiau kunigai  neatsisakys išklausyti pavienės išpažinties, jei tikinčiajam tai labai aktualu čia ir dabar“.

Šiuo metu nesant galimybių atlikti sakramentinę išpažintį, popiežius Pranciškus tikintiesiems rekomendavo dvasinę išpažintį. Ir dvasinė, ir sakramentinė Komunija priklauso tai pačiai dvasinei tikrovei, todėl, norint ją priimti, reikia neturėti sunkios nuodėmės.

 Kokia toji dvasinė išpažintis? Pirma, tai nuoširdus gailestis dėl nuodėmių. Antra, tai pasiryžimas, kai tik bus galima, atlikti sakramentinę išpažintį. Nuoširdus gailestis būna tada, kai atgailaujama ne iš Dievo baimės, bet iš meilės Jam. Tobulas gailestis naikina nuodėmes, tačiau lieka pareiga vėliau jas išsakyti sakramentinėje išpažintyje.

„Taigi, dabar tinkamiausias laikas susivokti ir susimąstyti: Kaip gyventi toliau? Ką keisti, kad galėtume glaustis arčiau Dievo, prašant dvasinės stiprybės? Lietuviai yra per daug nominalūs ir proginiai katalikai. Tačiau privalu įsidėmėti, kad tikėjimo esmė pasireiškia ne tik per šv. Velykas: Velykos yra kulminacija. Kiekvienų šv. Mišių metu mes kviečiami gyventi KITOKĮ gyvenimą“, – teigia kun. A. Šukys.

Kaip Kristaus kančią ar prisikėlimą išgyveno parapijiečiai?
Karantinas/pandemija yra puiki pamoka išlepusiam šių laikų žmogui: tikintysis kviečiamas iš naujo mokytis ir giliai širdy apmąstyti tikėjimo tiesas, kadangi daugeliui jos – tik formalus saviguodos ar „susitvarkymo“ ritualas.

Tradiciškai kiekvieną gavėnios sekmadienį Kryžiaus kelią Kamajų šv. Kazimiero bažnyčioje eidavo vis kito kaimo bendruomenė. Šiemet dėl karantino tikintieji gavėnios meto esmę ir prasmę kiek kitaip apmąstė: „Rokiškio Sirena“ 2020 04 10 numeryje publikuotomis Kryžiaus kelio stočių instaliacijomis ir atitinkamais skaitiniais bei meditacijomis leido skaitytojams susitikti su Kristumi, pabūti „vėl kartu viena su Juo ir Jo meilėje“. Ačiū laikraščio redakcijai, dideliu formatu pateikusiai Kryžiaus kelio nuotraukas. Tai įgalino tikinčiuosius sutelkti dėmesį į keliais žodžiais įvardytą kiekvienos stoties pagrindinę mintį. Dar įtaigiau dėkoti Jėzui Kristui už gyvenimą skatino „Rokiškio Sirenos“ interneto svetainėje rodytas „Kryžiaus ir civilizacijos kelio“ vaizdo siužetas (instaliacijų autorė S. Turkevičienė, montažo – N. Kralikas, muzikos autoriai – D. Golovanov ir J. Maksimovič, konsultantės – I. Narkutė ir L. Dūdaitė-Kralikienė, apmąstymų autorius – kun. A. Šukys). „Kryžiaus ir civilizacijos kelio“ meditacijomis vesta paralelė tarp Viešpaties skausmingo kelio nuo suėmimo Alyvų kalne iki mirties ant Golgotos ir šių dienų žmogaus gyvenimo būdo. XIV stotyje nuskamba kvietimas: „Stovime prie Jėzaus kapo... Užristas akmuo... Tyla... Šiuolaikinei civilizacijai – tai pralaimėjimo ženklas. Privalu įsidėmėti, kad kapo, akmens, tylos esmė – tai kvietimas pralaimėjusiesiems išmokti vienintelį svarbiausią dalyką, būtent, suprasti, kad mums gyvybiškai reikia išganymo...“

Kokie žmogaus ir civilizacijos klystkelių simboliniai akcentai įprasminti Kryžiaus kelyje?
Tokią mano klausimo formuluotę išprovokavo II stoties (Viešpats Jėzus parpuola po kryžiumi) skaitiniai:

Jėzus pakrinta akimirkai. Kyla ir žengia toliau... Nupuolusi žmonija mėgaujasi – silpnumas ir godumas tampa jos gyvenimo norma. Užsimojimas bet kaip gyventi – priešingas žmogaus prigimčiai. Nuopuolio akivaizdoje sunku jai suvokti, kad nė vienam negalima eiti kas sau, kad kelyje einama kartu. Viešpatie, leisk mums pažinti nuopuolio kainą ir sąžiningai susimokėti!

Pasak L. Dūdaitės-Kralikienės, „Žmogiškojo orumo, sielos ekologijos tema išryškėja Kryžiaus kelio stotyse, kurias randame Kamajų bažnyčioje ir kurios bus iki pat Sekminių. Stulbinamu grožiu ir Kamajų parapijai būdingu išbaigtu lakoniškumu kalbančios apie Kristaus kančios ir žmonijos atpirkimo prasmę. Apie civilizaciją, nuklydusią į akligatvį, nebepažįstančią Dievo, išsižadėjusią Krikščionybės, kuri du tūkstančius metų buvo jos egzistavimo pagrindas, pildžiusi meną, filosofiją, politinę mintį turiniu, kalbančiu apie prigimtinę žmogaus vertę ir jo orumą. Besiviliojančią vienadieniais vartotojiškumo, amžinos jaunystės ir rojaus žemėje iliuzijomis. Dengiančios savo veidą šimtais išgalvotų kaukių, sprendžiančią išgalvotas vienadienes problemas. Bejėgę, bet vis dar kupiną puikybės, vis dar nedrįstančią ištarti: „Teesie Tavo valia“.

Iš atsakymo bemat sumečiau, kad šiųmetis „Kryžiaus kelias“ – 2019-ųjų Prakartėlės simbolinės prasmės tęsinys, aprašytas Linos Dūdaitės-Kralikienės straipsnyje „Kamajų bažnyčioje – prakartėlė: apie tuščią indą, raudoną kilimą ir žmogiškąjį orumą“:

Prakartėlė... Daugeliui šis žodis asocijuojasi su nusaldinta Kalėdų pasaka mažiesiems: mažų mielų figūrėlių galerija, surikiuota ant šienelio. Tačiau Kamajų šv. Kazimiero parapija kuria kitokias prakartėles. Be dirbtinio saldumo, neįkyriai, neprikišamai, tačiau iš esmės kalbančias nūdienos žmogui apie jo santykį su Dievu, savimi ir pasauliu. Kamajiškiai, 2019 m. Kūčių vakarą atėję į bažnyčią, kad aplankytų prakartėlę, turėjo žengti per pabertas automatų gilzes, maskuojamąjį tinklą, suverstas stiklainių duženas ir dirbtines gėles, žvelgdami į kario šalmą, padėtą ant sulamdyto raudono kilimo. Tai tikintiesiems turėjo priminti, kad Atpirkėjas ateina į karų, sudaužytų likimų, sužalotos žemės bei sutrypto žmogiškojo orumo pasaulį, kad  Jėzus prieš 2020  m. gimė tvartelyje iš neturto ir stokos, o šiandieninė visuomenė dėl savo gerovės pasaulį skandina šiukšlėse, karų ir gaisrų verpetuose. Netgi kosmosą žmonija jau įsigudrino prišiukšlinti.

Tokią prakartėlę sukurti įkvėpė Popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Laudate Si“ tezės, iliustruotos pribloškiančiais piešiniais, liudijančiais, kad Dievas į pasaulį ateina gydyti godumo, vartotojiškumo sužalotų ir pasaulį žalojančių likimų. Pildyti prasme ir viltimi žmonių sielų, kurie tarsi tušti indai laukiančių turinio, prasmės ir pilnatvės.
Belieka pasidžiaugti parapijiečių įžvalgumu, atsiskleidusiu jų pasisakymuose internetinėje erdvėje:

* Mačiau per Kūčias. Ilgai kaupiausi, ką parašyt. Pirmas įspūdis – ne tai, ko tikėjomės. Šokiravo. Gerąja prasme. Juk visi norėjo kažko iškilmingo. O čia ateini – chaosas. Įspūdis –  patikėkit! Visiems sakau – nueikit. Ten pagalvot reikia. Gerai, kad parodė, jog skaidres skaityt reikia. Dar buvo lapeliai ant lopkų. Ten daug kas paaiškinta. Vaikams labiausiai patiko šalmas ant kilimo.

* Galvojau, kas čia per prakartėlė, kažkoks chaosas ir atliekų sandėlis. Bet kai pažiūrėjau skaidres ir paskaičiau aprašą, supratau esmę. Taip, jeigu pradedi galvot apie tai, kokiame pasaulyje gyvename ir kaip gyvename, sukrečia. BRAVO!

* Kiek daug visokių nuomonių... bet vis dėlto tokių idėjų sumanymo ir jų įgyvendinimo galima tik pavydėt... jėga Kamajai... šaunuoliai...

Kaip karantino metu sprendžiamos finansinės problemos?
Parapija yra įdomus vienetas – pati turi išlaikyti save. Ir projektuose Europos Sąjungos paramai gauti negali dalyvauti. L. Dūdaitės-Kralikienės šmaikščiais žodžiais tariant, parapijos yra visiškai finansiškai „nepriklausomos“: kiek sekmadienį įdėjai į aukų „kašikėlį“, tiek ir yra. Pvz., vieno sekmadienio aukų rinkliavos rezultatai N kaimo bažnyčioje – 8 eur. Nėra bažnyčioje užsakytų šv. Mišių intencijų – nėra ir pagrindinės parapijoje dirbančio dvasininko atlyginimo dalies. Tiesa, kiek prisideda uždarbis už laidotuves, metines, keturnedėlius... Santuokos kaimiškose parapijose – retas dalykas, kaip ir krikštas. Žinia, ir mieste ne per daugiausia. Kaip tada atlyginimų ir mokesčių klausimus spręsti?

Pasirodo, kad mažosios parapijos bažnyčios tarnų (zakristijono, vargonininko, choro vadovo, aplinkos prižiūrėtojo, valytojos) įdarbinti negali, nes neturi pinigų atlyginimams mokėti. Arba pats administratoriau / klebone dirbk, arba nuolatiniam darbui telk savanorius. Kitos išeities nėra. Tad ir tenka neakivaizdžiai siekti buhalterio diplomo, nes parapijos pajamų ir išlaidų popieriai turi būti idealiai sutvarkyti.

Nuo 2018 metų sausio mėn. įvesta privaloma, bet logikos neatitinkanti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokestinė sistema: mokami mokesčiai net už ūkinius pastatus ar varpines. „Džiaugiamės, kad kol kas nėra mokesčio už bažnyčių pastatus ar žemės sklypus, ant kurių bažnyčios stovi: būtų papildoma nereikalinga našta parapijų tikintiesiems, – sako klebonas / administratorius kun. A. Šukys. Ir priduria: „Po karantino laukia nemažai pokyčių: bus atsisakyta daugumos įprastų veiklų ir projektų, kai kurių tarnysčių. Po karantino ilgą laiką nenaudosime net elektros taip, kaip buvome įpratę iki šiol...“

Iš www.aidas.lt
Bus tęsinys

2020 05 08 6

Poeto ir kunigo Antano Strazdo būsimam muziejui šventoriaus koplyčios durys jau atvertos.
Parapijų archyvų nuotr.

2020 05 08 9

Atgailos, džiaugsmo ir vilties takas basam žmogui.
Parapijų archyvų nuotr.

 

Į viršų