facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)                                                                                                  
K. Venclauskis Šiauliuose iš pat pradžių pasirodė kaip geras savo profesijos mokovas. „Jis nebuvo linkęs į teorijas, bet jame buvo gilus ir plataus masto protas, kuris <...> padėdavo iš kiekvieno klausimo imti tik esmę, šalin nubraukiant neesmines smulkmenas. Ir ką tik K. Venclauskis sau išsiaiškindavo vieną kartą, tai jam palikdavo aišku visam laikui“ (Pagal Sondeckį J., Kairį S., Bielinį K. Kazimieras Venclauskis.  „Kultūra“. 1940. Nr. 3 (198), p. 184). Tai ypač buvo svarbu jo kaip advokato darbe.

Dukros Gražbylės Venclauskaitės (1912–2017) teigimu, tėvas jai ne kartą yra pabrėžęs: „Visi sako, giria mane, kad aš esu gabus advokatas, o aš pasakyčiau, būčiau mėšlavežis, šiaučius, kriaučius, kas bebūčiau, aš būčiau geriausias savo srity, savo darbe. Žmogus turi dėti visas pastangas, bet kokį darbą atlikti geriausiai“ (Venclauskaitė G. Prisiminimai apie Tėvą. Ištrauka iš 2000 m. sausio 21 d. pokalbio garso įrašo).

Dar caro laikais Venclauskiui teko dalyvauti teismuose dėl žemės. Gražbylė Venclauskaitė pasakojo, kad jos tėvas buvo labai principingas žmogus, kai jis vedė Stanislavą Jakševičiūtę, tai sužinojo, kad Šiauliuose Šv. Jurgio bažnyčią, t. y. karinės įgulos cerkvę, rusai 1907 m. pastatė ant Jakševičių (Venclauskio uošvių) žemės nelegaliai. Šis žemės sklypas priklausė žmonos Stanislavos tėvui Jonui Jakševičiui.

K. Venclauskis uošvio ir paklausė, o kas pirko tą sklypą. Senelis atsakė, kad niekas, pasistatė kariuomenė cerkvę, ir viskas. Tada advokatas Kazimieras Venclauskis padavė Rusijos kariuomenę į teismą. Ilgai bylinėjosi, nemažai procesų įvyko, kol pagaliau byla pasiekė Maskvos Senatą. Ir Senatas priteisė per tris mėnesius arba cerkvę nugriauti, arba pateikti popierius, kad kariuomenė sklypą nupirko.

Tuomet atvyko pas K. Venclauskį Kauno vicegeneralgubernatorius su dviem rusų kariuomenės pulkininkais tartis, kaip čia žemę nusipirkus. Prie K. Venclauskio antrasis gubernijos žmogus rusų pulkininkams griežtai įsakė – „arba per tris mėnesius kariškiai gauna Venclauskio leidimą, arba per tris mėnesius nusikelia cerkvę“. Garbusis advokatas tuomet iškilmingai pareiškė: „Esu laimingas, kad tiesa galų gale laimėjo. Ačiū, ponai“. Jis atidarė duris ir svečius išlydėjo, net nepasiūlęs sėstis. Išlydėdamas nekviestiems svečiams pasakė: „Aš sutikimą duodu. Pranešimą atsiųsiu raštu“ (Pasakojo Venclauskaitė G. 2006-11-26).

K. Venclauskis buvo ne tik puikus advokatas, geras savo profesijos mokovas, bet pasižymėjo ir nepaprastu sąžiningumu tiek atstovaujamų klientų ir bylų atžvilgiu, tiek sprendžiant įvairius ginčus trečiųjų teisme, kur žmonės, dažniausiai žydai, patikėdavo jam savo finansinius ir komercinius klausimus.

Pasak G. Venclauskaitės, nebuvo nė vieno atvejo, kad jis ką nors būtų apgavęs.  Ir ką trečiųjų teismas nutarė, tą priverstinai buvo galima įgyvendinti. Jeigu viena kuri šalis nesutiko su trečiųjų teismo sprendimu, ji turėjo teisę apskųsti, apeliuoti šį trečiųjų teismo sprendimą aukštesniam teismui.

 Žydai K. Venclauskio vykdomais trečiųjų teismais pasitikėdavo šimtu procentu. Šie tretieji teismai daugiausia vykdavo antradieniais K. Venclauskio kabinete, ir ką jis nutardavo, tai žydai ir įvykdydavo. Jis niekad nėra nieko apgavęs, apvylęs arba neišpildęs to, ką buvo pažadėjęs (Venclauskaitė G. Prisiminimai apie Tėvą. Ištrauka iš 2000 m. sausio 21 d. pokalbio garso įrašo).

K. Venclauskiui nebuvo mažų ar didelių bylų, paprastų ar garsių klientų, pelningų ar nuostolingų bylų, kiekvienai bylai jis vienodai kruopščiai ruošdavosi, kiekvieną žmogų dėmesingai išklausydavo ir pagal išgales padėdavo. Klientui nežadėdavo to, ko negali padaryti.

Skulptorius prof. Petras Aleksandravičius, gerai pažinojęs Venclauskių šeimą, savo prisiminimuose apie Kazimierą Venclauskį pasakojo: „Venclauskis buvo garsus advokatas ir turėjo nuolatinių klientų. Jis buvo ne iš tų, kurie už pinigą gali viską padaryti. Tuo man teko pačiam įsitikinti. Mus, dailininkus, kviesdavo į alimentų bylas, ir kartą belaukdamas tapau liudininku bylos, kur dvarininkas teisėsi su kumečiais. Venclauskis buvo dvarininko advokatas. Bet kada iš bylos duomenų paaiškėjo, kad teisūs yra tie kumečiai, jis atsisakė dvarininką ginti!“ (Jankauskas V. Aš pats sau neįdomus. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996, p. 53).

Ilgametis tarpukario Lietuvos advokatų tarybos narys Zigmas Toliušis savo prisiminimuose rašė: „Iš provincijos advokatų pačiu žymiausiuoju buvo šiauliškis Kazimieras Venclauskis. Venclauskis garsėjo visoje Žemaitijoje. Jis turėjo didžiausią žmonių pasitikėjimą. Tasai pasitikėjimas susidarė dėka K. Venclauskio patyrimo, sąžiningumo ir prieinamumo. Venclauskis vesdavo daugiausia civilines bylas dėl žemės, servitutų, bendrų ganyklų ir pan. Jis neimdavo be atodairos kiekvieną pasitaikiusią bylą, bet prieš paimant bylą įsitikindavo kliento pretenzijos rimtumu bei pagrįstumu. Užtat, paėmęs bylą, gynė ją visu uolumu ir, reikia pasakyti, retai pralaimėdavo.

Pats kilęs nuo Plungės, Venclauskis gerai pažinojo žemaičių valstiečių psichologiją, jų prisirišimą prie žemės, jų gyvenimą ir papročius. Jis nebuvo brangininkas ir lupikas; jo honoraras paprastai buvo 100 litų už bylos vedimą, nors toje byloje jam tekdavo kelis kartus stoti teisme ir rašyti skundus bei pareiškimus. Venclauskis buvo renkamas į Advokatų Tarybą ir buvo ilgametis (iki pat savo mirties) Šiaulių advokatų seniūnas“ (Toliušis Z.  Prisiminimai apie advokatus. M. Mažvydo biblioteka. Rankraščių skyrius, F. 66-39,  p. 13-14).

Įkūrus Lietuvos nepriklausomybę, K. Venclauskis, negailėdamas laiko ir pastangų, padėjo kurti nepriklausomos valstybės teisinius pagrindus, steigti teismus ir advokatūrą, stiprinti teisėtvarką ir teisingumą Šiauliuose.

1918 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais jis kartu su kitais išsilavinusiais ir pažangiais šiauliečiais organizavo Šiaulių miesto ir apskrities savivaldybes. Tų pačių metų lapkričio 24 d. K. Venclauskis buvo išrinktas pirmuoju Šiaulių miesto burmistru. Juo išbuvo iki 1919 m. balandžio 17 d. Pasitraukęs iš miesto burmistro pareigų, dirbo Šiaulių apskrities savivaldybėje ir buvo jos pirmininku iki išrenkant į Steigiamąjį Seimą.

Pasitelkęs teisininko nuovoką ir profesinę patirtį greitai mieste įvedė tvarką ir teisėtumą, užtikrino normalų valstybės įstaigų funkcionavimą, rūpinosi vietos gyventojų apsauga, atstovavo ir gynė jų teises ir interesus, kovojo, kad besitraukiantys vokiečių okupantai nesavivaliautų ir neišgabentų Lietuvos turto.

Tokią savo valdžią ir tvarką kurti kraštą tebevaldant okupantams buvo labai sunku, bet K. Venclauskis ir jo bendražygiai, dar caro laikais užgrūdinti kova, susidorojo su sunkumais, atkakliai dirbo krašto ir visuomenės gerovei.

P. Bugailiškis apie įvairiapusišką Venclauskio veiklą rašė: „K. Venclauskis mokėjo panaudoti visas kuriamąsias  jėgas ir savo autoritetu bei įtaiga sugebėjo suorganizuoti visuomenę ir sudrausminti gaivalingus elementus. Jo didelė energija, platūs užmojai, pogrindžio metų visuomeninio darbo patirtis, plati karo metų ūkinio darbo praktika Rusijoje palaipsniui ir greitai padėjo įsikurti ir susitvarkyti vietoje savivaldybės, buities, maitinimosi, apsaugos, švietimo, sveikatos ir kitoms įstaigoms, sprendžiant opiausią ir sunkiausią finansinių resursų klausimą, nes ne greit dar nusistovėjo santykiai su Kauno valdžia ( be kita ko, trukdė ir įvairūs karo frontai), trūko lėšų ne tik vietos, bet ir bendriems valstybinio pobūdžio reikalams (milicijai, kalėjimui, susisiekimui)“ (Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais, p. 224).

K. Venclauskis, būdamas burmistru, sumaniai ir pasiaukojančiai rūpinosi Šiaulių miesto reikalais, gynė vietinius gyventojus nuo okupantų ir nusikaltėlių savavaliavimo.

Ilgametis Šiaulių miesto ir apskrities policijos vadas J. Daniūnas, įvertindamas K. Venclauskio pasiaukojamą veiklą savivaldybėje, yra viešai pasakęs: „Kadangi Šiauliuose esama tokių žmonių kaip Venclaukis, ilgiau išbūti čia tokiose pareigose man yra didelė garbė“ (Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys. Gyvenimas Lietuvai. Šiauliai, 1993, p. 153).
K. Venclauskis niekada nepamiršo advokato praktikos. Kai tik atitrūkdavo nuo visuomeninių ir valstybinių pareigų, grįždavo advokatūron. Jo neviliojo aukšti postai, solidžios pareigos, kurios jam ne kartą buvo siūlomos. Advokatūrai jis buvo ištikimas visą gyvenimą.

K. Venclauskis, nuo 1908 metų (su nedidelėmis pertraukomis) iki pat savo mirties buvo pasiaukojęs advokatai profesijai. Jis nuolatos siekė padėti teismui surasti byloje objektyviąją tiesą, užtarti gyvenimo vieškelyje suklupusį, nelaimingą, negailestingo likimo palaužtą žmogų.

K. Venclauskis nuo pat pirmųjų darbo dienų advokatūroje rūpestingai ir sąžiningai atliko savo  profesines pareigas, nuosekliai tęsė garbingas Lietuvos advokatų tradicijas. Aktyviai įsijungė į Lietuvos prisiekusiųjų advokatų teisinę ir visuomeninę veiklą.

1920 m. gruodžio 5 d. K. Venclauskis buvo išrinktas į pirmąkart susikūrusią Lietuvos prisiekusiųjų advokatų tarybą ir išbuvo jos nariu iki 1923 m. sausio mėn. Po to dar buvo renkamas šios tarybos nariu tris kartus: 1923, 1924 ir 1925 m. (Lietuvos Teismas 1918-1928 (red. Kriščiukaitis A.) . K., 1930, p. 190-194).

Dalyvaudamas šios tarybos darbe visapusiškai rūpinosi Lietuvos prisiekusiųjų advokatų profesiniais ir organizaciniais reikalais, stengėsi kelti advokato prestižą ir procesinę padėtį teismuose ir kitose valstybinėse institucijose, puoselėjo aukštos moralės ir gero elgesio advokato etikos ir profesinės kompetencijos principų įgyvendinimą.

K. Venclauskis pasisakydavo įvairiais Lietuvos valstybės, jos įstatymų, teismų ir advokatūros veiklos tobulinimo klausimais. Nemėgdavo tuščiažodžiauti, kiekvienas jo pasakytas žodis buvo pasvertas, apgalvotas, svarus ir įtikinantis pašnekovą.

Pasak advokato M. Markausko, K. Venclauskis buvo uolus advokatas, pareigas atlikdavo sąžiningai. Jo protas stiprus, logiškas, sintetiškas, praktiškas ir konstruktyvus. Kaip advokatas, turėjo didelį pasitikėjimą (Valinčius A. Drg. K. Venclauskio diena Šiauliuose. „Mintis“, 1940. Gegužė. Nr. 5 (16), p. 103-104).       

K. Venclauskis buvo gabus ir pareigingas advokatas. Labai daug dirbo. Turėjo daug, ypač civilinių, bylų. Prie jo kabineto durų bemaž kiekvieną dieną laukdavo eilutė žmonių, atvykusių ne tik iš Šiaulių, bet ir iš tolimesnių vietovių.

Teisininko dr. Aleksandro Mauragio teigimu, „advokatas K. Venclauskis buvo pasižymėjęs ne tik savo mieste Šiauliuose, ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Garsėjo gražia, logiška kalba, teisės išmanymu. Su juo skaitėsi visi aukštieji mūsų teismai“ (Mauragis A. Keletas žodžių apie Kazimierą Venclauskį. Mašinraštis. ŠAM Istorijos skyriaus archyvas).

K. Venclauskis priiminėjo klientus savo namuose. Iš pradžių jo kabinetas buvo mediniame name Pagyžių gatvėje, o nuo 1927 m. šalia pastatytame mūriniame name jis jau turėjo du kabinetus, kuriuose priiminėdavo lankytojus, firmų atstovus, ruošdavosi byloms, čia vykdavo trečiųjų teismai, čia buvo jo biblioteka, archyvas, saugomų bylų dosjė. Dirbo vienas. Su visais klientais – miestiečiais, kaimiečiais, ar solidžių firmų atstovais, vienodai buvo malonus, dėmesingas. Visiems kantriai aiškindavo rūpimus juridinius klausimus, teisės dalykus. Buvo pareigingas, punktualus, darbe pedantiškas.

(Bus tęsinys)

2020 05 06 2

Stanislava ir Kazimieras Venclauskiai. 1930 m. liepa. Nuotraukos originalas saugomas Šiaulių "Aušros" muziejuje .

Į viršų