Leidykla „Gairės“ išleido Lietuvos civilinės aviacijos veterano Romualdo Račkausko dvi atsiminimų knygas „Autografas dangaus mėlynėje“ ir „Nesibaigiantis skrydis“.

Pirmojoje labai gyvai pateikiami šio lakūno nelengvi paties ir artimųjų likimo vingiai. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais, apie lakūno gyvenimą, trijų dešimtmečių skydžius. Įdomi autentiškų, vaizdžių pasakojimų ir kartu dokumentinė knyga vertinga ir besidominančiam krašto istorija, ir aviacijos mėgėjui, ir profesionalui.

Knygoje apstu epizodų, kuriuose aprašomi rizikingi skrydžiai sudėtingomis meteorologinėmis sąlygomis, apie piloto ištvermę ir šaltą protą bei žaibiškus sprendimus.

Mano žemietis šiauliškis R. Račkauskas – iš tų žmonių, kurie nuo pat jaunumės atkakliai siekė užsibrėžto tikslo ir jį igyvendino. Nuo pat vaikystes pradėjęs svajoti apie aviaciją, įveikęs sunkų, erškėčiuotą kelią tapo lakūnu. Jis raiže žydrą padangę beveik 30 metų.

R. Račkausko biografijoje įrašytos tokios eilutės: baigęs Šiaulių J. Janonio vidurinę mokyklą, tarnavo 16-ojoje lietuviškoje divizijoje, Klaipėdos 73-iojoje pėstininkų divizijoje, Kazachstane dirbo vairuotoju, traktorininku.

Su pagyrimu baigė Sasovo (Rusija) civilinės aviacijos mokyklą, po to gavo Leningrado aukštosios civilinės aviacijos mokyklos diplomą. Jo, kaip piloto, biografija prasidėjo 1960 metais, į dangaus žydrynę pakilo lėktuvu AN-2. Tris dešimtmečius be avarijų skraidė įvairių tipų lėktuvais iki pat didžiųjų reaktyvinių lainerių, ore išbuvo 16 tūkst. valandų.

Romualdas Račkauskas vienintelis iš lietuvių, kuriam buvo suteiktas didelės, dabar jau neegzistuojančios valstybės nusipelniusio civilinės aviacijos piloto garbės vardas, aukščiausias to laiko piloto įvertinimas.

R. Račkauskas prisimena, kad labai įdomus aerodromas, į kurį teko skraidyti, buvo Sočis (Adleris). Tai buvo vienas sudėtingiausių aerodromų Sąjungoje. Betoninis kilimo ir tūpimo takas buvo siaurame žemės lopinėlyje tarp Juodosios jūros ir aukštų Kaukazo kalnų grandinės. Kada stiprus vėjas pūsdavo nuo Juodosios jūros, leistis reikėdavo iš kalnų pusės. Tūpti užeidavo kalnuose. Lėktuvas TU-124 skrisdamas 350 km/val. greičiu vingiuodavo kalnų tarpekliais. Orientuotis tekdavo pagal tarpekliuose sumontuotus raudonus skydus. Visai netoli sparno praslinkdavo stačios kalnų uolos. Tie skrydžiai buvo labai pavojingi, tačiau, pasak R. Račkausko, įgula buvo ne iš kelmo spirta ir puikiai tvarkėsi.

R. Račkausko knygos „Nesibaigiantis skrydis“ pratarmėje sakoma, kad ateina diena, kai gyvenimo svarstyklės pasitvarko savaip, nei norėtų žmogus. Lakūnui skaudžiausia diena, kai pasakoma, kad jis nebegali skraidyti. Bet ar tai lakūnui įmanoma: jis ir žemėje tapęs pėsčiuoju tebėra padangių paukštis.

Apie šį nesibaigiantį skrydį ir rašoma šioje nusipelniusio piloto atsiminimų knygoje. Joje pasakojama apie aeronautikos antžemines tarnybas, jų kasdienę atsakingą misiją rūpintis keleivių sauga ir saugumu, gelbėti į nelaimę patekusius žmones. Pasakojama ne iš nuogirdų, o paties veiksmo dalyvio. Tai tikra Lietuvos aviatorių veiklos nepriklausomybę atkūrusioje valstybėje kronika.

Knygoje ne tik profesinės veiklos faktai. Autorius atveria ir privataus gyvenimo puslapius: su meile ir pagarba rašo apie žmoną Olgą, apie šeimą, kuri buvo jo didžioji atrama sunkiame darbe, apie savo kolegas, bendravimą su kraštiečiais.

Lietuvos civilinės aviacijos veteranas R. Račkauskas išleido dvi atsiminimų knygas „Autografas dangaus mėlynėje“ ir „Nesibaigiantis skrydis“.  
Autoriaus nuotr.