Kalnų žygis į aukščiausią salos viršūnę
Pietvakarinėje Fuerteventūros dalyje, Chandijos kalnuose yra aukščiausia saloje 807 m Zarzos viršūnė (Pico de Zarza). Viena kelionės diena buvo skirta kopimui į šio kalno viršūnę. Žygis prasidėjo praeitais metais balandžio 18 d. rytą, 11 val., kai saulė dar nebuvo aukštai pakilusi ir ryto vėsa buvo palanki žygiui. Mes, trys suaugusieji, šių eilučių autorius, Klaipėdoje gyvenantis radviliškietis Algirdas ir kaunietė Živilė su sūnumi ketvirtoku Nemunu, susiruošėme į kalnų žygį.
Apačioje nuo miestelio, palikę automobilį ir pasiėmę geriamo vandens, patraukėme vingiuotu keliu link viršūnės. Aplinkui buvo akmenuotas ir lavos nusėtas paviršius, beveik jokios augmenijos. Kur ne kur augo reta augmenija. Pakeliui akmenų krūvos. Kopti darosi vis sunkiau, saulė kaitino vis karščiau, prakaitas liejosi upeliais. Kūną padengė prakaitas, sustodavome pailsėti, atsigaivinti vandeniu. Pakeliui kalnuose mus pasitiko laukinės ožkos. Kopiant aukštyn kelias buvo vis labiau akmenuotas, prasidėjo didelės akmenų krusnos. Kopimas į viršūnę užtruko daugiau kaip 2,5 val. Atgal nusileisti taip pat sugaišome nemažai laiko. Nusileidimas buvo nelengvas, akmenys ir iš po kojų slystanti smulki skalda, judant reikalavo nemažai pastangų, vertė būti atidiems ir atsargiems.
Štai kaip apie šį įkopimą dalijosi savo įspūdžiais šio kalnų žygio dalyviai. Algirdas apie žygį į Zarzą rašo: „Balandžio 18 diena buvo saulėta, be debesėlio. Pasipustę patogią avalynę, pasirūpinę vandens talpomis, šiek tiek užkandžių mūsų išnuomoto automobilio ekipažas: aš, Jonas, Živilė (ji vairavo mašiną) ir jos sūnus, vietoje nenustygstantis ketvirtokas Nemunas, pajudėjome į žygį į Jandia gamtos nacionalinį parką, pasiryžę įkopti į aukščiausią salos viršūnę – Zarzą.
Žygis kalvota vieta, turistų pramintu taku tęsiasi apie 6 km. Sutikti grįžtantys iš kalno viršūnės turistai sveikinosi, gera nuotaika ir šypsenos jų veiduose mus nuteikė optimistiškai, tai mums buvo paskata eiti drąsiai pirmyn. Stabtelėdavome poilsiui, fotografijoms. Jonas, nusistatęs savo ritmą tolygiai, be sustojimų žygiavo pirmyn. Paskutinieji 100-150 metrų, staigiai aukštyn šaunantis keliukas tarsi sukėlė abejonių – ar verta kopti toliau? Tačiau smalsumas ir ryžtas nugalėjo – verta! Nuo viršūnės atsivėrė reto grožio Atlanto vandenyno krantas. Žydras vanduo bangomis virstantis į krantą, gražūs toliai!, Ko gero, tik alpinistams (arba mums turistams) naujas pažįstamas jausmas, kai gali įsiamžinti fotografuodamas kalno viršūnę… Nemunas, raginamas mamos Živilės, atlaikė nelengvo žygio išbandymus, o man, neseniai išbridus iš „onkologijos gniaužtų…“ tai buvo savotiškas eksperimentas – kaip kūnas reaguos į kaitrią saule, fizinius apkrovimus, juk tai buvo pirmoji mano įveikta viršūnė po Šatrijos ir Medvėgalio piliakalnių…“
Živilė apie patirtus įspūdžius pasakojo: „Mes su sūnumi Nemunu labai mėgstame kalnus, todėl atostogas renkamės patyrinėję kraštovaizdį, įvertinę gamtos grožį ir svarbiausia – viršukalnes. Taigi, Chandijos kalnas dar prieš išsilaipinant saloje buvo mūsų pagrindinis kelionės tikslas.
Startavome keturiese, prie mūsų nedidelės kompanijos, įvertinti savo jėgas ir patirti naujų įspūdžių prisijungė šaunūs draugai – Algirdas ir Jonas. Takelis vedė į vakarus, tai palengva kilo į viršų, tai leidosi žemyn, bet visąlaik driekėsi kalno viršuje. Tai vienur, tai kitur iš kietos, sausos žemės kyšojo keletas egzotinių augaliukų. Į abi puses nuo tako šlaitai leidosi žemyn į tarpeklius, o už jų, kiek akys matė, driekėsi kiti kalnai. Einant vėjo gūsiai buvo tokie stiprūs, kad momentais atrodydavo, jog tuoj pakels nuo žemės ar nuridens į tarpeklį. Didžiausias azartas apėmė pradėjus lipti vingiuotu, iš abiejų pusių įrėmintu akmenimis takučiu į Zarzos viršukalnę. Aplink buvo daugybė akmenų, ant kurių buvo galima prisėsti pailsėti, bet noras pamatyti kokią paslaptį atskleis kita kalno pusė ginė mus greičiau į priekį.
Viršūnė visus mus pasitiko vidiniu triumfu ir neapsakomu grožiu. Abiejose salos pusėse driekėsi kalnai, o priekyje ošė Atlanto vandenynas. Nuo 807 m aukščio skardžio pučiant be galo stipriam vėjui pasijutome ir tokie mažyčiai, ir tokie dideli, su šypsena akyse žiūrėjome į platų smėlio paplūdimį apačioje, į didžiules baltas bangas besiritančias į krantą. Tai akimirka, kuri išliks. Mes čia! Zarza mūsų! Dar vienas pliusas visų mūsų gyvenime...“
O jaunasis bendražygis Nemunas parašė: „Užvažiavome prie kalno papėdės, pasistatėme mašiną ir keturiese pasiruošėme eiti. Tik 6 km. – ne bėda, bet vėjas pūtė smėlį į akis. Kai užlipome į viršūnę, pažiūrėję nuo 800 metrų vir68n4s į apačią grožėjomės nuostabiu vaizdu“.
Žygio sunkumai ir išbandymai kelyje atsipirko su kaupu. Nepakartojami vaizdai atsivėrę nuo Zarzos viršukalnės pavergė visų mūsų akis ir protus, nuo jauniausio iki vyriausio žygio dalyvio. Šis įkopimas išliks mūsų atmintyje visam gyvenimui. Kaip svarbu įkopti į viršūnę, nugalėti aukščio baimę ir pajusti kalnų didybę. Tai veža!
Linkiu kiekvienam iš mūsų atrasti ir įkopti į savąją viršūnę!
Ožka Chandijos kalnuose.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.
Zarzos viršūnė (807 m).
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.
Kelio rodyklės pakeliui į Zarzą.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.
Panorama nuo Zarzos viršūnė į Atlanto vandenyną.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.
Kaunietė Živilė su sūnumi Nemunu kalnų žygyje į Zarzą.
Algirdo Vaicekausko nuotr.
Žygeiviai Chandijos kalnuose
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.
