(Tęsinys)                                                                                                          
Kaip ir ką fotografavo tarpukario Šiaulių fotografai  
Tarpukario Šiaulių fotografai fotografavo  ne tik ateljė ir salonuose, bet vykdavo fotografuoti ir į vietą. Dažnai jie įvairiomis progomis fotografavo mokinius, mokytojus Šiaulių miesto mokyklose, gimnazijose, Mokytojų seminarijoje ir kt.

Tokių fotosesijų fotografijos buvo skirstomos į  mokyklines nuotraukas ir vinjetes. Ypač buvo populiarios fotovinjetės. Oficiali vinjetė, kurioje sudėtos buvusių mokyklos mokytojų ir bendraklasių portretinės fotografijos, turėjo ilgus metus priminti tam tikrus mokslo ir gyvenimo tarpsnius. Joje nurodomos fotografuojamų pavardės ir pirmosios vardo raidės, metai, mokyklos pavadinimas, įkomponuojamas mokyklos vaizdas.

Mokyklinė nuotrauka, kitaip nei vinjetė, buvo skirta mažesniems tarpsniams prisiminti, joje nebuvo jokių užrašų, daugiausia užfiksuoti vienmečiai, besimokantys toje pačioje mokykloje ir klasėje, su savo mokytojais.

Vinjetės ir grupinės fotografijos buvo įteikiamos kartu su mokyklos baigimo pažymėjimais egzaminus išlaikiusiems ir mokyklą ar gimnaziją paliekantiems mokiniams ir jiems įvairius dalykus dėsčiusiems mokytojams.

Grupinės fotografijos buvo daromos dieną kieme ir lauke prie mokyklos pastato sienos, medžių ar statinių fone. Fotografas susodindavo ar sustatydavo visą klasę ar keleto klasių mokinius kartu su mokytojais ir visų žvilgsniai būdavo nukreipiami į fotoobjektyvą.

Dažniausiai fotografuojamieji buvo susodinami ir sustatomi šia tvarka: priekyje sėdi žemesniųjų klasių mokiniai, o kitose eilėse stovi aukštesniųjų klasių mokiniai, per vidurį sėdi ar stovi mokytojai ir mokyklos vadovybė. Tokios fotografijos išsiskiria tvarkinga mokinių ir mokytojų apranga, lygiai surikiuotomis fotografuojamųjų eilėmis, iškilminga stovėsena ir laikysena.

Koks bus mokyklinės fotografijos vaizdas ir kompozicija, priklausė nuo fotografo požiūrio. Perteikti šią akimirką ir nuotaiką buvo bene pats svarbiausias dalykas. Žmogus, bet kada pažvelgęs į klasės nuotrauką ar po daugelio metų ją rodydamas savo artimiesiems, turėjo pajusti užfiksuotą dvasią ir nuotaiką.  

Šiaulių miesto mokyklų ir gimnazijų archyvuose, muziejuose, privačiuose rinkiniuose saugoma nemažai tarpukario mokyklinių fotografijų ir vinječių. Tai daugiausia Bero Abramavičiaus, Makso Rubinšteino, Chaimo Izraelio Zakso, Mordchelio Chotimlianskio, M. J. Gutmano, Maušos Fligelio, Giršos Rivkindo, Chanono Rubinšteino, Stasio Ivanausko, Mato Paukščio, Antano Petkevičiaus ir kitų Šiaulių fotografų darbai. Jie savo fotoateljė, miesto mokyklose, gimnazijose, klasėse įvairių renginių, švenčių ir iškilmių metu fotografavo moksleivius ar gimnazistus su mokytojais, mokyklų inspektoriais ir vadovais.

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje saugomas 1926 m. sudarytas specialus fotografijų albumas, skirtas Šiaulių berniukų gimnazijos įkūrimo 75-mečio sukakties iškilmėms, įvykusioms spalio 2-3 d.

Daugiausiai tai Šiaulių fotografo Ch. I. Zakso fotoateljė darytos fotografijos, jose užfiksuotos iškilmių akimirkos, buvę ir esami mokiniai ir mokytojai, svečiai. Vienoje iš fotografijų matosi, kaip iškilmių dieną šventiškai atrodė gimnazija. Pagrindinis gimnazijos fasadas išpuoštas vėliavomis ir vainikais, virš įėjimo kabo užrašas „1851–1926“ ir iš ąžuolo lapų ir šakų nupinti didžiuliai jubiliejiniai skaičiai „75“. Netoli gimnazijos pagrindinio įėjimo stovi išsirikiavę keturi ištaigingi automobiliai, kuriais atvyko garbingi svečiai.

Jubiliejinis albumas buvo padovanotas visiems gimnazijoje dirbusiems mokytojams. Tai pirmas tokios rūšies gimnazijos sukakčiai skirtas fotografijų albumas tarp Šiaulių apskrities mokyklų.

Kai kurie Šiaulių tarpukario fotografai ne visada laiku suspėdavo atlikti klientų užsakymus, todėl pastarieji savo nepasitenkinus išsakydavo vietinėje spaudoje. 1925 m.  laikraštis „Šiaulietis“ rašė: „Baigdami Šiaulių gimnaziją VII-tos laidos abiturientai, kaip jau yra įsigyvenusi tradicija, nutarė nusifotografuoti. Visuomet abiturientai fotografuodavosi pas M. Rubinšteiną, kuris neva „geriausiai“ Šiauliuose fotografuoja; taigi ir šių metų abiturientai, nors nenorėdami M. Rubinšteinui duoti uždarbio, visgi pas jį fotografavosi. Darbą jis žadėjo atlikti gerai ir skubiai. Birželio 23 d. turėjo padaryti didžiąsias (bendras) fotografijas. Dabar kiek kartų atvykę iš provincijos kreipiasi pas jį, bet p. Rubinšteinas vis atidėlioja ir atidėlioja. Mat lengviau yra prižadėti negu išpildyti“  (Parašas: V-a. Lengva apsiimti – sunku išpildyti. „Šiaulietis“, 1925 rugpjūčio 30, p. 3).

Nusiskundimų dėl vėlavimo išpildyti klientų užsakymus dėl nuotraukų buvo gauta ir M. Gutmano fotoateljė adresu. Vienas iš jos klientų, laikraštyje „Šiaurės Lietuva“ 1932 m. rugpjūčio 21 d. rašė: „Yra žmonių nestropių, o gal ir nesąžiningų. Pavyzdžiui, kad ir fotografas Gutmanas (Tilžės g.), kuris nuo 1930 – V. D. metų daro Šiaulių mokytojų seminarijos (tų pačių metų laidos) abiturientų vinjetę. Vadinasi, jau trečias metas. Užėjus pasiteirauti, kada bus padaryta bendra fotografija, minėtas fotografas atsako, kad, girdi, dar kai ką iš mokytojų nėra nufotografavęs. Ir daugiau nieko. Išeina, kad kas iš šalies turi ieškoti mokytojų ar ko nors kita, reikalingų bendrai fotografijai. Kiek žinoma, fotografai, apsiėmę padaryti laidos vinjetes, patys rūpinasi ir net atvyksta į vietą (su dekoracijomis) nufotografuoti. Bet čia visai kas kita. Jei neturi keletos trūkstančių fotografijų, jų ir nesirūpina gauti. O vienok iš buvusių moksleivių rankpinigius mokėjo paimti (Nors, tiesa, darė po kelias  fotografijas).

Reikėtų panašių fotografų nestropumą visuomenei gerai įsidėmėti ir jų vengti. Nes jų  pasižadėjimas ne visuomet būna išpildytas“ (Trečias metas fotografuoja... „Šiaurės Lietuva“, 1932 rugpjūčio 21, p. 2).

Reaguodamas į tokį faktą laikraštis „Šiaulių bloknotas“ 1932 m. rubrikoje „Šiauliai priežodžiuose“ rašė:  „Fotografuoja 3-čius metus, kaip Gutmanas“ (Šiauliai priežodžiuose. „Šiaulių bloknotas“, 1932 rugsėjo 11, Nr. 5, p. 4).

Šiaulių fotografai klientus viliodavo įvairiomis nuolaidomis, pažadais, kurių ne visuomet laikydavosi. Apie tokius fotografus rašė ne tik vietos, bet ir centrinė spauda. „Lietuvos žinios“ 1932 m. vasario 25 d. rašė: „Kai kurie Šiaulių fotografai vilioja sau klijentus skelbimais, kuriuose žadama už 3 litus duoti šešias „puikiausias“ fotografijas ir už 1 litą priedo „menišką“ portretą. Bet kai pilietis užeina susigundęs, nusifotografuoti, tai už 3 litus vietoj žadamų „puikiausių“ fotografijų jam pasiūloma tik tokio dydžio fotografijos, kaip lipdomosios į vidaus pasus. Apie „portretą“ nė neužsimenama. pilietis, pakliuvęs į savotiškus fotografo spąstus, drovisi „be nieko“ išeiti, fotografuojasi, užsakydamas atviruko dydžio fotografijas ir moka normalią kainą – 6-8 litus, tik stebėdamasis fotografų sugebėjimu vilioti žmones (Kaip tuos žmones fotografuoja. „Lietuvos žinios“, 1932 vasario 25, p. 4).

Šiaulių fotografai savo fotografijų ir portretų pavyzdžius eksponuodavo vitrinose ir prie įėjimo į fotoateljė tam tikslui įtaisytose lentose, taip pat kitose miesto vietose. 1932 m. rugsėjo mėn. laikraštis „Šiaulių bloknotas“ pranešė, kad vienas miesto fotografas sudarė grupę šiauliečiams žinomų asmenų: prisiekusio advokato K. Venclausko, žurnalisto Braziulio, studentų Dulevičiaus, Dauguvietytės ir kitų, ir patalpino jų portretus po stiklu vitrinon, kurią dabar Piliečių klubo lankytojai turi patogumo čia pat vietoje matyti šių garsenybių paveikslus (Parašas: Kahir. Geriausia vieta reklamoms. „Šiaulių bloknotas“, 1932 rugsėjo 11, p. 4).

1934 m. balandžio mėn. Šiaulių „Aušros“ muziejuje buvo baigta tvarkyti šiauliečių visuomenininkų galerija. Parodoje iškabintos vienodo dydžio daugelio Šiaulių apylinkės visuomenės veikėjų fotografijos (Šiaulių visuomenininkų galerija. „Mūsų kraštas“, 1934  balandžio 29, p. 12).

1935 m. gegužės 12–20 dienomis Šiaulių „Aušros“ muziejuje Šiaulių kraštotyros draugija ir Lietuvos fotomėgėjų sąjunga surengė fotografijos parodą, kurioje 38 autoriai eksponavo 618 nuotraukų. Joje dalyvavo ir šiauliečiai G. Bagdonavičius, J. Dvariškis, V. Janavičius, E. Liutikienė ir K. Skerstonas. Parodos lankytojai turėjo teisę išrinkti trylika gražiausių nuotraukų, kurių autoriai buvo apdovanoti piniginėmis premijomis (Ir fotografijoj daug meno. „Mūsų kraštas“, 1935 gegužės 19, p. 3c).  

Ši fotoparoda Šiauliuose, užsitęsusi 9 dienas, turėjo didelį pasisekimą. Ją aplankė apie 1500 žmonių. Per 500 lankytojų užpildė anketą, rinkdami trylika gražiausių nuotraukų. Gražiausiomis nuotraukomis šiauliečiai išrinko J. Ardicko „Vandens lelija“, A. Naruševičiaus „Karžygių vėlės“, V. Gaveno „Verkianti rožė“, buvusio šiauliečio K. Lauciaus „Ave Maria“, A. Giedraičio „Kūdra“, P. Gaižučio „Kariuomenės parade“, M. Romezo „Fotoetiudas“ ir kt. Penkių pirmųjų premijuotų nuotraukų autoriams buvo paskirtos šiauliečių verslininkų Elijo Lipšico, Geršono Zilbermano, Petro Šuto ir firmos „Atmintis“ savininko Juozo Vaičaičio dovanomis (Labiausiai patiko „Vandens lelijos“. „Mūsų kraštas“, 1935 birželio 2, p. 5c).

1938 m. „Aušros“ muziejus surengė parodą „Mūsų senovės kultūra vaizduose“. Jos pagrindą sudarė Šiaulių kraštotyros draugijos fotomėgėjų sekcijos narių darbai. Paroda buvo skirta Lietuvos nepriklausomybės 20-ties metų sukakčiai paminėti (Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliai, p. 390).

Kaip tarpukario fotografai fotografavo portretus
Daugelis tarpukariu Šiauliuose dirbusių profesionalių fotografų savo fotoateljė fotografavo žmonių portretus. Jie siekdavo kuo tiksliau perteikti žmogaus individualų portretą, išvaizdą, išryškinti asmenybę. Klientai galėjo pasirinkti portretus nuo mažiausio iki natūralaus dydžio, natūralias, akvarele ar aliejiniais dažais paspalvintas nuotraukas.

Šiaulių fotografai skyrė didelį dėmesį portretams. Jie ragino šiauliečius pasididinti turimas portretines nuotraukas, fotografuotis, skelbė įvairias akcijas.

1928 m. laikraštyje „Šiaulietis“ buvo paskelbta viena iš tokių akcijų: „Gerbkime atvaizdus! Mes gerbiame ir branginame pasižymėjusių visuomenės žmonių paminklus, bet turime nepamiršti taipogi ir savo giminių bei artimų žmonių. Geriausiai prisimins sau brangius asmenis turėdamas savo kambary jų portretus. Siųskite bet kokią norimą padidinti fotografiją, pridėdami 5 litus ir gausite paštu (apdėtu mokesčiu) padidintą portretą.

Portretų padidinimas įrengtas prie knygyno „Šviesa“. Darbas atliekamas sulig paskutinių fotografijos išradimų, greitai ir sąžiningai. Neatidėliokite užsisakyti, kad Velykų šventėms turėtumėte tą malonumą. Portretų kaina 30 x 40 cm formato tiktai 15 litų. Galima padidinti net iki natūralaus dydžio. Užsakymus siųsti šiuo adresu: Šiauliai, knygynas „Šviesa“, Vilniaus g. 213 (Skelbimas. Gerbkime atvaizdus! „Šiaulietis“, 1928 vasario 26, p. 3).

Susipažinus su Šiaulių „Aušros“ muziejuje ir privačiuose kolekcininkų rinkiniuose saugoma ikonografine medžiaga ir įvairiuose rinkiniuose esančiomis fotografijomis ir portretais, buvo atlikti šiauliečių išorinių bruožų ir charakteringų požymių, užfiksuotų tarpukariu senojoje fotografijoje, kai kurie vizualiniai tyrimai ir įvertinta jų antropologinė charakteristika.

Analizuojant Šiaulių miesto ir apylinkių žmonių fotografijas ir portretus, galima surasti kai kuriuos išorinius žmonių panašumus ir dėsningumus, susidaryti sampratą apie vietos gyventojų tipą ir kilmę. Juose atsiskleidžia charakteringos žmonių detalės – jų laikysena, aplinka, daiktai, mados, papročiai ir kt.

Buvo tiriamos abi fotografijų pusės. Juose aptinkama įvairių tekstų, įrašų, žymenų, suteikiančių svarbios informacijos apie asmens tapatybę, fotografijos datą ir vietą.  

Tyrinėjant šiauliečių portretus fotografijose galima pastebėti bendrų vizualinių žmonių panašumų, dėsningumų ir specifinių bruožų. Tai veido bruožai, šukuosenos, apranga, laikysena, įvairūs aksesuarai, kuriuos diktavo tuometinė mada ir kitos aplinkybės. Šių bruožų ir detalių dėsningumui nemažos įtaką turėjo politinė situacija, socialinė ir ekonominė asmens padėtis, profesija, fotografavimo dingstis ir daug kitų veiksnių. Fotografijose daug kas priklausė ir nuo fotografo, kuris siekdavo kuo tiksliau atspindėti individualias fotografuojamo žmogaus savybes.

Šiaulių fotografų ateljė iki XX a. 5-ojo dešimtmečio darytose fotografijose pozuojančių žmonių žvilgsniai dažniausiai nukreipti į objektyvą ar į įsivaizduojamą tašką.

Vėlesnio laikotarpio fotografijose dažniau žiūrima žemyn ar pasisukus profiliu į šoną, kartais visai nusisukus nuo objektyvo. Pozuojantysis stovi prieš kamerą laisvai ir natūraliai, tiesiai ar pasisukęs šonu.

Vyrai fotografijose atrodo labiau atsipalaidavę nei moterys, dažnai stovi pasirėmę į kokį nors stovą ar kėdės atkaltę. Šiauliečių portretuose ryškūs lyčių skirtumai – tiek pagal išvaizdą, tiek pagal aprangą. Juose išsiskiria dvi erdvės: vyriška ir moteriška. Moterys pozuoja susikausčiusios, įsitempusios, joms galbūt svarbiau nei vyrams, kaip atrodys jų šukuosena ar išorė.

(Bus tęsinys)

Taip buvo pasipuošusi Šiaulių berniukų gimnazija 75-mečio jubiliejaus iškilmėms. Svečių automobiliai prie gimnazijos. 1926 m.
spalis. Chaimo Zakso fotografja.

Veronikos portretas. 1937.03.21 Šiauliai. M. Chotimlianskio fotografja. Iš Sauliaus Kruopio rinkinio.

Šiaulių fotomėgėjas Antanas Margaitis.

Šiaulietės portretas. 1944. M. Bako Naujoji fotoateljė. Šiauliai. Iš Sauliaus Kruopio rinkinio.

Muziejininkas ir fotografas Klemensas Vitkauskas. 1925 m.

Fotografas Antanas Petkevičius. XX a. I pusė. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.

Fotografas Stasys Ivanauskas prieš veidrodį fotografuoja save pats. Šiauliai, 1935 m. balandžio 28 d.