Detektyvo žanras karaliauja literatūroje ir yra vienas iš skaitomiausių. Detektyvais žavisi ir knygų „Mirtis tarp žvaigždžių“, „Paslaptingi Petros lobiai“ autorė Jolanta Vilkevičiūtė. Tiesioginės transliacijos „Jo didenybė detektyvas“ metu rašytoja atskleidė, kuo ją taip žavi detektyvo žanras ir kodėl ji pati nusprendė imtis juos rašyti.

Visus žavi paslaptis
Kodėl detektyvo žanras toks populiarus? J. Vilkevičiūtės nuomone, visus žavi paslaptis ir galimybė tą paslaptį atskleisti. Kai rašytojas stengiasi išlaikyti paslaptį, o skaitytojas ją atspėti, kyla intriga, kuri sudomina.

„Detektyvas įtraukia, nes tą paslaptį gali bandyti išsiaiškinti būdamas namuose, jaukiai įsitaisęs kokiame kamputyje. Kol knygos herojai kenčia, miršta, patiria įvairius pavojus, tu jaukiai sėdi namuose. Šitas jausmas, kai pasineri į herojų gyvenimą, būdamas saugioje zonoje, galbūt ir lemia tokį detektyvo žanro populiarumą“, – svarstė detektyvų autorė.

Rašytoja pasakojo, kad knygas, ypač detektyvus, pamilo dar vaikystėje. Kai buvo maža, atėjus laikui miegoti, ji slėpdavosi nuo mamos, kad tik galėtų ilgiau paskaityti. Galiausiai įsigudrino paslapčia skaityti naktinio žibinto apsuptyje.

„Už lango šviesdavo naktinis gatvės žibintas, jis labai gerai apšviesdavo kambarį, todėl aš išsitraukdavau knygą ir skaitydavau“, – atviravo J. Vilkevičiūtė.

Norisi skaityti ir skaityti
Vaikystėje jai labai didelį įspūdį padarė škotų ir airių amerikiečių romanistas Tomas Mainas Rydas.   Po šiai dienai žavisi britų rašytojo ir gytojo Artūro Konano Doilio sukurtu literatūriniu herojumi – Šerloku Holmsu. Anot jos, nors pats personažas yra gana negatyvus, ūmus, pasipūtęs, jo, kaip seklio talentas atskleistas nuostabiai.

Rašytoja žemai galvą lenkia prieš detektyvų karalienę Agatą Kristi: „Agatos Kristi detektyvai pasižymi tokiu subtiliu anglišku humoru, gilia paslėpta mintimi, jie nėra tokie rėkiantys, kupini veiksmo kaip pas Reksą Stautą ar Dešilą Hemetą.“

Jai labai patiko Žoržo Simenono personažas – komisaras Megrė. Perskaitė visas „Drąsiųjų keliai“ knygų serijas. Kaip vieną iš mėgstamų autorių taip pat išskyrė Joanną Chmielewską.

„Prisimenu, kai stojau į Vilniaus universiteto teisės fakultetą, ruošdamasi egzaminams porą savaičių pagyvenau pas tėvų draugus. Jie turėjo biblioteką ir vietoje to, kad ruoščiausi istorijos egzaminui, skaičiau jos knygą „Gyvi negyvėlio žodžiai“. Tas ironiškas detektyvas mane labai sužavėjo“, – kalbėjo J. Vilkevičiūtė.

Iš šiuolaikinių autorių, kaip mėgstamas, ji išskyrė Darją Doncovą ir Aleksandrą Marininą.

Reikia naujų potyrių
Rašytoja sakė, kad detektyvų yra perskaičiusi labai daug, svarstė, jog būtent tai ją ir paskatino pačiai imtis detektyvo žanro. Jos įsitikinimu, geras detektyvas gali padaryti didelę įtaką žmogaus gyvenimui, neslėpė, kad taip nutiko ir jai pačiai.

„Perskaičiusi detektyvinę istoriją apie dingusį italų baroko meistro Karavadžo paveikslą, panorau artimiau susipažinti su jo darbais. Kai Romoje mokiausi italų kalbos, buvau susidariusi planą pralėkti per visas Romos bažnyčias ir peržiūrėti visus Karavadžo paveikslus ir tai, manau, buvo tikrai gero detektyvo įtaka“, – sakė detektyvų autorė.

Pripažino, kad pati knygų „neryja“, per mėnesį perskaito vieną knygą arba dvi. Perskaičiusi susimąsto ir pagalvoja, kas jai liko iš tos knygos herojų, autoriaus darbo ir tik tada imasi – kitos. Pačių knygų nekolekcionuoja ir neužsiciklina ties knygų lyginimu.

„Nemėgstu lyginti autorių darbų, nemanau, kad tai duoda ką nors gero. Neskaitau tų pačių knygų du kartus, man atrodo, kad tam gyvenimas yra per trumpas ir tą laiką reikia skirti naujiems potyriams“, – akcentavo J. Vilkevičiūtė.

Jos nuomone, negalima lyginti nepalyginimų dalykų, nes kiekviena knyga yra unikali, kaip ir kiekvienas žmogus. Anot rašytojos, nėra blogų detektyvų ir nėra blogų knygų, mes galime tik nesutikti su autoriaus požiūriu ir tai visiškai suprantama, nes kiekvienas turime teisę į savo nuomonę.

„Rodos nusiperki patinkančią suknelę, tačiau pasimatavusi pamatai, kad tau ji netinka, lygiai tas pats būna su knyga. Nusiperki knygą, pradedi skaityti ir jauti, kad ji ne tavo, bet tai nereiškia, kad knyga yra bloga. Knyga, kaip ir atskiras žmogaus gyvenimas, yra tokia, kokia yra“, – kalbėjo rašytoja.

Ji pati reaguoja tik į konstruktyvias, užvedančias ant kelio pastabas, padedančias taisyti tam tikrus minusus. Tą pati pataria daryti ir kitiems, nes su specialistų pagalba minusą galima paversti pliusu ir pan.

Renkamės pagal save
Kartais kalbama, esą knygose trūksta tikroviškumo. J. Vilkevičiūtė su tuo nesutiko ir sakė, kad meninė tiesa ne visada turi sutapti su tikrove. Jeigu autoriui atrodo, kad saulė turi būti žalia, tai ji ir bus žalia.

„Bent jau mano knygose gali susidaryti įspūdis, kad realybėje taip nebūna, bet detektyvai juk yra pasakos suaugusiems, leidžiančios atitrūkti nuo kasdienybės. Galbūt reikėtų tiesiog pasinerti į tą knygos pasaulį, keliauti kartu su herojais ir neuždavinėti per daug klausimų“, – svarstė rašytoja.

Jos nuomone, kiek išgalvoti herojai realūs, atsakyti sunku, nes atsakymas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio, nuotaikos, išsilavinimo ir t. t. Natūralu, kad meniškos sielos žmogus knygose galbūt ieško charakterio, gamtos, aplinkos aprašymo, o tiksliukas – tikrumo. Tai tik dar kartą įrodo, kad blogų knygų nėra, nes kiekvienas jas renkamės pagal save.

Rašytoja pasakojo, kad jos pačios knygose herojai susikuria patys: „Mane už rankos veda knygos herojai. Kokie jie bus, kokie yra, nusprendžia patys, aš tiesiog juos užrašau ir viskas.“

Tiesa, prieš pradėdama darbą, ji vis tiek susidėlioja siužeto struktūrą, bet tik pradėjus rašyti, ta struktūra kartais ima ir dingsta, o vietoj vienų herojų, atsiranda kiti. „Kartais būna taip, kad rašai, rašai ir staiga tavo mintis nukrypsta į kitą pusę ir vienas žodis, vienas veiksmas pakeičia visą tavo susidėliotą struktūrą“, – kalbėjo ji.

Kai pasineri, nieko aplink nebegirdi
Jai, kaip detektyvų autorei svarbu, kad vykstant rašymo procesui būtų tylu, bet gyvenant daugiabutyje, taip yra ne visada: „Kartais būna tylu, kartais triukšminga, bet vėlgi negaliu pasakyti, kad tai turi įtakos. Tiesiog kai pasineri į patį rašymo procesą, nieko nebegirdi, nepastebi. O kartais atsisėdi prie kompiuterio, atrodo, turi laiko, norėtum rašyti, bet galvoje tuščia.“

Įdomu tai, kad detektyvų autorė yra baigusi Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Ilgą laiką dirbo teisininke, šiuo metu dėsto teisės dalykus Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje ir Vilniaus universiteto Kauno fakultete.

Galima pamanyti, kad detektyvo žanro pasirinkimą nulėmė būtent jos darbo pobūdis, bet ji to nepatvirtino: „Visi galvoja, kad jeigu esi pabaigęs teisę ir dėstai teisės dalykus studentams, tai tu privalai rašyti detektyvus, tai iš tiesų tikrai ne. Aš tą žanrą mėgstu, man jis patinka. Kodėl detektyvai, ne meilės romanai, negaliu tiksliai pasakyti. Galbūt ateis laikas ir parašysiu meilės romaną su detektyvo elementais arba aistra alsuojantį detektyvą.“

Kaip ten bebūtų, rašytoja kalbėjo, kad myli visas savo knygas ir nebūtinai todėl, kad jas parašė pati: „Rašydama įdėjau visą savo širdį, o rezultatas gavosi toks, koks gavosi, tai galėsite įvertinti būtent jūs, skaitytojai.“