P. Galaunė knygos ženkluose jungia heraldinę atributiką su būdingais lietuvių liaudies meno simboliais. Jo sukurti ekslibrisai atspindi vidinį knygos savininko pasaulį, jo pomėgius, užsiėmimą, interesus. Klasikinė, griežtai simetriška, uždara kompozicija, aiškus piešinys, užrašas, kaip svarbus visos kompozicijos elementas, suvedami į harmoningą visumą. P. Galaunės sukurti ekslibrisai įeina į klasikinį šio grafikos žanro fondą.
V. Kisarauskas knygoje „Lietuvos knygos ženklai 1518–1918“ apibūdino P. Galaunės ekslibrisų kolekciją kaip vertingą, turinčią retų ženklų, unikumų. Jis rinkdamas ir išsaugodamas knygos ženklus, padėjo atgaivinti mūsų dailėje ekslibriso tradicijas, garsino lietuvių ekslibrisą ir pasaulyje. Kartu P. Galaunė savo aktyvia veikla ir kūryba skatino ir kitus susidomėti šia gražia mažosios grafikos rūšimi (Pauliaus Galaunės ekslibrisų kolekcija. Parodos katalogas. Sud. V. Godelienė ir J. Nekrašius. Kaunas-Pakruojis, 1990, p. 8).
P. Galaunė ir Šiaulių „Aušros“ muziejus
Tarpukariu P. Galaunė dalyvaudavo visuose didesniuose kraštotyros muziejų renginiuose. 1928 m. gruodžio 9-10 dienomis Šiauliuose surengtoje „Muziejininko dienoje“ jis Mergaičių gimnazijoje skaitė pranešimą „Muziejai kitur ir pas mus“. P. Galaunė kalbėjo apie sunkią Lietuvos muziejų padėtį, ragino rinkti tautodailę, kuri diena iš dienos nykstanti“. Ši P. Galaunės paskaita buvo atspausdinta Šiauliuose leistame žurnale „Kultūra“ (1929, Nr. 3, p. 122-127) (Galaunė P. Muziejai kitur ir pas mus. „Kultūra“, 1929, Nr. 3, p. 122–127).
Kitą kartą P. Galaunė į Šiaulius atvyko 1932 m. spalio 8 d. ir susipažino su „Aušros“ muziejaus darbu. 1932 m. spalio mėn. laikraštis „Mūsų momentas“ rašė: „Praeitą šeštadienį Čiurlionio galerijos direktorius p. Galaunė lankėsi Šiauliuose, kad susipažintų su Šiaulių muziejaus reikalais. <...>“. Į minėto laikraščio korespondento klausimą: „O mūsų muziejus ar turi ką nors vertingo? P. Galaunė atsakė: „Jūsų muziejus turi labai daug ir labai brangios medžiagos, tik toji medžiaga nesutvarkyta. <...> Sunku ir išskirti vertesnį dalyką. Pav., šiandien mačiau labai brangią menišku atžvilgiu Šv. Motinos stovylėlę. Tai stačiai šedevras. Jūs turit tokių, pav., raižinių, kokių ir Kaunas pavydi ir turit daug daugiau, kaip mes. Turit daug ir gražios etnografinės medžiagos“ (Galaunė Šiauliuose. „Mūsų momentas“, 1932 spalio 16, p. 1).
Po šio vizito Šiauliuose Čiurlionio galerijos direktorius P. Galaunė 1932 m. lapkričio mėn. išspausdino „Naujoje Romuvoje“ straipsnį, kurį 1932 m. lapkričio 6 d. perspausdino laikraštis „Mūsų momentas“.
Manome, kad verta pacituoti šį P. Galaunės straipsnį, kuriame jis negaili pagyrų ir puikių vertinimų „Aušros“ muziejui. P. Galaunė rašo: „Šiaulių „ Aušros“ muziejų apylinkės žmonės geriau žino negu Kaunas savus muziejus, pavyzdžiui, kad ir Čiurlionio galeriją. Ši pastaroji negali prilygti Aušros muziejui lankytojų gausumo atžvilgiu. Kaip galeriją gana uoliai yra lankoma svetimšalių (ir, palyginti, retas joje svečias kaunietis), taip „Aušros“ muziejų lanko daugiausia apylinkių žmonės. Ko jie čia neitų: pasižiūrėti, pažiopsoti ar pasimokyti, jų visuomet čia netrūksta. Gal ne vienas jų didžiuojasi tuo savo kultūros kampeliu. Ir turi teisę, kaip turi teisę tai daryti Šiaulių Kraštotyros draugijos vadai ir muziejaus artimi darbuotojai ir bendradarbiai. Ber perdėjimo galima pasakyti, kad jie dirba didelį kultūrinį darbą. Kas žino muziejiniam darbui Lietuvoje sąlygas ir kas matė „Aušros“ muziejaus rinkinius prieš porą metų, tas, aplankęs jį šiandien, nenoromis turi nusistebėti. Kas ir kuriuo būdu čia taip veikiai perpildė eksponatais kuklias muziejaus patalpas. Perpildė taip, kad iš „muziejaus“ jis virto dideliu Lietuvos materialinės kultūros paminklų sandėliu. Atsakymas labai trumpas: kelių pasiryžėlių kukliai, bet plačiai atliekamas tų eksponatų rinkimo darbas. Dirbamas, matyt, su dideliu atkaklumu ir tokiu pat to darbo pamėgimu ir meile jam. Jeigu tokių žmonių Lietuvoj būtų daugiau, nieks neišdrįstų dvejoti apie Lietuvos pastangas greitais žingsniais kultūrėti.
Aš negaliu užmiršti to nuoširdaus d-ro S. Erixon‘o pasigėrėjimo „Aušros“ muziejaus rinkiniais, kurį jis pareiškė man kelis kartus Stokholme. Tiktai vienpusiškai aš šį pasigėrėjimą tuomet įvertindavau: d-ras S. Erxon‘as yra vienas žymiausių švedų etnologų ir etnografų, tad „Aušros“ muziejaus rinkiniai patenkino jo, mokslininko, smalsumą mūsų primityvios kultūros padargais: akėčiomis, grūstuvais ir t. t. Tokia nuomonė apie „Aušros“ muziejaus rinkinius manyje buvo susidariusi prieš kelis metus, kai aš pirmą kart šį muziejų aplankiau. Tad kaip buvau nustebintas jo eksponatų ne tiktai gausumu, bet įvairumu ir vertingumu, pabuvęs jame kelias valandas šio mėn. 8 d. Kiekvienas žmogus turi savo „silpnumus“. Mano nemažas „silpnumas“ yra lietuvių liaudies menas, ypač liaudies skulptūra, tapyba, medžio raižiniai ir keramika. Šioms mūsų liaudies meno šakoms pažinti „Aušros“ muziejus šiandien jau labai turtinga įstaiga. Tos rūšies jos rinkinių dėka jau šiandien lietuvių liaudies meno problemoms spręsti galima statyti naujas gaires. Šiais metais surinktieji liaudies meno raižiniai, ne tiktai gali būti didžiausiu muziejaus papuošimu, bet labai daug gali pasakyti apie tos liaudies meno šakos Lietuvoje išplatinimą, tam tikru laiku jų didelę gyvenimišką reikšmę. Daugumas tų raižinių yra to paties siužeto, bet kaip tiktai įsižiūri į juos, tuojau pastebi, kad visi jie spausdinti iš kitų, skirtingų lentų. Iki šiolei „Blaivybės“ įvedimui Lietuvoje paminėti“ (1856 m.) raižinio man buvo žinomas tiktai vienas variantas, dabar „Aušros“ muziejaus rinkiniuose jau yra keturi variantai, vadinasi, jis taip buvo išplitęs Lietuvoje, kad prireikė net keturis kartus pjaustyti naują lentą.
Tą patį galima konstatuoti ir dėl kitų siužetų raižinių. Vadinasi, mūsų kaimų klėtyse slepiasi įdomūs mūsų praeities kultūros istorijai puslapiai, o „Aušros“ muziejaus žmonės savo uolumu, ne vieną jų mums šiandien išvilko į dienos šviesą.
Nustebintas ir sužavėtas buvau viena „Dievo Motinos Skausmingos“ statulėle. Josios meninė ir mūsų liaudies skulptūros istorijai reikšmė neįvertinama. Iki šiolei žinojome, kad savo gyvenamuose namuose mūsų liaudis laikydavo tiktai Nukryžiuotąjį ir retkarčiais Rūpintojėlį, kitais siužetais skulptūros buvo statomos koplytstulpiuose. Ši „Aušros“ muziejaus „Dievo Motinos Skausmingos“ statulėlė per metų metus stovėjo dūminėj pirkioj. Tatai sako josios paviršiaus spalva, josios stovis: nuo dūmų ji yra pajuodavusi ir tiktai tos „patinos“ dėka ji išsilaikė, nes viduje ji visa yra sutrūnijusi.
Iki šiolei nematėme nė vienos mūsų liaudies skulptūros pavyzdžio, turinčio tokią pat ryškią viduramžių simboliką: Dievo Motina kilniai sėdi soste ir ant savo kelių laiko kūdikio didumo Kristų su erškėčių vainiku ant galvos. Jos siužetas, meninių formų traktavimas dvelkia beveik grynomis romėniškos skulptūros lytimis. <...> (Galaunė P. Kelios valandos Šiaulių „Aušros“ muziejuje. „Mūsų momentas“ 1932 lapkričio 6, p. 3).
Svarbus kultūrinis įvykis Lietuvos mastu buvo 1933 m. birželio 10-11 dienomis Šiauliuose surengtas pirmasis muziejininkų suvažiavimas, į kurį su pranešimais iš Kauno atvyko E. Volteris, I. Končius, V. Ruzgas, K. Mekas, P. Galaunė. Suvažiavime P. Galaunė kalbėjo apie muziejų tvarkymą Lietuvoje, apie muziejaus ekspozicijų sisteminimą, grupavimą ir apskritai apie didesnį pasiruošimą steigiant muziejų, minėjo apie būtinybę priimti paminklų apsaugos įstatymą“ (Žemaitytė Z. Paulius Galaunė. Vilnius: „Vaga“, 1988, p. 140-141; Pirmojo Lietuvos muziejininkų suvažiavimo 1933 m. birželio 10-11 d. protokolas. – „Aušros“ muziejaus archyvas, knyga Nr. 2).
P. Galaunė dar apsilankė Šiauliuose 1934 m. liepos mėn. 1934 m. liepos 15 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ rašė: „Paryžiuje „Trokadero“ muziejuje yra steigiamas lietuviškas skyrelis“. VII. 12. Į Šiaulius buvo atvykęs Kauno Čiurlionies galerijos direktorius Galaunė tikslu iš „Aušros“ muziejaus parinkti tinkamų tam skyreliui eksponatų. (Galaunė Šiauliuose. „Įdomus mūsų momentas“, 1934 liepos 15, p. 1).
1937 m. rugsėjo 25 d. Šiaulių kraštotyros draugijos dešimtmečio iškilmingame posėdyje, be kitų svečių, dalyvavo ir Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus direktorius P. Galaunė. Jis buvo išrinktas prezidiumo garbės pirmininku. Šio posėdžio metu P. Galaunė įteikė P. Bugailiškiui Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus 1937 m. rugsėjo 24 d. raštą, kuriuo jis buvo išrinktas šio muziejaus Garbės bendradarbiu (P. Bugailiškis. Gyvenimo vieškeliais. Šiauliai: „Aušros“ muziejus,, 1994, p. 417). Šios viešnagės metu P. Galaunė susitiko su Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojais, skaitė paskaitą „Senovės meno raidos Lietuvoje bruožai“.
P. Galaunė aktyviai bendradarbiavo Šiauliuose 1934–1940 metais leistame žurnale „Gimtasai kraštas“ (redaktorius P. Bugailiškis). Jame jis aptarinėjo bendruosius muziejinio darbo, muziejinės mokslinės veiklos klausimus ir paskelbė šiuos straipsnius: „Muziejininko darbas“ (1934, Nr. 1, p. 8-11), „Saugokime mūsų raižinius“ (1934, Nr. 1, p. 14-16), „Oro muziejai“ (1934, Nr. 2, p. 67-69), „Muziejininko biblioteka“ (1934, Nr. 2, p. 71-73), „Muziejinio darbo klaidos“ (1934, Nr. 2, p. 78-81), „Bažnytinio meno paroda“ (1939, Nr. 1, p. 539-549), „Dėl bažnytinio meno parodos ir muziejaus“ (1940, Nr. 1, p. 110-111).
P. Galaunė palaikė ryšius su šiauliečiu dailininku G. Bagdonavičiumi, muziejaus ir kraštotyros steigimo klausimais daug bendravo su Peliksu Bugailiškiu, Vincentu Vaitekūnu, Česlovu Liutiku, kitais „Aušros“ muziejais darbuotojais ir muziejininkais. Su „Aušros“ muziejaus vadovu P. Bugailiškiu P. Galaunę siejo bendro darbo interesai ir asmeniška draugystė. P. Bugailiškis dažnai kviesdavo į Šiaulius P. Galaunę konsultuoti, pats jį aplankydavo, būdamas Kaune.
P. Galaunė viename iš savo laiškų, rašytojai M. Macijauskienei rašė: „Su P. Bugailiškiu susipažinau, kai buvo steigiamas Šiauliuose kraštotyros muziejus. <...> Kraštotyriniam ir muziejiniam darbui P. Bugailiškis buvo atsidavęs visa širdimi. Po kiek laiko, jis, galima sakyti, pagimdė dar du uolius kraštotyrininkus – tai buvo Žemės ūkio akademijos studentas Česlovas Liutikas ir Vincentas Vaitekūnas. Paminėti asmenys tame jų sąžiningai pamiltame darbe buvo labai principingi, ir nežiūrint to, kad mano santykiai su jais buvo draugiški, bet dėl jų nusistatymo muziejaus darbe kai kuriais atvejais tekdavo ir smarkiai pasiginčyti. Tai ne kiek netrukdė reikšti jiems mano pagarbos jausmus“ (P. Galaunės laiškas M. Macijauskienei. Kaunas, 1983, rugs. 11. Cit. iš kn. Žemaitytė Z. Paulius Galaunė. Vilnius, 1988 m., p. 142-143).
V. Vaitekūnas apie P. Galaunės ir P. Bugailiškio artimus santykius, jų bendravimą muziejinio darbo klausimais, atsiminimuose rašė: „Jie vienas kitą gerbė, vienas kitam padėjo, P. Galaunės pagalba buvo ir reikšminga, ir ilgai trukusi. P. Bugailiškis su P. Galaune, kaip specialistu, tarėsi, konsultavosi, į pagalbą kvietėsi, jį vertino ir gerbė. P. Galaunė noriai talkininkavo Šiaulių „Aušros“ muziejui, nes mate, kad jame darbas rimta dirbta ar bent stengtasi dirbti. Visada ir visaip jam padėdavo savo autoritetingu žodžiu, straipsniu, paskaita <…>“ (V. Vaitekūno laiškas Zitai Žemaitytei iš Šiaulių į Vilnių 1986, sausio 21 d. Cit. iš kn:. Žemaitytė Z. Paulius Galaunė. Ten pat, p. 143-144).
P. Galaunė dar lankėsi Šiauliuose 1957 m., susitiko ir pasidalino darbo patirtimi su „Aušros“ muziejaus darbuotojais ir kraštotyrininkais.
V. Vaitekūnas apie P. Galaunės ryšius su Šiaulių „Aušros“ muziejumi 1979 m. rašė: „Ir pokario metais P. Galaunė nenustojo teikęs pagalbą „Aušros“ muziejui. Kiekvieną kartą, apsilankydamas muziejuje, jis rūpestingai susipažindavo su naujais eksponatais, domėdavosi darbo sunkumais. Rinkdamas medžiagą lietuvių liaudies meno albumams, P. Galaunė daug jos panaudojo iš šio muziejaus fondų, kurie jam buvo gerai žinomi. <...>
Jo apsilankymai muziejuje buvo ne priekabaus pareigūno inspekcija, bet vyresniojo draugo, supratingesnio bičiulio draugiški vizitai, kurių metu darbuotojai visada daug naujo sužinodavo, praplėsdavo savo akiratį.
Laimingas turi būti žmogus, visą gyvenimą dirbęs savo pamėgtą darbą, sukaupęs didžiulę patirtį, gausiai ją dalinęs visiems, išvaręs gilią vagą mūsų muziejininkystės ir kultūros baruose“ (Vaitekūnas V,. Paulius Galaunė ir Šiaulių „Aušros“ muziejus // Kraštotyra. IX knyga, II dalis. V., 1979, p. 92-94).
Paulius Galaunė apie save rašė: „Ką žmogus sugeba, ką pajėgia padaryti, tas ir lieka žmonijai ar savo kraštui. Ką aš pats laikau vertingiausiu savo gyvenime padaryta – tai mano darbas muziejuje, darbas su liaudies menu“ (Paulius Galaunė 1890–1990. Parodos lankstinukas, Kaunas, 1990).
Didis kultūros ir meno žmogus, profesionaliosios muziejininkystės Lietuvoje pradininkas, prof. Paulius Galaunė visą savo gyvenimą pašventė Lietuvos dailės istorijai ir teorijai, muziejininkystei, kultūros ir istorijos tyrinėjimams, lietuvių liaudies menui ir jo populiarinimui. Jis taip pat daug nusipelnė teikdamas dalykinę ir praktinę paramą Šiaulių „Aušros“ muziejui, konsultuodamas ir visaip remdamas šią kultūros įstaigą ir jos bendradarbius.
Dail. P. Galaunė. Ex libris Juozo Tumo-Vaižganto.
Dail. P. Galaunė. Ex libris Vaclovo Biržiškos.
Dail. P. Galaunė „Teatro bibliotekos“ viršelis. 1923 m.
Dail. P. Galaunė. Centrinė kariuomenės biblioteka.
