facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„Laiptų galerijoje“ atidaryta ir šiauliečių maloniai sutikta garsaus šeimyninio dueto – scenografų, tapytojų Giedrės Riškutės-Kariniauskienės ir Algio Kariniausko (1953–2009) – tapybos paroda. Dėl karantino sustabdžius galerijų veiklą,  šią parodą galima aplankyti virtualiai galerijos facebook'o paskyroje.

 Ekspozicija kviečia gėrėtis plastiškų, švelnių pustonių ir formų purumu įtraukiančių G. Riškutės ir šiek tiek humoro gaidele nuspalvinto stipraus mosto A. Kariniausko abstrakcijų deriniu. Dvi skirtingos asmenybės – vienas kitą papildantis įspūdžių ir nuotaikų derinys. Su parodos autore Vytauto didžiojo universiteto profesore, šiauliečiams gerai pažįstama „Šiaulių Monmartro respublikos“ plenerų dalyve G. Riškute ir jos parodą pristatančia menotyrininke Vilniaus dailės akademijos  docente dr. Dalia Karatajiene kalbėjomės prieš parodos atidarymą.

Kaip apibūdintumėte parodą, kuo ji ypatinga?
D. Karatajienė. Esu labai gera Kariniauskų draugė. Ką aš galėčiau apie parodą pasakyti, kas man į akis krenta?  Jie abu scenografai, Dailės akademijoje baigę scenografijos mokslus, dirbo gal 14 metų Kauno muzikiniame teatre ir kitur. Algis buvo vyr. scenografas, Giedrė – dailininkė statytoja. Čia, šiuose darbuose,  scenografijos nėra, bet mano giliu įsitikinimu, scenografijoje dirbdami, per šitiek metų stebėdami šviesas  įvairiais rakursais, įvairaus intensyvumo, neišvengė poveikio. Tas jautrumas spalvai, kurį jau turėjo kaip talentą, dar labiau sustiprėjo. Taip atsitiko, kad jie yra saviti tapytojai.

Algis su Giedre yra ir panašūs, ir labai skirtingi. Kai mes su Algiu kalbėdavome apie tapybą, jis dažniausiai sakydavo: „Po abstrakcija gali pasislėpti milžiniškas  talentas ir visiška vidutinybė.“ Kai žiūriu į Algio darbus, pagalvoju: gal dėl to Algio darbuose šalia abstrakcijos yra detalė, realaus pasaulio motyvas. Tas sugretinimas realaus su neaiškumu yra kontrastas, kuris pritraukia dėmesį, įmeta užuominą.

Kai jiedu pradėjo tapyti, abstrakcija buvo mums menkai žinoma. Negalime žinoti, kaip jis būtų dabar tapęs. Giedrė nuo realybės atsiplėšė,  perėjo į visišką abstrakciją, išvystė koloristinį intensyvumą maksimaliai.

Stebėdama žiūrovus, mačiau, kaip kai kurie sustoja, įsižiūri, palinkę perskaito pavadinimą ir dar kartą atsitraukę žiūri. Gal bando įspėti temą, pajusti nuotaiką?
D. Karatajienė. Mes įpratę į meną žiūrėti klausdami, kas čia pavaizduota. Mano atsakymas – nuotaika. Reikia į juos žiūrėti kaip į nuotaikos vaizdus, ypač Giedrės.  

Algio darbai išsiskiria vyrišku mostu, kuriame dar yra ir motyvo, turinčio truputį algiško humoro. Tas motyvas nepilnai išreikštas, nepilnai realistinis, pavyzdžiui šuniukas su tokiomis dekoratyvinėmis letenytėmis – tarsi tikras, lyg ir ne, arba buteliai, trupučiuką pakrypę – tik užuominos.

Algio kietas realus tapybinis smūgis  nepanašus į Giedrės. Jos minkštumas ir plastika tokio purumo,  kad rodos,  pats tuose minkštuose daiktuose  esi, paliesi ir paskęs ranka. Galiu pagirti Giedrę, kad tas minkštumas tokio laipsnio, jog autorė geba pernešti net į piešinį, kur linija tarsi kieta turėtų būti, brūkšnys, formą užbraukiantis.

Ne aš tai pastebėjau. Piešinio plastiškumas ir minkštumas lėmė tai, kad 2018 m. Ostino bienalėje Makedonijoje jos piešiniai buvo eksponuoti kartu su Salvadoro Dali piešiniais, kaip atsvara jo piešinių realybės, formos kietumui – savo minkštumu ir purumu. Galima būtų kalbėti, kaip spalvos persišviečia viena per kitą, kokie čia tekstūriniai perėjimai, bet menas yra emocijos reikalas. Kiekvienas emocinis peizažas apie tai kalba. Kiekvienas žiūrovas tą nuotaiką gali gauti.

Pasaulyje, kuris taip skuba, praleidžiame daug dalykų nepastebėję. Taigi čia yra šventė akims ir širdžiai artėjančio pavasario pilkumoje.

G. Riškutė. Dailininko toks gyvenimas – darai ir atsiskaitai. Pedagoginį darbą dirbi – turi būti visada gyvas. Menotyrininkai straipsnius rašo, analizuoja o menininkai savaip   atsiskleidžia. Mūsų dviejų su Algiu paroda po 22 metų vėl „Laiptuose“.  Džiugu. Algio paveikslai 10 metų stelaže gulėjo, atsirado proga prikelti. Studijoje molbertai visada buvo šalia būdavo, ir čia šalia puikiai išeksponuoti.

Toks lengvumas, šviesus džiugesys, sumišęs su ilgesiu, apima žiūrint į G. Riškutės paveikslus, o  A. Kariniausko darbuose tarsi kokią pašaipėlę jaučiu. Ar autoriai ir gyvenime tokie: šaipokas ir švelni švelni natūra?
D. Karatajienė. Būdavo žmonių, kurie Algį laikė stačioku. Ne kiekvienas su juo galėjo bendrauti.  Reikia įžvelgti, kur tas juoko smeigtukėlis nukreiptas, o daugelis nepamato, kaip tai susukta. Ir  gyvenime, kaip paveiksluose, A. Kariniausko humoras nebuvo tiesmukas. Darbuose jo spalvinis smūgis toks – su juoko gaidele.

Algis mėgo ir mokėjo kalbėti su vyresniais žmonėmis, ir šie jį mėgo. Jis, matyt, taip pasisemdavo išminties. Labai daug šnekėdavosi su mano mama Ramute Skučaite.  Su Giedrės mama kurdavo sodus iš šiaudelių. Tokia įvairiapusė natūra.

O Giedrė iš tiesų labai švelni, per gera kartais. Bendravome šeimomis.  Ir tėvų namuose, tiek pas Giedrę, tiek pas mano tėvus, be knygų, nieko daugiau nerasi. Inteligentiškoje aplinkoje subrendo, jos tėtis literatūrologas J. Riškus, mama – biologė. Aš jau nekalbu, kad su studentais labai geranoriška. Oi, kokia pedagogė. Mes ilgai kartu dirbome Edukologijos universitete. Kalbėdavomės, kad irgi buvome jaunos, daug metų kaupėme žinias. Nuo mūsų toks didelis atstumas, todėl supratingai, kantriai žiūrėkime.

Ateini į studentų darbų peržiūras, matai, kad prastokai padaryta. O ji randa, ką gero pasakyti, kaip jauną žmogų paskatinti. Tai linija kokia pagirtina, tai kamputyje taškelis. Ir sugeba ištraukti iš to taško. Ji negieda ditirambų, bet taip pagiria, kad suvokimas ateina, plečiasi. Kitoje peržiūroje nustembi, kokį pasitenkinimą jaunuolis yra pajutęs. Taip iš mažyčio grūdelio išaugina talentą.

O su anūkėliu kiek kantrybės. Įeinu, o mažylis Tadas nusidažęs rankas ir drabužius. Ant kaktos brūkšnys, ant skruosto. Man keista, va šitaip, geriausiais dažais galima viską tėplioti. O ji leidžia net ant savo paveikslo brūkštelti.

G. Riškutė. Pasitaiko, kad tapydama prieinu pauzę. Tado brūkštelėjimas tarsi pažadina. Tik spėk nusisukti – potėpis. O, galima ir šitaip – pamatau. Puiku. Brangūs dažai? Tegu ima gerus dažus, kad suvoktų, jog spalva graži. Drabužiai? Persirengs. Laiminga vaikystė geriau nei draudimai.  

Reikia gerbti žmogų. Studentas mažiau patirties turi, mažiau žino šiek tiek. Jei truputį ne taip pasielgė, nieko blogo. Padarė klaidą – užkirtai. Baisu būtų. Geriau daryti gera, negu sumurkdyti. Mus mokė labai geri dėstytojai V. Karatajus, L. Surgailis. Matyt nejučiomis remiesi jų orumu, noru daryti gera.

Studento kūrybiškumas pamažu atsiskleidžia, tam laiko reikia. Pavyzdžiui, talentingas dailininkas Andrius Makarevičius, kuris Makarėliu pasirašo. Labai gabus žmogus, o kai mokėsi, užkliuvo rašto darbas. Nedaug trūko, kad būtų diplomo negavęs. Vis dėlto studijas baigė, sėkmingai ir labai daug dirba. Ir daugiau  panašių atvejų yra. Nemažai užsienyje įsitvirtino, patys dailės mokyklas steigia. Džiugu, kad padedi jaunam žmogui takelį rasti.

D. Karatajienė. Apskritai sakoma, kad nėra tokių, kurie negali piešti. Tik reikia tuose smegenų vingiuose išugdyti santykį tarp akies ir rankos. Labai nuoseklus darbas, Giedrei tai gerai pasiseka. Į jos rankas pakliuvę beveik visi gerais tapytojais tampa. Ne pati sugalvojau, bet tikiu: gyvenime mes tikrai turime tik tai, ką atiduodame. Geriau duoti gera.

Kaip vertinate Šiauliams skausmingą situaciją, kad netekome Menų fakulteto?
G. Riškutė. Labai gaila, kad nelieka fakulteto. Edukologijos universitete panašiai sunaikino. Katedrai vadovavau beveik 10 metų. Programos įvertintos geriausiai, bet uždarė.

Šiauliuose trejus metus teko mokytis. Kai čia atvažiavome, Zubovų rūmuose  patys pakurdavome pečius, kas anksčiau ateidavo. Mums tada tik pirmas aukštas priklausė, viršuje defektologai mokėsi.   V. Janulio simpoziumus atsimenu, atvykdavo menininkų iš kitų šalių. Prisiminimai iš simpoziumų labai šilti. Šiauliečių portretus tapėme Zubovų rūmuose. Labai graži aplinka, puiki atmosfera.

Fantastiškiausias  prof. Vytenis Rimkus. Jo paskaitos – didžiulis turtas. Paskaitos, disputai  kelionėse į Leningradą, parodose, sodeliuose, apylinkėse… A. Visockis ir A. Visockienė – irgi puikūs dėstytojai, nepamirštami. Mes labai gerbėme dėstytojus, negalėjome negražiai elgtis.

Vitolis Trušys nedėstė mums, bet daug bendravome, pozuodavome jo paveikslams, yra tapęs mūsų portretus jaunystės. Kai Algis išėjo Anapilin, tvarkiausi dokumentus, susitikome V. Trušį su žmona Halina. Užkalbino, klausė, kur išvykstu. Sužinojęs bėdą dovanojo Algio portretus laidotuvėms. Liko gražus atminimas.

Be galo gera, įdomu buvo Šiauliuose, nesinorėjo išvažiuoti. Bet reikėjo dar kitos specialybės,  vykome į  Dailės akademiją mokytis. Žinoma, ten irgi puiku buvo. Vis dėlto Šiaulių dailės fakultetas mums abiem davė labai daug.

D. Karatajienė. Apgailėtina, kad valdžia nesupranta, jog ekonomika eis į priekį, tik tada, jei kultūra klestės. Kitaip nebūna. Kiek daugiau į bankus, į verslą kiši – vis tiek bus  juodoji skylė. Nesakau, kad grožis išgelbės pasaulį. Bet kultūrai išsilaikyti valdžia turi padėti. Baisu, kad Vilnius prarado Edukologijos universitetą, Šiauliai praranda menus.
Čia buvo puikios tradicijos. Šiaulių Dailės fakultetas neturėjo provincialumo. Čia dirbo europiniu lygiu. Disertacijos ginamos iš moderniųjų menų. Puikūs dėstytojai, gilios dailės pedagogų rengimo tradicijos, paruošta nemažai talentingų menininkų. Išardyti, sugriauti – baisus nusikaltimas. Kai akys atsivers, tokį daiktą užsiauginti reikės.

Kaip vertinate parodos organizavimą? Ar patenkintos, kaip dviejų autorių kūriniai išdėstyti „Laiptų galerijos“ erdvėse?
G. Riškutė. Galerijai dėkoju, ypač Janinai ir Ričardui už tai, kad pakvietė, puikiai išeksponavo. Net nustebusi, kaip gražiai mūsų darbai atrodo. Dirbtuvėje to negali pamatyti. Man didelė šventė.

D. Karatajienė. Darbų labai daug. Atrinkdamos  žiūrėjome, kad būtų įvairovė ir tarpusavy nesikirstų. Skirtingi autoriai, skirtinga tapyba: kad oponuotų, bet nekonkuruotų. Pavyko. „Laiptų galerijoje“ esu pirmą kartą ir džiaugiuosi: ekspozicija profesionaliai parengta. Tikra šventė žiūrovams ir autoriams.

Parodos atidaryme studijų metus Vilniaus dailės institute ir tuometinį susižavėjimą šiek tiek brandesniais studentais prisiminė šiaulietis tapytojas prof. Ričardas Garbačiauskas, kalbėjo apie abstrakcionistinės G. Riškutės tapybos  įtaką jo ir kitų menininkų kūrybai.

Aktorius Vladas Baranauskas juokavo apie susitikimus jaunystėje, prisiminė žaismingas bendravimo su bičiuliu Algiu Kariniausku  detales. Sveikino, paroda džiaugėsi krūva bendramokslių ir draugų. „Laiptų galerijoje“ įvyko  sugrįžimo į jaunystę šventė.

2020 03 20 5

G. Riškutė. Vandens iliuzija, 2019.
Autorės nuotr.

2020 03 20 7

A. Kariniauskas. Natiurmortas su Velykų nuotaika, 1997.
Autorės nuotr.

2020 03 20 3

Menotyrininkė Dalia ir parodos autorė Giedrė – artimos bičiulės.
Rasos ŠIAUČIŪNAITĖS nuotr.

2020 03 20 6

G. Riškutė. Kaita po vėjo, 2019.
Autorės nuotr.

2020 03 20 4

Parodos atidaryme.
Rasos ŠIAUČIŪNAITĖS nuotr.

2020 03 20 8

A. Kariniauskas. Šuniukas, 2009.
Autorės nuotr.

2020 03 20 32

A. Kariniauskas. Kalėdų rytas, 2008.
Autorės nuotr.

Į viršų