„Laiptų galerijoje“ veikia vieno iškiliausių XX a. Lietuvos menininkų – tapytojo, grafiko, piešėjo, mąstytojo – Algimanto Švėgždos (1941–1996) grafikos ir piešinių paroda. Eksponuojama per 40 darbų iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus fondų. Kolekcija aprėpia vėlyvąjį A. Švėgždos kūrybos laikotarpį ir galėtų būti pavadinta „Dovana Lietuvai“, nes beveik visą savo vokiškojo periodo kūrybą – beveik tūkstantį darbų – dailininkas padovanojo Lietuvos muziejams.

Likimo vingiai
Parodą pristatydama menotyrininkė dr. Ramutė Rachlevičiūtė apgailestavo, kad talentingas menininkas, patriotas A. Švėgžda Lietuvoje vis dar nėra tinkamai įvertintas. „Antro tokio menininko Lietuvoje nebuvo, nėra ir nebus, – sakė menotyrininkė. – Kūryba jam buvo gyvenimas: kai nepajėgė piešti ant didelio lapo, piešė atviruko dydžio piešinukus ar adata braižė delne telpančią metalo plokštelę. Jis kūrė net prijungtas prie dializės aparato. Jis vienintelis beveik visą savo kūrybą išdovanojo Lietuvos muziejams. 1982 – 1996 metai vadinami vokiškuoju kūrybos periodu. Tuo metu dailininkas gydėsi Vokietijoje, o kūryboje pasinėrė į tylos, meditacijos, minimalistinės išraiškos lauką.“

A. Švėgžda gimė Kelmėje 1941 m. balandžio 22 d., mokėsi Rozalimo mokykloje. Baigė tapybos studijas Valstybiniame dailės institute. Nuo 1973 m. dalyvavo parodose, buvo Vilniaus dailės instituto piešimo katedros dėstytojas. Nuo 1982 m. po inkstų transplantacijos gyveno Berlyne, mirė 1996 m. liepos 4 d.  

Pasak dr. Stasio Tumėno, Algimantą  Švėgždą ir jo tėvą Joną vienodai brangina kelmiškiai ir Pakruojo krašto žmonės. Tai žiemgalių šviesulys. Visos Švėgždų giminės odisėjos pažymėtos istorijos kataklizmų. Dar Algimanto senelis po Pirmojo pasaulinio karo atsidūrė Sibire, dirbo veterinaru. Jonas Švėgžda, Algimanto tėvas, kovotojas už tėvynės laisvę, buvo kaimo menininkas, kalvis, tapytojas, rašė pasakas. Sąjūdžio laikais išleista knygelė „Kalvio pasakos“, parengta, bet neišleista  knyga „Pasakos už grotų“, įdomių kūrinių išlikę rankraščiuose. Jis garsėjo kaip gamtininkas, augino neįprastus tuo metu augalus, daržoves: moliūgus, patisonus, kt. Ko gero, tėvo tvirtas charakteris, logiškumas ir mamos jausmingumas atsispindi Algimanto kūriniuose ir gyvenime.

Dr. R. Rachlevičiūtė pasakojo, tik baigdama knygą apie A. Švėgždą supratusi, kad jis buvo okupacijos auka, panašiai kaip skulptorius J. Kuzma. Algimanto Švėgždos tėvas buvo ypatingas žmogus.  Baigė dailės mokyklą Kaune, bet profesionaliu dailininku netapo. Pasimokė karininkų kursuose ir išėjo į Adolfo Ramanausko partizanų būrį, palikęs žmoną su trimis mažamečiais vaikais. Tėvynė jam buvo svarbesnė. 1945 buvo ištremtas į Sibirą, o šeima slapstėsi kaimuose – nešildomuose sandėliukuose, daržinėse, tvartuose, kaskart pasiruošę bėgti. Nuo chroniškų peršalimų vėliau aukštam gražiam sportiškam vyrui išsivystė inkstų nepakankamumas.

Pasak R. Rachlevičiūtės, atliekant dializes Vilniaus klinikose jis buvo užkrėstas hepatitu A. Tai dar labiau komplikavo sveikatą. Artimų draugų padedamas gavo pusės metų stažuotę Londone, vylėsi, kad ten persodins inkstą. Pusmečiui skirta 192 svarai, bet tai negąsdino, stiprino viltis gyventi. Paaiškėjo, kad Didžioji Britanija jau 10 metų įveikusi hepatitą A, operacija būtų atlikta tik tokiu atveju, jei kas nors finansuotų visos operacinės įrangos sunaikinimą. Jam padaryta tik pora gyvybę palaikančių dializių.

„Mažai kas žinojo apie A. Švėgždos ligą, stažuotės mirtinai pavydėjo kiti menininkai, – kalbėjo menotyrininkė. – Teko klausyti paskaitos, kai jis grįžo iš Londono. Su džinsais, švarkeliu, energingas. Sunku patikėti, kad tuomet buvo vos gyvas.“ Kur toliau dėtis? 1982 m. draugai išrūpino, kad galėtų vykti ligonio teisėmis į Rytų Vokietiją. Per pažįstamą kunigą pavyko įsiprašyti, kad būtų atlikta inksto transplantacija. Ši operacija dovanojo dar 13 metų gyvenimo. Mirė 55-erių.  Jis niekada nepamiršo Lietuvos, rašė laiškus, planavo, kaip turėtų pasikeisti jo mylimas Vilnius.

Menininko palikimas
Gyvendamas Lietuvoje A. Švėgžda domėjosi Vakarų Europos dailės kryptimis, vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo taikyti fotorealizmą. Vakaruose domėjosi A. Dürerio, Leonardo da Vinci, klasikine daile, kūryboje ryški Rytų kultūros įtaka. Vokiškuoju  periodu menininkas meditatyviai susitelkė į vaizduojamus objektus, jų kitimą. Jie trapios formos, ramios, mistiškos, panteistinės atmosferos, tarsi kupini šviesos.

A. Švėgžda dirbo tapybos, grafikos srityse. Nutapė figūrinių kompozicijų, natiurmortų, portretų, peizažų, sukūrė grafikos darbų, akvarelių, pastelių, iliustravo knygas. Gyvendamas užsienyje sukūrė ciklus: „Išminties ieškojimas“ (1980 – 1984), „Pokalbiai su daiktais ir žmonėmis“ (1984), „Tibeto piemenims“ (1991), „Rudens meditacijos“ (1993), „Žiemos meditacijos arba trys žiemos mėnesiai“, „Laiškas mano senelei“, „Mano burtai“, „Rugelis“, „Vapsvų lizdai“, iliustracijas M. Martinaičio „Kukučio baladėms“, daugybę kamerinio pobūdžio biografinių kompozicijų, pastelių iš kelionių po Europą.

Didžiąją dalį, per 800 vertingiausių kūrinių, autorius paskyrė Nacionalinei dailės galerijai, nemažai akvarelių ir grafikos – M. K. Čiurlionio meno muziejui. Jis pats nepaprastai vertino M. K. Čiurlionio kūrybą.  Daug darbų saugoma Vilniaus dailės akademijos muziejaus fonduose. Pasak menotyrininkės, labiausiai dovanotas kūrinių kolekcijas brangina Šiaulių „Aušros“ ir Telšių „Alkos“ muziejai.

R. Rachlevičiūtė neslėpė pasipiktinimo, kad taip ilgai užtruko A. Švėgždos testamento vykdymas. „Menininkai nebūtų menininkai –  jie pirmiausia rūpinasi savimi. Petras Repšys, Saulius Šaltenis ir Vaclovas Liutkus, kaip artimiausi draugai, privalėjo pasirūpinti, kad A. Švėgždos kūriniai pasiektų nurodytus muziejus. Tik prieš pusę metų tai įvykdyta... nuo 1996-ųjų. Neprabėgs nė 10 metų ir bus išleisti A. Švėgždos tekstai – laiškai ir dienoraščiai, – ironizavo menotyrininkė. – V. Liutkus pažadėjo.“ Baigdama dr. R. Rachlevičiūtė išsakė viltį, kad 2021-ieji būtų paskelbti A. Švėgždos metais, nes jam nėra lygių – nei kaip menininkui, nei kaip patriotui.

Elegancijos, tylos ir  švaros šventė
A. Švėgždos bičiulis dailininkas grafikas Petras Repšys yra rašęs, kad  Berlyno  laikotarpis  A. Švėgždos kūrybos kelyje yra svarbiausias, išskirtiniausias visos lietuvių dailės kontekste. Švėgžda galutinai atsisakė, ko mokėsi institute, kas anksčiau jam atrodė svarbu, ir prabilo savo balsu. Atsisuko į tarsi nereikšmingus daiktus, kurių nepastebime, nesuvokiame jų vertės: jie mėtosi po kojomis, yra tarsi per menki. Bet tai yra Švėgždos herojai.

Menininko darbai rodo, kad nieko nereikšmingo nėra: kokoso kevalai, sudžiūvęs lapelis, pagaliukas ar išpuvęs rąstigalis, bet kokio daikto šešėlis  egzistuoja  kaip atskiras personažas. Kiekviename iš jų užkoduota mintis. Apie ką?

„A. Švėgždą domino neskubrus, bet ir nenuilstantis gyvybės karuselės ritmas: kone snūduriuojantis amžinybės nejudrumas, stojiškai sulėtintas gyvenimo – lyg ne savo – stebėjimas, analizavimas“, – teigia dr. R. Rachlevičiūtė, knygos sudarytoja ir katalogo komentarų autorė.  

Kai kas, pasak jos,  papriekaištautų: koks čia menas, kai piešiama iš natūros, tarsi fotografija. Bet A. Švėgžda pats ne kartą yra sakęs, kad įdomiausi dalykai – šešėlyje. Tokio preciziškumo, skrupulingumo jo piešiniai, kad nebe daiktas jame svarbu, ne formos tobulumas, o mistiška aplinkui tvyranti dvasia.

„Šiandien „Laiptuose“ elegancijos, tylos ir  švaros šventė“, –  sakė galerijos vadovė Janina Ališauskienė atidarydama parodą.

Pavaikštai, įsižiūri ir supranti, kad tai tiesa: akmenukas, virvutė, pagalys,  moliūgas, obuolys cikle „Išminties ieškojimas.“ Vaizdas  skraidina į tylą, meditaciją, ragina tiesiog pabūti. Aplinkui veriasi tuštuma, kurioje tarsi nieko nėra, ir iš jos viskas randasi.  

Kai žinome, kad dailininkas tapė, piešė, raižė ligos patale, suvoki, kad  galbūt nesirinko, ką pavaizduoti, kokį daiktą nupiešti, gal svarbesnis buvo šviesos ir šešėlių, prieblandos žaismas,  gal net ne daikto grožis pavaizduotas, o… laikas. Medis, išraizgęs šakas, pavargęs, bet dar stovi pakrypęs; rąstas, alsuojantis žaizdomis, trinka – tik negaliu taip pavadinti, ne ji dar gyva, kažkokios paslapties nespėjusi pasakyti (Iš ciklo „Medis“).

Peršasi įspūdis, kad  dailininkui svarbūs tie, kurie atsilaiko, ištveria, išgyvena… net po mirties. Vėjo ir saulės, audrų nudildyti paviršiai, rievės, pagal kurias skaičiuojame metus, iš šakelių sudėlioti laimės šuliniai man kalba apie būties trapumą ir amžinybę. Apie jų susitikimą laike.

Teko skaityti, kad  A. Švėgždos piešiniuose užkoduotas troškulys, kurį dėl ligos buvo priverstas nuolat kęsti. Ir vaizduojami vaisiai, daiktai tvirti, galintys iškęsti sausrą. Tik kai žiūri, nejauti kančios. Matai baltą ramią tylą. Ir darosi ramu. Šviesėja mintys.

2020 02 21 19

Parodos lankytojai.
Rasos ŠAUČIŪNAITĖS nuotr.

2020 02 21 17

Uogos.
Rasos ŠAUČIŪNAITĖS nuotr.

2020 02 21 2

A. Švėgžda. Autoportretas.
Autorės nuotr.

2020 02 21 10

Šaka.
Rasos ŠAUČIŪNAITĖS nuotr.

2020 02 21 4

Iš ciklo „Išminties ieškojimas“.
Autorės nuotr.

Į viršų