facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių universiteto bibliotekoje Retų spaudinių skaitykloje (Vytauto g. 84, II a. 213 kab.) iki vasario 28 dienos (parodos ir vaizdo filmų apie Kiniją pristatymas vasario 25 d. 17 val.) veikia paroda „Kinija knygos ženkluose ir vaizduose: ekslibrisas, kaligrafija ir fotografija“ iš Jono Nekrašiaus kolekcijos. Joje galima susipažinti su Kinijos popieriaus kultūra, knygos ženklais, kaligrafija. Ta proga, kaip anotaciją, siūlome laikraščio skaitytojams šį rašinį apie Kinijos popierių, spaudą ir knygos ženklus.

Popierius
Kinijai mes turime būti dėkingi už tai, kad jie pirmieji išmokė žmoniją gaminti popierių ir spausdinti knygas. Būtent šie du didžiausi kinų išradimai atvėrė naują kultūros ir knygos istorijos epochą.

Prieš 1915 metų Kinijoje buvo pradėtas naudoti popierius. Tuo metu romėnai ir graikai knygas rašė papiruse, o kinai jau gamino patogiausią ir pigiausią rašymo medžiagą – popierių. Iki popieriaus kinai rašė ant molio, bambuko lentelių arba ant lakuoto šilkinio audinio. Ieškant patogesnės ir pigesnės rašomosios medžiagos 105 mūsų eros metais buvo išrastas popierius. Jo išradėju laikomas kinas Tsai Lunis.

Kinų metraštininkas Fan Je apie popieriaus išradimą V amžiuje taip rašė: „Tsai Lunis pasiūlė gaminti iš medžio žievės, kanapių, skudurų ir iš senų žvejybos tinklų rašomąją medžiagą. Jis apie tai pranešė imperatoriui, kuris labai įvertino jo gabumus.“

Džan Chnaignanis, Tan epochos istorikas, rašė: „Popierius pakeitė medžio ir bambuko skalutes, valdant imperatoriui Che Di (89 – 106 m.); Tsai Lunis puikia žinojo popieriaus gamybos meną.“

Kai kurių istorikų nuomone, popierius buvo išrastas ne iš karto ir ne vieno žmogaus, o po ilgų ieškojimų ir bandymų, pradėtų dar III a. pr. m. e.

1942 metais archeologai šiaurės vakarų Kinijoje, prie Edzinachės upės krantų, kasinėdami Chan epochos žmonių stovyklavietes, rado popieriaus likučių. Pavyko nustatyti, kad tuo popieriumi naudotasi mūsų eros 93 ar 98 metais.

Istoriko Juan Chuno, kuris gyveno IV amžiuje, veikale „Chouchan Dzi“ buvo aptiktas toks tekstas: „102 metų žiemą, gruodžio mėnesį, į sostą įžengė imperatorius iš Den šeimos. Imperatorius nemėgo pasilinksminimų, jo namuose visada buvo apstu popieriaus ir tušo...“

O Čen Dziu, Šiaurės Sun epochos istorikas, tiesiog tvirtino: „Popierius buvo anksčiau žinomas, Tsai Lunis tiktai patobulino jo gamybos būdą, o ne jį išrado.“

Tačiau negalima visai paneigti Tsai Lunio nuopelnų. Jis patobulino popieriaus gamybą. Vietoj paprastos naminės grūstuvės, kurioje buvo sutrinama žaliava, jis sugalvojo kubilus, kuriuose žaliavą sutrindavo darbininkai. Vietoj paprasto apvalaus sieto išradėjas popieriui gaminti ėmė vartoti specialų keturkampį sietą.

Iki Tsai Lunio gamintą popierių istorikai vadina „kokoniniu popieriumi“, o Tsai Lunio pagamintąjį – „Didiko Tsai Lunio popieriumi“.

Tsai Lunis gimė Chaunano provincijoje, netoli Leijano miesto. Iki šiol vietos gyventojai gerbia jo kapą, išmūrytą iš plytų gimtinėje. 1955 metais kapas buvo restauruotas. Jame saugoma akmeninė piesta, kurioje, pasak padavimo, Tsai Lunis grūdęs augalinę popieriaus masę.

Po Tsai Lunio popieriaus gamybą dar labiau patobulino kitas kinų išradėjas Do Bo.

Popierius ne iš karto buvo įvertintas. Tiktai III m. e. a. imta jo daugiau gaminti ir vartoti, o Czin dinastijos pabaigoje (IV a.) buvo išleistas imperatoriaus įsakymas nuo bambukinių plokštelių pereiti prie popieriaus.

Kinai popierių gamino rankiniu būdu. Kadangi jo gamyba buvo gana paprasta, o žaliava įsigyjama, tai popieriaus apyvarta be paliovos augo. Atsirado daugybė jo rūšių. Popierių imta vartoti ne tik rašymui, bet ir vyniojimui.

Kiniškas popierius buvo labai patvarus. Yra išlikę dokumentų, parašytų ant tokio popieriaus maždaug prieš pusantro tūkstančio metų.

Popieriaus gamyba Kinijoje buvo laikoma didžiausioje paslaptyje. Tačiau budistų vienuoliai, išvykę į Korėją, Japoniją ir Indiją skelbti Budos mokslo, išmokė vietinius gyventojus ne tik tikėjimo paslapčių, bet ir popierių gaminti. Turėjo praslinkti daug amžių, kol šią paslaptį sužinojo Europa. Prancūzų mokslininkas E. Avenalis rašė: „Jis (popierius – J. N.) iš Kinijos atėjo labai iš lėto, vidutiniškai šimto kilometrų per šimtą metų greičiu...“

Popieriaus paslaptį iš kinų pirmieji sužinojo arabai. Arabas Talibis, gyvenęs X amžiuje, rašydamas apie 751 metų arabų karą su kinais, tarp kito yra taip parašęs apie popierių: „Samarkande apie popieriaus gamybos būdą buvo sužinota iš kinų belaisvių. Tarp jų buvo keli amatininkai, mokėję gaminti popierių. Dėl to buvo pastatytos dirbtuvės popieriui gaminti.“

Taip popierius iš Kinijos atkeliavo į Vidurinę Aziją. Iš ten per Bagdadą, Damaską, Šiaurės Afriką ir į Ispaniją. XII amžiuje popieriaus gamyba prasiskverbė ir į Vakarų Europą.

Popieriaus išradimas sudarė ekonomines ir technines prielaidas antram nuostabiam kinų išradimui – mechaniniam knygų multiplikavimo būdui  – spaudai. Kinai šį išradimą padarė ne iš karto.

Kinų spauda ir knyga
Pirmąsias knygas kinai prieš mūsų erą parašė šilko skiautėse. Jie jas vadino bošu (bo – šilkas, šu – knyga). Paprastai jas laikydavo susuktas į ritinį, kurį vadino dzinan. Vėliau žodžiu dzinan kinai ėmė vadinti knygos dalį arba skyrių.

Kadangi šilkas buvo brangus, tai kinai dar rašė medžio ir bambuko skalutėse, kurias vadino mudzian. Skalutė dažniausiai būdavo vieno či, t. y. 32 centimetrų ilgio. Kinai rašė savo hieroglifus teptuku, pavilgę jį į tušą, iš viršaus į apačią. Vienoje skalutėje tilpdavo apie 30-40 hieroglifų. Kartais vartodavo dviejų či ilgio skalutes. Bet visos jos būdavo ne platesnės kaip 2 centimetrų.

Skalutes vieną prie kitos pririšdavo virvelėmis. Susidarydavo knyga, kurios puslapius atstodavo skalutės. Tokią knygą kinai vadino ce. Vėliau žodžiu ce kinai ėmė vadinti aplanką, knygą, tomą.

Skalučių knygos buvo labai nepatogios naudoti, perkelti iš vienos vietos į kitą. Rašoma, kad mokslininkas Chuei Ši, kuris gyveno Džango epochoje (V-III amžiuje pr. m. e.), išsiruošęs į kelionę, savo bambukines knygas susikrovė į penkis vežimus.

Kinijoje, kaip ir senovės Rytuose, svarbūs tekstai būdavo iškalami akmens lentose – stelose, norint juos įamžinti ir padaryti prieinamus žmonėms.

Kinų rašytinė kalba – hieroglifai. Išsilavinę kinai moka apie 6-8 tūkst. hieroglifų, skaityti laikraščius pakanka mokėti 2-3 tūkst., o pačiam elementariausiam supratimui 1-1,5 tūkst. hieroglifų. Šie meniškai suraityti „paveikslėliai“ – tai deriniai piktografinių ženklų, žyminčių tam tikrus skiemenis, garsus ir sąvokas. Spėjama, kad kiniškų hieroglifų yra daugiau kaip 50 tūkstančių.

Baigęs vidurinę mokyklą kinas išmoksta apie 5 tūkst. hieroglifų – tiek, kad sugebėtų bent iš konteksto suprasti spaudos, lengvos grožinės literatūros tekstų reikšmę. Intelektualams būtina žinoti daugiau kaip 10 tūkstančių hieroglifų, kad galėtų daugiau laiko skirti lavinimuisi ir sudėtingų tekstų skaitymui. Hieroglifas Kinijoje turi daugybę su jais susijusių istorijų, pasakojančių, kaip jie atsirado, kodėl rašomi būtent taip. Pirmieji hieroglifai atsirado iš paveikslėlių. Vėliau jie supaprastėjo, tapo abstraktesni. Kombinuojant kelis paprastus, buvo gaunami sudėtingesni hieroglifai. Laikui bėgant jie kito, tačiau vis tiek išliko žymus vaizdo, grafinis elementas.

Lankantis Kinijoje Utaišanio ir Ui kalnuose teko matyti akmenis, paženklintus Budos šventųjų raštų hieroglifais, kurie nuspalvinti mėlyna, raudona ir geltona, kartais juoda spalva. Taip  skleidžiama šventųjų raštų išmintis, mokoma pažinti raštą.

Ilgainiui tekstų rašymo ir knygų gaminimo būdas buvo pakeistas tobulesniu – poligrafiniu. V-VII m. e. a. atsirado paprotys nuiminėti nuo stelų estampus. Prie akmens plokštės su tekstu buvo prispaudžiami keli šlapi popieriaus lapai. Lengvai plakant plaktuku, popierius buvo įspaudžiamas į raidžių įdubimus. Vėliau, tepant lapą juodais dažais, raidžių įdubimai likdavo nenudažyti. Tai savotiškas mechaninis litografijos būdas. Spausdinimas nuo akmens vadinamas litografija (graikiškai: litos – akmuo, o grafo – rašau).

Jau V-VI amžiuose Kinijoje buvo praktikuojami du pagrindiniai masiško kopijų gaminimo būdai – estampavimas ir ksilografija. Ksilografija (graikiškai ksiulon – trinka, kaladė, grafo – rašau) vadinamas spausdinimas nuo medžio lentų (dabar sakoma – nuo medžio raižinių arba graviūrų). Tokiu būdu atspausdintos knygos vadinamos ksilografinėmis knygomis.

Ksilografija Kinijoje paplito budistų vienuolynuose, ypač valdant Tan dinastijai (618–907 metais). Seniausią ksilografinę knygą anglų mokslininkas M. Steinas rado 1907 m. Dunchuano olos slaptavietėje (šiaurės vakarų Kinijoje). Ji buvo paslėpta drauge su kitomis 15 000 knygų urvinėje Tūkstančio Budų šventykloje. Ši knyga – šventųjų Budos tekstų rinkinys  „Vadžrakhedika Pradžna Paramita“, išverstas iš indų į kinų kalbą.

Ši knyga, paprastai vadinama „Deimantinė sutra“, yra pasaulinės kultūros ir meno šedevras. Ji yra 6 lapų ir dar vieno mažesnio lapelio, kuriame išspausdintas medžio raižinys, vaizduojantis Budą. Suklijuoti lapai sudaro 5 metrų ilgio ir 30,5 cm pločio juostą. Ją išspausdino pirmasis mums žinomas kinų spaustuvininkas Van Dzė. Paskutiniai tekstai, kaip nurodyta knygoje, medžio lentose buvo išgraviruoti 868 metų balandžio 15 dieną, o išspausdinti – tų pačių metų gegužės 11 dieną.

To meto ksilografinė knygos spausdinimo technika labai tobula (kiekvienas puslapis buvo išgraviruojamas atskiroje medinėje lentelėje), o apskritai knygų spausdinimas Kinijoje suklestėjo X a. (Sun dinastija), kai gyveno garsusis spaustuvininkas Fyn Tao. Rytų kraštuose jis toks pat garsus kaip vokiečių metalo dirbinių gamintojas, išradėjas ir spaustuvininkas Johanas Gutenbergas (apie 1398–1468), kuris 1455 m. vasario 23 d. išspausdino pirmąją knygą (Bibliją).

Kinai nesitenkino vien ksilografine knyga. Tobulindami spaudos techniką, jie išrado rinkimo ženklais-spaudmenimis – metodą. Kinų valstybės veikėjas Šen Go, gyvenęs XV amžiuje, viename savo enciklopediniame veikale rašo, kad pirmąsias judančias literas (raides) ir spausdinimą jomis išrado talentingas kalvis Bi Šenas 1045 m. Jis padarė jas iš degto molio. Molinės literos buvo ne be trūkumų – greitai trupėjo, sunkiai priėmė tušą. Kinai tą techniką tobulino. XIII a. pirmą kartą Kinijoje buvo panaudoti alavo ir medžio spaudmenys.

1314 metais kinas Van Dženis išspausdino knygą „Nun šu“, t. y. „Apie žemdirbystę“. Šitos knygos įžangoje Van Dženis rašo, kad jis ją spausdino kilnojamomis medinėmis raidėmis. Šios raidės buvo sunumeruotos ir sudėtos į besisukančią kasą. Vienas žmogus skaitydavo tekstą, kitas sukiodavo kasą, rinkdavo hieroglifus ir juos dėdavo ant medinio rėmo.

Tobulindami spaudos meną, kinai XIV a. išrado daugiaspalvę spaudą. Juodais ir raudonais dažais 1340 m. buvo išspausdinti budistų „Sutros komentarai“. Tai seniausia pasaulyje knyga, išspausdinta dviem spalvomis.

Kalbant apie kinų knygos gamybos technikos laimėjimus, negalima nepaminėti ir kitų šios tautos nuopelnų. Svarbiausi jų – enciklopedijos ir periodinė spauda.

Pirmos didelės enciklopedijos, kurias rengė mokslininkų kolektyvai, Kinijoje buvo sukurtos dar X a. antrojoje pusėje. Didžiausias kinų enciklopedinis žodynas buvo sudarytas XV a. Ši enciklopedija turi 11 915 tomų, 22 927 skyrius. Ją rengė 2 169 žmonės. Iki mūsų dienų, deja, išliko tik dalis šios enciklopedijos, kita žuvo ar buvo išgrobstyta 1900 m., kai Pekinas (Beidzingas) buvo okupuotas Vakarų valstybių koalicijos kariuomenės ir nuniokotas.

Kinų periodinės spaudos pradžia paprastai laikomas VII – X m. e. a., nes šiuo laikotarpiu susiformavo pirmas Kinijos dienraštis „Di bao“, arba „Czin bao“ („Sostinės žinios“). Ir šioje srityje kinai pralenkė europiečius.

(Bus tęsinys)      

2020 02 07 17Akmeninė knyga.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr. 

2020 02 07 21

Kinų karpiniai iš popieriaus.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 02 07 23

Kinų popieriaus menas.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 02 07 19

„Sutros“ užrašai akmenyje Ui kalnuose.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 02 07 16

Kinų kaligrafas.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.      

2020 02 07 20      

Kinų karpiniai iš popieriaus.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 02 07 22

Kinų ksilografija.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

    2020 02 07 25

Kinų kaligrafija.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 02 07 24

Kinų menas ir kaligrafija.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Į viršų