facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)
                                                                                        
Nuo barzdaskučių iki kirpėjų
XIX a. Šiauliuose pirtyse žmonės ne tik prausdavosi, čia buvo kerpami plaukai ir skutamos vyrų barzdos ir ūsai. Tuo užsiiminėjo barzdaskučiai (cirulnikai). Jie taip pat galėjo uždėti taures, turintiems didelį kraujospūdį dėlėmis nuleisdavo kraują, gydė votis, spuogus, šašus. Paradnoj (dabartinėje Vytauto – J. N.) gatvėje dar XIX a. aštuntajame dešimtmetyje kabojo iškaba netaisyklinga rusų kalba (tai bene seniausias skelbimas apie kirpėjus: 1873 m. mieste tebuvo 2 kirpyklos):

            „Josek Kochanowicz.
            Sirulnia
            Dlia  
            Sriča i
            Briča
            Stavka
            Pijavka
            i
            Britva
            Pravka“.

Savininku tos „sirulnės“, kur  ne tik galėjai „sričą“ ir „bričą‘ atlikti, bet reikale ir „stavka-pijavka“ gauti, buvęs aukštas, kareivio drapanose  vyras, labai apsileidęs ir nešvarus.

Matyt, gerokai „genialaus“ „rasėjsko saldoto“ būta, kad tiek „meno“ šakų į vieną sutraukti galėjo.

Kita kirpykla buvusi kokio tai Žilinskio“ (Iš Šiaulių „kultūrinio“ archyvo. „Šiaulių naujienos“ 1925 birželio 7, p. 1).

Kirpėjai ir kirpyklos
Kaip jau minėta, senovėje kirpėjai, dar buvo vadinami cirulnikais, jiems darbo Šiauliuose nestigo. Jie, kaip ir barzdaskučiai pirtyse ar tiesiog miesto aikštėse, turgavietėse ir barzdą skusdavo, ir geliantį dantį ištraukdavo. XIX a. pabaigoje ir ypač tarpukariu Šiauliuose, kaip visoje Lietuvoje pradėjo kurtis pirmosios kirpyklos.

Tarpukariu Šiauliuose buvo daug kirpyklų. Juose dirbo lietuviai, žydai ir kitų tautybių žmonės. 1924 m. gegužės mėnesį Šiaulių kirpykloms buvo nustatytas sekantis darbo laikas: 1. Visos miesto kirpyklos laikyti atidarytomis nuo 8 val. ryto iki 8 val. vakaro paprastomis dienomis, šventadieniais gi atidarant ir uždarant tuo pačiu laiku, laike pamaldų,  t. y. nuo 10 val. ryto iki 13 val., dieną laikyti jas uždarytomis.

2. Prieš metines šventes visos kirpyklas leidžiama laikyti atidarytomis iki 10 val. vakaro“ (Kirpyklos nepildo privalomų įsakymų. „Šiaulių naujienos“, 1924 gegužės 30, p. 1). 1924 m. spalio mėnesį Šiauliuose buvo 18 kirpyklų, 1929 m. – 22.

Šiaulių miesto taryba 1929 m. sausio 16 d. nutarimu nustatė, kad kirpyklos mieste bus atidaromos 8 val. ir uždaromos 20 val., šeštadieniais 21 val. ir prieš metinę šventę 22 val. (Pakeisti įsakymai. „Momentas“, 1929 vasario 23, p. 2).

Tarpukariu, pasitaikydavo, kad klientai skųsdavosi blogu Šiaulių kirpėjų darbu. 1929 m. birželio 1 d. laikraštis „Momentas“ išspausdino nepatenkinto šiauliečio, pasivadinusio „Iksas“ laišką:
„Neseniai „Momente“ buvo nusiskundžiama dėl kai kurių Šiaulių kirpyklų lupikavimo. Tačiau negalima nutylėti ir kitų kirpyklų trūkumų.

Praeitoje korespondencijoje jau buvo minėta, kad kiekviena kirpykla ima vis kitokį mokestį už skutimą, kirpimą ir kita. Šis klausimas reikalauja suvienodinimo taksos, kitaip sakant visose kirpyklose už tokį pat darbą turėtų būti imamas ir vienodas užmokestis.

Antras dalykas. Mūsų kirpyklose yra daug nemokšų „gizelių“, kurie savo bandymus daro ant svetimo kailio ir jį paleidžia gerokai supjaustytą, sukruvintą. Rodos, toks reiškinys niekam neteikia malonumo. O jei prisimenama, kad už tokį netikusį darbą dar ir atlyginimą geroką atsiėmė, tai klientui darosi net baisu ir pikta. Kirpyklos turėtų tik specus kirpėjus leisti klientams patarnauti, bet ne pjovėjus. Užsienyje tokiems nemokšoms yra kirpimo skutimo mokykla, kurioje mokiniu išbuvęs tam tikrą laiką  ir įgijęs savo specialybėje patyrimo tegali dirbti kirpyklose (...)

Be to, dar keletą žodžių dėl pačių specialistų kirpėjų darbo. Kirpyklon suėjus keliems klientams, darbas įgyja greitą tempą, nes dažniausiai kirpykloje yra vos du kirpėjai. Tuomet pirmieji klientai yra tiesiog nuskriaudžiami. Specialistas kirpėjas klientą atleidžia visą supjaustytą, sukruvintą ir gerai nuluptą (...) (Dar dėl kirpyklų nenormalumo. „Momentas“, 1929 birželio 1, p. 2).

Laikraštis „Mūsų momentas“ 1932 m. apie Šiaulių kirpėjus ir kirpyklas rašė: „Kirpyklų, arba kaip iškabose rašoma, „kirpimo salonų“, Šiauliuose, neapsiriksiu pasakęs, devynios galybės. Dėl skaičiaus prikišti nieko netenka, bet dėl jų kokybės, kirpimo „specialistų“, higienos ir t. t. tenka labai nusiminti.

Pirmiausia, į akis metasi labai mažos kirpyklų patalpos. Yra tokių, kad suėjus penkiems klientams „salonas“ jau prikimštas. Kirpėjas, aptarnaudamas vieną klientą, kitiems su užpakaliu brauko palei nosį. Įdomu, kaip jaučiasi klientas, kuomet koks nors laukiantis netyčiomis baksteli kirpėjui, kuris su skustuvu švaistosi apie piliečio gerklę? Be to, ir patys kirpėjai, dėl vietos stokos, alkūnėmis badosi – klientui aiškiausiai gresia būti paskerstam. Tiesa, dar to neatsitiko, bet vieną kartą nemeluos. Taigi, čia  taip sakant, pagrindinės „salonų“ ypatybės.

O dabar pažiūrėkim pačius kirpėjus. Jų taip pat daug, yra, bet pakenčiamų, mokančių gerai savo amatą, galima suskaityti ant pirštų. Kai kurie „specialistai“ taip nukerpa plaukus, kad nei Dievui žvakė, nei velniui šakė. Ūkininkas geriau savo avis nukerpa. Negeriau ir su skutimu. Dažnai klientui nuo veido su barzda nubaltina ir pusę odos. Vertėtų ir Šiaulių „specialistus“ paegzaminuoti, kaip kad Kaune jau numatyta padaryti. Nedovanotiną klaidą daro kirpyklų savininkai, kad ant klientų galvų leidžia „mokintis“ savo mokinius. Nei žirklių, nei skustuvo nemokantis valdyti vaikigalis, užsirita tau ant sprando ir „gražina“. Tiesa, kiekvienas, norintis valgyti duoną, turi išmokti amato. Bet šio amato priemonių  neturėtų būti klientų galvos.

Su higiena kirpėjams tikras vargas. Rūbai (chalatai) verti susidomėjimo – retai kuomet būna švarūs. Visuomet prisivėlę plaukais, smaluoti nuo ilgo trinimosi. Su kirpėjo burnele irgi bėdos – dvokia. Švaros, aptarnaujant klientą, visai nesilaikoma. Skuta visus paeiliui. Rankų plovimas, po kiekvieno skutimo ar kirpimo, jiems nežinomas. Nuskutę, kokiais nors šašais aplipusį klientą, nenusiplovę rankų, kimba į kitą. Ir taip per dieną, tokių „salonų“ kirpėjai, apdailina bent porą dešimčių žmonių įvairiausiomis bakterijomis.

Daug dar įvairių „šposų“ šiauliečiams tie „salonai“ iškrečia, bet jų visų sunku ir pažymėti. Paminėjau tik labiau akis badančius faktus. Žinoma, reikia pažymėti, kad Šiauliuose yra keletas ir gerų kirpyklų, kurioms nieko negalima prikišti.

Kaip čia nebūtų, atitinkamoms įstaigoms „salonais“ reiktų  susidomėti. Reiktų ateity leisti atidaryti tik tokias kirpyklas, kurios atitiktų būtinus kirpyklų reikalavimus. Kirpyklų tinkamas sutvarkymas, yra vienas iš būtiniausių reikalų“ (Pasirašo: brn. Šiaulių kirpėjai ir kirpimo „salonai“. „Mūsų momentas“, 1932 rugsėjo 25, p. 2)

1933 m.  sausio 23 d. įvyko Šiaulių kirpėjų susirinkimas, kurio metu buvo nutarta įsteigti kirpėjų sąjungą ir taip pasisaugoti nuo naujai atvykusių kirpėjų konkurencijos. Buvo nutarta, naujai atvykusiems kirpėjams neduoti leidimų kirpyklų atidarymui, kol jie neišlaikys egzaminų. Be to, buvo nutarta visas kirpyklas suskirstyti į rūšis ir pagal rūšį nustatyti paslaugų kainas (Kirpėjų sąjunga. „Įdomus mūsų momentas“. 1933 sausio 29, p. 1).  

Geriausiai tarpukario kirpėjų padėtį atspindi šis 1934 m. rugpjūčio 5 d.  laikraštyje „Mūsų kraštas“ išspausdintas eilėraštis „Kirpėjas“:

        Kerpu ir skutu,
        Kai prašo kas skusti.
        Bet krizė sunki –
        Kišenę išpusto.
                  Atpigo darbai,
                  Siaura klientūra,
                  Nors mėgsta labai
                  Šiauliečiai kultūrą.
        Kas gyvas, namie,
        Skustuvą galanda...
        O nuoma brangi
        Ir skolos ant sprando.
                Gražioji lytis
                Šiek tiek dar palaiko:
                Smagumui naktis,
                Kasoms nėra laiko...
       Kerpi ir dažai
       Pešioji blakstienas...
       Iš to ir turi
       Bulkutei su pienu.
(Stella. Šiaulių tipai. „Mūsų kraštas“, 1934 rugpjūčio 5, p. 3).

Šiauliuose garsėjo kirpėjas Levinas Aronas, save reklamavęs kaip geriausias Šiaurės Lietuvos kirpėjas. 1934 m. lapkričio 4 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ rašė: „Didžiausioj ir moderniškiausioj Šiauliuose A. Levino kirpykloje moterų skyrius praplėstas, naujai pertvarkytas bei atremontuotas. Apstatytas naujais stilingais baldais ir kt. Dabar šis skyrius atrodo labai naujoviškai“ (Kronika. „Įdomus mūsų momentas“, 1934 lapkričio 4, p. 3).      

Siekiant patenkinti miesto amatininkų, norinčių tapti kirpėjais, norus, jiems nuo 1936 m. rugpjūčio mėn. buvo organizuojami egzaminai kirpėjo vardui įgyti. 1936 m. rugpjūčio 15 d. miesto savivaldybėje egzaminavo kirpėjus amatininko teisėms įgyti. Norintys egzaminuotis, turėjo paduoti  prašymą ir atsinešti su savimi sanitarines knygutes, kurias išdavė medicinos skyrius po sveikatos patikrinimo. Egzaminų dieną reikėjo ateiti į savivaldybę su  savo amato įrankiais ir atsivesti klientą  (Egzaminuos kirpėjus. „Įdomus mūsų momentas“, 1936 liepos 14, p. 1; Šiauliuose egzaminavo kirpėjus. „Amatininkas“ 1936, Nr. 29, p. 1).

(Bus tęsinys)

Į viršų