„Parkerio plunksna pabraižė, pašliaužiojo, čia pakrapštė, ten paraitė, pakrebždėjo, pastraksėjo ir, piešinį baigdama, pirštų kabliais juos sukabino į krūvą. Labai norėjo abu eiti kas sau, bet taip jau išėjo, kad išsiskirti leista nebuvo. Jų gyvenimo linijos viename kuokšte raitėsi, plakėsi, tekėjo iš vieno į kitą, žiežirbas, kibirkštis svaidė, šnarėjo, trepsėjo <…> laisvėn veržėsi…“ (P. Rakštikas. „Neišskiramieji“)

Dailininkas Petras Rakštikas, Šiaulių universiteto Dailės galerijoje pristatydamas savo parodą „Pasikalbėjimai su siena“ sakė, kad tokių pieštų ar žodžiais išraitytų „pašposijimų“ kartais per vakarą šimtą ir daugiau sukuria. O kas pirmiau atsiranda – fantastiški „baibokai“ ar ironiški tekstai – pats nežino. Neretai paveiksliukas ir žodžiai viename popieriaus lapelyje persipina.

Kaip prakalbinti sieną?
Kodėl „pokalbiai su siena“? „Su katinu dirbu, jis man netrukdo, bet ir į mano kalbas Pickus nieko neatsako. Tenka su siena šnekėtis“, – šmaikštauja P. Rakštikas.

Gal autorius neįsižeis, jei pavadinimo prasmių ir kitaip paieškosime. Piešinių temos, rodos, kasdieniškos, buitinės, bet įmantriomis linijomis išraizgytos rimtos problemos – vienišumas, tuštybės vaikymasis, netikros vertybės, darbo imitavimas, veidmainystė, abejingumas… Ar menininkas gali pakeisti pasaulį? P. Rakštikas tuo netiki. Ir apsimeta, kad jam nusispjaut.

Bet piešiniai ant sienos kalbasi tarpusavy, kalbina žiūrovą… Nepatikliam dar tekstu paaiškina… Tik... „viskas žirniais į sieną“… Nežinia, dailininkas ar rašytojas kalba paveikiau, o vis dėlto baksteli rakštim: ir tu toks pat – bent nusijuok iš savo tuštumo, bent šyptelk – visą sieną pripaišiau – apie mus, apie mūsų gyvenimus.

Šmaikštus, atpažįstamas ir negailestingas sau
Grafikas profesorius Vaidotas Janulis parodos atidaryme akcentavo P. Rakštiko kūrybos įvairiapusiškumą ir savitą braižą.

„Labai aktyvus kūrėjas, tobulai įvaldęs liniją, jo piešinių su niekuo nesumaišysi, – kalbėjo profesorius. – Vienu metu Petras buvo susižavėjęs piešti visą darbą neatitraukdamas rankos, viena linija. Daugybę tokių darbų sukūrė. Pažįstu Petrą – niekada nežinai kas jam į galvą šaus, gal dar didelių tapybos darbų imsis, gal prie ko kito persimes. Banguoja, kunkuliuoja jo fantazija. Čia eksponuojami piešiniai, ypač šmaikštūs paaiškinimai kelia šypseną.“

V. Janulis sakė, kad P. Rakštikas labai negailestingas sau, dažnai savimi nepatenkintas, būna, kad darbus suplėšo, išmeta. Parodoje piešinius gražiai papildo nenusakomo žanro tekstai iš būsimos naujos knygos. Tiek į piešinius, tiek į tekstus reikia gilintis, įsiskaityti, pamąstyti.

„Ant galerijos sienų skleidžiasi linksmos ar šiek tiek graudžios istorijos, saviti personažai varžosi su tekstais, kas labiau patrauks žiūrovo dėmesį, – kalbėjo V. Janulis. – Džiaugiamės įdomia, labai kruopščiai parengta paroda, laukiame naujos Petro Rakštiko knygos.“

Eksponuodamas savo dailės kūrinius, P. Rakštikas dažniausiai laikosi tradicijos palydėti juos tekstu. Žanras – nenusakomas. Gal miniatiūra, gal eseistika arba tiesiog  minties žaismas...

Bet visada – intriga: „Pramanas. Vaizduotės žaidimas, paistalai akyse. Ir jis tave stebi. Toks tokį traukia. Keletas panašių sustoja vienas prieš kitą ir patvirtina, kad tai ne atsitiktinumas, o eilė tokių pat. Neįtikėtina naujiena. Kruopštaus išsigalvojimo rezultatas. Tai, kas seniai žinoma, pastovu, nepramanyta, – nuobodu. Lyg seksas senukui, kuris nebegali… bet tai irgi išsigalvojimas.“(P. Rakštikas. „Pramanas“)

Esu laisvas – darau, kas pačiam įdomu
Autorius savęs nevadina nei rašytoju, nei menininku. Tie „baibokai“ esą atsiranda nežinia kaip: kartais senovines nuotraukas žiūrinėjant, jose keistoki žmonių veidai dar keistesniais piešiny pavirsta, kartais iš vaikystės atsiminimų koks šposas išlenda, kaip tie zuikiai. Dažnai spontaniškai iš niekur ateina: „Nieko aš nevaizduoju. paprastai suraitau, ką įsivaizduoju.“

Parodų P. Rakštikas neskaičiavęs, mano gal daugiau nei 50 surengęs, nors tų šnekėjimų, atidarymo pompastikos labai nemėgstąs. Dažnai prie piešinių paaiškinimą prirašo, tai lyg žaidimas, lyg bandymas išvengti situacijos, kai kas nors prašo paaiškinti, kas nupiešta.

„Negaliu paaiškinti. Užfiksavau, kas pačiam įdomu, – atsakytų. – Tuštybių tuštybė bandyti ką nors gyvenime paaiškinti.“

Šiek tiek gaila, kad negavus finansavimo užstrigo knygos išleidimas, bet P. Rakštikas nenusimena, kol kas kitais keliais randa skaitytoją.

Neišvengiamai kalba pasisuka apie Šiaulių universitetą, negailestingai sugriautą dailės ugdymo tradiciją. Neišsiduoda, kad skauda – ar gali neskaudėti, kelis dešimtmečius reikėjo miestui dailės, staiga nebereikia. Pagarbiai įvardija ryškiausius savo mokytojus – R. Vilkauską, E. Juchnevičių, B. Šaltį. Nemažai iš jų išmoko, gyvenimiškos patirties perėmė.

Nebūtų P. Rakštikas, jei nepasakytų: „Kai atsiranda savęs supratimas, nei autoritetų, nei kritikos nebereikia – vis tiek neklausau. Nebeklausau, kaip noriu, taip darau.“

Jau 15 metų P. Rakštikas dirba Kuršėnų meno mokykloje. Tenka ir keramikos mokyti. „Manęs niekas nemokė, prieš penkerius metus pradėjau. Švilpuką kol padariau, du mėnesius vargau. Mokydamas vaikus pats mokausi: turi žinoti, kada sausos, kad šlapios rankos turi būti... Šiek tiek pramokau ir dirbu – molinukus lipdau“, – rodo į parodoje eksponuojamus iškalbingus keramikos darbus.

Pedagoginis darbas, pasak Petro, kūrybos nevaržo: „Svarbu laiku paskatinti, sukelti norą tobulėti. Atsidaro tada, atsiveria talentas, net jei žmogus jau suaugęs, ligi to dailės nesimokęs. Stebi tokį žmogų ir pats laisvėji.“

„Malonumą su baime sudėjus į krūvą, kilimo džiaugsmas neutralizuoja kilimo baimę. O pastaroji neleidžia per aukštai kilti. Nei visai puolęs, nei pasikėlęs. Toks kaip kasdien.“ (P. Rakštikas. „Daugiadienės“)

Apie parodos autorių
Parodos autorius Petras Rakštikas – grafikas, skulptorius, tapytojas, dailės pedagogas, poetas, prozininkas. Jis gimė Šiauliuose. Baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą, Šiaulių universitete – docentas, dėstė grafiką, kaligrafiją ir piešimą. Šiuo metu dirba Kuršėnų meno mokykloje.

Surengė bene 50 savo kūrybos parodų Lietuvoje ir užsienyje. Kūrė estampus, ekslibrisus, taikomosios grafikos darbus, akvareles, objektus, instaliacijas. Iš medžio iškalė, išdrožė dešimtis įspūdingų skulptūrų, susidomėjo keramika. Ekslibrisų bienalėse ir trienalėse pelnė prizines vietas.

2006 m. P. Rakštikui paskirta Šiaulių miesto kultūros ir meno premija už sukurtą meniškai vertingą literatūros kūrinį, už žodžio meno puoselėjimą ir meninį universalumą, derinant dailę ir literatūrą.

Išleido poezijos ir miniatiūrų knygas „Letė“, „Vėjas, lapas ir rakursas“, „Genys kala tylą“, „Musių dainos“.

P. Rakštiko molinukai.
Autorės nuotr.

Į parodos atidarymą renkasi artimiausi bičiuliai.
Autorės nuotr.

Autorės nuotr.