facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius Remigijus Venckus ne tik dėsto studentams teorines žinias, bet ir pats kuria. Kuria daug: tai ir eksperimentinės fotografijos, ir grafinis dizainas, ir... Ne tik kuria, bet ir nuolat rengia parodas. Ne vien tik sostinėje, bet miestuose, kurių toli gražu nepavadinsi didmiesčiais.

Apie tai ir kai ką daugiau šis interviu su R. Venckumi.

– Nuo praėjusių metų gruodžio 23-iosios surengėte ir rengiate net keturias autorines savo kūrybos parodas Lietuvoje. Kaip Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius suspėja visą tai padaryti?
– Reikia paminėti, kad profesoriaus statusas įpareigoja ne tik dėstyti, bet ir plėtoti savo profesinę kompetenciją, savo kūrybą demonstruoti už universiteto ribų. Mokslo srities profesoriai privalo rengti mokslo straipsnius, atlikti mokslo tyrimus, rezultatus pristatyti autorinėse arba grupinėse monografijose, mokslo studijose, konferencijose.

Aš esu menų profesorius, tad man privalu puoselėti ir tobulinti savo meninę raišką, jos rezultatais dalytis su visuomene, rengiant parodas, dalyvaujant meno konkursuose, perduodant kūrinius į muziejų archyvus tolimesniam saugojimui.

Kita vertus, plėtodamas kūrybą ir ją demonstruodamas meno galerijose bei muziejuose, aš buriu ir vieniju savo bendraminčių ir gerbėjų ratą, o kartu ir pasekėjų, savo kūryboje taikančių panašias technologijas, plėtojančių artimas man temas. Be abejo, parodų gal ir galėtų būti mažiau, tačiau kai mane „pagauna“ kūryba, aš tikrai negaliu nurimti ir nustoti kūręs, o kartu savo kūrybos rezultatus rodyti plačiajai visuomenei.

Darbas universitete primena tam tikrą bangavimą. Rudens semestras buvo intensyvus, teko daug dėstyti įvairias disciplinas bakalauro ir magistro studijų programų studentams. Be to, rudenį dėsčiau naują studijų dalyką – tai „Kompiuterinių žaidimų dizainas“. Anksčiau šia tema prabildavau tik fragmentiškai, studentams aiškindamas žaidimų vietą audiovizualinėje kultūroje, naujųjų medijų kūryboje ir informacinių bei multimedijos technologijų inovacijų kontekste. Tad ryžtis dėstyti naują studijų dalyką yra tapatu savarankiškam studijavimui, kuris neatsiejamas nuo griežtos savidisciplinos (šiuos įgūdžius tikriausiai gerokai išvysčiau doktorantūros studijų metu).

Kita vertus, jei studentai intensyviai studijuoja, tada dėstytojas rengdamas naują studijų dalyką turi studijuoti gal net tris kartus labiau ir intensyviau. Būtent taip man nutiko rudens semestre.

Vis dėlto tai yra pedagoginio darbo universitete specifika. Noriu pasakyti, kad aš dėl to nesibėdavoju. Man visada įdomu studijuoti ką nors naujo, tikriausiai priešingu atveju aš nebūčiau tapęs dėstytoju, o juolab profesoriumi, kuriam vienodai aktuali tiek teorija, tiek praktinių sumanymų įgyvendinimas.

Žiemos metas, o ir pavasario semestras šiais metais yra ramesnis, tad aš daugiau jėgų skiriu ne tik studijuoti pačiam ir perteikti įgytas žinias studentams, bet ir kurti. Tiesa, kurdamas aš iš tikrųjų lavinu savo estetinį skonį, formuoju tam tikrą priemonių taikymo kūryboje strategiją, galiausiai visą tai vienokiu ar kitokiu būdu perduodu ir savo studentams.
Tad mano meninė veikla nėra atsieta nuo gyvenimo universitete, nuo bendravimo su studentais, nuo saviugdos ir kito asmens ugdymo. Vienodai apsuptas kūrybos aš esu ir savo autorinių parodų rengimo bei atidarymo akimirkose, ir dėstydamas Fundamentinių mokslų fakultete, kurio bendruomenė nekritikuoja mano profesinės veiklos, bet meninius sumanymus palaiko ir suteikia sąlygas juos puoselėti.  

Jūs klausiate, kaip aš suspėju. Vis dėlto manau, nėra nieko, ko negalima suspėti… Viskas priklauso nuo požiūrio, noro, darbštumo ir sisteminio veiklų planavimo. Savidisciplinos savybę galbūt paveldėjau ir iš savo tėvo.

– Kaip ir kada buvo sukurta Rokiškio krašto muziejuje eksponuojama eksperimentinių kelionės fotografijų paroda „Aukštikalnių kvėpavimas“? Kodėl paroda taip pavadinta? Ir kodėl fotografijos – eksperimentinės: vaizdais ar atlikimo technika?
– Dar bakalauro studijų laikais teko keliauti nuostabiu kraštovaizdžiu, kurį puošia kalnai. Įspūdis buvo didžiulis. Vėliau keliavau Slovakijos Tatrais, o po doktorantūros studijų savaitę praleidau Balkanuose. Negaliu apsakyti bei užmiršti to, ką regėjau ir jaučiau.  

Nuostabu yra regėti kalnus ir kvėpuoti gaiviu bei drėgnu oru, grožėtis tekančia saule, kurios spinduliai krisdami kampu apšviečia kalnų medžius, krūmus, spalvina uolienas ir tirpsta bei sklaidosi žalsvuose slėniuose.

Vedinas prisiminimų 2019 m. rudenį pradėjau kurti naują fotografijų ciklą „Kvėpavimas“. Šio ciklo tikslas yra pabandyti sužadinti žiūrovo smalsumą, priversti prisiminti arba įsivaizduoti pirmąjį įspūdį, kuris kiekvieną iš mūsų gali aplankyti arba aplankė atsidūrus nuostabiame kalnų kraštovaizdyje…

Pirminį įspūdį artikuliuoti pasitelkus kalbą (rašant arba tariant žodžius) nėra lengva. Kalba atsiveria esanti nepaslanki, nelanksti ir nepasiduodanti mano sumanymams. Būtent tokį kalbos nepaslankumą esu pastebėjęs dar doktorantūros studijų laikais, kai man teko aprašinėti abstrakčius videokūrinius.

Anuomet atrodė, kad žodynas susitraukė, žodžiai strigo, vienas nuo kito tolo ir nesudarė jokių prasminių jungčių. Ištisas valandas sėdėdavau ir mąstydavau ne apie vaizdus, bet apie žodžius ir jų prasmes. Tik po ilgo mąstymo rasdavau tinkamas frazes, epitetus, leidžiančius apibūdinti vaizdais sukeliamą įspūdį ir asociacijas.

Šiandien, vadovaudamas studentų bakalauro ir magistro darbams, pastebiu labai panašią situaciją. Jiems taip pat pritrūksta žodžių, siekiant apibūdinti tai, kas patiriama akustiškai, vizualiai, taktiliškai…

Šiuo atveju man atrodo, kad analizuoti ir išreikšti pojūčius yra gerokai lengviau tada, kai mano kalbos sistema tampa abstraktūs vaizdai. Jie reikalauja ir sužadina žiūrovo vaizduotę, tampa savotiškų asociacijų kūrimo priežastimi. Man ne tik smagu kurti tokią vaizdų sistemą, bet ir stebėti tai, kaip žiūrovai atranda asociacijas, sinchronizuoja jas su savo asmenine patirtimi.

Ar taip kurdamas tikrai einu tinkamu keliu? Be abejo, negaliu atsakyti, tačiau šiandien tai yra mano naujas kūrybos etapas; tiksliau įvardytas kūrybos etapas, kurį jau pradėjau plėtoti gerokai anksčiau. Man svarbūs jausmai, atmintis, galimybė išlukštenti asmens, o galbūt net ir savo, tapatybę lyg kokį svogūną.

Tad fotografijų ciklas „Kvėpavimas“ ne tik klausia apie tai, kas yra pirminis, tikras, nesuklastotas, nesugaunantis ir čia pat mirštantis įspūdis, šis ciklas svarbus man pačiam… Jis klausia manęs apie tai, kas aš esu!

Galima teigti, kad ne vyrų aktų fotografijose yra tikrasis Venckus, nors didžioji dalis kritikų ir žurnalistų taip mano, bet štai tokiuose fotografijų cikluose, kaip „Kvėpavimas“.

Turiu pastebėti, kad mano surengtų autorinių parodų sąrašas tęsiasi ne viename biografijos puslapyje. Iš viso aš jų surengiau 66, iš jų 6 yra surengtos užsienyje (tikriausiai statistiniai duomenys rodo, kad aš esu Lietuvoje ir Lietuvai kuriantis autorius).

Tik 9 parodos yra vyriškų aktų tema, tad galima teigti, kad 57 mano autorinės parodos yra tos, kuriose man buvo svarbus eksperimentavimas medija, atminties, laiko problematika; visa tai sėkmingai mane vedė link parodų, kuriose aš prabylu apie pojūčius ir jų perteikimą vaizdais.

Fotografijų ciklo „Kvėpavimas“ filosofija artima 2013 m. sukurtam fotografijų ciklui „Niekieno žvilgsnis“. Tai iš pašarvotų mirusiųjų žmonių portretų sudarytas pasakojimas, kuriame aš retoriškai klausiu apie tai, ką ir kaip mes prisiminame, apie mus palikusius artimus žmones. Tai ne tik atminties įprasminimas tų asmenų, kuriuos mes jau užmiršome ir kurie jau liko anonimais; tai klausimas apie mūsų netobulą atmintį ir jausmus, kurie mus užklumpa prisiminus mirusiuosius. Taigi, link „Kvėpavimo“ fotografijų ciklo buvo eita nuosekliai ir metodiškai, be abejo, eksperimentuojant ir ieškant geriausio spalvų, formos, faktūrų, siužeto žaismo, kuris labiausiai atskleistų temą. Tema mano kūryboje gimsta, plėtojasi lygiagrečiai ir vieningai atliekant įvairius vaizdo eksperimentus.  

Ar fotografijų ciklas „Kvėpavimas“ yra sėkmingas, tikrai negaliu atsakyti, bet štai kolega filosofas Jurgis Dieliautas vos tik pamatęs mano naujuosius kūrinius parašė esė. Galbūt dėl to aš šiuo ciklu nesiruošiu pabaigti pasakojimo apie pojūčius.

Šiuo metu kuriu naują fotografijų rinkinį „Gurkšnis“, kurio pirmuosius rezultatus pamatys šiauliečiai vasario 7 d. atidaromoje mano autorinėje parodoje „Kvėpavimas, gurkšnis, žvilgsnis“ Šiaulių universiteto Dailės galerijoje. Paroda veiks iki vasario 26 d.

Vėliau, vasario 18–kovo 15 d., fotografijų ciklą „Kvėpavimas“ eksponuosiu Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje (Klaipėda). Paroda vadinsis „Kvėpavimas. Švelnus oras“.

Taip pat esu sumąstęs sukurti fotografijų ciklus apie skonį ir kvapą… Bet apie tai dar negaliu nieko rimto pasakyti. Aš dar esu giliuose apmąstymuose…

– Biržuose pristatytoje eksperimentinių kelionės fotografijų ir ankstyvosios kūrybos parodoje „Berlynas ir kiti biografiniai ekskursai“ – fotografijos, sukurtos 2009 ir 2013 metais. Kaip patirtis  – kūrybinė ir apskritai gyvenimo – pakeitė jūsų požiūrį į eksperimentinę fotografiją?
– Kaip ir dauguma menininkų, taip ir aš turiu nemažą savo kūrybos archyvą. Po parodos kūriniai grįžę į mano namus gyvena savotišku laukimu. Jie laukia progos, kada vėl bus parodyti… Tad praėjus kažkiek laiko aš visada ryžtuosi juos parodyti miestuose, muziejuose, galerijose, kuriose jie dar nebuvo eksponuoti.

Biržuose surengiau pirmą kartą savo autorinę parodą ir specialiai jiems iš savo archyvo ištraukiau net dešimties metų senumo kūrinius.

Žinote, praėjus atitinkamam laiko tarpui, verta tuos pačius kūrinius išeksponuoti. Tai lyg pasitikrinimas, ar tai, kas buvo eksponuota, turi tam tikrą vertę, ar jie gali aktualiai pasakoti istorijas dabar, o gal skatinti naujas asociacijas.

Žvelgdamas į savo kūrinius, sukurtus prieš dešimt metų, aš dabar visiškai kitaip mąstau apie tai, kas juose užfiksuota. Anuometiniai sentimentai, išgyvenimai, prisiminimai ir asociacijos išsigrynino arba net išsivalė iš perteklinių prasmių. Šiandien į ankstesnę kūrybą galiu pažvelgti nauju, švariu, gal net labiau kritiškesniu žvilgsnius.

Ekspozicijai rengdamas 2009 m. sukurtas nuotraukas aš gerokai ilgiau stabtelėjau prie kadrų, kuriuose užfiksuoti jau nebeegzistuojantys žmonės, nebeegzistuojantys namai, susitikimai, bendravimas… Stovėjau ir žiūrėjau klausdamas savęs apie ilgesį, man svarbių žmonių žvilgsnį, rankų prisilietimą, juoką… Net prisiminiau ašaras, besisunkusias pro mąslų ir į tolį sklandantį artimo žmogaus žvilgsnį… Tikriausiai verta šias fotografijos rodyti ne dėl ko nors kito, bet dėl mano ir atvaizduose užfiksuotų žmonių ryšio… Tai ir yra parodos pavadinimą sudarančio žodžių junginio „biografiniai ekskursai“ prasmė.

Šiandien kitaip vertinu ir Berlyną, kuriame apsilankęs pirmą kartą sukūriau dokumentinių fotografijų ciklą, kone artimą Lietuvos poetinei fotodokumentikai. Aš ne kartą esu buvęs Berlyne ir puikiai leidęs laiką. Keliaudamas domėjausi Vokietijos sostinės muziejuose ir galerijose eksponuojamais meno kūriniais, kurie taip pat tapdavo tam tikros savęs pažinimo, savosios vietos suvokimo priežastimi.

Kurti fotografijas apie Berlyną skatino savitas dienoraščio žanro suvokimas. Berlyno tema sukurtas nuotraukas puikiai vertino ir vis dar vertina žiūrovai. Šiandien vis dėlto apmaudu, kad šios parodos ekspozicijų sklaidą Lietuvoje neremia Vokietijos ambasada arba Geothe’s institutas Lietuvoje.

Paminėtina, kad gerokai anksčiau sukūriau dienoraštinės fotografijos ciklus bei parodas, tokias kaip „Dienoraščių vietos“. Kūriniuose įamžinau Krokuvą, Varšuvą, Tatrų aukštikalnes ir apylinkes, Balkanų kalnynus, etc.

Eksperimentinės dokumentikos fotografijų ciklą „Susikertančios linijos. Berlynas“ 2015 m. surengiau Lietuvos Respublikos ambasadoje Vokietijoje. Dėmesį skyriau ne tik technologijai, tačiau ir spalviniam skambesiui, o kompozicijos centre dažniausiai užfiksavau žmogaus figūrą. Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė žvelgdama į šiuos kūrinius yra sakiusi: „Menininko kelionė yra ilgas procesas, kurio metu svarbus savęs ir aplinkos tyrinėjimas, santykis su „kita“ erdve ir „kitu“ laiku bei laiko ir erdvės kontinuumu.“

Dienoraštinėmis fotografijomis aš pabrėžiau, o Biržuose net pakartojau, kad man fotografija – tai žaidimas, kuriame atsiranda ne tik naujos pasakojimo galimybės, bet ir provokacija vyraujančius stereotipus, naratyvus įtarti klasta. Kurdamas aš klastoju tai, ką fotografuoju.

Biržų publika mano parodą priėmė sėkmingai, su didžiuliu džiaugsmu, susidomėjimu ir ilgomis diskusijomis atidarymo metu. Sutikau vietos kūrėją ir kultūros aktyvistą Feliksą Grunskį, su kuriuo iš karto radome bendrą kalbą ir tapome bičiuliais.

Būtent šis atvejis leidžia man net atsakyti į klausimą, kodėl aš didžiąją dalį savo parodų rengiu ne pačiuose didžiausiuose miestuose, bet provincijoje. Aš vis dar esu įsitikinęs, kad didžiausia provincija egzistuoja miestuose, o inteligentija, nuoširdus ir gilus dialogas gerokai dažniau prasideda ir vystosi provincijoje. Malonu prisiminti parodos atidarymą Biržuose, puikią publiką (nusiteikusią diskutuoti), darbą mylinčius parodos organizatorius ir muziejaus vadovą. Esu visiems jiems dėkingas!

Fotografijų parodų maratonas Berlyno tema nesibaigia. Ankstyvuosius kūrinius nuo vasario 3 iki kovo 2 d. visuomenė galės išvysti Utenos kraštotyros muziejuje (Utena) mano autorinėje parodoje „Berlyno dienoraštis ir kiti biografiniai motyvai“.

– „Asmeninis Solaris“, paroda Panevėžyje, – tai dar viena variacija jūsų kūrinių pagal garsiojo Stanislavo Lemo romaną?
– S. Lemo kūryba yra labai lengva „apsikrėsti“. Kai ji sužavi, tai jau ir „nebepaleidžia“. Šioje parodoje eksponuoju kūrinius, kuriuos jau anksčiau buvau demonstravęs Šiauliuose (2018), Vilniuje, Kaune ir Daugpilyje (2019). Panevėžiečiams rodau ne visas fotografijų ciklo „Solaris“ nuotraukas, kurias buvau demonstravęs Šiauliuose, Trakų gatvės galerijoje. Atrinkus, mano manymu, labiausiai pavykusius kūrinius derinau kartu su fotografijų ciklo „Kvėpavimas“ fragmentais.

Viena vertus, tai – lyg ir savotiška įdomaus derinio, naujo skambesio paieška, antra vertus, tai – lyg tam tikros „Solaris“ ciklo filosofinės ašies tęstinumas naujajame fotografijų cikle „Kvėpavimas“.

Šios parodos ekspoziciją lemia ir mano paties požiūris į meno parodų erdves. Kiekvienoje galerijoje visada kūrinius eksponuoju vis kitaip, ieškau savito derinio. Netikėtumo aspektą pasiūlo tiek patys kūriniai, tiek pati parodinė erdvė.

Viena vertus, parodos eksponavimas yra taip pat savita kūryba. Panevėžio fotografijos galerija, kuri yra miesto Dailės galerijos dalis,  labai specifinė, kaip ir specifinė, fotografijos menui ypač reikli publika.

Rengti parodas yra ypatingas malonumas ne vien dėl vietos kūrėjų domėjimosi mano kūryba, bet ir dėl galerijos vadovo Egidijaus Žukausko palankaus požiūrio į mano plėtojamas temas. Visada randu palaikymą, išgyvenu puikią diskusiją, gaunu kvalifikuotą pagalbą iš parodos kuratoriaus, dailininko, menotyrininko fotografijos galerijos vedėjo Sigito Laurinavičiaus. Panevėžys man visada palieka malonių prisiminimų, kaip ir šį kartą eksponuojant fotografijų ciklą „Solaris“.

Fotografijų ciklą „Solaris“ labai norėčiau parodyti ir kituose miestuose, taip pat jį eksponuoti ir Lenkijos meno galerijose. Šiandien taip pat man šiek tiek apmaudu, kad mano plėtojamas lenkų literatūros genijaus S. Lemo kūrybos populiarinimas nesusilaukė Lenkijos ambasados ir Lenkijos kultūros instituto susidomėjimo. Vos tik sukūręs kūrinių ciklą aš kreipiausi į juos dėl galimybės eksponuoti kūrinius Lenkijos kultūros reprezentacijai skirtose erdvėse. Atsakymas buvo mandagus, bet neigiamas.

Taigi, nepaisant to, kad mano parodų apie Berlyną ir fotografijų ciklo S. Lemo kūrybos motyvais neremia nei Vokietijos, nei Lenkijos institucijos/organizacijos, aš jas (parodas) vis tiek demonstruoju Lietuvos meno mylėtojams.

– Šiauliečius sausio 30-ąją Šiaulių apskrities Povilo viešojoje bibliotekoje žadate nustebinti netikėta autorine paroda – logotipų ir prekės ženklų. Tai naujas posūkis jūsų kūryboje ar naujas eksperimentas? O gal tiesiog nežinojome apie šią jūsų veiklos sritį?
– Anksčiau aš niekada neviešinau informacijos apie savo įgyvendintus grafinius dizaino projektus, kurių dauguma yra grynai komerciniai. Žinote, prie dėstytojo algos, kurią kelti tik pažada mūsų politikai, būtina prisidurti. Mano kūrybinių interesų lauke grafinio dizaino kūrimo sritis visada buvo šalutinė, lydinti autorines fotografijų parodas ir kuruojamus renginius.

Pirmąjį logotipą sukūriau 2001 m., studijuodamas dailininko grafiko specialybę, anuomet vadovaujant šiauliečiui dailininkui docentui Vilmantui Dambrauskui. Beje, iš jo aš taip pat daug išmokau apie grafinį dizainą. Vėliau grafinio dizaino žinias gilinau stažuočių ir studijų užsienyje (ESAD Aukštoji menų ir dizaino mokykloje, Portugalija) metu.
Kaip pastebi mano naujausios parodos kuratorius šiauliečiams puikiai pažįstamas profesorius Vaidotas Janulis, tikriausiai anuomet ir pradėjo formuotis  mano savitas braižas – logotipo formos grynumas, monumentalumas ir informatyvumas.

Vis dėlto gana ilgai logotipų kūrimas man teikė tam tikrą pasimėgavimą; tai buvo savotiškas atsitraukimas nuo kitų kūrybinių ir akademinių darbų. Niekada nemąsčiau, kad ši mano veikla galėtų būti susijusi su profesija.

Viskas pasikeitė 2018 m., kai Vilniaus Gedimino technikos universitete pradėjau daug ir intensyviai dėstyti įvairias dizaino disciplinas. Akademinis darbas vis dėlto skatina mane dar labiau gilintis į grafinio dizaino sritį, ją teoriškai aiškinti ir praktiškai realizuoti tiek užsiėmimuose su studentais, tiek meninėje kūryboje. Tad šiuo atveju galiu reziumuoti, kad šią parodą sukurti taip pat išprovokavo mano akademinis darbas ir mano smalsūs, ramybės neduodantys studentai. Ateityje planuoju surengti ir savo maketuotų plaktų parodą; šiandien iš viso yra sukurta daugiau nei 100 plakatų.

2020 01 25 29

2020 01 25 36

R. Venckus: „Analizuoti ir išreikšti pojūčius yra gerokai lengviau tada, kai mano kalbos sistema tampa abstraktūs vaizdai. Jie reikalauja ir sužadina žiūrovo vaizduotę,
tampa savotiškų asociacijų kūrimo priežastimi.“

2020 01 25 34

2020 01 25 35

Nuotraukos iš naujo ciklo „Gurkšnis“, sukurto 2020 m.

 

 

Į viršų