facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)                                                                                                       
Prof. Vytenis Rimkus atsiminimuose apie to meto kino teatrus Šiauliuose rašo: „Pastoviai kiną pradėjau lankyti 1942 metais, pradėjęs mokytis Šiaulių berniukų gimnazijoje. Tada veikė du kino teatrai: „Kapitol“ ir, berods, „Liaudies namai“ – dabar tapę savivaldybės rūmų dalimi. Kinas ir teatras karo metais buvo vienintelės kultūros ir pramogų vietos, prie kasų susidarydavo nemažos eilės, uniformuoti vokiečių kariai prasiverždavo be eilės. Mes, dvylikamečiai-keturiolikmečiai, pirkdavome pigiausius bilietus, o į kai kuriuos kino seansus vaikų iki 16 metų neleisdavo. Taip atsitiko ir su pirmuoju čekišku spalvotu filmu, kuriame būta erotinių scenų, tai mes visi tik nelegaliai kaip tai pralysdavome prisispaudę prie suaugusiųjų nugarų. Gal ir kontrolierės neypatingai stengėsi mūsų neleisti ar išvaikyti. Atsimenu, kad namuose buvo graži knygutė, reklamuojanti pieną ir drauge kiną su eilėraštuku „Širle Templ artistė kino, bet pienelio skonį žino...“ (Rimkus V. Atsiminimų fragmentai apie kiną. Rankraštis, 2019 spalis. Autoriaus archyvas).

1943 m. hitlerininkų okupuotose Šiauliuose veikė du kino teatrai: 484 vietų „Kapitol“ (valdytojas Vasiliauskas) ir 434 vietų „Liaudies namai“ (valdytojas V. Radzišauskas), Joniškyje – „Gintaras“, Kuršėnuose – „Odeon“, Radviliškyje – „Lituanika“. Šiauliuose kino teatrai veikė 7 dienas ir buvo demonstruojami 22 kino seansai per savaitę.

Karo metais Šiauliuose nuolat veikė du kino teatrai – „Kapitol“ ir „Ramovė“ (iki 1943 m. lapkričio mėn. buvo Liaudies namai). 1943 m. lapkričio 26 d. laikraštis „Tėviškė‘ pranešė, kad pakeistas kino teatro „Liaudies namai“ vardas į „Ramovė“ (Tėviškė“, 1943 lapkričio 26, p. 4). 1943 m. lapkričio 22 d. kino teatras „Kapitol“ buvo uždarytas dėl remonto.

1943 m. Šiaulių kino teatruose per dieną vyko trys seansai. Nuo  1944 sausio 1 d. pasikeitė kino seansų Šiaulių kino teatruose tvarka. Pirmasis prasidėdavo 15 val., antrasis – 17 val., trečiasis – 19 val. Sekmadienį seansų pradžia 13 val. Bilietus parduodavo prieš pusantros valandos iki seanso pradžios (Šiaulių istorija, p. 73; Šiaulių kinai turės daugiau seansų. „Tėviškė“, 1944 sausio 5).

Mokytojas J. Krivickas atsiminimuose apie to meto kiną rašė: „Karo metais buvo labai populiarus kinas. Paprastai rodydavo filmus apie meilę, nieko bendro neturinčius su politika ir karu. Pakliūti į seansus būdavo labai sunku: reikėdavo nuo ryto atsistoti į eilę, kad gautum bilietą. Į kai kuriuos filmus iki 16 metų neleisdavo, tikrindavo dokumentus. Kad prasmukčiau į filmus, teko ieškoti žmogaus, kuris pažįsta kontrolierių. Taip galėjau pasigirti draugams, kad mačiau filmą „Auksinis miestas“, kuriame buvo šiek tiek atviresnių meilės scenų“ (J. Krivickas. Praskriejo kaip vėjas. „Saulės delta“, 2006, p. 20).
   
Kino teatrai pokaryje
1944 m. grįžus sovietams, Liaudies namų pastate įsikūrė Kultūros namai. 1944 m. rugsėjo 13 d. Liaudies namuose šiauliečiams demonstruotas filmas „Šiaurės žvaigždė“ („Raudonoji vėliava“, 1944 rugsėjo 13, p. 3). 1944 m. spalio 20 d. čia pradėjo veikti kino teatras „Šviesa“. Demonstruotas sovietinis filmas „Ji gina savo tėvynę“. Priede – „Mūšis dėl Ukrainos“ („Raudonoji vėliava“  1944 spalio 22, p. 4)

1945 m. Šiauliuose buvo išlikęs vienintelis kino teatras dar senu pavadinimu „Kapitol“, jame buvo rodomi amerikiečių Holivudo gamybos spalvoti filmai „Uraganas“, „Ledi Hamilton“,  muzikinis filmas „Saulėtųjų slėnių serenada“ ir kt. (Drigotas A. Laiko dulkes nubraukus. „Šiaulių kraštas“, 2009 rugpjūčio 13 d.).

Po 1945 m. mieste veikė „Aušros“, „Šviesos“ ir „Kapitol“ kino teatrai, kurie tiesiogiai priklausė miesto Kultūros skyriui.

Po karo Šiauliuose įvairiu laiku veikė šie kino teatrai: Žemaitės gatvėje – „Aušra“ (pastatas, kuriame buvo šis kino teatras, nugriautas apie 1959 m.), jis buvo įsikūręs vadinamojo Traškų namo, I aukšte, Žemaitės ir Basanavičiaus gatvių sankirtoje. Šis pastatas buvo pastatytas maždaug XX a. 3 deš. – 4 deš. sandūroje (R. Dambrauskaitė. Modernizmo architektūra Šiauliuose: V. Bitė. „Šiaulių naujienos“, 2016 liepos 16, p. 6).

Gegužės 1-osios (dabar – Vasario 16-osios) gatvėje Nr. 60 – „Šviesa“, „Pergalė“, V. Kapsuko (dabar – Aušros alėja) gatvėje  – „Tiesa“, Vilniaus gatvėje – „Laikas“, Trakų gatvėje –„Palydovas“, Tilžės gatvėje – „Saulė“ ir kt. Kurį laiką kino filmai buvo rodomi Geležinkelininkų klube, Karininkų namuose. Maždaug nuo 1955 m. apie dešimtmetį senajame miesto parke veikė vaikų vasaros kino teatras „Pionierius“. Kilnojamasis plačiaformatis kinas dar buvo rodomas „Žalgirio“ stadione, Pergalės aikštėje ir kt.

Šiaulietis kolekcininkas Petras Kaminskas apie apsilankymą pirmą kartą Šiauliuose kino teatre pasakojo: „Prisiminimai, kai pirmą kartą lankiausi kino teatre „Pergalė“ („Kapitol“). Tai buvo ankstyvas pokaris, 1947 metai. Mama mane keturmetį nusivedė į kino teatrą. Tai pirmas kinas, kurį aš mačiau. Jo pavadinimas „Dramblys ir virvutė“ išliko mintyse iki šių dienų. Ką ten rodė ir kiek rodymas tęsėsi – nepamenu. Jame pieštinis dramblys (gal multiplikacinis) ant priekinių ir užpakalinių kojų šokinėjo per virvutę padedant mažai mergaitei. Daugiau nieko nepamenu, kadangi dramblys buvo didelis, man matytas pirmą kartą, matyt, todėl aš jį ir įsiminiau.

Kine sėdėjome kažkur aukštai, gal balkone, buvo tamsu ir įdomu“ (P. Kaminskas. Atsiminimai apie kiną. Rankraštis. Autoriaus archyvas).  

Aktorė Eugenija Nijola Jankutė apie karo metais ir pokariu Šiauliuose lankytus kino teatrus „Kapitol“ ir  „Liaudies namus“ savo prisiminimuose rašo: „Kelis kartus per savaitę po pamokų eidavome ar į „Liaudies namus“, ar į kiną „Kapitol“ žiūrėti vokiškų filmų. Prie kasų būdavo baisiausia grumdalynė, o bilietus parduodavo jaunuoliams tik nuo 16 metų, bet mus įvesdavo kino direktorius, mūsų nuomininkas Štelbė. Grįžusios iš kino, ilgai gyvendavome patirtais įspūdžiais, mėgdžiodavome  matytas artistes, jų manieras, balsus. Po kelis kartus pažiūrėjusios tuos pačius filmus (tada sakydavome: „tas pačias filmas“, o „l“ tardavome minkštai), dainuodavome ten skambėjusias dainas“ (Eugenija Nijola Jankutė. Mano Šiauliai : biografinės apybraižos. Šiauliai: „Saulės užeiga“, 2005,  p. 155-156).

Pokaryje Šiauliuose buvo nelengvas gyvenimas. Trūko maisto, pinigų, pragyventi buvo nelengva. Tad vaikams ne visada tėvai duodavo pinigų kinui. Tekdavo prisigalvoti kitų pramogų. P. Kaminskas prisimena, kad jo brolis Edvardas kinu susidomėjo labai anksti. „Nuo 1947 m. iki 1953 m. jis turėjo filmo žiūrėjimo kartoninį aparačiuką. Po to įsigijo didesnį su lempa, ant sienos pakabindavo baltą paklodę ir rodydavo vaikams filmukus pasakų motyvais, pats komentuodavo. Žinau, kad buvo pasidaręs bilietus. Kas norėdavo pažiūrėti, pirkkdavo bilietą, gal po 5 kapeikas ar panašiai. Jis Kalniuko rajone buvo tokio kino pradininkas“ (P. Kaminskas. Atsiminimai apie kiną. Rankraštis. Autoriaus archyvas).

1949 m. Žalgirio g. 1 buvo įkurtas Respublikinis kino filmų nuomojimo kontoros Šiaulių skyrius.   1949 m.  kino teatras „Pergalė“ (buvęs „Kapitol“) Šiauliuose atsidarė 1949 m. vasario 12 d. To meto miesto laikraštis „Raudonoji vėliava“ rašė: „Šiandien, vasario 12 d., atidaromas kino teatras „Pergalė“. Patalpos erdvios, įrengta 600 vietų. Kinoteatras aprūpintas nauja kino aparatūra. Atidarymo dieną demonstruojamas naujas tarybinis filmas „Garbės teismas“ (...)

Kiekvieną dieną kinoteatras duos po keturis kinoseansus“ (Atidaromas kinoteatras „Pergalė“. „Raudonoji vėliava“, 1949 vasario 12, p. 4).

Kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis apie savo vaikystę Šiauliuose ir susidomėjimą kinu pasakojo: „Kinu susidomėjau šeštoje klasėje. Nebūdavo savaitės, kad nepažiūrėčiau porą ar trejetą filmų. Mėgstamiausios vietos buvo Geležinkelininkų klubas ir „Pergalės“ kino teatras (buvo netoli „Titnago“ spaustuvės).

Pokario metais rodė garsų filmą „Tarzanas“. Buvome susirašę visas šio filmo scenas. Ano meto kinas mums, berniūkščiams, paliko didelį įspūdį: ėmėme rašyti recenzijas, kaupti nuotraukas ir žurnalus apie kiną. Dešimtoje klasėje jau rašiau recenzijas į tuometinį Šiaulių laikraštį. Labai gerai atsimenu, kai per išleistuvių balių garsus dailininkas Gerardas Bagdonavičius su visais kalbėjosi – kuo būsim. Aš atsakiau, kad būtinai eisiu į kiną“ (Kondrotienė N. Įspūdžiai apie Tarzaną nuvedė į kiną. „Šiaulių kraštas“, 2004 kovo 13 d.).

1962 m. „Raudonoji vėliava“ pranešė, kad „Pergalės“ kino teatre nuo 1962 m. sausio 1 d. demonstruojami keturi seansai per dieną („Raudonoji vėliava“, 1962, Nr. 2).

1952 m. kovo mėnesį pradėjo veikti kino įrenginys miesto Geležinkelininkų klube. 1953 m. balandžio mėnesį Aušros alėjoje buvo pradėta naujo 300 vietų kino teatro „Tiesa“ statyba. Šis kino teatras atidarytas 1956 m. vasario mėnesį. 1969 m. buvo atlikta jo rekonstrukcija (architektas V. Nistelis).      

Aušros alėjoje ilgą laiką veikė „Tiesos“ kino teatras, kuris vėliau buvo privatizuotas, pastatas išlikęs. Dabar jame įrengti lošimo namai.

1961 m. mieste veikė šie kino teatrai: „Pergalė“ – Gegužės Pirmosios g. 48; „Tiesa“ – V. Kapsuko g. 64C; „Aušra“ – Taikos g. 8; „Pionierius“ – K. Poželos parke. 1961 m. spalio 21 d. mieste pradėjo veikti pirmasis respublikoje plačiaekranis kino teatras „Palydovas“.

1964 m. spalio 28 d. buvusioje dykvietėje prieš J. Janonio vidurinę mokyklą buvo pradėtas naujo plačiaformačio kino teatro statyba. 1966 m. liepos 4 d. čia duris atvėrė didžiausias mieste 850 vietų „Saulės“ kino teatras, pakeitęs „Aušros“ ir „Pergalės“ kino teatrus. 1966 m. Šiaulių kino teatruose buvo 2300 žiūrovų vietų.

1974 m. spalio 26 d. surengta dramos mylėtojų šventė Šiauliuose. Atidengta memorialinė lenta prie „Šviesos“ kino teatro. 1976 m. buvo panaikintas „Šviesos“ kino teatras.

1978 m. sausio 27 d. mieste, Vilniaus pėsčiųjų gatvėje atidarytas specializuotas dokumentinių filmų demonstravimo kino teatras „Laikas“ (architektė V. Taujanskienė), turintis 150 vietų. „Laikas“ savo veiklą pradėjo 1978 m. sausio 15 d.     1979 m. pastatytas kino teatras „Dainai“ (403 žiūrovų vietos).

1979 m. mieste veikė 5 kino teatrai. 1966–1974 m. Šiauliuose veikė šie kino teatrai: „Tiesa“, „Palydovas“, „Saulė“, specialiai dokumentiniams filmams demonstruoti buvo skirtas „Laikas“ ir „Dainai“.

1983 m. kino teatras „Dainai“ specializavosi rodyti kino filmus vaikams ir jaunimui. Jame daugiausia buvo demonstruojami vaikams, moksleiviams skirti kino filmai, buvo rengiamos įvairios kino programos.

1985 m. Šiauliuose veikė penki kino teatrai: „Saulės“, „Palydovo“, „Tiesos“ ir „Laiko“ kino teatrai buvo miesto centre, o „Dainai“ – naujajame Dainų rajone. Visi jie veikė puikiose naujose patalpose. Didžiausias mieste „Saulės“ kino teatras turėjo plačiaformatį ekraną, kiti – plačiaekraniai. „Laiko“ kino teatro repertuare buvo rodomi dokumentiniai ir pažintiniai filmai. „Saulės“ kino teatre buvo rengiamos dailės ir fotografijų parodos. Kas mėnesį tai viename, tai kitame kino teatre vyko apžvalginės mėnesio filmų panoramos.

Į miestą atėjus didžiųjų prekybos centrų bumui, „Laiko“ kino teatras neatlaikė konkurencijos ir dėl sumažėjusio lankytojų skaičiaus 2010 m. vasario mėnesį buvo uždarytas.

Vaikystėje mėgdavome kiną. Bilietai buvo nebrangūs, ypač dienos metu ir į vaikiškus seansus. Miesto kino teatrų salės lūždavo nuo žiūrovų, būdavo užimtos ne tik sėdimos vietos, bet ir visos perėjos, žiūrovai stovėdavo pasieniais, o vaikai ir jaunimas sėdėdavo net ant grindų. Dažnai nuo pat ryto išsirikiuodavo žiūrovų eilės prie kino kasų įsigyti bilietą  į labai populiarius filmus.  

(Bus tęsinys)

2020 01 22 16

„Pergalės“ kino teatras apie 1950 m.

Į viršų