facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)

Aitvarai                          
Hieroglifas, kuris vartojamas žodžio „aitvaras“ užrašymui, japoniškai susideda iš dviejų japoniškų elementų, reiškiančių „vėją“ ir „medžiagos rėžį“.  Japonų aitvaras susideda iš lengvo bambuko ar kito medžio rėmo, ant kurio tvirtinamas ryžinis popierius su įvairiais ryškiais motyvais. Jie būna įvairiausių formų ir dydžių. Aitvarai vertinami tiek dėl savo estetinių savybių, tiek ir dėl to malonumo ir džiaugsmo, kurį jie teikia kaip žaislai. Jie susiję su įvairiausiomis gyvenimo sritimis, o jų gaminimas laikui bėgant tapo žaviu ir savitu tradiciniu menu.

Iki dvyliktojo amžiaus aitvarų gaminimas buvo labai paplitęs Japonijoje ir dideli, žmonių valdomi aitvarai buvo įprastas vaizdas. Be tik vėliau Edo laikotarpyje (1603–1867) aitvarų gaminimas Japonijoje pasiekė zenitą. Atsiradus popieriui, aitvarai tapo prieinami kiekvienam ir populiarusis Kabuki teatras ir medžio graviūros suteikė didelį įkvėpimą patraukliems raštų motyvams.

Kaip ir daug ką, japonai pavertė aitvarų leidimą  masinėmis šventėmis, kur visos bendruomenės nariai kartu leisdavo aitvarus nustatytų metų laiku. Tai tikrai buvo japonų aitvarų aukso amžius ir visi šiandien žinomi stiliai Japonijoje jau buvo visiškai išvystyti iki Edo laikotarpio pabaigos ir šį faktą paliudija medžio graviūra „Kabuki žaidėjai leidžia aitvarus“ (tako noboriagaru hanagata) padaryta ukiyo-e meistro Utagawos Kunimasos.

Hėjaus (Heiano) laikotarpiu (794–1184) aitvarai ne tik linksmindavo aukštuomenę; jie naudoti įvairiems kariniams tikslams, pavyzdžiui, norint persiųsti slaptas žinias į nepasiekiamus pilių bokštus arba kaip desantiniai įtaisai. Japonijoje aitvarus dažnai naudojo pranešimams perduoti. Net manoma, kad jais slapti pranešimai perdavinėti per apsauginius griovius į pilių bokštus. Aitvarai turėję ir karinę misiją. Apstu istorijų, kuriose aitvarai pasitarnauja kaip signalų ir žinių nešėjai ir net primityviu oro transportu nutrūktgalviams kariams.

Japonų aitvaro puošyboje, šalia geometrinių motyvų vyrauja keturios temos: karys – dramos arba legendos herojus; folkloriniai tipažai – Daruma lėlė, komiškos kaukės; įvairūs kinų rašytiniai hieroglifai ir japonų kana skiemenys; paukščių ir vabzdžių mėgėjai (augintojai). Daugelis aitvarų įkūnija tą motyvą arba formą, kuris būdingas tam miestui ar rajonui, kur jis buvo pagamintas.

Japonijoje yra žinoma daugiau kaip 300 aitvarų tipų ir rūšių. Iš jų populiariausi: tsugaru, rokkaku (šešiakampis), Edo, kerori, hamamatsu, wanwan, Tosa, hakkaku (aštuonkampis) ir kiti aitvarai. Tsugaru aitvarai yra kilę iš Aomori provincijos šiauriniame Honshu, kur dėl šalto klimato vietoj bambuko turi būti naudojami tiesiapluoščiai japoniški kiparisai. Vieno iš nuostabiausių japoniškų aitvarų, tsugaru ryškūs paveikslai daugiausia vaizduoja scenas iš heroiškų epinių pasakų. Aveikslai dažnai yra juodai įrėminti, ir daugiau japoniško popieriaus (washi) yra tvirtinama prie nugarėlės, kad aitvaras būtų tvirtesnis. Kartais naudojami seni dokumentai, važtaraščiai, senų knygų puslapiai ir kita, kas suteikia tsugaru unikalią vaizdingą nugarinę pusę.

Rokkaku, taip pavadintas aitvaras dėl savo šešiakampės formos yra kilęs iš Nijagatos prefektūros, centrinėje Honshu, palei Japonijos jūrą. Jo bambukinis rėmas turi tik du sukryžiuotus pagaliukus ir vieną nuimamą, kad būtų galima lengvai susukti ir transportuoti – o papuošti paprastai yra karių paveikslais arba mūšių vaizdais (musha-e).
Shirone, Nijagatos prefektūroje kiekvieną birželio mėnesį vyksta šių aitvarų festivaliai, kurių metu rokkaku varžosi oro susirėmimuose. Komandos išsirikiuoja abiejose kanalo pusėse, kiekvienos kovos pralaimėtojai patiria gėdą, kai jų nukritę aitvarai subyra vandenyje.

Ši tradicija gyvuoja beveik tris šimtus metų. Kanalas buvo iškastas drėkinimui ir transportavimui, bet greitai po pabaigimo vienas krantas sugriuvo ir vanduo užtvindė Shirone. Kranto rekosntrukcija kainavo daug pinigų. Šį kartą, kai tik nuostoliai buvo panaikinti, vietiniai feodalai užsakė aitvarų festivalį, teisingai galvodami, kad tūkstančiai žiūrovų stipriai sumins žemę. Krantas pasidarė tvirtas, o festivaliai vyksta iki šiol.

Edo aitvaras kilęs iš to paties pavadinimo Edo srities (dabar Tokijas). Šis aitvaras turi bambukinį rėmą, kuris paprastai susideda iš keturių horizontalių, vieno vertikalaus ir dviejų įstrižų pagaliukų, be to, didesni modeliai gali turėti papildomus vertikalius pagaliukus. Popieriaus juostelės yra dažnai apvyniojamos aplink bambuką, kad aitvaro popierius būtų priklijuotas saugiau, o paveikslai yra paprastai nishiki-e, t.y. sukurti pagal polichrominius ukiyo-e antspaudus. Dažniausiai juose vaizduojami samurajai su nuostabiomis kovų regalijomis arba kartais Kabuki aktoriai, Rytų Zodiako ženklai, ypač slibinas.

Tradicinių japoniškų aitvarų  dydį apsprendžia rankomis pagaminto washi popieriaus lapų dydis. Kai vertingas popierius yra sukarpomas, kad tiktų tam tikrai aitvaro formai, atlikę gabalai yra panaudojami origamuii ar tangram, kad būtų kuo mažesnis nuostolis.

Centrinėje Japonijoje, Shizuoka prefektūroje, Ramiojo vandenyno pakrantėje, Hamamatsu mieste, kiekvienais metais gegužės 3–5 dienomis organizuojami dideli, įsimintini aitvarų festivaliai. Pirmąją dieną skraidinami „sveikinimo aitvarai“, ant kurių yra vardai kiekvienos srities naujai gimusių pirmųjų sūnų, o tai reiškia geriausius linkėjimus jų gerovei. Per kitas dvi dienas aitvarai su sričių heraldikos emblemomis dalyvauja nuožmiuose oro mūšiuose. Kartais net 100 didelių kvadratinių aitvarų susispiečia danguje, susijaudinimas ant žemės būna labai didelis. Komandos, susidedančios iš 30 žmonių su kabeliniais suktuvais bando manevruoti savo aitvarus gaudžiant trimitams ir švilpynėms.
Hamamatsu aitvaro rėmas sudarytas iš tvirto penkių milimetrų storio bambuko lazdelių tinklelio, surišto kanapių pluoštu, visa tinklelio formos struktūra sutvirtinta dviem įstrižainėmis. Pirmiausia priklijuojamas popierius prie bambukinių lazdelių, po to ryškiais dažais tapomas piešinys. Kontūrai dažnai apvedžiojami skystu vašku (kad apsaugotų nuo spalvų susiliejimo) ir taip pasiekiamas stulbinantis vitražo efektas.

Wanwan tipo aitvaras pirmą kartą buvo paleistas Šiaurės Shikoku Renge-ji Okazaki šventyklos rekonstrukcijos proga. Šį pavadinimą jis greičiausiai gavo nuo apvalaus lakuoto padėklo, vadinamo wan. Iš tikrųjų, aitvaras yra ovalo formos, bet pasidaro apvalus, kai virvės ant jo nugaros yra surišamos prieš pat pakylant į orą.

Rankomis pagamintas popierius (washi) yra svarbiausioji japoniškų aitvarų dalis. Jis yra ne tik gražus, bet ir labai stiprus, ir dėka savo sugeriančių savybių labai gerai išlaiko ryškias aitvarų spalvas. Kiekvienas popieriaus gamintojas turi savo gambos paslaptis. Kai kurie meistrai washi gamina tik iš šilkmedžio žievės (kozo) be jokių priedų. Dėl savo tankumo ir ilgų skaidulų žievė yra labai stipri ir, kai suklijuojama kartu daug gabalų, gaunamas didelis paviršius, aitvaras atrodo kaip šachmatų lenta. Toks aitvaras vertinamas ir dėl savo grožio ir dėl tvirtumo.

Japoniški aitvarai turi rėmus iš bambuko, idealios medžiagos tokių skraidančių meno kūrinių sutvirtinimui. Nors lengvai skylantis pluošto kryptimi, bambukas yra gerai žinomas dėl savo tvirtumo, lankstumo. Priklausomai nuo aitvaro tipo naudojamas arba vyriškas (odake) arba moteriškas (medake) bambukas, pasirinktinai naudojant arba visą stiebą, arba tik jo plonas juosteles. Daug dėmesio visada yra skiriama bendram estetiniam bambuko žavesiui. Gamindami japoniškus aitvarus, jų gamintojai dažnai naudoja išmargintą geometriniais raštais arba paimtą iš ūkininko gyvenamojo namo nuo dūmų patamsėjusių sijų (susudake) bambuką.

Šiandien susidomėjimas aitvarais Japonijoje auga. Ši šalis aitvarų rūšių skaičiumi pirmauja pasaulyje. Juos leidžia per visokias šventes, nes laikoma, kad aukštai pakilęs aitvaras – tai geras ženklas. Aitvarai Japonijoje siejami su Naujųjų Metų pradžia ir Vaikų dienos (gegužės 5-oji) švente (anksčiau – „Berniuko diena). Kai naujagimis švęsdavo savo pirmąją Berniukų šventę, tėvai užrašydavo jo vardą ant aitvaro, padabinto legendinio kovotojo ar kokio pasakos veikėjo atvaizdu, tikėdami, kad vaikas augs sveikas ir stiprus. Populiarūs buvo vėžlio ir gervės atvaizdai, simbolizavę ilgą gyvenimą. Nuo gegužės bei pirmaisiais vasaros mėnesiais aitvarai Japonijoje yra populiarus užsiėmimas tiek suaugusiems, tiek ir vaikams.

Aitvarus leisdavo ir atbaidydami blogį. Vienus puošdavo demonų veidais, melsdami (prašydami) šeimai saugumo ir apsaugos nuo ligų bei nelaimių, kiti turėjo veidus su ilgais kyšančiais liežuviais – manyta, kad taip išgąsdinamos blogio dvasios. Taip pat žaidžiamas ir toks žaidimas, kai žaidėjai stengiasi, kad jų aitvarai nutrauktų kitų virveles.

Šiuolaikinėje Japonijoje aitvarų gamyba ir skraidinimas išgyvena savotišką renesansą. Didėja profesionalių aitvarų gamintojų skaičius Tokijuje ir kituose Japonijos miestuose. Visose šalies dalyse entuziastai stengiasi išsaugoti tradicines bambuko, virvių rišimo, ir, žinoma, aitvarų leidimo technikas. Japonijoje organizuojami kasmetiniai aitvarų festivaliai skirti ne vien tam, kad būtų išlaikomos tradicijos ar dėl turistų, bet ir kaip bendruomenės suėjimai, kurių metu vyrai ir moterys – to nuostabaus Japonijos paveldo saugotojai – gali pasidalinti techninėmis žiniomis.

Japonijoje keliose pradinėse mokyklose darbų pamokose imta mokyti rankdarbių, tarp jų ir aitvarų gamybos, taip siekiant išsaugoti šią nuostabią meno tradiciją. Be to, visos šalies entuziastai gamina ir leidžia aitvarus prie savo miestų. Taigi, aitvarų menas nemirė; jis net patiria šiokį tokį atgimimą, kasmet sukuriama naujų ir originalių aitvarų.

Kaligrafija
Kaligrafija – shodo (šiodo: šio – rašyti, do – kelias) – tai raiškaus ženklų rašymo teptuku ir tušu menas, kinų ir japonų kaligrafija. Kaligrafija dažnai preciziškas ir skrupulingas įmantrių šriftų braižymas. Kaligrafija yra tušo, teptuko judesio ir popieriaus „cheminė reakcija“. Ši reakcija vyksta neilgai – kelias sekundes ar minutes, kol išdžiūva tušas ar vanduo. Dailininko judesys lieka užfiksuotas popieriuje.

Japonijos kaligrafija, žinoma kaip shodo, yra senas menas, kuriame kinų simboliai (kanji) ir japonų skiemenys (kana) rašomi tušu (sumi) ir specialiu minkštu teptuku. Ji atsirado labai seniai kartu su kanji iš Kinijos ir Heian laikotarpio pradžioje išsivystė į būdingą Japonijai meno formą. Trys pagrindiniai rašymo būdai yra kaisho, gyosho ir sosho. Dabar vystosi ir populiarėja avangardinis ir abstraktūs stiliai.

Taip rašomi hieroglifai ir japonų skiemeninės abėcėlės kana ženklai, suformuoti iš hieroglifų. Yra sukurti trys hieroglifų rašymo stiliai: standartinis kaisho (kaišio), supaprastintas standartinis gaisho (gaišio) ir greitaraštis sosho (sošio). Rašant tekstus kana abėcėle, kurią sudaro 48 ženklai, dėmesys sutelkiamas į linijos grožį. Tie patys ženklai, nelygu linijos intensyvumas bei storis, teptuko judėjimo greitis, tušo tirštumas, bendras ženklo kompozicijos grožis, gali skirtis savo forma ir raiška.

Shodo, kaip ir suibokuga tapyboje, naudojamos tos pačios darbo priemonės, pagarbiai vadinamos keturiomis brangenybėmis. Tai teptukas, tušo plytelė, popierius washi ir indas tušui trinti. Washi (vaši) jautriai reaguoja į kiekvieną tuše pamirkyto teptuko prisilietimą, ir todėl japonų kaligrafija – tai begalinės hieroglifo improvizacijos, perteikiančios rašančiojo nuotaikų pustonius. Dažnai į kaligrafijos kūrinį žiūrima kaip į paveikslą – muzikalų, ritmišką, tarsi judantį šokyje. Žiūrovo fiziškai juntamas ribotas laikas sustiprina estetinį įspūdį.

Senaisiais laikais kaligrafijos įgūdžiai buvo privaloma aristokratų ir samurajų bendrojo išsilavinimo dalis, o laikui bėgant ženklų rašymas teptuku paplito ir tarp paprastų žmonių.
      
Origamis
Labai populiarus Japonijoje ir origamis – popieriaus išlankstymo įvairiomis formomis, menas. Jam jau daugiau kaip 1200 metų. Origamis – sudėtinis japonų kalbos žodis, užrašomas dviem hieroglifais, kurie reiškia „ori“ – lankstyti, „kami“ – popierius. Origamis – sena japonų liaudies meno šaka – lankstymas iš popieriaus. Jam dažniausiai naudojamas ryškiai dažytas popieriaus lapas. Gali būti vakaruose (irogami) arba Japonijoje (chiyogami) pagamintas popierius su tradiciniais piešiniais. Pirmą kartą popierius atkeliavo į Japoniją VII a. pradžioje. Lankstyto popieriaus papuošimai buvo naudojami šventėse, festivaliuose, o popieriaus lankstymas vystėsi kartu su religija ir apeigomis.

Japonijoje daug mokyklų, studijų, kuriose mokoma, kaip iš popieriaus išlankstyti įvairiausias figūrėles, tarp jų ir gervę, kuri, pasak japonų legendos, neša laimę, sveikatą.

Origamis Japonijoje labai populiarus. Įvairiausių spalvų gyvūnai, paukščiai, žuvys, drugiai padaromi iš atskirų popieriaus lapų. Kada žmogus sunkiai serga, giminės ar draugai padaro daugybę popierinių gervių, tokiu būdu bandydami sugrąžinti sergančiajam sveikatą.

Gervė (orizuzu) – populiariausias ir nuostabiausias origamio lankstinys. Taip pat jis naudojamas ir kimono raštuose. Gervė – ilgaamžiškumo ir sveikatos simbolis. Viena japonų legenda pasakoja, kad gervės gyvena tūkstantį metų. Sulankstyti ir kam nors padovanoti tūkstantį jų figūrėlių reiškia, kad ilgai būsi sveikas. Japonijoje paplitęs pasakojimas apie mergaitę nukentėjusią nuo atominio sprogimo Hirosimoje, sirgusią ir ji tikėdama, kad pasveiks lankstė 1000 gervių. Japonijos moksleiviai, kurie aplanko Hirosimą, būtinai atveža iš įvairiaspalvio popieriaus išlankstytų tūkstantį gervių ir, suvėrę jas į ilgą vėrinį, palieka prie paminklo Sadakai Sazaki, mergaitei, kuri mirė nuo spindulinės ligos.

Japonijoje tikima, kad tūkstantis išlankstytų gervelių išpildo slapčiausius žmogaus norus, o kam nors padovanotos – suteikia jam sveikatos. Japonijoje įprasta tokias gerveles dovanoti sergantiems žmonėms Todėl japonai dažnai išlanksto tūkstantį gervių, sujungia jas siūlais į kelias juostas ir pasiima lankydami sergančius žmones.   

1993 m. spalio 22 d. „Lietuvos ryto“ laikraštyje Damausko Ž. rašinyje „Aklas japonas, linkėdamas sveikatos, vilniečiams paliko daug popierinių gervių“ rašoma apie Japonijos aklųjų sąjungos viceprezidento Joburo Kasė viešnagę Lietuvoje. Šis japonas unikalus tuo, kad būdamas visiškai aklas, iš popieriaus lanksto įvairiausias figūrėles. 65-erių metų Joburo Kasė regėjimo neteko būdamas 12 metų. Budistų vienuoliai išmokė jį origami meno. Jis daug keliauja po pasaulį. Kiekviename susitikime su žmonėmis jis iš popieriaus išlanksto kokį nors gyvūną, žuvį ar gėlę ir padovanoja jiems. Joburo Kasė papasakojo, kad gali išlankstyti per tūkstantį įvairiausių figūrėlių. Ypač jis mėgsta lankstyti gerves. Daug toki gervių svečias paliko Vilniaus vaikams ir negalios ištiktiesiems (Damauskas Ž. „Aklas japonas, linkėdamas sveikatos, vilniečiams paliko daug popierinių gervių“. „Lietuvos rytas“, 1993 spalio 22)..

Spaudoje buvo rašyta apie japoną Isiro Takacahi, gyvenantį Sapore. Dar vaikais būdamas jis grožėdavosi savo vyresniosios sesutės popieriniais dirbiniais. Ji iš įvairiausių rūšių popieriaus išpjaustydavo dailias servetėles, nėrinius, sieninius kilimėlius ir kita. Kuomet Isiro paaugo, jis pats pradėjo rinkti ir sisteminti tokius popierinius dirbinius. Pagrindinė Takacahi kolekcijos dalis savaime aišku, yra jo sesers „popieriniai šedevrai“. Jo kolekcijoje daugiau nei šeši tūkstančiai eksponatų iš viso pasaulio (1994 m. sieninis kalendorius, 1994 lapkričio 18 d. lapelis)

2008 m. liepos mėn. Lietuvoje pastatytame spektaklyje „Šilkas“ scenografijoje panaudoti origamiai. 2008 m. birželio 1 d. iš pievelės prie Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės į dangų pakilo daugiau nei tūkstantis popierinių gervelių. Prieš porą metų Japonijos ambasados darbuotojai padovanojo Vaikų ligoninei origamio (popieriaus lankstymo menas) knygučių ir vaikai išmoko patys lankstyti gerveles. Kiekvienais metais Lietuvos vaikai besigydantys šioje ligoninėje pripučia daug įvairiaspalvių balionų, prie jų prisega po 3–4 gerveles ir kartu su norais ir slapčiausiais troškimais paleidžia į dangų.

2020 01 20 14

Senoji Japonų graviūra.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 01 20 5

Dail. Natabe Nasaga.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 01 20 15

Kaligrafas Naros šventykloje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 01 20 13

Senoji japonų graviūra.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Į viršų