facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kino režisieriaus Algimanto Puipos kūrybinis kelias tęsiasi nuo 8-ojo dešimtmečio. Savito stiliaus jo filmai „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Amžinoji šviesa“, „Žuvies diena“, „Elzė iš Gilijos“, „Miegančių drugelių tvirtovė“, „Nuodėmės užkalbėjimas“, „Kita tylos pusė“, kt. yra gerai žinomi besidomintiems lietuvišku kinu.

„Mano tapybos nereikėtų priimti rimtai. Nesu profesionalas. Tapau priešokiais gal 10 metų, o pradėjau nuo to, kad žmonai nesugalvojau gimtadienio dovanos, kuri ją nustebintų. Nutapiau jos aktą“, – pusiau rimtai, pusiau juokais kalbėjo Algimantas Puipa, „Laiptų galerijoje“ pristatydamas savo tapybos parodą „Kita tylos pusė“. Pasak autoriaus, tyla gali būti įvairi: skaudi, tarsi pūlinys kupina neapykantos – kaip to paties pavadinimo filme, – ir ramus susimąstymas, sustingusi povandeninio pasaulio akimirka. Savo tapybą  A. Puipa vadina laisvalaikio žaidimu, dar viena galimybe išlieti mintis, o paroda tesanti įžūli akcija, žiūrovų kantrybės išbandymas.

Šmaikštūs atidarymo dialogai
„Laiptų galerijos“ direktorės J. Ališauskienės pasveikintas Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimo proga Algimantas Puipa juokavo: „Kai sužinojau apie Nacionalinę premiją, paskambinau J. Budraičiui: turiu problemą. Rengiu dabar parodą Šiauliuose, o kas jei mane pristatys Nacionalinei premijai ir už dailę? „Pagal taisykles antrąsyk negalima“, – rimtai atsakė bičiulis.“

Didžioji galerijos salė tiesiog kunkuliavo nuo žiūrovų gausos, visi buvo įtraukti į linksmą pokalbį tarp parodos autoriaus ir ją pristačiusio tapytojo Sigito Prancuičio. „Noriu paneigti dailininko A. J. Kuro žodžius, kurie pateikiami parodos anonse: „…man labiausiai patinka piešiniai tų, kurie nemoka piešti, nes mokančiųjų labai nuobodūs...“ – sakė šiaulietis dailininkas. – Profesionalumas ginčytinas dalykas: filmininkas A. Žebriūnas buvo baigęs architektūrą, J. Meko poezija ir filmai neatskiriami, o šitie paveikslai neatrodo nemokančia ranka sukomponuoti.“ Parodos pavadinimą S. Prancuitis juokaudamas susiejo su aktoriaus J. Budraičio talentu „iškalbingai tylėti“ – puikus esąs aktoriaus ir žodžio pasirinkimas: taiklus kiekvieno paveikslo ir visos parodos pavadinimas.

S. Prancuitis žaismingai išvedė paralelę tarp savo prisiminimų apie išvykas į pamario kraštą su dailininku Eduardu Juchnevičiumi, kur sutikti žmonės priminė A. Puipos filmų „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Elzė iš Gilijos“ herojus, ir tapybos temų, spalvų. Akcentavo, kad A. Puipos tapyba gerokai skiriasi nuo šiuolaikinės tapybos tendencijų, o spalvinė gama jam labai artima. „Gal kad amžius panašus – tamsios spalvos mums abiem tinka. Filosofiškai apibendrinote pasaulio pradžią ir pabaigą, sveikinu, kad nepasididžiavote šiauliečiams parodyti savo tapybą“, – sakė S. Prancuitis.

A. Puipa juokavo, kad piešti dar mokosi: kol kas paveiksluose tik primityvios  figūros – vištos ir avys, o drambliai dar neišeina. Be to, žmona Janina griežtai kontroliuoja, per daug primarginti neleidžia.

Toliau vyko tarsi šmaikšti šeimyninė diskusija. Janina Lapinskaitė juokdamasi sakė tebesauganti pirmąjį ir patį geriausią nesenstantį aktą, kurį jai dovanojo Algimantas: „Du didžiuliai balti rutuliai ir antis tupi virš galvos.“ J. Lapinskaitė šmaikštaudama kalbėjo, kad vyrui noras tapyti dažniausiai užeina tada, kai reikia filmą kurti. Tada ji paslepianti sandėliuke dažus, bet aistra neretai nugali: „Virtuvėje blynus kepu, ir pro langą matau: paslapčia susikūprinęs sandėliuko link bėga.“

Vis dėlto pora neslėpė nuoširdaus jaudulio. „Esu šiaulietė, kai stoviu šalia savo žmogaus, su kuriuo išgyvenau 40 metų, man atrodo, kad iš naujo jį atvedu į savo vaikystės, jaunystės miestą. Esu laiminga, kad jūsų čia tiek daug“, – sakė režisierė, aktorė, pedagogė J. Lapinskaitė.

„Kurdamas kiekvienas žmogus laukia pripažinimo. Jūsų besišypsantys veidai šiandien yra mano sėkmė“, – atviravo A. Puipa. Jautrų momentą pratęsė Gedimino Brūzgos saksofonu atliekamos melodijos.

A. Puipa: „Viskas yra žaidimas“
– Parodos pavadinimas dvelkia paslaptimi. Kita tylos pusė. Kokia ji? Buvimas sau? Nušvitimas? Grėsmė?
– Šiuo atveju parodai paėmiau savo filmo pavadinimą. Jame atsiskleidžia žiauri tiesa, kai žmogus, tylėjęs daug metų, neapykantoje gyvenęs, pašaliniam žmogui atsiveria, išsipasakoja savo nuoskaudas. Ir ta tyla sprogo, plyšo kaip pūlinys. Esu girdėjęs sakant: jeigu pradėsiu pasakoti savo filmus, galiu pasirodyti primityvesnis už savo kūrinius.

Panašiai su paveikslais. Juose baisios grėsmės, skausmo nereikėtų ieškoti. Tiesiog žaidžiau sau. Mane domina tylos pasaulis. Tylos  paralelė – vanduo. Žiūrinėjau vandens pasaulio fotografijas. Koks įdomus po vandeniu sutingęs mirksnis. Bandžiau medžius po vandeniu pavaizduoti, planavau visą ciklą povandeninio pasaulio.

Kai pakvietė surengti parodą Šiauliuose, sužinojau, kiek paveikslų turėčiau pateikti, ieškojau iš anksčiau sukurtų, gal kai kurie ne visai tą temą atitinka – sustingusio tylos pasaulio. Tegu žiūrovas sprendžia, ar ras juose susikaupimo, ramybės sustingusią akimirką.  

– Kokių metų kūriniai eksponuojami?
– 10 metų tam tikrais periodais prisėdu, dažniausiai vasarą sodyboje. Ateina toks noras, kažkokių minčių užplaukia. Kai nesi profesionalas, nebaigęs tam tikrų dailės mokslų, pradžia elementari. Noriu vandenį nupiešti, bangas padaryti. Noriu peizažą nutapyti, mišką. Noriu rūką įvesti. Žmona sako: o tu gali saulėlydį padaryti? Pabandžiau, išėjo paveikslas, pavadintas „Dienos likučiai“. Paskui pradėjau figūras, kas nesunku, primityvu, nesudėtinga: avį pirmiausia, vištas, kitokius paukščius.

Kinas yra įvairių menų junginys, režisieriai naudojasi skirtinga papildoma informacija – vieniems reikia poezijos, kiti naudojasi muzika, daugelis filmuoja su ausinėmis, muzikoje mato  filmo ritmą. Man svarbu apšvietimas, kompozicija, visada šalia tapyba – Rembrandtas, Vermeeris, Andrew White'as. Pastarasis amerikiečių dailininkas ypač arti: paišė neišeidamas iš savo kiemo, spalvos – rudens, auksinės. Parodai operatoriui ir jis žino, ko nori, gali į kamerą nebežiūrėti.

Tapyba yra mano vaizdinių sprendimų pamatas. Pats tapyti pradėjau sau visiškai netikėtai, nuo baisiai primityvaus akto, kurį dovanojau žmonai per gimtadienį. Jai patiko. Vėliau man irgi pradėjo patikti. Pasirodo, jau dešimt metų žaidžiu.

Filme pagal F. Kafkos „Procesą“ buvo personažas tapytojas, kurį puikiai vaidino A. Večerskis. Jis paslapčiomis tapė nuteistųjų  mirti portretus. Aš panašiai užsidaręs malkinėje tapau. Kitaip pradėjau žiūrėti į saulėlydžius, rūką, medžių atspindžius vandenyje. Tarsi kolekcionuoju atmintyje raudonus, pilkus debesis, žolės stiebus... Sužinojau, kad šešėliai gali būti spalvoti, o gamta neturi baltos spalvos...

– Pirmoji kūrybos kritikė yra jūsų žmona?
– Iki šiol vienintelė. Janinai parodau piešinį, kol dažai nenudžiūvę, kad dar pataisyti galėčiau. Pusiau juokaudami pasitariame. Kartais sakau: o jei kokią avį dar čia įterpsiu? „Gerai, tik per daug neprikrauk“, –  ji visur savo  moteriška logika mane pastiprina. Kartais jai tenka atiminėti iš manęs dažus, kai ateina laikas filmui – Janina dar ateis, papasakos apie tai.

– Kodėl paroda Šiauliuose, irgi dėl to, kad Janina iš Šiaulių?
– Janinai Šiauliai kelia šiltus jausmus, bet pakvietimas netikėtas. Mano brolio Audriaus paroda buvo pernai „Laiptų galerijoje“, kažkas papasakojo, kad tapau, ir pakvietė. Iš pradžių planavome rodyti filmų ištraukas, paskui nusprendėme nesiblaškyti, ties daile leisti susikaupti.  

– Esate ne viename interviu prisipažinęs, kad jautrus kritikai. Ko tikitės iš parodos?
– Dailė yra dar viena galimybė atsiskleisti. Viena sudėtinių gyvenimo dalių. Jaudinausi labai. Įdėjome užrašą su A. Kuro žodžiais apie tai, kad piešti nemokančių kūryba gali būti įdomi. Ar nepadariau gėdos, klausiau paskambinęs galerijos direktorei, kai paveikslai jau buvo kabinami. Vis dėlto – profesionali galerija, rodanti rimtus dalykus. O dar norėjo pakviesti dailėtyrininkę, kuri parašė knygą apie dailininką A. Savicką. Nejuokinkit žmonių, sakiau. Neturiu didelių pretenzijų dailininku vadintis, siūlyčiau priimti kaip savotišką akciją, pokštą. Tai žaidimas. Viskas yra žaidimas. Ir kinas yra žaidimas.

– Jūsų šeimos gyvenimas neatsiejamas nuo kūrybos. Kaip pavyksta suderinti?
– Dažnai dirbame kartu. Žmona – antroji režisierė, ji planuoja, rikiuoja visą komandą. Sūnus irgi dirba kartu. Jis valdo visus pinigus, prodiuseris. Kai mes visi kartu, tokie ginčai užverda… Labiausiai jis sprendžia, ko atsisakyti, kur sumažinti. Turiu paklusti, nes jis atsako už finansus, mūsų fantazijų įgyvendintojas. Taigi sūnus ant žemės pastato, ribas nubrėžia.

Nesu iš tų meno žmonių, kuris kelnių ieško šaldytuve, bet į Janinos logiką atsiremti yra gerai. Dažnai ji būna griežtas kritikas. pristabdo, kad nepersistengčiau. Viskas nuo literatūros, nuo kūrinio prasideda. Skiriasi mūsų interpretacijos. Ji spausdina mano ranka parašytus epizodus ir dažnai sako: tai netikra, moteris taip nesielgtų. Mes ginčijamės, netekęs kantrybės tariau; jei tu taip žinai, kaip turėtų atrodyti, eik ir suvaidink. Ir suvaidino. Tokie mūsų namų ritualai.

– O konkurecijos tarpusavy nejaučiate?
– Pavydo vienas kitam nėra. Jos patarimai mano kūrybos prasmes moteriška logika sustiprina, jos dokumentiniuose filmuose mano idėjų atsiranda… Kokią skiautę iš laikraščio iškerpu ir sakau: žiūrėk, čia gali būti tavo filmas. Ir atsitinka. Ji turi savitą stilių, įdomų, atrado savo braižą –  vaidybinė dokumentika.  

Pats neįsivaizduoju kaip galėčiau dokumentinį filmą padaryti. Mane varžytų dokumentika. Visiškai nežinai, kaip pasielgs tavo personažas, ne tu jį valdai. A. Hičkokas yra pasakęs, kad dokumentikoje fiksuoji, ką sukūrė Dievas, o vaidybiniame kine tu esi dievas.

– Teko girdėti atsiliepimų, kad suvaidinus A. Puipos filme aktoriui atsiveria karjera. Renkatės ne standartą?
– Visko būna. Aš atsirenku tokius žmones, su kuriais suprantame vienas kitą iš pusės žodžio.  Vadovaujuosi taisykle: jei žinai, kaip tas geras aktorius suvaidins, jo neimk – niekam neįdomu. Jis atliks tiksliai gerai, kaip reikia, ir nieko nenustebins. Kam šito reikia?

Į kiekvieną filmą turiu atvesti bent vieną niekam nežinomą aktorių, gal kokį jauną, kuris teatre su ietimi stovėjo. Tokių daug galiu suskaičiuoti, kurie po mano filmo paskui gauna gerus vaidmenis, tampa žinomi. Turiu sau tarsi tokią užduotį: jei tą aktorių įsidėmėjau, kiekviename filme jam atrasiu tokią užduotį, ko jis dar nevaidino. Mes su Kostu Smoriginu turėjome galimybių įvairiai pasirodyti:  nuo Kafkos „Proceso“ iki „Velnio sėklos“ ar „Amžinoj šviesoj“.

Aktores, jei pasiimu, irgi išbandau visokiuose vaidmenyse. Dabar Viktorijos Kuodytės periodas, ją filmuoju. Nenuvilia manęs. Smagu, kad padedi iškilti, pastebi tavo pasirinktus aktorius, leidi jiems atsiskleisti. Festivaliuose vienas ar kitas būtinai gauna apdovanojimus. Prancūzijoje Šiaurės šalių kino festivalyje prizas už geriausią moters vaidmenį skirtas Rasai Samuolytei ir Nelei Savičenko („Nuodėmės užkalbėjimas“.) Juozas Budraitis „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose gavo prizą už geriausią metų pagrindinį vaidmenį „Edeno sode“, dabar Suomijoje apdovanotas už geriausią vyro vaidmenį filme „Kita tylos pusė“.

– O pačiam kurie apdovanojimai reikšmingiausi?
– Matot, kino pasauly apdovanojimų, kurie gali pakeisti, sutvarkyti kitaip tavo gyvenimą yra labai nedaug: Kanų festivalis, Venecijos ir Berlyno. Jei režisierius tame festivalyje gauna pagrindinį prizą arba už režisūrą, jo karjera pasikeičia. O visi kiti festivaliai įdomūs, svarbūs, bet...  

Keistas dalykas neseniai atsitiko. Aš visada rinkdavau prizus, statulėles, dėdavau ant tokios didelės komodos. Statėme, statėme abudu, daug prisikaupė, dulkes reikėdavo valyti. Vieną kartą susižvalgėme, sukrovėme viską į maišą ir išvežėme. Guli garaže ir nė vienas jų nepasigendame. Tai yra tokia tuštybė: sėdi, pasižiūri – gražu. Bet ką ta blizganti statulėlė duoda? Primena kažkokį faktą. Nebesureikšminame. Net ir labai garbingus Janinos apdovanojimus išvežėme, daugiau neatidarėme tų durų. Ateina brandos laikas, kai vertini kitaip.

Net nacionalinė premija, kuri atėjo taip vėlai, kelia šypseną. (aut. – 2019 m. A. Puipai buvo skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija už viso gyvenimo nuopelnus ir kino vaizdų poetinę realybę,) Kodėl tiek metų buvau nevertas? Gal 6 ar 7 kartus buvau pristatomas, bet negavau. Staiga vieną dieną tapau vertas. Jaučiu gražią pagarbą, bet yra draugų, kurie nepaskambino, nepasveikino.  „Aš visada su tavimi išgyvenau, kai tu negaudavai, norėjosi paguosti. Dabar nebeįdomu, iš manęs atimta misija tave paguosti“, – sakė vienas bičiulis. Apdovanojimai dažnai surišti su aistromis: kol tas negavo, šitas negali pretenduoti. Daug visokių aistrų...

– Filmuose apmąstomos skaudžios patirtys. O gyvenime optimistas ar labiau linkęs gilintis, apmąstyti?
– Yra tokia liga: kai tave giria, galvoji, kad tavęs gailisi, išsako užuojautą. Kai peikia, tokia depresija apima, kad norisi nušokti nuo tilto. Man tai labai tinka. Norisi, kad kas pastebėtų, o kai išsako kritinius žodžius, taip skaudu. Janina dažnai bando mano baimes nuimti, neleidžia kai kurių recenzijų skaityti.

Gyvenime pilna paradoksų: esu aštrialiežuvis, sugalvoju draugams charakteristikas visokias, bet ar aš esu didelis optimistas, negaliu pasakyti. Šlovės ir pripažinimo dalykai yra tokie, į kuriuos reikėtų žiūrėti su šypsena. Šis išsišokimas Šiauliuose tėra akcija, o gal po jos atsidarys ir kitų galerijų durys?

– To ir palinkėsime. Tikiuosi, Šiauliuose pasirodote ne paskutinį sykį?
– Ne paskutinį. Taip išėjo, kad buvome sutarę rodyti filmų ištraukas, paskui nusprendėme nesiblaškyti, leisti žiūrovui susikoncentruoti į tapybą. „Laiptų galerijoje“ sausio 31 d. pristatysime  filmą „Kita tylos pusė“. (aut. – Skandinavijos kino festivalyje juosta pelnė du apdovanojimus: tapo geriausiu ilgametražiu vaidybiniu filmu, o geriausiu aktoriumi buvo pripažintas Juozas Budraitis.)

J. Lapinskaitė: „Aš nesu jokia žvaigždė“
– Kaip jaučiatės, kai mylimo žmogaus paroda gimtajame mieste?
– Kai prašyti mano rankos atvažiavo į Šiaulius, sakė, koks pilkas tavo miestas. O dabar tiek žmonių susirinko jo kūrybos pažiūrėti. Esu laiminga dar ir dėl to, kad grįžtu į savo jaunystę. Pas senelius augau iki septynerių, paskui 10 metų gyvenau, mokiausi Šiauliuose, kol išvažiavau stoti į tuometinę konservatoriją. Taip susiklostė, kad toje pačioje, tik dabar pavadintoje  Muzikos ir teatro akademija, esu dėstytoja, profesorė. Kaip greitai prabėgo laikas. Simboliškas Algimanto parodos pavadinimas:  „Kita tylos pusė“ – visa mūsų būtis. Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką mes turime savo tylos pusę, kurios neišsakėme, bet jaučiame.

– Keičiasi jauni žmonės, ar nevargina pedagoginė veikla?
– Pedagoginė veikla keičiasi. Nelogiška niurnėti matant, kad jie kitokie nei mes. Jie turi to, ko pats neturi, negalėjai turėti. Man patinka su jaunimu. Kai susitinku su jais, matau tą kelią tolyn, jie mane verčia skaityti, domėtis.

– Kaip pavyksta atrasti savo filmų herojus, prakalbinti atstumtuosius, paribio žmones?
– Mes įpratę matyti tiek norinčių patekti į ekranus bet kokia kaina. Popsui, verslui reikia reklamos. Daugybė veržiasi žvaigždėmis pasivadinti. Jei iš tikrųjų būtų tiek žvaigždžių, niekada nesutemtų. Nė vienas mano personažas nenorėjo filmuotis. Šitiems žmonėms aš nesu reikalinga. Prašau jų  pagalbos, nes noriu kalbėti apie meilę, skausmą.

Niekada neturėjau žvaigždės statuso. Jei pas žmones ateičiau švytinti žvaigždė, jie manęs neprisileistų. Jie turi savo žvaigždes – mažas, švelnias, į kurias žiūri naktį. Man jie tokie reikalingi. Atrasti jų grožį, įeiti nėra lengva. Nė vienas nenorime, kad kas brautųsi į mūsų pasaulį. Yra toks posakis – „gyvatės ratas“. Kiek gali artintis prie gyvatės – vienu žingsniu per arti ir ji kirs. Jauti, kiek gali artintis. Kai pajunti pasitikėjimą, kai prisileidžia labai labai arti, gali padėkoti jiems.  

– Algimantas „išsikrauna“ tapydamas, o koks jūsų pomėgis?
– Algimantas nusiramina su savo teptukais. Pavydžiu jam, neturiu aš piešėjos talento. Algimantas sako, kad gerai įvaldytas kritikės talentas. Tiesa, netyčia išbandžiau save kaip aktorę keliuose filmuose.

Aš mieliau per knygų pasaulį keliauju. Čežančių puslapių pasaulis yra mano džiaugsmas. „Šėtono tango“ perskaičiau, autoriaus pavardę sunku ištarti (aut. – L. Krasznahorkai).  Dažnai grįžtu prie skaitytų kūrinių.  Dabar pasiėmiau S. Šaltenio „Kalės vaikus“. Mėgaujuosi kiekvienu žodžiu.

– Gal planuojate literatūrinę ekranizaciją?
– Esu sukūrusi filmą „Stiklo šalis“ pagal V. Juknaitės apysaką. Yra planuose scenarijus pagal jaunos rašytojos kūrinį, neaišku, ar bus finansavimas. J. Tumasonytės minimalistiniai apsakymai mane žavi, nors ji jauna, kalbame ta pačia kalba.

– Šiauliai smarkiai keičiasi. Liūdina tai ar džiugina?
– Nemažai teko būti užsienio festivaliuose. Daug gražių vietų pamatai. Bet už tas vietas, kuriose augai, kurios tavo, nieko nebūna gražiau. Grįžtu į savo gatvę, į prisiminimus, kur gražūs medžiai prie teatro.  Man liūdna, kad miestai tampa panašūs. Vienodos plikos betoninės aikštės, vienodos gatvės. Neatpažįstu centrinės aikštės, Dvaro gatvės, bulvaro. Norėčiau matyti tai, ko nėra kitur.  Buvo „Gaidys“ – vienintelė tokia  pasimatymų vieta, kažkas ten daroma. Matau praeidama kelmus, tarp nupjautų medžių sutrūnijusių visai nedaug. Suprantu, kad gyvenimas nesustoja, bet norisi, kad išliktų savastis, mielas kampelis, į kurį norėtųsi sugrįžti.

2020 01 18 11

A. Puipa: „Tokia gausybė žiūrovų ir visų jūsų šypsenos yra mano šiandieninė sėkmė.“
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

2020 01 18 13

Parodos atidaryme gausu įvairaus amžiaus ir skirtingų profesijų žmonių.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

2020 01 18 6

Tarp dangaus ir žemės. 2008.
Rasos ŠIAUČIŪNAITĖS nuotr.

2020 01 18 1

A. Puipa, J. Ališauskienė, J. Lapinskaitė.
Rasos ŠIAUČIŪNAITĖS nuotr.

2020 01 18 8

Lizdas vėjyje. 2009.
Rasos ŠIAUČIŪNAITĖS nuotr.

2020 01 18 10

Dienos likučiai. 2006.
Rasos ŠIAUČIŪNAITĖS nuotr.

2020 01 18 4

Rojus yra ten. 2019.
Rasos ŠIAUČIŪNAITĖS nuotr.

2020 01 18 9

Vakaro nuojauta. 2019.
Rasos ŠIAUČIŪNAITĖS nuotr.

Į viršų