facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

1952 metai. Tęsiasi areštai. Dar nenutilusios trėmimų ir miško brolių žūties aimanos. Buvę ūkininkai baigiami suvaryti į kolchozus.

Juoda įtampos ir nevilties skraistė dengia Lietuvos žemę.

Represinės, prievartinės okupantų struktūros dirba pilnu apkrovimu. Tiems organams reikalinga ideologinė-propagandinė parama. Tam darbui numatyta mesti (tų laikų terminologija) aukštųjų mokyklų aukštesniųjų kursų studentus jų atostogų metu.

Jų užduotis – aiškinti kolūkiečiams, kokia šviesi ateitis laukia kolūkinio kaimo, apsivalius nuo liaudies priešų ir įgyvendinus komunistų partijos ir vyriausybės nutarimus.

Išvykdami žiemos atostogų, gauname Veterinarijos akademijos vadovybės nukreipimo raštus.

Jame rašoma: „Lietuvos Veterinarijos akademija praneša, kad jūsų rajone praleidžia atostogas Zootechnikos fakulteto III kurso studentas Gliaudys Stasys. Drg. Gliaudys yra pasiruošęs padėti kolūkių stiprinimo darbe...

Prašome Jus padėti drg. Gliaudžiui suorganizuoti paskaitos pravedimą, panaudoti visuomeniniame rajono gyvenime ir duoti charakteristiką apie atliktą darbą“.

Pasirašo LVA partinės organizacijos sekretorius, LVA komjaunimo sekretorius. Viduryje Veterinarijos akademijos antspaudas ir riebus LVA rektoriaus parašas.

Su jais prisistatome rajono LKP (b) komitetams.

Žinome kolūkiečių nuotaikas. Žinome, kaip sutinkami panašūs agitatoriai. Geriau žmonių neerzinti!

Mūsų kaimynas Šimoliūnas, Kelmės rajono statistikos skyriaus vedėjas, vėl žada man padėti. Surašėme pažymą. Joje nurodoma, kad esu nemažai padirbėjęs stiprinant kolūkinę santvarką. Jo pažyma įgalino tęsti studijas tuo pat metu ir Žemės ūkio akademijoje, nes dirbu.

Kaip sekėsi stiprinti kolūkius, kurso draugai nesigyrė, laikė paslaptyje. Atviravo tik mano bendrabutietis Alfonsas Mickus, buvęs 16-osios lietuviškos divizijos karys, būtent prisistatė Joniškio partijos komitetui. Gavo partijos ir vyriausybės nutarimus kolūkių stiprinimo klausimais. Paskaitai pagal tą medžiagą pats turi pasirengti.

Alfonsas bus siunčiamas į kolūkį „Auksinė varpa“, prie pat Latvijos sienos. Ten vyks kažkoks kolūkiečių pasitarimas. Sutartą dieną bus pavaryta „patvada“ (toks to meto terminas). Nuveš ir parveš.

Alfonso vežėjas dar prieš metus buvęs ūkininkas. „Auksinės varpos“ kolūkį gerai pažįsta, ten gyvena jo giminės. Praėjusių metų uždarbį nemaža dalis kolūkiečių parsinešė užsidėję ant kupros.

Iš pokalbio sužinojo, kad žmonės linkę bendrauti, išklausyti ir duoti klausimus tik rajono valdžiai, kuri atvažiuoja su apsauga. Mat nuo valdžios daug kas priklauso.

Tokie tušti agitatoriai, kaip studentai, nepageidautini. Prieš mėnesį vienas toks buvęs nušvilptas.

Nuvažiavę kažin ką berasime? Alfonsas pasakojo: „Iškilo klausimas – važiuoti ar sukti atgal. Jaučiu, kad vežėjas mielai arkliuką pasuktų atgal. Klausimas – važiuoti ar sukti atgal nedavė ramybės. Privažiavome vienišą dailią sodybą, apsuptą sodu. Girdisi žmonių balsai. Gal krikštynos ar šiaip pobūvis? Ir pasigirsta daina „Ateis pavasarėlis, gegutė užkukuos, sugrįš iš miško Jonas, tau kailį išvanos“. Tai buvo paskutinis lašas apsisprendimui. Sukam atgal...“

Vėliau Alfonsas susirado pažįstamą iš kito kolūkio ir parsivežė pažymą, panašią į mano.

Buvo ir neprisistačiusių, bet jokių įspėjimų ar papeikimų iš akademijos vadovybės negavo. Reikia pripažinti, kad to meto akademija sovietizacijos ideologiniame darbe nepersistengė. Prof. dr. K. Aleksa ir kiti, mokslus baigę užsienyje, buvo išsaugoti. Po Stalino mirties 1956 m. gavau kvietimą dalyvauti iškilmingame prof. dr. K. Alekso veiklos paminėjime.

Nuolatinę ideologinę „globą“ jautė tos aukštosios mokyklos, kurios privalėjo kurti, lipdyti sovietinį žmogų. Kiaulėms, karvėms ideologinis švietimas nebuvo būtinas.

Į viršų