facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Visą sovietmetį galima suskirstyti į atskirus laikotarpius pagal tai, kas vadovavo Tarybų Sąjungos komunistų partijai, kas buvo jos Centro komiteto sekretoriai. Nauji vadai – nauji darbai. Anekdotams visais laikais medžiagos pakako. Keitėsi tik jų turinys ir valdžios reakcija į juos.

Stalininis okupacinis laikotarpis buvo pats tamsiausias.

Partizaninis karas, areštai, nuolatinės vadinamųjų liaudies priešų paieškos.

Viena po kitos sekusios tremtys su skambiais operacijų pavadinimais: „Vesna“ („Pavasaris“), „Priboj“ („Bangų mūša“), „Osenj“ („Ruduo“) ir kitos baudžiamosios akcijos.

Per visą sovietmetį iš Lietuvos ištremta 135 tūkst. žmonių.

Slėgė laisvės netektis, sugriautos viltys, svajonės. Daug kas tremtyje, lageriuose prarado jaunystę ar net visą gyvenimą.

Politinis anekdotas buvo prilyginamas sovietinės santvarkos juodinimui ir griovimui Už jo paporinimą pagal garsųjį 58 straipsnį grėsė 10 metelių „tiurmos“.

Štai kaip šitas straipsnis atsispindi to meto anekdote: „Lagerio sargybinis politinio kalinio klausia: – Už ką sėdi? – Už nieką“, – atsako. – Meluoji, svoloč (niekše), už nieką duoda dešimt metų, o tau davė penkiolika“.

Sovietmečiu, ypač stalinistiniu, visų ekonominių ir socialinių klaidų ir nesėkmių priežastimi buvo laikomi vidaus ir išorės priešai. Vidaus – tai buržuaziniai nacionalistai, reakcinė dvasininkija, oportunistai, kitaip manantys bei garsiai mąstantys ne taip, kaip reikia.

Išorės – tai skersai kelio į komunizmą išsidrėbęs ir mums trukdantis kapitalizmas. Griūvantis, pūvantis, be ateities, bet dar pavojingą kvapą – ideologiją – skleidžiantis. Tad jį dėl visų pasaulio darbo žmonių šviesios ateities reikia pribaigti! Neleisti kapitalizmo daigams suvešėti! Todėl tarybinė armija kur sustojo, ten ir liko. Turėjo pakankamai darbo, slopindama tų kraštų laisvės siekį. Vengrijos sukilimas, Prahos pavasaris, Berlyno, Varšuvos neramumai. Lipdė ir kontroliavo užimtų kraštų marionetines vyriausybes. Ginklavimosi tempai nemažėjo.

Tuo tarpu Vakarai, Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, skubėjo kalavijus perkalti į arklus. Mažino karių skaičių, ginklavimosi mastą. Stengėsi atkurti taikiąją pramonę, gerinti gyventojų buitį.

Sovietijoje daug lėšų buvo skiriama armijai, represinėms struktūroms ir dalies Europos išlaikymui savo gniaužtuose. Ekonominę „duobę“ užpildydavo ideologinis penas, gerai veikiantis propagandinis ruporas. Iš jo sužinojome, kad galima pasigirti jau gyvenantys drg. Stalino sukurtoje pirmoje pasaulyje socialistinėje valstybėje.

Ne visi ta laime patikėjo. Čia į pagalbą atėjo anekdotai. Pavyzdžiui, – Ar galima vienoje atskiroje šalyje sukurti socializmą? – Galima. Tačiau geriau gyventi kitoje“. (Suprask, kur stalininio socializmo nėra).

Pasaulinės revoliucijos šmėkla dar tebeklaidžiojo. Jos įkvėpėjas, Lenino idėjų tęsėjas – Stalinas. „Stalinas – tai Leninas šiandieną!“ Įsikūnijęs dviejuose asmenyse. Pasauliui buvo pristatomas kaip darbo žmonių vadas, ginantis viso pasaulio darbininkų teises ir laisves. Tuo pateisinamas TSRS kišimasis į savarankiškų valstybių vidaus ir išorės reikalus, apsimetant laisvės, lygybės, brolybės nešėjais, kovotojais prieš išnaudotojus ir prispaudėjus.

Sovietinei liaudžiai nuo pat lopšio drg. Stalinas buvo pristatomas kaip visų mūsų Tėvas, didysis mokytojas, mąstantis už visus, kaip didysis vadas, karvedys, generalisimus, jaunystė amžina, nešantis saulę. Trūko visai nedaug – tik nemirtingumo, nors buvo išugdyta ir tuo įtikėjusiųjų. Spaudoje periodiškai publikuojami drg. Stalino portretai su liaupsėmis ir įvairiais pasižadėjimais jam. Pavyzdžiui, kolūkiečiai didžiajam vadui pasižada iš karvės primelžti po porą tūkstančių litrų pieno, iš motininės kiaulės (taip pagarbiai buvo vadinamos to meto paršavedės) gauti ir išauginti ne mažiau aštuoneto paršelių, taip pat laiku ir be nuostolių nuimti ir sudoroti derlių.

Pastarasis pasižadėjimas buvo sunkiausiai ir retai įvykdomas, net talkininkams padedant. Paršeliai gali būti ir dviejų ar trijų paršavedžių. Primilžį iš karvės pakeldavo apsiveršiavusios ir jau melžiamos, bet karvių grupėje dar neparodytos buvusios sukergtos telyčios. Išmilžio pažadų buvo siekiama prirašant, kad daugiau pieno sugirdyta veršeliams, paršeliams.

Kitų sričių darbuotojų populiariausias įsipareigojimas drg. Stalinui – penkmečio planą įvykdyti ir viršyti per trejus metus. Liaudyje buvo sakoma: „Svarbu užsimoti, o kirsti visada suspėsime.“

Ypatingas komunistų partijos dėmesys ir globa buvo skiriama marksistiniam-ateistiniam jaunimo ugdymui ir mokslo gryninimui, kad apsaugotų liaudį nuo žalingų, buržuazinių mokslų – genetikos, kibernetikos ir kitų, kurie nesuderinami su marksizmo-leninizmo ir komunistų partijos mokymu.

Tuo tikslu visi asmeniniai ryšiai su pasaulio mokslu buvo nutraukti. Stalinas buvo laikomas mokslo korifėjumi. „Leninas atrado Mičiūriną, drg. Stalinas išpuoselėjo mičiūrininkų kadrus. Atidengė visą eilę svarbiausių biologinių dėsningumų“ (T. Lysenka).

Po dr. Stalino suredaguoto T. Lysenkos pranešimo „Apie padėtį biologijos moksle“ prasidėjo mokslo darbuotojų valymas. Vieni turėjo prisipažinti klydę ir atgailauti, kiti, kaip pasaulinio garso mokslininkas akademikas N. Vavilovas, savo gyvenimą baigė 1943 m. kalėjime. Vyko mokslininkų patikra: kur studijavo, kur mokslus baigė. Nepasitikinčiai buvo žiūrima į tuos, kurie mokėsi užsienyje. Juos reikėjo keisti grynai tarybiniais, bet neužteko kvalifikuotų pakaitalų. Tuomet imtasi nuolatinės jų priežiūros ir sustiprintos kontrolės, taip vadinamo perauklėjimo.

Apsivalyti nuo nepatikimų mokslininkų privalėjo ir Lietuva. Labiausiai pavojingas tarybų valdžiai pasirodė esąs akademikas profesorius Pranciškus Šivickis, studijavęs ir kurį laiką gyvenęs JAV, studijas tęsęs net keliuose universitetuose. Be kitų mokslų, ir genetiką. Baisu! Dargi dirba su jaunimu!

1944 m. P. Šivickis buvo atleistas iš Vilniaus universiteto Biologijos katedros vedėjo pareigų, anuliuoti visi moksliniai laipsniai. Leido dirbti Vilniaus pedagoginiame institute tik valandininku, skaityti neutralų histologijos kursą.
Biologijos mokslo apvalymas kiek aprimo po trejų metų. 1947-aisiais TSRS aukščiausia atestacijos komisija P. Šivickiui patvirtino daktaro laipsnį ir profesoriaus vardą, bet dirbti su jaunimu neleido, skyrė pareigas toliau nuo akademinio jaunimo.

Taigi, drg. Stalino ir jo bendražygių dėka, suklestėjo vadinamasis „priešakinis tarybinis mokslas“, kuris dar labiau praturtino materialistines marksizmo-leninizmo idėjas.

Skaitome spaudoje, kad Lepešinskaja, dr. Stalinui pageidaujant, jau kuria gyvą, besidauginančią ląstelę. Artimiausiu laiku nušluostys nosį viso pasaulio mokslininkams!

Stropiai vykdydamas genealius drg. Stalino nurodymus, iškilo tarybinis akademikas T. Lysenka, įrodęs rūšies nepastovumą, absoliutų aplinkos vaidmenį. Pakeitus atitinkamas sąlygas, rugiai gali virsti kviečiais, kviečiai – rugiais. Patarė kolūkiams jarovizuoti (greitinti augalų augimą) ne tik javus, bet paršelius ir veršelius. Auginti juos šaltose patalpose: suaktyvintas organizmas duos didesnę produkciją.

Šioje vietoje kolūkiečių raginti nereikėjo. Kolūkių kūrimosi pradžioje dėl nepritaikytų patalpų nuo šalčio ir drėgmės krisdavo pusė ir daugiau atsivestų paršelių, ne mažiau – veršelių. O kur dar raginimai auginti koksagizą, tausagyzą, gaminti šakelinį pašarą, diegti mičiūrinines priešakinio tarybinio mokslo naujoves, kaip antai, kvadratinį-lizdinį sėjos ir sodinimo būdą ir kita.

Tiek buityje, tiek ir tarybinio mokslo bei ideologijos dirvoje buvo plačios galimybės  anekdotams klestėti. Įkvėpimo pakako.

Bet mėgautis politikos arba vidaus kritika buvo pavojinga. Kartu su Stalino saule į Lietuvą buvo atnešta gerai atidirbta žmonių sekimo ir agentų ruošimo sistema. Sukurta vietinė agentūra sekė savo artimus, teikė žinias saugumui, sudarinėjo tremčiai pasmerktų žmonių sąrašus.

Užmojai buvo nemaži. Per pirmąją 1940–1941 metų okupaciją buvo numatyta išvežimui paruošti 320 tūkst. žmonių. Ištremta 17,5 tūkst. Sutrukdė prasidėjęs karas (Liet. enciklopedija, XII t.). Pokario tremties tęsinį 1953 m. nutraukė Stalino mirtis.

Stalinas buvo vienišius, valdomas nuolatinių įtarimų ir nepasitikėjimo jausmo. Valdžios nebuvo linkęs nė su kuo dalytis. Nepasitikėjo net pačiais artimiausiais, tad neturėjo ištikimų draugų.

Stalino valdymo metais valdžios kadrų valymu ir eiliniu liaudies priešų naikinimu, dirbtinai sukėlus badą Ukrainoje, Kazachstane ir kitur, prarasta (žuvo, mirė nuo bado) milijonai žmonių.

Stalinas „praturtino“ pasaulinį valstybės valdymo mokslą. Įrodė, kad didžiulę (Rusiją) įvairiatautę valstybę gali valdyti ir vienas žmogus, taikant karpomos gyvatvorės metodą. Vos tik kieno galva prasikiša, tuoj ir nelieka. Kartu tai įspėjimas kitoms „galvoms“.

Tik prieš tai reikia sukurti plačiai išsišakojusią, visa apimančią „gyvatvorės“ priežiūros ir karpymo sistemą.

Į viršų