facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)
Japonijos knygos ženklai
Japonijos dailininkų ir knygos mylėtojų galvose (mintyse) ekslibriso idėja gimė kaip kažkas nauja ir elegantiška, o kadangi naujoji menininkų karta buvo pasiruošusi daryti viską, kas jiems siūloma, tai buvo labai dėkingas laikas ekslibriso meno tobulinimui ir propagavimui.

Atsiradus ekslibriso idėjai, neilgai trukus prieš 110 m., apie 1910 m., buvo rastos ir „tikrojo japoniško ekslibriso“ ištakos. Tai „senja-fuda“, pažodžiui išvertus iš japonų kalbos, „laimingi amuletai“. Tai 5 cm pločio ir 20 cm ilgio popieriaus juostelės. Šiose popierinėse juostelėse – ekslibrisų prototipuose vaizduojamas gerasis stabas, galbūt dievas ar japonų zodiako gyvūnas. Jos buvo rastos šalia šeimyninio kapo – „kamidana“ sienos. Viršutinė senja-fuda dalis (iš viso apie 7 cm) vaizduoja gerąjį stabą – galbūt dievą ar japonų zodiako gyvūną (simbolį). Kuriant naują, tradicinį japonišką ekslibrisą, užteko tiktai panaudoti viršutinės senja-fuda dalies spausdinimo formą ir pridėti savininko vardą bei žodį „Zoshohyo“ arba „Ex libris“.

Iš esmės tai – daugelio šių dienų dailininkų, ypač tų, kurie kuria „mingei“ arba liaudies tradicijomis, stiliaus pagrindas. Yra menininkų, nesekančių šiomis tradicijomis. „Senja-fuda“ stabai iš papjė mašė ar juos vaizduojantys mediniai žaislai yra populiarūs šiuolaikinio japonų ekslibrisų personažai, kurie užsieniečiams gali būti sunkiai suvokiami. Pavyzdžiui, kai kuriuose japonų ekslibrisuose vaizduojama tupinti su pakelta letena katė iš papjė mašė. Pašvęstiesiems tai talismanas, priviliojantis pirkėjus. Be to, dar gali būti vaizduojama ola, ovalo formos raudona figūra, vadinama Daruma. Daruma – Bodaidaruma, japoniškasis (ind. Bodchidcharma) sutrumpinimas. Tas, kuris devynis metus prasėdėjo veidu į sieną. Daruma – dzenbudistų mokyklos įkūrėjas. Jo vardas Japonijoje siejamas ir su arbatos gėrimo ceremonija. Japonijoje Daruma labai populiarus. Jo atvaizdą galima rasti visur – neckė figūrėlėse, mene, poezijoje. Daruma yra išminties, šviesos, meilės, viso, kas gyva, simbolis.

Tai originaliai pavaizduotas šventasis – japonai turi paprotį pirkti Daruma, kuriam nenutapytos akys. Kada ko nors trokštama, nutapoma lėlei viena akis, pažadant nupiešti ir kitą, jei troškimas išsipildys.

Japonų zodiakas – kitas populiarus ekslibrisų kūrybos šaltinis. Pagal Rytų 12 metų ciklą yra šie metai (aprašyti): Žiurkės, Jaučio, Tigro, Kiškio, Drakono, Gyvatės, Arklio, Ožkos, Beždžionės, Gaidžio, Šuns ir Kiaulės. Visi jie ekslibrisuose vaizduojami ne realistiškai, bet įvairiais liaudiškais simboliais, žaislais. Puikus pavyzdys yra geltonai juodas tigras iš papjė mašė, kurio galva tikroviškai juda paprasto mechanizmo pagalba: jis pražiodo raudonus nasrus, baltus kartoninius dantis, judina nuožmius tiesius ūsus.

Kiti populiarūs Tekančiosios saulės šalies ekslibrisų siužetai yra japonų zodiako ženklai ar lėlės, vaizduojančios imperatorių. Lėlė-imperatorius vaizduojamas su žmona ir kitais imperatoriškojo dvaro atstovais, paprastai yra rodomas kovo 3-iosios – Mergaičių dienos proga. Lėlių, pagamintų iš medžio, papjė mašė, galima pamatyti dailininko iš Hokaido Yaozo Matsumi ekslibrisuose.

Berniukų dienos (gegužės 5 d.) proga miestų gatvėse plevėsuoja karpio formos vėliavėlės (karpis laikoma drąsia žuvimi). Ši figūra yra daugelyje japonų dailininkų sukurtų ekslibrisų.

Japonų ekslibrisuose yra labai daug tradicinių stabų, bet, žinoma, pati populiariausia yra „Kokeshi“ lėlė. Tai – medinė mitologinė lėlė, panaši į Nojų iš biblinio Nojaus laivo. Skirtingi šalies rajonai turi savo tradicines lėles ir jų piešimo bei vaizdavimo būdus.

Šie „mingei“, arba liaudiški ekslibrisai, yra ypač vertinami šiandieninėje turtingoje Japonijoje, kadangi jie primena laikus, kai japonai gyveno vargingai ar net skurdžiai, kada upės ir pajūris buvo švarūs, kada garbė buvo vertinama labiau nei turtai. Galbūt, tiesą sakant, šito niekada nebuvo, bet žmonėms patinka taip galvoti.

Ilgainiui ekslibrisas Japonijoje išpopuliarėjo taip, kad 1922 m. buvo nutarta įkurti Japonijos ekslibriso draugiją (Zoshohyo no kai). Pirmoje šios draugijos išleistoje knygoje (1922 m.) kalbama apie japonišką ekslibrisą, kaip apie visiškai savarankišką, išsivysčiusią meno sritį su nežymia europietiško meno įtaka.

Šiuolaikiškumo poreikis, davęs Japonijos ekslibrisui naujų, specifinių atspalvių ir siužetų, kartu išsaugojo jo prieraišumą tradicinėms temoms, vaizdams, simboliams ir lieka savotiškų senųjų tradicijų tęsėju. Kartu labai turtėja graviūros ir miniatiūrinės grafikos technikos, sparčiai vystosi ofortas, litografija, linoraižinys, šilkografija ir kitos grafikos technikos. Šiuolaikiniai japonų dailininkai kurdami ekslibrisus drąsiai taiko ir naujas sudėtingas mišrias technikas, nevengdami eksperimentuoti ir atrasti naujų išraiškos būdų ir priemonių. Vienok pagrindine grafikos technika kuriant ekslibrisą Japonijoje ir toliau lieka medžio graviūra.

Populiariausia šiuolaikinio japonų ekslibriso sukūrimo technika – medžio graviūra glaudžiai siejasi su pasaulinės grafikos pasiekimais, kartu išsaugodama savitumą, originalumą. Subtiliai išraiškingi šia grafikos technika sukurti japonų dailininkų Saito Osamu, Kamiya Kiyotaka, Takahashi Teruo, Ohno Takashi, Yamataka Noboru, Akinobu Takashi, Yokoyma Takao, kamachi Seiji, kanamori Ysohio, Ueki Sumiko, Inoue Katsue, Ohmoto Yasushi, Suzuki Hiroshi ir daugelio kitų žymių Japonijos kūrėjų ekslibrisai. Jie atlikti nepaprastai kruopščiai, preciziškai tiksliai, juose vyrauja švelni, subalansuota linija, saikingas koloritas. Kiekvienas šios krypties dailininko sukurtas knygos ženklas įkūnija japonams būdingą natūralumą, išpuoselėtą meninį skonį, paremtą viduramžių tradicijų tąsa, gilia filosofine kultūra. Juose plačiai išvystyta dekoratyvinių priemonių sistema, gausu simbolių, alegorijų, gili filosofinė potekstė, ryškus ryšys su tradicine medžiaga – medžiu. Dabar dailininkas, kurdamas ekslibrisą, dažniausiai pats dalyvauja visuose trijuose darbo procesuose: pats piešia jo eskizą, raižo ir atspaudžia popieriuje. Dalyvaudamas tokiame nepertraukiamame kūrybos procese, dailininkas skersiniame medžio pjūvyje raižydamas ilgas, grakščias linijas, virpantį kontūrą pasiekia tobulumo, išbaigtumo, būdingo klasikinei japonų miniatiūrai. Šiuolaikiniai japonų dailininkai spalvotąja ksilografija perteikia ekslibriso piešinį aiškiomis, apibrėžtomis spalvinėmis plokštumomis ir hieroglifų ritmika, kur kūrinio turinys ir šios technikos padiktuota forma susilydo į darnią visumą.

Ne mažesnį populiarumą Japonijoje turi ir šilkografija. Šią grafikos techniką dailininkai plačiai taiko kurdami spalvotus knygos ženklus. Būtent šia technika sukurti ekslibrisai pasižymi ryškiomis spalvomis ir dekoratyviu koloritu. Tauria spalvų gama, ryškiai spausdintos grafikos štrichais, linijų bei detalių sąskambiais pasižymi dailininkų Chigaki Yohichi, Hara Yoshiaki, Hayashi Shigeki ir kitų autorių sukurti ekslibrisai. Analizuojant geriausius šia grafikos technika sukurtus knygos ženklus galima tvirtinti, kad dauguma šios šalies dailininkų nespaudžia labai didelio vieno sukurto ekslibriso tiražo, kūriniams naudoja aukštos kokybės, dažniausiai rankų darbo popierių, pagamintą iš ryžių. Šiuose spalvotuose knygos ženkluose dailininkai vykusiai perteikia spalvų ritmiką, sodrų ir dekoratyvų koloritą, kontrastingas detales ir simbolius. Tai ypač būdinga japonų dailininkų naudojamos negatyvinės šilkografijos technika – katasoma – sukurtiems ekslibrisams. Ši grafikos technika yra atėjusi iš amžių glūdumos ir savo atsiradimu tampriai susijusi su kimono dažymo technologija, vėduoklių ir suvenyrinių kalendorių apipavidalinimu. Pradėjus plisti knygos ženklų kūrimui, katasoma buvo pradėta plačiai taikyti ir šiame grafikos žanre.

Katasoma technika yra atvirkštinė įprastai šilkografijos technikai, jos esmė yra ta, kad ant popieriaus šablono (trafareto) voleliu uždedami ne dažai, o apsauginis sluoksnis, pagamintas iš sojos arba ryžių pastos. Vėliau specialia technologija yra nuimama pasta ir tuo apnuoginami nedažyti popieriaus plotai. Kadangi kiekvienas ekslibrisas yra dažomas rankiniu būdu, tai kiekvienas atspaudas yra originalus ir nepakartojamas, turintis tik jam vienam būdingų spalvinių atspalvių. Dažniausiai šia technika sukurto ekslibriso tiražas neviršija 100 vienetų. Jie pasižymi dekoratyvumu, spalvinių dėmių harmonija, didele technikos atlikimo kultūra.

Kas ir kada Japonijoje sukūrė pirmąjį ekslibrisą katasomos technika (nurodyti šios technikos žymėjimą), dabar sunku nustatyti. Neabejotina tik tai, kad labiausiai pasižymėjo šia technika kurdamas ekslibrisus žymus japonų dailininkas Keisuke Serizava (1895 – 1984). Kai kurie jo šia technika knygos ženklai buvo sukurti XX a. pradžioje. 1947 metais pasirodė pirmasis dailininko Keisuke Serizavos ekslibrisų katalogas, netrukus tapęs bibliografine retenybe. Jo sukurti knygos ženklai neišsiskiria ryškiais spalvų deriniais, būdingais daugeliui japonų ksilografų kūrinių. Tam tikra prasme jie primena primityvistų darbus, tačiau būtent šie ekslibrisai yra aukštai vertinami tarp pasaulio kolekcininkų ir menotyrininkų. Žymiai aktyviau spalvą ekslibrisuose naudoja jo mokinys Tokueka Koyama, 1981 m. išleidęs unikalų rinkinį iš 12 knygos ženklų, sukurtų katasoma technika. Taip pat aktyviai šia technika dirba ir dailininkas Hideko Matsubara. 1992 m. pasirodė jo 6 ekslibrisų rinkinys, sukurtas katasoma technika.  

Be ekslibrisų, knygoms žymėti naudojamas antspaudas. Antspaudas buvo ir tebėra pagrindinis japonų knygų priklausomybės konkrečiam savininkui žymėjimo būdas. Antspaudas turėjo daug pranašumų prieš ekslibrisą. Pirmiausia taip buvo lengviausia sužymėti daugiatomius leidinius. Antra, nors drėgname ore ekslibrisą buvo galima lengvai priklijuoti, tačiau buvo labai sunku jį nuimti. Todėl jais dažniausiai buvo žymimos ne puošnios knygos ar pergamentai, o tik (labai vertingi) mokslininkų leidiniai.

Antspaudai buvo daromi iš medžio, bet buvo naudojamas ir dramblio kaulas, akmuo, brangieji metalai ir kitos medžiagos. Dauguma antspaudų buvo kvadratiniai arba stačiakampiai, bet yra žinomos ir kitos formos. Jų dydis ir forma priklausė nuo žmogaus užimamos padėties visuomenėje, rango ar titulo. Meistras antspauduose išraižydavo hieroglifais knygos savininko pavardę ir, jei turėdavo, jo titulą, užimamą padėtį. Antspaudu dažniausiai sužymėdavo daugiatomius leidinius, įvairius mokslinius traktatus, iliustruotas knygas. Ilgainiui buvo pradėta naudoti knygų žymėjimui ant plono popieriaus lapelio medžio graviūros technika atspausti ekslibrisai. Šie nedideli popieriaus lapeliai su atspaustu piešiniu ir savininko pavarde buvo klijuojami prie vidinio knygos viršelio lapo ar saugomi kartu su knyga, tuo pabrėžiant jos priklausomybę tam tikram asmeniui ar bibliotekai.

Mediniai antspaudai – ne vienintelis knygos ženklo gamybos būdas, nors jį pasirenka dauguma menininkų. Pastaraisiais metais labai išpopuliarėjo vario graviūros; šilkografijos trafaretas, piešimas plunksnele ir įvairios kitos technikos irgi turi savo gerbėjų.

Europiečių nuomone, ekslibrisai reikalingi, kad žinotum knygos savininką; galbūt tai yra teisinga, bet Japonijoje į juos žiūrima šiek tiek kitaip. Ekslibrisai japonams yra tam tikra prabanga, išskirtinis dalykas ir pomėgis. Jie gali ne tik parodyti, kad knyga priklauso kokiam nors asmeniui ar bibliotekai, bet dažniausiai yra skiriami vertingoms ir labai geroms knygoms – kaip papuošimas ar pagarbos ženklas, o ne vien tam, kad žinotume jos savininką.

Japonų dailininkai mėgsta ekslibrisuose daryti įvairius knygai skirtus užrašus. Štai užrašas ant Yonejiro Sato ekslibriso „Tai brangiausia mano knyga“. Kitas panašus užrašas: „Mano brangiausioms knygoms, kurias aš labai mėgstu.“ Ant rankomis nuspalvinto ekslibriso su aguona dailininkas Unichi Hiratsuka užrašė: „Ant savo mėgstamiausių knygų savo rankomis aš užlipdžiau šį ekslibrisą.“

Taigi nors daugelis knygų mylėtojų Japonijoje ekslibrisų neklijuoja į savo knygas, tačiau jų žinovai ir kolekcininkai savo kolekcijose turi nemažai įdomių ir vertingų ekslibrisų ir yra laimingi, žinodami turį vertingą knygą ir mažosios grafikos kūrinį savo lentynose. Tai nėra koks nors ypatingas įgeidis ar pomėgis, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šalyje, kur namai dažniausiai yra vienaaukščiai ir maži, kur nėra erdvės dideliems įrėmintiems paveikslams, galimybė gėrėtis mažų formų knygos ženklais yra svarbus pranašumas.

1982 m. Japonija pirmąkart užsienyje surengtoje parodoje pateikė užsienio žiūrovui ir pasauliui keliasdešimt savo „popierinių brangenybių“. Tai buvo ne tik malonus įvykis, bet ir bene pirmoji galimybė susipažinti su šios šalies pasiekimais ekslibriso srityje ir pradėti išsamius tyrinėjimus, kadangi japonų ekslibrisas yra savitas ir unikalus.

Šiuolaikiniai japonų ekslibrisai – žymiausių šios šalies dailininkų darbai – pasižymi linijų ir piešinio sinteze, suderinta spalvų gama, subtiliai parinkta hieroglifų ir simbolių darna. Šiuose mažosios grafikos kūriniuose subtiliai perteiktas senovės meistrų patyrimas. Juose atsispindi Tekančios saulės šalies kultūra, papročiai ir tradicijos. Skirtingo amžiaus ir kūrybinės patirties dailininkus jungia neabejotinas profesionalumas, ištikimybė ir prieraišumas ekslibrisui. Japonų menininkai savitai suvokia pasaulį, pasitelkia įvairias išraiškos priemones, nes kiekvienas jų sukurtas knygos ženklas – tarsi mažas langelis į mums nežinomą, įvairiapusišką ir nepakartojamą dvasinį japonų pasaulį. Taurūs ir tikslūs mažosios grafikos lakšteliai, juose atspaustos faktūros, linijų bei vaizdų sąskambiai tarsi įvairiaspalvė vaivorykštės mozaika atspindi ilgaamžę Japonijos istoriją, kultūrą, tradicijas.   

(Bus tęsinys)

2020 01 13 17

Dail. Genshiki Tsukagoshi.
Jono NEKRAŠIAUS rinkinys.

2020 01 13 16

Dail. Ryo Masuoka.
Jono NEKRAŠIAUS rinkinys.

2020 01 13 15

Dail. Matsubara Hideko.
Jono NEKRAŠIAUS rinkinys.

2020 01 13 10

Dail. Kazuo Sato.
Jono NEKRAŠIAUS rinkinys.

2020 01 13 13

Dail. Natabe Nasaga.
Jono NEKRAŠIAUS rinkinys.

2020 01 13 14

Dail. Mori Dashun.
Jono NEKRAŠIAUS rinkinys.

2020 01 13 9

Dail. Hiratsuka Akio.
Jono NEKRAŠIAUS rinkinys.

2020 01 13 12

Dail. Itow Takumi.
Jono NEKRAŠIAUS rinkinys.

Į viršų