facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Pabaiga)                                                                                              

Lvovas
Mūsų kelionė artėjo į pabaigą. Atvykome į lietuvių ir kitų turistų gausiai lankomą istorinį Ukrainos miestą – Lvovą. Čia praleidome tris dienas. Turėjome galimybės susipažinti su šio miesto istorija, architektūra, muziejais, galerijomis.
Apie šį miestą galima daug pasakoti ir juo žavėtis. Tai – iš tikrųjų tikras kultūros ir istorijos perlas, savo architektūra kažkuo primenantis mūsų sostinę Vilnių.

Manau, geriausia Lovą pačiam pamatyti ar bent pasigrožėti jo vaizdais, užfiksuotais filmuose ar fotografijose. Tad parinkome laikraščio skaitytojams kuo daugiau nuotraukų su vaizdais iš šio miesto.  

Trumpa šio miesto istorija. Vietovė pirmą kartą minima 1256 m. kaip Haličo-Voluinės kunigaikštystės miestas. Manoma, kad miesto pirmtakas  buvusi gyvenvietė Pilies kalne ir jo papėdėje. Pirmasis Lvovo valdovas buvo Levas, karaliaus Danieliaus iš Romanovičių, Riurikaičių palikuonių, dinastijos sūnus. Jis karūnavosi tais pačiais metais, kaip ir Mindaugas – 1253-iaisiais. Jam skirtas paminklas pastatytas miesto centre.

Lvovas tapo  Haličo-Voluinės kunigaikštystės sostine. Kelerius metus čia valdė jauniausias Gedimino sūnus Liubartas. 1349 m.  miestas tapo Lenkijos dalimi. 1356 m. gavo Magdeburgo teises. 1412 m. iš Haličo į Lvovą buvo perkeltas katalikų arkivyskupijos centras. 1661 m. Lvove įsteigta jėzuitų akademija su universiteto teisėmis. 1773 m. – medicinos kolegija, 1784 m. – dvasinė seminarija. 1772 m. Lvovas kartu su visa Galicija  atiteko Austrijai. 1914 m. rugsėjo – 1915 m. birželio mėnesiais miestas buvo užimtas  Rusijos kariuomenės. Tarpukariu nuo 1918 m. čia vėl valdė lenkai. Sovietų kariuomenė į Lvovą įžengė 1939-aisiais, po Molotovo-Ribentropo pakto.

Lvovas, kaip ir Vilnius, labiausiai į rytus nutolęs europinės lotyniškosios civilizacijos ir baroko meno centras. Vakarų Ukrainoje XVIII a. dirbo skulptorius Jonas Jurgis Pinzelis. Jis savo skulptūromis kūrė Lvovo miesto veidą. Lvove yra šiam skulptoriui skirtas muziejus. Ukrainos Mikelandželu vadinto Pinzelio darbai priskiriami ekspresyviajam barokui, jo darbų buvo gausu Vakarų Ukrainos žemėse, Lvovo, Ternopilio ir Ivano Frankivsko apskrityse. Daugiausia laiko šis skulptorius praleido Bučače už 100 km nuo Lvovo, dirbo menininkų globėjo grafo Mykolo Potockio dirbtuvėse.

Viena iš didingiausių Lvovo šventovių – Šv. Juro, o pagal lotyniškąją tradiciją – Šv. Jurgio graikų katalikų katedra. Ukrainoje išliko unitai – LDK ir Lenkijos karalystės stačiatikiai, XVI a. pabaigoje pripažinę popiežiaus valdžią, bet pasilikę savo liturgiją ir vartojantys bažnytinę slavų kalbą.  Unitų centru tapo Lvovas. Šv. Juro (Jurgio) katedros fasade išlikusios J. J. Pinzelio skulptūros – šv. Jurgio, popiežiaus Leono I ir šv. Afanasijaus.

Nuo XIII a. stovinčioje katedroje išlikęs unikalus lietuviškos istorijos akcentas – varpas. Jis buvo nulietas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnaus Liubarto (1300–1383) užsakymu. Šv. Juro (Jurgio) katedros bokšte esantis Liubarto varpas – seniausias visoje Ukrainos teritorijoje. Ant jo užrašas „Dimitras“. Tai slaviškas Liubarto vardas. Jauniausiais kunigaikščio Gedimino sūnus Liubartas į dabartinės Ukrainos žemes atsikėlė vedęs Haličo-Voluinės kunigaikščio dukrą. Iš pradžių jam teko valdyti Lucką, paskui – dar Rytų Voluinę. 1340 m. per žmoną paveldėjo visą kunigaikštystę su sostine Lvovu ir devynetą metų ją valdė.  

Su Lvovu susietas rusų spaustuvininkas Ivanas Fiodorovas. Jis čia veikė 1573–1583 metais  I. Fiodorovas Lvove palaidotas, jam pastatytas paminklas šalia Uspenjės soboro. Jis išspausdino pirmąją „rusijanų“ knygą, emigravo, buvo priglaustas Grigaliaus Chodkevičiaus, o paskui savo spaustuvę kūrė pas K. Ostrogiškį. I. Fiodorovo knygos religinės, bet tai nesutrukdė sovietmečiu jam pastatyti paminklo.

Lvovas – katalikiškas miestas. Nuo XIV a. didžiųjų kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio laikų jis įėjo į Lenkijos Karalystės sudėtį. Pirmoji medinė lotyniška katedra buvo pakeista gotikine šventove, ji išliko iki šių dienų. Žavi architektūros grožiu ir vidaus dekorais šventyklos: Šv. Mikalojaus ir Šv. Paraskevės cerkvės priešpilyje, Šv. Anupro vienuolynas, Šv. Jono Krikštytojo, Švč. Mergelės Marijos Snieginės ir Marijos Magdalietės bažnyčios, Šv. Jurgio vienuolyno (vėliau metropolito) rezidencija, armėnų katedra, dominikonų, bernardinų ir basųjų karmelitų vienuolynai ir kt.

Armėnų bažnyčia pastatyta XIV a. pagal senosios armėnų sostinės Ani katedros modelį. Lvovo armėnų vyskupas iki Antrojo pasaulinio karo buvo tiesiogiai pavaldus popiežiui. Sovietai katedrą uždarė, armėnai ją atgavo tik 2000 m.

Išsiskiria reto puošnumo Jurgio Boimo koplyčia ir jos fasado fragmentas. Vengrų kilmės pirklys Jurgis Boimas, čion persikėlęs paskui Steponą Batorą, tapo jėzuitų vienuoliu, keliavo po pasaulį ir pasiekė Kiniją. Iš ten į Europą parvežė Kinijos atlasą, daugelio augalų aprašymus, europiečius išmokė matuoti pulsą. Mirė Kinijoje, toli nuo savo šeimos koplyčios.

Lvovo istorinė dalis įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Verta pasivaikščioti jo senamiesčio siauromis gatvelėmis, pasėdėti medžių pavėsyje stačiakampio plano miesto aikštėje, skveruose, pasigrožėti rotuše, didingu Operos teatru, armėnų kvartalu ir bažnyčia, rusinų, žydų ir katalikų miesto dalimis, lotynų katedra, stačiatikių soboru, dominikonų, jėzuitų, bernardinų vienuolynais ir bažnyčių ansambliais, pastatų fasadais, kavinių interjerais, aplankyti gausybę muziejų, galerijų, dailininkų studijų ir kultūros centrų.

Lvove žymus turgumis: Krokuvos (Krakowski), centriniu, sendaikčių turgeliu ir kt. Mieste verta išbandyti ukrainietišką virtuvę. Pasirinkimas didelis. Žymiausias ukrainietiškas maistas – ukrainietiški barščiai ir lašiniai ir prie jų derančios raugintos daržovės.

Beje, Lvove viename iš miesto restoranų yra lašinių muziejus. Ne vienas susigundo čia įsigyti lauktuvėms dėžutę saldainių „Lašiniai šokolade“. Skanūs rankų darbo koldūnai, kurių galima nusipirkti turguje arba čia pat gatvėje. Vaisiai, trešnės. Sluoksniuotas obuolių pyragas ir, žinoma, garsiųjų ukrainietiškų bandelių. Pyragaičiai, bandelės su visokiais įdarais. Jų yra visokių su aguonomis, persikais, kriaušėmis, su sūriu, vyšniomis, grybais. Lvovas garsėja įvairiausiomis  teminėmis kavinukėmis ir užeigomis („Kopialnia kavy“ – „Kavos kasykla“, „Pjana vyšnia“ – „Apgirtusi vyšnia“ ir kt.) kur galima skaniai pavalgyti, išgerti kvapios kavos, suvalgyti ledų ar pyragaitį.

Žulkvė
Atsisveikinę su Lvovu, išvykdami į Lietuvą, pakeliui stabtelėjome netoli Lvovo įsikūrusiame jaukiame Ukrainos miestelyje Žulkvėje (dar Žovkva, Žolkva). Tai  renesansinis miestas-tvirtovė – valstybinis istorinis-architektūrinis draustinis ir paminklas, nuo 1998 m. pretendentas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašus.

Žulkvė pirmą kartą minima 1242 m. XVII a. miestelis atiteko lenkų magnatui Stanislovui Žolkevskiui. Jis gavo iš karaliaus teisę miestelį pavadinti savo pavarde – Žolkevskis-Žolkiew (lenkų kalba) ir Žovkva (ukrainiečių kalba).

1594–1606 m. etmonas Stanislovas Žolkevskis pastatė pilį (vėliau ne kartą rekonstruotą). XVII a. karalius Jonas Sobieskis  Žulkvės pilį perstatė ir išpuošė, į rytus nuo pilies įveisė didelį vaismedžių sodą su vynuogynu, oranžerijomis. Pilis buvo karaliaus Jono Sobieskio rezidencija. Joje buvo priimami valdovo svečiai iš visos Europos.

XVIII a. pilis priklausė LDK kunigaikščiams Radviloms (Nesvyžiaus  šeimininkui Mikalojui Radvilai Žuvelei). XIX a. pilis, kaip ir visas miestelis, patyrė nuosmukį. Dabar miestas paskelbtas architektūros ir istorijos paminklu, vyksta restauracijos darbai.

Žulkvė pasižymi gražia architektūra, senamiesčiu,  Šv. Lauryno kankinio ir Stanislovo bažnyčią (statyta 1606–1618 metais), Žolkievskių ir Sobieskių giminės nekropoliu, bazilijonų, dominikonų vienuolynais, XVII a. sinagoga ir kt. Mieste apžiūrėjome seną medinę restauruojamą medinę bažnyčią, kitus pastatus.

Baigėsi neužmirštama išvyka į svarbiausias Vakarų Ukrainos vietas, susijusias su LDK ir Ukrainos istorija. Kelionė padėjo prisiminti istoriją, įveikti istorines užmarštis ir paskatinti  įdėmiau pažvelgti į LDK Ukrainos laikotarpį bei jos palikimą. Įsitikinome, kad istorijos bėgyje Ukraina, buvusi LDK teritorija, neprarado savo identiteto ir kartu ukrainiečiai didžiuojasi, kad buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi.

2020 01 10 33

Medinė bažnytėlė Žulkvėje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 01 10 30

Kavinukės lankytojai.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 01 10 24

Operos teatras ir miesto aikštė.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 01 10 23

Vienuolynas, kur palaidotas spaustuvininkas I. Fiodorovas.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 01 10 26

Kvapų ir kvepalų studija „Galicijos alchemija“.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 01 10 32

Senamiesčio fotografė.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 01 10 29

Miesto dailininkas.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 01 10 28

Skulptūra dujinės lempos išradėjui.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 01 10 25

Senamiesčio kampelis.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 01 10 27

Įėjimas į kavinę.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Į viršų