facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių universiteto bibliotekoje Retų spaudinių skaitykloje (Vytauto g. 84, II a. 213 kab.)  iki sausio 31 dienos (parodos pristatymas sausio 24 d. 16 val.) veikia paroda „Japonų popierinės brangenybės: ekslibrisas, origamis, mažoji grafika“ iš Jono Nekrašiaus kolekcijos. Joje galima susipažinti su Tekančios saulės šalies popieriaus kultūra, knygos ženklais, grafika, origamiais. Ta proga, kaip anotaciją, siūlome laikraščio skaitytojams šį rašinį apie Japonijos meną ir kultūrą.

Raštas, spauda ir knyga                                                                                  
Knygų spausdinimo tradicijos Japonijoje yra vienos seniausių pasaulyje. Jos siekia 749-758 mūsų eros metus; iš pradžių jos buvo puoselėjamos imperatoriaus rūmuose, paskui budistų vienuolynuose, skelbiant sutrų tekstus. Truputį vėliau jie buvo išraižyti medyje ir imperatoriaus įsakymu iš jų išspausdintas milijonas egzempliorių knygų. VIII a. ant popieriaus ksilografiniu būdu buvo išspausdinta vieno milijono tiražu dcharani – budistinis tekstas.

Pirma knyga Japonijoje, išspausdinta ant medinių lentelių, daugiau kaip prieš 660 metų, 1346 metais. Knygų spausdinimo srityje Japonijai didžiulę įtaką turėjo Kinija. Todėl ir ksilografinis (t. y. medinėse lentelėse išspausdintas tekstas) knygų spausdinimo būdas, perimtas iš Kinijos, gyvavo Japonijoje apie 800 metų, t. y. iki XVI a. pabaigos. 

Nuo XVI a. pabaigos Japonijoje paplito iš kaimyninės Korėjos atėjęs knygų spausdinimas kilnojamuoju raidynu. 1593 metais Kiote Japonijos valdovo (imperatoriaus) įsakymu buvo išspausdinta Korėjos kilnojamu raidynu japoniška knyga: Konfucijus. „Knyga apie sūnaus pareigas“. Šis knygų spausdinimo būdas Korėjos kilnojamu raidynu gyvavo iki 1650 metų. Po to vėl buvo sugrįžta prie senojo – ksilografinio knygų spausdinimo. Taip tęsėsi iki XIX a. pabaigos (Chuanas Viktoras Spitrys „Pirmieji pasaulio tautų spausdinti leidiniai, Kaunas, 2002).

Tuo pačiu metu – 1579 m. Europos misionieriai Japonijoje suorganizavo pirmąją Europos tipo spaustuvę. Pirmą prietaisą šriftams lieti ir spaudmenis 1590 metais į Japoniją atvežė italų misionierius Aleksandras Valenjanis. Šioje misionierių spaustuvėje 1591 m. buvo išspausdinta pirmoji knyga japonų kalba: „San tos no o sanguro nu uchi nuqigaqi“. – Cazzusa, 1591. (Šventųjų gyvenimas. – Kacusa, 1591).

Popierius
Popierių Japonijoje pradėta gaminti apie 610 mūsų eros metus pagal korėjietišką technologiją. 1973 metais Japonijoje buvo surasti išlikę „tekstai ant lakuoto popieriaus“. Daugelis iš jų, tai kalendorių skiautės, įvairūs sąrašai, mokinių rašymo ir skaičiavimo pratybos.

Japonų popierius – vasi – pasižymi ypatingu stiprumu. Iš jos net gamindavo rūbus (drabužius). Tradiciniame japonų name langai ir durys aptempiami baltu popieriumi. Iš pradžių japonai, kaip ir kinai, popierių gamino iš kanapių, tačiau jų pluoštai labai ploni ir be to tokiame popieriuje lengvai apsigyvendavo grybelis. Paskui popieriaus žaliava tapo popieriaus medžio žievė – kodzo (Broussonetia kazinoki), laukinis krūmas – gambi, o nuo XVIII a. ir laukinis krūmas micumata – (Edgeworthia papyrifera). Šių augalų pluošto storis ir plotis užtikrindavo japoniškam popieriui jo nepralenkiamą tvirtumą.

Brangių rūšių popierių gamino iš šilkaverpio kokonų: kokonus virė, plaudavo, trindavo į vientisą masę. Po to išdėliodavo ant padėklų ir džiovindavo. Po to lygindavo – gaudavosi popieriaus lapas. Tačiau šis popierius dėl savo gamybos sudėtingumo ir brangumo nelabai paplito Japonijoje.

Atvykę į Japoniją europiečiai nustebdavo sužinoję, kad ten yra daugiau kaip penkiasdešimt rūšių popieriaus, palyginti su keturiomis-penkiomis rūšimis, paplitusiomis Europoje. Dėl nežinojimo ploną japonų popierių jie vadino „ryžių“, nors tiesiogiai su ryžiais jis neturi jokio ryšio (nebent tik spalva). Būtent pagamintas iš popieriaus medžio popierius ir vadinamas japoniškas. Jo tekstūra pasižymi augaliniais ornamentais ir meniniu išbaigtumu.

Be tekstūros, meniškumą popieriui suteikdavo tokią procedūra: ant popieriaus paviršiaus uždėdavo ploną sluoksnį klijuojančios medžiagos, o jau ant jo uždėdavo auksinių ar sidabrinių miltelių. Piešinys galėdavo būti arba abstraktus, arba turintis konkretų piešinį. Daugiausia tai buvo debesys arba medžių šakos. Kartais į nesustingusią popieriaus masę įliedavo sidabrinę plėvelę, perlamutro gabalėlius.

Ant japoniško popieriaus patogu ranka rašyti su tušu, bet masiniam tipografiniam naudojimui toks popierius nelabai tiko. Todėl nuo XIX a. antrosios pusės masiniam vadovėlių leidimui reikėjo daug popieriaus ir japonai pradėjo gaminti popierių pasitelkdami šiuolaikines technologijas.

Tradicinio japoniško popieriaus vasi gamyba sumažėjo, o jo kaina išaugo. Tokį popierių dabar daugiausia naudoja kaligrafai. Be to, iš jos gamina įvairius daiktus, kažkada plačiai naudojami buityje, o dabar daugiausia turintys suvenyrinę paskirtį: lėlės, vėduoklės, skėčiai, origamiai ir kt.

Japonijoje populiarus rankų darbo popierius. Jis gaminamas jau pusantro tūkstančio metų. Šios šalies popierius – tai ištisas pasaulis, nuo popierinių viduramžių samurajų drabužių iki šiuolaikinių kojinių. Jis plačiai taikomas buityje (indai, tekstilės gaminiai, širmos žibintai ir kt.), architektūroje (lengvutės, malonią šviesą praleidžiančios namelių sienos ir pertvaros), jau nekalbant apie meną ir kaligrafiją.

Vidurio Japonijoje klesti rankų darbo popieriaus gamyba. Čia gyvi senieji menai ir amatai  Daug fabrikų, fabrikėlių, pavienių meistrų artelių, dirbtuvėlių, susijusių su rankų darbo popieriaus gamyba, gausybė specializuotų popieriaus parduotuvių.

Ekslibrisai – „Popierinės brangenybės“
Japonijoje svarbią vietą meno ir kultūros srityje užima ekslibrisas – knygos savininko nuosavybės ženklas. Ekslibrisai japonams yra pagarbos knygai, spausdintam žodžiui, ženklas. Jie gali nurodyti, kam knyga priklauso, bet dažniausiai jie skiriami vertingoms knygoms žymėti – kaip papuošimo ar ypatingos dėmesio simbolis ar tampa kolekcionavimo objektu.

Paplitus spausdintoms knygoms ir pradėjus jas kaupti, atsirado ekslibrisai ir knygos nuosavybės ženklai, žymintys knygos priklausomybę konkrečiam savininkui ar bibliotekai. Ekslibrisai Japonijoje buvo naudojami nuo labai senų laikų. Manoma, kad ekslibrisai į Japoniją atėjo iš Europos XV a. antrojoje pusėje. Pirmieji knygos ženklai Tekančios saulės šalyje buvo sukurti prieš 550 metų vienuolynų bibliotekų knygoms. Seniausio laikomo japonų ekslibriso, sukurto apie 1470 metus, iliustracija, pateikta Shozo Saito knygoje „Japonų senovės ekslibrisai 1470-1897“. Ji yra iš Daigoji šventyklos bibliotekos ir datuojama 1470 metais. Užrašas ant šio ekslibriso atspindi didelę knygos vertę tuo laikotarpiu: „Jeigu tu pavogsi šią knygą, tai dar atsivers dangaus vartai, bet jeigu tu ją sunaikinsi, tau atsivers tik pragaro vartai. Kiekvienas, kuris ima šią knygą be leidimo, bus nubaustas visų Japonijos dievų.“

Kitame ekslibrise, kuris ilgą laiką buvo naudojamas šventyklose ir mokslo įstaigose, išraižytas dar vienas įdomus įrašas: „Niekas negali būti paimta iš už vartų.“ Tai galima suprasti kaip draudimą be savininko valios paimti knygą iš bibliotekos.

1813 m. sukurtame ekslibrise mokslininkas Chofu pateikia paskolintų iš bibliotekos knygų naudojimosi taisykles: „Laikyk puslapius tarp nykščio ir smiliaus, nelankstyk puslapių kampu ir nežymėk reikiamos vietos knygoje nagu.“

Mažos knygelės apie japonų ekslibrisus autorius, dailininkas Kadzutoshi Sakamoto šiuos knygos ženklus pavadino „popierinėmis brangenybėmis“ („Kami no Hoseki“) ir meilę jiems išreiškė tokiais žodžiais: „Ekslibrisai yra brangūs ir be galo malonūs meno kūriniai.“

Minėtoje Shozo Saito knygoje pateikta daug kitų senovinių japonų ekslibrisų. Dažniausiai jų braižas labai gražus, bet šie ekslibrisai visada buvo reti.

Vėlesniame Bakumatsu laikotarpyje (nuo 1858 m.) buvo atverstas naujas japoniškojo ekslibriso istorijos puslapis. Tuo laikotarpiu JAV ir Europos diplomatams, kad ir nenoriai, buvo leista apsigyventi Japonijoje. Daugelis jų turėjo ekslibrisus ir populiarino juos, užsisakydami sau pas vietinius dailininkus. Britų mokslininkas Ernest Mason Satow, 1861 m. paskirtas diplomatu Tolimuosiuose Rytuose, vėliau tapo garsiu japonologu ir vienu žinomiausių diplomatų. Laimingo atsitiktinumo dėka nemažai jo ekslibrisų išliko. Keletas jų yra asmeninėse kolekcijose Japonijoje, o didesnė dalis puikioje Japonų draugijos bibliotekoje Londone. Kiek yra žinoma, tai – anksčiausias „vakarų“ ekslibrisas sukurtas Japonijoje apie 1861 metus.

1867 m. prasidėjo Meiji (Meidzi) epocha – Japonija plačiau atvėrė savo šalies duris gydytojams, mokslininkams ir net misionieriams. Kai kurie iš jų turėjo savo asmeninius ekslibrisus. Vienintelis išlikęs to laikmečio ekslibrisas, sukurtas Japonijoje, priklausė Tokijo vyskupui Edwardui Biskersethui. Tai tipiškas bažnytinis tų laikų ekslibrisas, išsiskiriantis tuo, kad užrašas atliktas japonų kalba.

Ekslibrisai, kuriuos naudojo kelios pagrindinės Japonijos bibliotekos, buvo piešiami patariant užsienio konsultantams ir dailininkams, atvykusiems į Japoniją pirmąjį Meiji epochos dešimtmetį. Piešiniai buvo panašūs į to meto Europoje ar JAV sukurtus ekslibrisus, tik su vyšnių žiedais vietoj ąžuolo ar kitų lapų ornamento. Du tokie ekslibrisai buvo išspausdinti 1895 m. „British Exlibris Journal“ 5-ajame numeryje. Manoma, kad tai pirmoji publikacija apie japonų ekslibrisą Europoje. Žinutė (tekstas) prie vieno ekslibriso iliustracijos informuoja, kad apie 1855 metus ekslibrisų naudojimas Japonijoje buvo nutrūkęs, įsigalėjus labiau įprastam knygų antspaudavimui.

Nuo 1868 m. daug japonų studentų atvyko mokytis į Europą. Pirmiausia jie buvo ruošiami studijuoti tiksliųjų mokslų ir medicinos, bet vėliau buvo siunčiami įsisavinti ir meno dalykų. Jie buvo nustebinti atradę, kad japonų menas labai populiarus Europoje. Utamaro, Hokusajo, Hiroshigės ir kitų japonų meistrų medžio graviūros ir atspaudai padarė didelę įtaką XIX a. pabaigos Europos dailei. Europos šalių dailininkai (Vincentas van Gogas, Klodas Monė, Edgaras Dega, Pjeras Ogiustas Renuaras ir kt.) žavėjosi japonų graviūra, pasižyminčia originalia fantazija ir subtilumu, perteikiančia medžio raižinyje mintį ir vaizdą spalvingai ir įspūdingai. Europos dailininkai kopijuodavo japonų graviūrą, savaip ją interpretuodavo. Kaip tik tuo metu japonų graviūros buvo importuojamos, kaupiamos didžiausiuose pasaulio muziejuose ir meno mėgėjų rinkiniuose.

Žymus anglų keliautojas ir visuomenės veikėjas Džozefas Čemberlenas savo knygoje „Visa Japonija“ (1894 m.) rašo: „Japonų menas pasižymi taisyklingomis, lengvomis ir tvirtomis linijomis, taip pat išskirtiniu potėpiu, o šitaip yra tikriausiai todėl, kad japonai tapo ir piešia visa ranka, o ne vien plaštaka. Čia taip sakant, kaligrafijos privalumas, suteikiantis žavesio paprasčiausiam neišbaigtam japonų piešiniui.“ Ši japonų meno ypatybė pasireiškia ir ekslibrise, kuriame vaizduojamas meno ir gamtos ryšys, apibūdinantis japonų kultūrą. Šiuose knygos ženkluose atskleista didi spalvų harmonija, gili filosofinė potekstė, įdomi kompozicija, poetinė simbolika.

(Bus tęsinys)       

2020 01 06 13           

Japonų popieriaus menas.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.    

2020 01 06 8

Masao Ohba.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.   

2020 01 06 9

Sumiko Ueki.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.   

2020 01 06 12

Pertvara iš popieriaus.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.   

                                                           

Į viršų