facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)      
                                                                                        
Kremenecas
Kremeneco pavadinimas reiškia „titnagą“. Šis Voluinės miestas įsikūręs tarp aukštų kalnų (Karpatų grandinės) apsuptoje lygumoje, prie Ikvos upės. Miestas metraščiuose minimas 1226 m., iš to laiko žinoma Kremenco tvirtovė.

1320 metais Voluinę užkariavo Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Vėliau Voluinę užvaldęs Kazimieras III Didysis Kremenecą, kaip ir Brestą, Chelmą, Lucką, Voluinės Vladimirą paliko lietuviams su sąlyga, kad čia nebus statoma gynybinių įrenginių. Kremencas prie LDK buvo prijungtas 1340 m. Pastatyta medinė pilis. 1366 m. Kremenecą užvaldė Lenkija, bet 1392 m. jį atgavo Skirgaila. 1409–1418 m. šioje pilyje už sąmokslą prieš Vytautą buvo įkalintas Švitrigaila. Vėliau Kremenecas atiteko Dmitrijui Algirdaičiui, o 1418 m. buvo užimtas Vytauto. Jis čia pastatydino mūrinę pilį, kuri išgarsėjo savo fortifikacija, patrankų ir kitų tais laikais modernių ginklų gausa. Viduramžiais Kremenecas buvo laikomas didžiausiu Voluinės miestu. Magdeburgo teisė suteikta 1431 m.

1533 m. rūmus ir miestą Žygimantas Senasis padovanojo savo nesantuokiniam sūnui, Vilniaus vyskupui Jonui. Jis sustiprino pilį, fundavo varpinės statybą ir apgyvendino totorių antpuolių nusiaubtą teritoriją. 1536 m. Jonas tapo Poznanės vyskupu ir, persikėlęs į Lenkiją, prarado teisę valdyti žemes LDK. Žygimantas Senasis suteikė Kremenecui Magdeburgo teises. 1536 m. Žygimantas Senasis Kremenecą ir jo apylinkes padovanojo savo žmonai Bonai Sforcai.  Karalienė Kremenecą ir jo apylinkes valdė du dešimtmečius nuo 1536 iki 1556 m. Ji tvirtovę perstatė į renesansinius rūmus. Bona Sforca pastatydino špitolę, tiltą, parako saugojimo pastatus, vartus.

Vienas iš miestą juosiančių Karpatų priekalnių kalvų vadinamas Bonos vardu ir su pilies griuvėsiais viršūnėje, iškilęs tiesiai virš miesto. Priešais jį stūkso Čerčos kalnas (Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Sud. Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 430-431).       

Apie 1631 m. kunigaikščiai Vyšnioveckiai ir Zbaražskiai fundavo mūrinę pranciškonų bažnyčią ir vienuolyną. Po Liublino unijos Lenkijai atitekusiame mieste 1638 m. įsteigta spaustuvė. Miestas  ir rūmai ant kalno buvo nusiaubti 1648 m., per Bogdano Chmelnickio sukilimą. Dabar išlikę dviejų bokštų, gynybinių sienų, gyvenamojo pastato griuvėsiai.

XVII a. mieste įsikūrė jėzuitai. Jie čia įsteigė kolegiją, XIX a. ji buvo reformuota į gimnaziją, pavaldžią Vilniaus universitetui. 1720-1740 m. pagal jėzuitų architekto Pauliaus Gižickio projektą buvo pastatyta Šv. Ignaco Lojolos ir Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčia, kuri stovi ant kalvos, miesto centre. Po 1773 m. bažnyčia tapo parapijine, po 1831 m. paversta cerkve, o kolegija  uždaryta – įsteigta stačiatikių seminarija. 1832 m. pranciškonų vienuolynas buvo uždarytas, bažnyčia pakeista į soborą.

Aplankėme ant aukšto Bonos kalno išlikusias senosios pilies dviejų bokštų liekanas ir mūro fragmentus. Nuo kalno atsivėrė nuostabi miesto panorama. Kalno viršuje sutikome ukrainiečių jaunavedžių porą, švenčiančią savo jungtuves. Sužinoję, kad mes iš Lietuvos, vestuvininkai pakėlė šampano taures už Ukrainos ir Lietuvos draugystę, palinkėjo mums geros kelionės, o mes jiems ilgų laimingų bendro gyvenimo metų. Atsisveikinimui pasidarėme bendrą nuotrauką su ukrainiečiais jaunavedžiais ir vestuvių palyda.  

Vietinis gidas, buvęs kraštotyros muziejaus direktorius, lenkų tautybės Grigorijus papasakojo šlovingą Kremeneco ir pilies istoriją, menančią LDK laikus. Su besileidžiančia saule išvykome iš Kremenco į Dubną. Kelias vingiavo per Vakarų Ukrainos lygumas ir aukštumas, kurios išraižytos srauniomis upės ir miškingomis kalvomis.
 
Dubnas
Po Kremeneco mūsų kelionės maršrutas atvedė į Dubną. Tai Voluinės miestas, įsikūręs Ikvos upės vingyje, kairiajame krante, ant neaukšto plokštikalnio. Vietovė Duben 1100 m. Ipatijaus metraštyje minima kaip Voluinės Vladimiro kunigaikščio Dovydo Igorevičiaus valda. Konstantinas Ostrogiškis 1498 m. gavo privilegiją pasistatyti pilį Dubno kaime ir tada buvo patvirtintas miesto statusas, o 1507 m. Dubnas gavo Magdeburgo teisę. Po totorių antpuolių Dubno pilis stipriai nukentėjo, 1507 m. Ostrogiškis ją atstatė.  Ostrogiškiai ir  jų palikuonys valdė pilį iki 1619 m. XVII a. pradžioje kunigaikštis Jonušas Ostrogiškis perstatė pilį į bastioninę tvirtovę.Vėliau Dubną kurį laiką valdė su Ostrogiškiais susigiminiavę Zaslavskiai, Radvilos, nuo 1758 m. – Liubomirskiai.

Rytinėje plokštikalnio dalyje, kur užsisuka upės vingis, iškilę aukšti pilies mūrai. Iš trijų pusių pilį supantys vandenys atliko ir gynybinę funkciją. Netoli pilies išsidėstęs miestas. 1507 m. Žygimantas Senasis suteikė Dubnui miesto savivaldos teises. Tai bene geriausiai išlikusi LDK mūrinė gynybinė pilis Ukrainoje. Dubno pilis išlaikė gynybinę paskirtį, tačiau  XVI a. buvo perstatyta į modernesnę bastioninę tvirtovę.  Pilis smarkiai nukentėjo XX a. viduryje, kai buvo paversta kalėjimu, tačiau pagrindiniai jos pastatai išliko. Išliko ir rūmai, pradėti statyti XV a. Iš LDK laikų ten mažai kas išliko.     

Miesto centre stovi rotušė. Miestą juosė gynybiniai statiniai su vartais, pro kuriuos kelias vedė į Lucką. Išliko Lucko vartai (XV-XVI a.).

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo  bažnyčia ir bernardinų vienuolynas funduoti Jono Ostrogiškio. Jam mirus, statybomis rūpinosi Aleksandras Zaslavskis. 1629 m. jo pastangomis išaugo nauja bažnyčia ir vienuolynas. XVIII a. po gaisro statiniai rekonstruoti, XIX a. atiteko stačiatikių vienuoliams. Dabar tai Šv. Mikalojaus cerkvė.

Kitame miesto gale vieną iš gatvių puošia Karmelitų bažnyčios fasadas su kolonada. Vienuolyną su 1660 m. pastatyta bažnyčia vienuolėms fundavo Anastazija Čarnecka. Nuo XVIII a. vidurio vienuolynas priklausė Lietuvos ir Rusijos Šv. Jurgio provincijai, kurios centras buvo Vilniuje, prie Šv. Jurgio bažnyčios.

Jono Kazimiero Vilčinskio išleistame „Vilniaus albume“ šventųjų atvaizduose chromolitografijoje pavaizduotas Dubno Bernardinų bažnyčios vyskupas, visuotinės bažnyčios šventasis, prekybininkų globėjas, Lietuvoje, garbinamas kaip Kalėdų senelis, Šv. Mikalojus.

Pirmoji parapinė Šv. Jono Nepomuko bažnyčia pastatyta 1631 m. Vėlesnė klasicistinė mūrinė bažnyčia iškilo 1817-1830 metais (p. 410-411). Dabar Dubno pilies komplekse veikia muziejus, kuriame galima rasti istorinės medžiagos apie lietuvių laimėtus mūšius ir LDK kasdieninį gyvenimą.

Pidhircai
Už 20 km nuo Oleskos mūsų laukė susitikimas su įspūdingo grožio Pidhircų (dar Podgorcų) pilimi, tiksliau – visu jos bastioninių įtvirtinimų ir renesansinių-barokiniu kompleksu, įsikūrusiu Brodų rajone. Vietovė pirmąkart paminėta apie 1440 m. Šiuos vienus gražiausių Europoje rūmus 1635-1640 metais pastatė Lenkijos etmonas Stanislovas Koniecpolskis (architektai Andrea dell Aqua ir Guillaume le  Vasser de Beauplan). Rūmai garsėjo ir ypatingo grožio sodu. Šis rūmų kompleksas, įskaitant ir bažnyčią, – bene didžiausias ir gražiausias Vakarų Ukrainoje. Nuo 1682 m. Pidgircai priklausė Sobieskiams, nuo 1720 m. Rževuskiams. Valdant rūmus Rževuckiams 1720-1729 metais pristatytas trečias rūmų aukštas, pagalbiniai pastatai, sukaupta didelė biblioteka ir rankraštynas, įrengtas ginklų kambarys ir tapybos galerija, įrengtas teatras su pastoviu orkestru, įsteigta spaustuvė.

Šie rūmai ėjo iš rankų į rankas vis naujiems savininkams. Be kitų savininkų, juos kurį laiką valdė Abiejų Tautų Respublikos valdovas Jonas Sobieskis. 1865-1939 m. pilis priklausė Gediminaičių dinastijos atstovams – Sanguškoms. XX a. pradžioje Sanguškos pilį restauravo, atidarė joje ir pirmąjį muziejų.

Paskutinis pilies šeimininkas kunigas Romanas Vladislovas Sanguška vertingiausius meno kūrinius iš Pidgircų išgabeno į Rumuniją, vėliau net į Braziliją, kitą meno vertybių kolekcijos dalį nusavino sovietų valdžia. Nuo 1939 m. pilyje buvo sanatorija. Sovietmečiu ji buvo nuniokota. XX a. rūmai viduje degė, buvo remontuoti, bet dabar jie užkonservuoti, uždengtas stogas. 1997 m. pilis perduota Lvovo dailės galerijai ir paversta muziejumi. Dabar Pidgircų architektūrinis ansamblis restauruojamas, saugomas valstybės kaip kultūros paveldas.  

Oleskas
Prie istorinės Haličo-Voluinės kunigaikštystės ribos prisiglaudęs Oleskos miestelis.  Oleskos pilis – Voluinės žemėse, ji buvo svarbi LDK. Vytauto majestotiniame herbe virš jo pavaizduotas Voluinės kryžius. Voluinėje bene daugiausia lietuviškų ženklų, o Oleska – vartai į Voluinę. Iš pradžių čia šeimininkavo Haličo-Voluinės kunigaikščiai, 1327 m. teritoriją užvaldė Mazovijos kunigaikštis Boleslovas, 1340 m. – Gedimino sūnus Liubartas.       

Oleską kelis dešimtmečius valdė Gediminaičiai, visų pirma Gedimino sūnus Liubartas. Dėl šios vietovės XIV a. vyko kovos tarp Lietuvos ir Lenkijos. Nuo 1366 m. Oleskas ir visa vakarinė Voluinės dalis priklausė Lenkijai.  Nuo 1382 m. iki 1432 m. Oleską valdė Jogailos brolis Švitrigaila. Po 1432 m. Oleskas atiteko Lenkijai.

Ant kalvos tarp lygumų ir buvusių pelkių stūkso didinga Oleskos pilis. Pirmoji tvirtovė čia buvo pastatyta XIII a. antroje pusėje, XIV a. pabaigoje – XV a. suręsta mūrinė pilis. XVI a. po totorių antpuolių suniokota gynybinė pilis perstatyta į renesansinę rezidenciją. Pilis ne rezidencinė, labiau gynybinė. Dabar čia įsikūręs Dvarų meno muziejus, kuriame eksponuojamos vertingos tapybos, skulptūros ir taikomojo meno kūrinių kolekcijos. Čia galima pamatyti ir Barboros Radvilaitės biustą.

Dabar Oleskas – paprastas miestelis su pilimi stovinčia ant kalvos. Šios pilies vaizdai sutinkami istoriniuose kino filmuose. Dailininkas Napoleonas Orda XIX a. aštuntajame dešimtmetyje apsilankė Oleskoje. Jo sukurtame panoraminiame Oleskos vaizde dominuoja tarp miškų ant aukštos kalvos iškilusi romantiška Oleskos pilis. Galinga mūro pilis mena šlovinga praeitį ir LDK istoriją.

Į Oleską atvykome jau vakarėjant ir tvirtovės vartai buvo uždaryti. Su mumis keliavęs kelionės palydovas ukrainiečių režisierius ir operatorius Piotras Olaras pasirūpino, kad mes būtume įleisti į pilį. Patekę į vidų apžiūrėjome gerai išsilaikiusią pilį, jos menes, o pakilę į bastiono bokštus turėjome galimybę pasigrožėti saulėlydžiu ir Oleskos apylinkes.
Išvykus iš Oleskos mūsų autobusas pasuko keliu link Lvovo. Artėjant prie Lvovo prasidėjo Beskidais vadinami kalnai. Jų prieškalnės išvagotos akmenuotomis upėmis ir miškų vainikais. Slėniuose boluoja sodybos, žaliuoja sodai, vinguriuoja keliai ir keliukai. Miškuose žaliuoja eglės, bukai, kėniai.

(Bus tęsinys)

2020 01 03 31

Tarp senųjų bažnyčios kolonų. Pidhircai.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 01 03 32

Kryžius tarp senųjų bokštų. Pidhircai.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 01 03 28

Kremeneco miesto panorama nuo Bonos kalno.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 01 03 27

Jaunavedžiai Kremeneco pilies griuvėsių fone.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 01 03 30

Dubno pilis.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 01 03 34

Oleskos pilies kiemelis.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2020 01 03 29

Malda. Kremenecas.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

 

Į viršų