Vitą Žabarauskaitę, vieną ryškiausių Šiaulių dailininkių ir dailės pedagogių, ko gero, pažįsta dauguma šiauliečių. Juk ji kasmet mieste surengia po keliolika naujų parodų, nuolat dalyvauja kolegų parodose ir pleneruose. Ir kaip jai tai pavyksta?

Apie laiką
V. Žabarauskaitė sako, kad vien 2019-aisiais nutapė 130 paveikslų namų virtuvėje, dirbtuvėje, pleneruose, edukacijose. Ir kiekvieną kartą tai nauja tema, dažnai ir nauja technika.

O kur dar naujasis jos „ekologiškasis“ darbas – tapyti ant išmestų lentučių, dėžučių, kėdžių atkalčių ar stalčiukų: štai ir karališkoji pora Žygimantas Augustas su Barbora, šventasis Antanas ar kitos ryškios istorinės asmenybės...  

Kada suspėja tiek tapyti dailės mokytoja metodininke Gegužių progimnazijoje dirbanti dailininkė, juk ir su mokiniais reikia dirbti, rengti jų kūrybos parodas?

„Kuo turi mažiau laiko, tuo labiau įpranti jį taupyti. Kai aš dešimties metų būdama važiavau į Vilnių, į M. K. Čiurlionio meno mokyklą mokytis piešti, tai niekas man tuo metu nepasakė, kad dailininkas be to dar kažką turi dirbti – tiesiog mes buvome vaikai, pripumpuoti tokių gražių idėjų. Patikėkit, netgi studijuodama čia, pedagoginiame, aš galvojau, kad būsiu tik dailininkė. Kol gyvenimas taip viską sulankstė, kaip turėjo sulankstyti, – sako V. Žabarauskaitė. – Jei darau dešimt darbų, tai ir darau dešimt iš karto. Taip ir dažai tauposi, o jie labai brangūs. Tokia metodika ne mano sugalvota, jos išmokau iš dailininko Jono Daniliausko.

Tapydama nesikankinu: netaisau, negrandau. Geriau paimu naują drobę, nes mėgstu, kad paveikslas būtų gaivus, šviežias, o ne nukankintas. Juk ne veltui prancūzai sako: „Geriau mažiau nei daugiau...“  

Apie kūrybą
Taigi V. Žabarauskaitė tapo ciklus – po keliolika ar bent kelis paveikslus vienu metu. O temos pačios įvairiausios – iš perskaitytų knygų, aplankytų miestų ar pamatytų peizažų.

Taip prieš daugiau nei dešimtmetį gimė aliejinės pastelės ciklai „Lietuviškos pasakos“, darbai suomių epo „Kalevala“ ir Selmos Lagerliof romano „Stebuklingosios Nilso kelionės“, H. Murakami kūrybos motyvais.

2010-aisiais nutapytos „Salduvės legendos“: vienuolika pastelių pasakoja apie Salduvės pilies gynėjų pergalę prieš kryžiuočius. Ciklas sukurtas, kaip pasakoja dailininkė, visai netikėtai: „Paskambino žmogus iš Vilniaus – Vytautas Baškys – ir paprašė padaryti  vieną iliustraciją jo tekstui. Paskui autorius vis papildydavo savo tekstą, o aš – iliustracijų ciklą. O ėmiausi iliustruoti todėl, kad patiko tekstas – jis labai kinematografiškas: vaizdas keičia vaizdą, viskas greitai kinta. Labai spontaniška, labai vaizdi pasirodė ta literatūra ir todėl buvo labai lengva ją iliustruoti:  kryžiuočiai puola, Salduvės pilies žmonės ginasi, pasirodo karalienė Morta, karalius Mindaugas...“

V. Žabarauskaitę sudomino pasakojimai apie XVII amžiuje gyvenusios Barboros Žagarietės stebuklus ir ji nutapė keliolika šios mergelės portretų ir kitokių figūrinių kompozicijų.

Šiaulietės tapytojos paveikslai „Etnovariacijos“, beje, pirmiausia pristatytos mūsų miesto dailės mylėtojams, – paroda Danijoje, Lyng Kirke bažnyčioje, sulaukė didžiulio danų susidomėjimo. Kaip ir Šiauliuose eksponuotas paveikslų ciklas „Velykos“: dešimt milžiniškų „žabarauskaitiškų“ potepių margučių.

Kaskart dailininkės ciklai vis kitokie: kai tik publika nusprendžia, kad Vita – folkloro motyvais kūrėja, ji ima ir nustebina – prasideda žaismingas spalvingas liejimas. Juos tapytoja vadina tekstūriniais darbais – keturių paveikslų „Sponsorystės stebuklą“, penkių „Resurex“ ir kitus.

O kad visai „supainiotų“ gerbėjus, pripratusius prie V. Žabarauskaitės didelių darbų formatų, tapytoja kasmet dalyvauja... tarptautinėje kalėdinių miniatiūrų parodoje, kurią rengia Šiaulių „Laiptų galerija“ ir dažnai tampa parodos nominante.

Apie parodas
O dabar apie parodas. Čia V. Žabarauskaitei nėra lygių: jų suskaičiuota net 216 – ir didelių, ir kamerinių.

Ir kur tik tų parodų nebūta – tokias lengviau būtų suskaičiuoti. Ne po vieną ir ne po dvi organizuota Šiaulių galerijose, miesto bibliotekų ir Kultūros centro filialuose, visose miesto viešosiose erdvėse. Daugybė parodų Joniškio, Šiaulių, Radviliškio, Akmenės, Kelmės ir kitų rajonų kultūros įstaigose, – visoje Lietuvoje. O kur dar parodos užsienyje: Latvijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Jungtinėse Amerikos Valstijose...

Dalis parodų – iš įvairių plenerų, o jų buvo dešimtys. Štai Lazdynų Pelėdos dvare-muziejuje, Paragiuose, vykusiame plenere „Nikodemo Ivanausko keliais“, V. Žabarauskaitė pasakojo nusivežusi penkioms dienoms penkias drobes, bet jau antrąją dieną visas „sutapė“ pagal Lazdynų Pelėdos skrynios raštų motyvus – tad tapė ant drevėtų medžių nuopjovų, angelus ant lentų.

Nuolatinė (beveik du dešimtmečius!) tarptautinių plenerų „Šiaulių Monmartro Respublika“ dalyvė, ko gero, yra pati kūrybiškiausia ir darbščiausia – tradicinėse plenero uždarymo parodose organizatoriams tenka pasukti galvas, kurią iš kelių jos drobių kabinti.

Viena iš paskutiniųjų parodų „Linkuvos barokas ir kitos grožybės“ buvo eksponuota kamerinėje salėje „Polifonija“ – koliažai Linkuvos tema, „Laiptų galerijoje“ – personalinė paroda „Stichijos“. Iš viso praėjusiais metais dailininkė surengė penkiolika didelių ir mažesnių parodų, o kiek dar dalyvauta parodose su kolegomis. Juk V. Žabarauskaitė – nuolatinė kasmetinių Šiaulių dailininkų parodų dalyvė nuo 1995-ųjų. Ji sako tų parodų nepraleidžianti: „Galbūt jau iš įpročio, antra, yra proga parodyti savo darbus. O koks menininkas nenori parodyti?“

Kalbėdama apie parodas tapytoja pripažįsta pati niekada niekam savo darbų nesiūlanti ir neprašanti, kad kas nors rengtų jų parodas: „Dažniausiai mane ir mano kūrinius žinantys žmonės patys paskambina ir paprašo leidimo eksponuoti darbus.“

O tų žinančiųjų yra ne tik Lietuvoje: jos darbų yra įsigiję kolekcininkai Lenkijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Izraelyje, Vokietijoje, Rusijoje, Danijoje, Amerikoje, Švedijoje, Čekijoje, Belgijoje ir kt., Šiaulių „Aušros“ muziejus, Liudvigo galerija iš Danijos, Šiaurės Lietuvos meno galerija ir kt.

Brandos taškas
Menotyrininkė Michalina Adomavičienė vienoje iš paskutiniųjų V. Žabarauskaitės šiais metais surengtų parodų „Stichijos“ taip apibūdino šią kūrėją: „XX amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje gimė nauja karta kūrėjų, kurie sukūrė savo kūrybos stilių. Nereikia klausti, kieno čia kūryba – mes iš karto matome, kad – Vitos, laisvo talentingo kūrėjo.

Tam pamatus padėjo ir M. K. Čiurlionio menų mokykla, ir Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetas turbūt suformavo ją kaip asmenybę. Nors Vita beveik iš karto baigusi studijas pradėjo dirbti 13-ojoje vidurinėje (dabar Gegužių progimnazija), o nemaža dalis baigusiųjų Dailės akademiją ar Šiaulių pedagoginio Dailės fakultetą pasinėrė tik į pedagoginį darbą, ji sugebėjo tapti ir gera dailės mokytoja, nuoširdžiai, kūrybingai dirbti su mokiniais ir kartu nepamiršo savo kūrybos. Tai jau yra didelis pasiekimas.

Ji yra surengusi per 200 parodų ne tik Lietuvoje, bet ir Danijoje, Šveicarijoje, Jungtinėse Valstijose, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Latvijoje... O kiek parodų surengė vien tik Šiauliuose.

Ir kiekvienoje parodoje ji kitokia, visada savita.

Kas yra būdinga jos kūrybai? Savitumas, gebėjimas išreikšti savo išgyvenimus, savo emocijas spalvomis, linijomis. Labai įspūdingai net erdvė sukuriama: vieną darbą priėjusi net pačiupinėjau, nes tikrai atrodo, kad paveiksle yra erdvė. Ir sukurta tik spalvomis, potepių santykiais. Kuria Vita ne daiktiškai, ne fiksuodama daiktus, o kūrybingai, ieškodama nuotaikos. Tai rodo, kad čia atsiveria ta kūrybinė laisvė, kada išdrįsta žmogus pažaisti – kad ir burbuliukais.

Vita yra pasiekusi brandos tašką.“

2020 01 03 17

„Velykos“.
Asmeninio archyvo nuotr.

2020 01 03 19

Vienas mėgstamiausių dailininkės motyvų – žirgelis.
Asmeninio archyvo nuotr.

2020 01 03 26

„Linkuvos barokas ir kitos grožybės“.
Asmeninio archyvo nuotr.

2020 01 03 46

„Lietuviškos pasakos“.
Asmeninio archyvo nuotr.

2020 01 03 47

Barbora Žagarietė.
Asmeninio archyvo nuotr.

2020 01 03 48

„Ekologiškoji“ tapyba. „Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė“.
Asmeninio archyvo nuotr.

Į viršų