facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Vilius Šliuželis ir Irena Šliuželienė – Šiaulių dailės mokyklos pedagogai. Vilius – grafikas, kuriantis ir akvarelės, aliejinės tapybos, skulptūros, keramikos srityje. Irena – dailininkė keramikė, išbando save ir kituose menuose. Abu yra surengę personalinių parodų, dažnai dalyvauja grupinėse menininkų kūrybos parodose. Darbų yra įsigiję Lietuvos ir užsienio kolekcininkai.

Su ryškiais savito braižo menininkais Irena ir Viliumi Šliuželiais kalbamės prieš pat šv. Kalėdas. Niekaip nepavykdavo rasti laiko, nes kiekviena žiemos diena jiems užimta: moksleivių darbų peržiūros, parodos, renginiai. Pagaliau susitinkame jaukioje, jaunystės veržlumo ir meno dvasios prisodrintoje Dailės mokyklos tyloje. Šventei pasipuošta kukliai – jokių blizgučių, jokio kičo.  

Šiaulių dailės mokyklai vadovavote ketvirtį amžiaus. Turbūt nemažai jėgų atiduota, kad būtų jauki, kūrybai skatinanti aplinka. Teko girdėti iš mokinių, kad čia ypatinga gerumo, bendravimo dvasia. Kaip ji sukuriama?

Irena. Per 25 metus, rodos, padariau tai, dėl ko buvau atėjusi. Mokykla sklidina vaikų, bazė aprūpinta. Nelengvai apsisprendžiau nebedalyvauti konkurse. Bet atėjo laikas ką nors pakeisti savo asmeniniuose siekiniuose. Esu čia laiminga, likimas lėmė, kad šioje mokykloje mokiausi, baigusi Šiaulių pedagoginį institutą atėjau dirbti mokytoja. Čia dirbo tokios ryškios asmenybės, kaip Birutė ir Kazys Kasperavičiai, Eduardas Juchnevičius, Sigitas Prancuitis, Nijolė ir Vladimiras Ošurkovai.  Visuomenėje turėjome didžiulį pasitikėjimą. Šiuo metu pas mus dirba 18 mokytojų, dauguma jų profesionalūs dailininkai. Padauginkime 18 iš dviejų, kiek bus rankelių, kiek jėgos kūrybai… Dalis mūsų mokytojų, kaip ir aš, esame šią mokyklą baigę. Širdies dalelę visi čia paliekame. Dabar jau net septynmečių vaikų turime, auginamės, paskui juos puoselėjame kaip asmenybes, skatiname kūrybos daigelius išleisti.

Ar nejaučiate jaunų gabių pedagogų trūkumo?
Irena. Žinoma, kol Šiauliuose turėjome Dailės fakultetą, buvo geriau. Į jį įstodavo rinktiniai, konkursas – 5 į vieną vietą. Kūrybiškų jaunų žmonių netrūko, nesunkiai baigusius mokytojais padirbėti prisikviesdavome. Kasmet išleidžiame apie šimtą absolventų, dalis jų galėtų būti puikūs kūrėjai ir pedagogai, į kuriuos galėtume atsiremti. Palydime juos į Vilniaus dailės akademiją ir nebesulaukiame sugrįžtančių. Deja… Šiemet pirmą kartą išsigandau. Susirgo viena mokytoja ir negalėjome rasti, kas ją pavaduotų, nors pas mus puikios sąlygos kūrybinei veiklai ir daiktine, ir dvasine prasme. Jaučiama duobė –  mokytojų trūkumas. Tačiau negalime būti iš anksto nusiminę, vis tikimės, kad kai kurie mūsų buvę vaikai sugrįš, juk mokiniams reikia bendravimo su jaunu kuriančiu žmogumi, savita asmenybe.  

Vilius. Gal per gerus mokinius paruošiame. Apie 30 proc. mūsų absolventų įsitvirtina kaip menininkai. Tik Šiaulių, net Vilniaus erdvė jiems per maža. Daugelis išvažiuoja, pasklinda po pasaulį. Antra vertus, ne kiekvienas kūrėjas gali daug laiko skirti ieškojimui, kas jo darbus nupirks, renkasi praktiškesnę profesiją. Kūrybai lieka tik hobis. Ir mokytojo darbas nesuvilioja dažniausiai dėl buitinių priežasčių.

Kurių ugdytinių pasiekimais labiausiai galėtumėte pasidžiaugti?
Irena. Konkrečiai minėti vengiu. Dabartinė visuomenė  linkusi išskirti, džiaugtis, didžiuotis. Nė vieno negalime savintis. Mūsų tėra mažas prisilietimas prie vaiko sielos per 4–5 metus. Per savaitę 9 pamokos, vaikas susitinka su 5 mokytojais. Gal tik porą valandų per savaitę bendrauji, gali patarti, nukreipti ar išklausyti. Ar gali drąsiai pasakyti – mano nuopelnas? Mane baugina vaikų skirstymo tendencija: tinkamas-netinkamas menui, tas saloninis, anas vėl koks nors. Taip rūšiuodami mes jaunam žmogui uždarome kelius. Dėl vieno aikčiojame, o kitą nurašome. Lankėmės Skandinavijoje, ten žavi begalinė jų tolerancija, mokėjimas džiaugtis kiekvienu kūrėju. Tiek menotyrininkai, tiek žiūrovai moka iškelti kiekvieno privalumus. Mums to mokytis ir mokytis. Mokėjimas būti po saule nenustumiant kito yra didžiulė vertybė. Taigi į jūsų klausimą aš negaliu atsakyti: siekiame, kad čia būtų geriausia vieta išmokti būti laimingam kito nepastūmus.

Vilius. Kuo anksčiau vaikai pas mus ateina, tuo lengviau įgyja įgūdžių, mokosi save atskleisti. Mokytojas gali tik pradaryti duris ir pastūmėti vaiką, o jis jau pats turi įeiti ir viską daryti. Mes nesiekiame visų išauginti menininkais. Galvojame, kad ugdome asmenybes. Mokytojas tegali iš šalies stebėti vaiko pasirinktąjį kelią, net jei ir iš pat pradžių būna aiškus rezultatas. Paprastai iš tų judrių, nepaklusnių, nelabai gerai besimokančių išauga įdomūs žmonės. Vis dėlto 16–17 metų – dar ne branda. Jaunas žmogus iš mūsų išėjęs dar augs, savęs ieškos, tvirtės. O tolerancijos kartais visiems, net kūrėjams, trūksta, būna labai kategoriškų nuomonių. Juk net grafikas grafikui ar tapytojas tapytojui pasako: tu nemoki, nors abudu yra labai geri savo srities specialistai, tik kuria skirtingai.

Kokios dar ugdymo mados jums nepriimtinos?
Irena. Dabar labai populiari lyderystės idėja. Ar tikrai tas visuomenei kišamas lyderystės modelis yra toks gėris, į kurį turėtų eiti kiekvienas iš mūsų? Ar kiekvienam mūsų vaikui būtina ieškoti srities, kurioje jis būtų lyderis? Mes turime skirtingą prigimtį ir nereikėtų jos laužyti. Ją reikėtų puoselėti, džiaugtis ir imti iš tos prigimties, ką Dievulis davė geriausio. Ši mada ne vien pas mus, kitose šalyse taip pat stipri. Visi esame skirtingi, pasisemiame iš savo šeimos, giminės, iš tautos  kultūros šaknų. Galime vieni iš kitų pasimokyti ir tai labai įdomu.

Jūsų mokyklos mokiniai ir mokytojai rengia labai daug parodų. Kaip tai pavyksta?
Irena. Tokios tradicijos atsiranda iš vidinės ambicijos dėl mokyklos – skatinti rodytis, dalyvauti, būti aktyviems.

Mokykloje mūsų tiek daug, reikia pasirūpinti erdvėmis, pasirūpinti koncepcija, kur galima su atitinkamais būreliais vaikų sudalyvauti. Sakysime, rudenį buvo įdomus projektas „Italų kultūros studijos“. Pianistas R. Vingras norėjo paskatinti vaikus, IV kurso mokiniai kūrė improvizacijas Leonardo da Vinči paveikslų tema. „Polifonijos“ salėje tebėra paroda. „Toksika“ pasikvietė pagražinti jų sienelę: jaunesnieji  vaikai tapė šiukšlių rūšiavimo tema ant drobės renginyje „Menas tvarkyti atliekas“. Atsargiai žiūrėtum, ar gali septynmetis ant drobės tapyti. Pasirodo, gali, mokytojai sugeba suvaldyti, suvesti į visumą. Tai puiku, smagu.

Kai mus pakviečia, iš karto atsiranda planas, apsvarstome, galime ar negalime dalyvauti, turime jau ką nors sukūrę ar dar padirbėti reikia. Stengiamės visada atsakyti teigiamai, nes tai gražios iniciatyvos. Žmonės puošia miestą, puoselėja kultūrą. Kartais kažkas atsako į tavo idėją, o kartais malonu atsiliepti į kito sumanymą.

Mokyklos parodose matau visumą: daug, brandžiai, ieškančiai. Labai jaunėja mūsų vaikai, o šalia mokytojo tokių skrydžių padaro… Vakar baigėme peržiūrą, širdis džiaugiasi. Vaikai plepučiai ir visokie, bet darbai… Matai, kokie jie apdovanoti, išminčiai, filosofai... Kai suklojame pusmečio darbus, matai, kad galbūt linija kliūva, bet kokio grožio tapyba… Už kiekvieną vaiką džiaugiesi. Vakare, apie 8 valandą, jauti, kad veido raumenys kažkokie įtempti. Pasirodo, šypsojaisi visą dieną – tokia jausena. Pavasarį džiaugėmės baigiamaisiais darbais.

Pakankamai intensyvus parodinis gyvenimas ir mūsų mieste. Apsilankome vieni kitų parodose. Kada nueini, ne tik ranką kolegai paspaudi, bet sužadini ir savo vidinį stimulą, atsiranda akstinas, kokia nors mintis, idėja, kurią nori pats auginti. Tas kūrybinio džiaugsmo pajautimas yra labai labai malonus jausmas. Matome, kaip parodose vaikai pakyla tarsi ant sparnų, džiaugiasi kiekviena savo linija, tuo rezultatu, lygiai tas pats ir suaugusiam. Tas vidinio džiaugsmo pojūtis yra skrydis, ypatingas jausmas. Sako, kad vartojantiems narkotines medžiagas atsiranda potraukis – vėl ir vėl. Mums panašiai. Irgi yra potraukis „vėl ir vėl“ – skrydžio potraukis, išnešimo, dalijimosi. Savaime taip išeina, kai esi dailininkų bendruomenėje. Norisi visur dalyvauti: grupinės mūsų parodos,  parodos su vaikais. Toks mūsų takelis, juo einame.

Vilius. Tradicija yra, kad vaikai išeidami pasirinktos dailės šakos darbus pateikia, darbai keliauja po visą miestą, reprezentuoja mokyklą. Lengviau būtų išvardyti vietas, kur mūsų mokinių darbų nėra, kad kurios nors įmonės, įstaigos nepamirštume. Kasmet vyksta parodos Šiaulių kolegijoje, poliklinikose, ligoninėje. Darbų turi pasieniečiai, „Sodra“, mokyklos. Iniciatyvių šiauliečių grupė atvažiavo, paprašė kokių nors darbų, nes ligoninės priimamajame taip tuščia. Susirinko, išsivežė visą krūvą darbų, sukabino. Po kiek laiko sako: „Norim pakeisti, bet anų neatiduosime.“ Atvažiavo iš Kelmės ligoninės žmonės, pamatė, prašo leisti į Kelmę vežtis. Taip ir iškeliavo. Ne jubiliejiniai metai, eiliniai, bet judesio pakankamai.

Iš kur semiatės laiko, energijos kūrybiniam darbui?
Irena. Para juk turi 24 valandas. Kažkur esu skaičiusi, kad geriausios kūrybinės mintys ateina gulimoje pozicijoje. Kai eini ilsėtis, kartais prieš užmiegant arba tuoj prabudus prabėga kokia mintelė.; Tai ne pedagoginio proceso veikla, mano laikas. Tie dalykai ne iš karto susiklosto, jie nešiojasi, kol susirikiuoja. Taip gražiai sudėti esame, kad su vaikais dirbdami, galime savo idėjas auginti. Rankas, kojas, galvą, akis turime, viskas dirba vienu metu, todėl ir telpame į laiką.
Pasitaiko, kad pritrūksta laiko. Prioritetas dažnai būna administraciniai reikalai, viešieji pirkimai ir pan. Reikia rašyti planus, kažką suremontuoti, suorganizuoti. Prabėgo savaitė ir tavo idėja užgeso.  Neįgyvendintos idėjos numiršta. Jei nori ją paskui atlikti, išpildyti, – nieko gero. Jau ir nebeaktualu. Kiek tų numarintų idėjų...

Vilius. Visas laikas yra kūryba. Vaiką kartais reikia pastūmėti, kai nesijaučia tvirtas. Tačiau nesinori uždiktuoti: daryk taip, o ne kitaip. Savo patirties dalelę jam gali pasiūlyti, po truputį daliji. O bedalydamas po truputį ir savo kažką sukaupi.

Kaip pedagogai esate bendraminčiai, o kaip tarpusavy suderinate kūrybinę veiklą?
Irena. Su vaikais dirbdami neišvengiamai daromės daugiafunkciai. Tarpdisciplininis ryšys svarbus. Ką gali vaikui paaiškinti ar kaip jį gali tobulinti, jei pats neišmanai. Svarbu su viskuo susipažinti ir visko mokytis. Vis dėlto Viliaus stiprybė buvo linija, man gražu jo akvarelės. Prie akmens, medžio, molio prisilietė, kai prireikė skulptūros mokytojo. Aš – keramikė, bet išbandau ir kitas sritis. Dažnai vienas kito paklausiam, pasimatuojam. Pasitikim, bet kai bandom kuris patarti, kartais paimi tą komentaro grūdą, kartais ne.

Paskutiniu metu atsitiko taip, kad ir Vilius atėjo į keramiką. Dabar bendru sutarimu dirbame, vienas būna pildytojas, tik ne aklas atlikėjas. Vasarą buvo Viliaus projektas, aš prisidėjau. Nepajutau diskomforto. Abu pasiprojektuojam eskizėlius, atsirenkame, kas vienam ar kitam geriau pavyksta.  Jokios nuoskaudos. Smagu, kai 4 rankos, kitaip sunku suvaldyti 2 metrų aukščio skulptūrą.

Vilius. Į patį kūrybos procesą su patarimais nesikišame, vienas kito per daug nei kritikuojame, nei giriame. Natūraliai kiekvieno stilius, braižas skirtingas. Mano rankos skiriasi, pirštai stambesni ir  mąstymas kitoks. Irenos darbai būna labai keramiški, labai ploni, o mano pirštai ne tiek jautrūs – tokių subtilybių kaip ji negaliu padaryti, mano keramikos darbai būna ir storesni, ir grubesni.  Nejaučiu, kad vienas kitą būtume užgožę. Ateina brandos laikas, susiformuoja lyg ir tandemas.

Kaip subrendo mintis kurti ugnies stulpus Baltų vienybės dienai prie Talkšos ežero?
Irena. Pastaruoju metu skambiausiai pagarsėjo mūsų šamotinė kūryba. Mums patiems tai buvo nauja. Atradimas, iššūkis. Prieš metus Baltų vienybės dienai mus pasikvietė latviai. Tai mums buvo pirmas kartas, didžiulis iššūkis suvaldyti medžiagą, kad skulptūra nenugriūtų, neišsileistų. Atitinkama darbo specifika. Pavyko… Kilo mintis: latviai turi, kodėl mes negalime? Pasiskambinome: ar sutiktų atvažiuoti, parodyti? Mielai. Aleksnadrs Djačenko, Marite Djačenko  nieko neslėpė, labai atvirai mokė, rodė, aiškino. Ernesta Šimkienė padėjo parašyti projektą, mūsų Kultūros skyriui pateikėme ir Lietuvos kultūros tarybai. Visur gavome finansavimą. Iškilo mums didžiulis vidinis baisius, kaip visa tai reikės padaryti. Žinojom, matėm, buvom šalia patyrusių meistrų. Viskas labai gražu. Bet reikėjo susiorganizuoti nuo pirmos plytos, nuo tvoros, nuo žmonių apgyvendinimo, maitinimo. Didžiulis rūpestis. Birželio pradžioje vėl važiavome į Jelgavą, padarėme kiekvienas po atskirą skulptūrą. Tą pačią vasarą Užventyje prie malūno privačia iniciatyva vyko kalvių pleneras. Kad būtų daugiau ugnies, pasikvietė ir mus, kartu su latviais dirbome.  

Šiauliuose iššūkis įveiktas. Pirmajame ugnies skulptūrų plenere-festivalyje „Saulės stulpai“ dalyvavo Latvijos menininkai Aleksnadrs Djačenko, Marite Djačenko, Ilze Emse-Grinberga, mes abu ir Vitalija Kurtinaitienė. Viskas taip šauniai vyko. Rugsėjo 9 d. pradėjome darbą, o 21 dienos vakarą įspūdingai išdegtos pirmosios keturios šamoto skulptūros.

Nepamirštama patirtis, kai eini prašyti prijuosčių, tvoros, žmonės pasidomi ir duoda nemokamai. Kur kreipėsi dėl vagonėlių, malkų, nė vienas nepasakė ne. Tai graudina. Rugsėjo pabaiga, lietus, vėjas. Temperatūra nebe tokia, kai norėtųsi dirbti. Žmonės ėjo, domėjosi, kaip dirbame. Vieni atneša karštą pyragą iškepę, kiti – arbatos. Taip šilta, norisi už jų supratingumą apkabinti. Sekmadienį po vėtros vėl atskira istorija. Vėtra išrovė vieną  palapinę ir sėkmingai patupdė šalia tvoros. Apie tai išgirdę subėgo visi mūsų mokyklos darbuotojai, Kęstutis Šaltis iš mano balso supratęs, kad negerai, atlėkė. Kai grįžau sausais drabužiais persirengusi, radau jį ant kelių parkritusį, kuolus kalantį.  Rėmėjai vieni skambino naktį, kiti iš ryto atėję žvalgėsi, kokios pagalbos reikia. Negaliu atsidžiaugti – tai yra bendrystė. Pajunti jos šilumą, grožį, norisi atsidėkoti, kuo gali.

Vilius. Verslininkų požiūris toks, kad dėl miesto jie gali nemažai, tik reikia jų paprašyti. Projektas rašomas vėl, panašu, kad finansavimą gausime. Skulptūros nuo Talkšos parkeliavo į Dailės mokyklos kiemą, laukia, kol bus panaudotos. Krosnis taip pat saugoma mokykloje. Latviams paprasčiau – jie turi dirbtuves šalia skulptūrų parko, mažiau vargo, nereikia pervežinėti.

Irena. Yra vilčių,  kad Šiauliuose atsiras ir skulptūrų parkas, ir dirbtuvės. Tikriausiai rudenį vėl ežero pakrantėje ugnies skulptūras darysime. Miesto gimtadieniui gal pernelyg daug renginių, greičiausiai ugnies šou bus Baltų vienybės dieną. Taip mieste formuojasi nauja tradicija. Jei išsipildys svajonė apie šamoto skulptūrų parką, turėtų būti labai gražu: ažūrinės skulptūros, jose įrengus apšvietimą, papuoštų miestą.

2020 01 03 10

2020 01 03 12

2020 01 03 11

2020 01 03 13

Išdegtos šamotinės skulptūros „ilsisi“ Dailės mokyklos kieme.
Autorės nuotr.

Į viršų