facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių apygardos teisme atidaryta istorinės fotosienelės apie 11 moterų, tarpukariu dirbusių teisėjomis įvairiuose Lietuvos teismuose, paroda, skirta Lietuvos teismų dienai. Fotosienelę pristatė kadenciją baigęs apygardos teismo teisėjas Alfredas Vilbikas.

A. Vilbikas (1953 m. birželio 19 d. Varėnoje) – Lietuvos teisininkas, teisėjas, Šiaulių miesto politinis ir sporto veikėjas. Jis yra knygų „Šiaulių apygardos teismų istorija“, „ Teismai ir teisėjai Lietuvoje 1918–2008“ ir daugybės publikacijų apie Lietuvos teismus autorius.

Moterys šimtmečius buvo laikomos silpnesne ir labiau pažeidžiama lytimi. Lietuvoje organizuotas moterų judėjimas dėl rinkimų teisės ir galimybės dalyvauti atkuriant nepriklausomą valstybę prasidėjo 1905 m. Tikslas buvo pasiektas 1918 m. lapkričio 2 d., kai moterims buvo suteikta balsavimo teisė, ši teisė buvo įrašyta ir į pirmąją laikinąją Konstituciją. Moterys Lietuvoje po 1918 m. savo veiklos drąsa ir ryžtingumu pasiekė daug ir buvo pavyzdys Baltijos ir kai kurioms kitoms šalims Europoje ir pasaulyje.

1918 m. nepriklausomoje Lietuvoje moterys pagal Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius įgijo visišką teisinį veiksnumą. Moteris ribojo jau ne teisiniai suvaržymai, bet kur kas sunkiau įveikiami stereotipai, kurių nepaisyti galėjo tik labai drąsios ir savimi pasitikinčios asmenybės. Moterys labiau rinkosi humanitarinius, medicinos mokslus.

1919 m. teisės mokykla iš Vilniaus buvo perkelta į Kauną, kur nuo 1920 m. ėmė veikti Aukštųjų kursų Teisių skyrius, o 1922 m. įkurtas Lietuvos universiteto Teisių fakultetas, kuriame galėjo studijuoti ir moterys. Tuo metu moterims reikėjo įveikti socialines ir ekonomines kliūtis, kurias peržengti galėjo tik išskirtinės asmenybės.

Iš visų Lietuvos teisėjų, dirbusių nuo 1926 iki 1940 m., 11 buvo moterys: Elena Jackevičaitė, Elena Masiulytė, Bronė Juškytė, Marija Korzonaitė, Jadvyga Žukaitė, Irena Garmiūtė, Emilija Kvedaravičiūtė, Marija Joana Jakovickaitė, Ona Puodžiūnaitė, Vanda Vladislava Jasinskaitė ir Elena Griškevičiūtė.

XX a. pradžioje moteris, einanti teisėjo pareigas, buvo retas atvejis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Kaip rašė tarpukario spauda, 1932 m. Lenkijoje dirbo dvi moterys mažamečių teismuose. Nei Latvijoje, nei Estijoje moterų teismuose nebuvo. Estija moterų nepriimdavo net teismų kandidatėmis. Vokietijoje dirbo viena moteris mažamečių teismuose, kituose teismuose moterų nebuvo. Anglijoje Londono teisme buvo viena moteris. Skandinavijos valstybėse taip pat dirbo viena moteris. Taigi Lietuva buvo pavyzdys kitoms valstybėms.  

Tai, kad Elena Jackevičaitė buvo paskirta teisėja jau nuo 1926 m., yra vienas iš Lietuvos visuomenės modernėjimo ženklų, bylojančių apie jaunos valstybės raidą bei modernybės brandą.

Iš kur kilusios
Didžioji dalis moterų teisėjų yra gimusios Lietuvos teritorijoje: Kaune, Zarasų, Tauragės, Vilkaviškio, Raseinių, Telšių, Panevėžio apskrityse, Emilija Kvedaravičiūtė gimė Rygoje, Elena Masiulytė – Ukrainoje, Irena Garmiūtė – Augustavo apskrityje (pagal 1920 m. Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį didžioji dalis teritorijos priklausė Lietuvai, šiuo metu priklauso Lenkijai).

Mokslai gimnazijose
Visos minimos moterys baigė gimnazijas Lietuvoje: Jadvyga Žukaitė 1922 m., Marija Joana Jakovickaitė 1924 m., Marija Korzonaitė 1925 m., Irena Garmiūtė 1928 m. „Aušros“ gimnaziją Kaune, Vyskupo Valančiaus gimnaziją Telšiuose 1929 m., o Elena Jackevičaitė 1913 m. baigė Onos Jastržembskaitės gimnaziją Rygoje aukso medaliu, Elena Masiulytė – 1918 m. Baltojoje Cerkvėje (Bila Cerkva, miestas), Ukrainoje, abi tuometinėje carinėje Rusijoje.

Moterų teisinis išsilavinimas tarpukariu
Lietuvos moterų išsilavinimo, ypač teisinio, įgijimo galimybės XX a. pradžioje buvo labai ribotos.  Iki pat 1917 m. carinėje Rusijoje moterims buvo draudžiama baigus studijas dirbti advokatėmis ar teisėjomis. Elena Jackevičaitė sakė: „Aš niekad anksčiau negalvojau apie juridines studijas. Prieš karą labai mažai buvo galimybių pritaikinti moterims praktiškai tuos mokslus.“ Baigusios teisės mokslus jos galėjo dirbti mokyklose mokytojomis, taip pat buvo leidžiama teikti teisinę pagalbą gyventojams.

1919 m. Lenkijai aneksavus Vilniaus kraštą, Vilniuje veikusi teisės mokykla buvo perkelta į Kauną, kur nuo 1920 m. ėmė veikti Aukštųjų kursų Teisių skyrius. 1922 m. įkurtas Lietuvos universiteto Teisių fakultetas, kuriame galėjo studijuoti ir moterys. Tačiau net ir atsiradus galimybei studijuoti teisės mokslus, lietuvės jų aktyviai nesirinko – labiau linko į medicinos, humanitarinius mokslus.

Ne visos minėtos moterys iš karto apsisprendė studijuoti teisę, pradžioje mėgino kitus mokslus. Elena Jackevičaitė svajojo studijuoti agronomiją, bet į Petrovsko-Razumovsko akademiją Maskvoje nebuvo priimta, nes ten nebuvo vietos moterims. Todėl 1913 m. įstojo į Bestuževo Aukštųjų moterų kursų Matematikos fakultetą Petrapilyje, kursuose jau 1906 m. gegužės 13 d. buvo įsteigtas Teisės fakultetas. 1915 m. dėl Pirmojo pasaulinio karo persikėlė į Maskvą, kur tęsė mokslą B. Paltarockienės Aukštuosiuose moterų kursuose. Studijuoti matematiką nepatiko, todėl nutarė Matematikos fakultetą pakeisti į Teisės fakultetą.

Kaip prisimena Elena Jackevičaitė, „paskutinę dieną ir net paskutinę valandą padaviau juridinio fakulteto dekanui prašymą įskaityti mane į juridinio fakulteto studenčių skaičių. <...> tai buvo reikšmingas momentas mano gyvenime“.

„Taip pat manau, kad mano tėvo pamėgimas įdomautis teismo klausimais, yra iš jo paveldėtas. Kartais jis būdamas teismuos užrašinėdavo advokatų kalbas ir paskui pats vienas jas vertindavo. Pats bylinėtis nemėgo“, – kalbėjo Elena Jackevičaitė.

 1918 m., išlaikiusi valstybinius egzaminus, baigė Maskvoje Aukštųjų moterų kursų Teisės fakultetą, gavo Pirmojo laipsnio diplomą.

Vanda Vladislava Jasinskaitė norėjo studijuoti mediciną ir 1929 m. rugsėjo 10 d. buvo priimta į Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Odontologijos skyrių. Tačiau jau tų pačių metų spalio 4 d. pateikė prašymą Lietuvos universiteto rektoriui leisti pereiti iš Medicinos fakulteto į Teisės fakulteto Teisių skyrių, jos prašymas buvo patenkintas.   

Didžioji dalis teisėjų yra baigusios Lietuvos universiteto Teisės fakulteto Teisės skyrių ar Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto Teisės skyrių: Bronė Juškytė baigė 1926 m., Elena Masiulytė – 1930 m., Marija Korzonaitė – 1931 m., Marija Joana Jakovickaitė ir Jadvyga Žukaitė – 1934 m., Irena Garmiūtė ir Vanda Vladislava Jasinskaitė – 1936 m., Ona Puodžiūnaitė – 1937 m.

Nuo 1925 m. iki 1928 m. Prancūzijoje Monpeljė universitete teisės mokslus krimto Marija Joana Jakovickaitė, ji vėliau baigė ir Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto Teisės skyrių, o Elena Jackevičaitė baigė teisės studijas Maskvoje.

Baigus Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto Teisės skyrių buvo išduodamas baigimo liudijimas ir diplomas.

1924–1940 m. Lietuvos universiteto Teisių fakulteto Teisių skyrių baigė 896 vyrai ir 63 moterys, kas sudarė 6,57 procento.

Prieš pradedant teisininko karjerą, darbas ir kitose sferose  
Elena Jackevičaitė 1919 m. grįžusi iš Maskvos į Lietuvą, prieš pradėdama teisininkės karjerą, iki 1922 m. dirbo mokytoja Dotnuvos ūkio mokykloje. Ona Puodžiūnaitė prieš teisės studijas nuo 1920 m. dirbo Nemunėlio Radviliškio vidurinės mokyklos direktore. Irena Garmiūtė prieš teisės studijas ir studijuodama dirbo Valstybės radiofono tarnautoja – pranešėja nuo 1932 m. iki 1937 m. sausio 4 d.

1929 m. priimtas Valstybės radiofono įstatymas, pagal kurį radiofonas suvalstybintas, pavadintas Valstybės radiofonu ir perduotas Švietimo ministerijai. Pirmais metais radiofono laidos trukdavo maždaug 1,5 val. per dieną. Programą sudarė žinios, orų pranešimai, visuomenės veikėjų paskaitos, muzika.

Pirmuoju Lietuvos radijo balsu tapo žurnalistas Petras Babickas, vėliau įsijungė ir Irena Garmiūtė. Radiofonas buvo įsikūręs Kaune, Žaliakalnyje. 1928 m. sausio 15 d. studija buvo perkelta į miesto centrą – Laisvės al. 13, o 1933 m. – į S. Daukanto g. 12 (dabar S. Daukanto g. 28 a.).

Pirmasis moteriškas Kauno radiofono balsas buvo Irena Garmiūtė-Eitutienė, gražaus balso tembro moteris, žavi ir išsilavinusi teisininkė, meiliai buvo vadinama Radijo Teta.

Darbo teismuose pradžia
Ne visos moterys, baigusios teisės studijas, iš karto pradėjo dirbti apygardos teismų teismo kandidatėmis. Elena Jackevičaitė nuo 1922 m. dirbo Kauno apygardos teismo II eilės raštininke, Emilija Kvedaravičiūtė nuo 1919 m. dirbo Biržų nuovados taikos teisėjo sekretore, Elena Masiulytė nuo 1923 m. Kauno apygardos teisme dirbo registratore, I eilės ratininke, nuo 1925 m. sekretoriaus padėjėja.

Teismo kandidatės
Apygardų teismuose dirbti teismo kandidatėmis buvo priimtos: Elena Jackevičaitė nuo 1922 m. buvo priimta Kauno apygardos teismo jaunesniąja teismo kandidate, vėliau teismo kandidate ir nuo 1923 m. lapkričio 28 d. teismo vyresniąja; 1925 m. „Moters“ žurnale rašoma, kad Elena Jackevičaitė „savo pareigas gerai, sąžiningai atlieka, todėl manytume, kad jau laikas būtų Teisingumo ministerijai teisingai įvertinti jos darbą, paskiriant nuolatiniu teisėju“.

Bronė Juškytė-Uogintienė nuo 1926 m. buvo paskirta Kauno apygardos teismo viršetatine jaunesniąja teismo kandidate (nemokant atlyginimo už darbą), o nuo 1927 m. rugsėjo 15 d. teismo vyresniąja kandidate; Marija Joana Jakovickaitė Digrienė 1928 m. buvo paskirta Kauno apygardos teismo viršetatine jaunesniąja teismo kandidate (nemokant atlyginimo už darbą), o nuo 1929 m. gruodžio 3 d. teismo jaunesniąja kandidate; Ona Puodžiūnaitė Janulionienė nuo 1937 m. buvo paskirta Panevėžio apygardos teismo viršetatine jaunesniąja teismo kandidate (nemokant atlyginimo už darbą), o nuo 1929 m. gruodžio 22 d. teismo kandidate; Emilija Kvedaravičiūtė Vambutienė nuo 1923 m. buvo priimta Šiaulių apygardos teismo jaunesniąja teismo kandidate, vėliau teismo kandidate ir nuo 1923 m. birželio 1 d. teismo vyresniąja kandidate; Marija Korzonaitė Milvidienė (Milvydienė) Stepanauskienė  nuo 1931 m. buvo priimta Šiaulių apygardos teismo kandidate; Jadvyga Žukaitė Gaudušienė nuo 1934 m. buvo priimta Kauno apygardos teismo kandidate; Irena Garmiūtė Eitutienė nuo 1936 m. buvo priimta Kauno apygardos teismo kandidate; Vanda Vladislava Jasinskaitė Bytautienė nuo 1936 m. buvo priimta Šiaulių apygardos teismo kandidate; Elena Griškevičiūtė Veličkienė nuo 1940 m. buvo priimta Panevėžio apygardos teismo kandidate; Elena Masiulytė nuo 1929 m. iškarto buvo paskirta Kauno apygardos teismo vyresniąja kandidate, nes jau 6 metus buvo išdirbusi tame teisme kitose pareigose.

Teismo kandidatu tuomet buvo privaloma išbūti dvejus metus, o paskui gauti leidimą laikyti teisėjo egzaminus ir jį išlaikius bei prisiekus Lietuvos Respublikos Prezidento aktu asmuo paskiriamas apylinkės teismo teisėja. Elena Jackevičaitė iki paskiriant teisėja išbuvo teismo kandidate 4 metus, teisme išdirbo 8 metus; Bronė Juškytė-Uogintienė išbuvo kandidate 7 metus ir tik tada Lietuvos Respublikos Prezidento aktu paskirta Kauno apylinkės teisėja; Elena Masiulytė iki paskiriant teisėja išbuvo teismo kandidate 4 metus, teisme išdirbo 10 metų; Marija Korzonaitė Milvidienė (Milvydienė) Stepanauskienė iki paskiriant teisėja išbuvo teismo kandidate 5 metus; Jadvyga Žukaitė-Gaudušienė iki paskiriant teisėja teismo kandidate išbuvo 5 metus; Irena Garmiūtė-Eitutienė iki paskiriant teisėja išbuvo teismo kandidate 3 metus; Marija Joana Jakovickaitė-Digrienė išbuvo teismo kandidate 7 metus ir nebuvo paskirta teisėja, tik 1935 m. laikinai ėjo teisėjo pareigas Kėdainių apylinkės teisme ir 1935 m. lapkričio 2 d. tapo advokate; Emilija Kvedaravičiūtė-Vambutienė išbuvo teismo kandidate 5 metus nuo 1923 m. iki 1927 m. ir nebuvo paskirta nuolatine teisėja, tik 2 metus laikinai ėjo teisėjo pareigas nuo 1925 m. birželio 3 d. Papilės, nuo 1926 m. gegužės 28 d. Telšių, nuo liepos 15 d. Rietavo, nuo rugsėjo 23 d. Šiaulių II ir gruodžio 10 d. Plungės nuovados taikos teisėjo iki 1927 m. rugsėjo 29 d.; Vanda Vladislava Jasinskaitė Bytautienė išbuvo teismo kandidate 4 metus ir nebuvo paskirta teisėja, tik 1940 m. laikinai ėjo teisėjo Šiaulių miesto apylinkės teisme); Ona Puodžiūnaitė Janulionienė išbuvo teismo kandidate 3 metus ir nebuvo paskirta teisėja, tik dvejus metus laikinai ėjo teisėjo pareigas Zarasų ir Panevėžio apylinkės teismuose. 1940 m. rugpjūčio 20 d. LSSR teisingumo ministro įsakymu paskirta Kauno apylinkės teismo liaudies teisėja, šias pareigas ėjo iki 1941 m. birželio 22 d.; Elena Griškevičiūtė-Veličkienė išbuvo teismo kandidate metus ir 1940 m. laikinai ėjo teisėjo pareigas iki 1940 m. birželio 15 d. Panevėžio apylinkės teisme, 1940 m. rugpjūčio 20 d. LSSR teisingumo ministro įsakymu buvo paskirta Zarasų apylinkės teismo teisėja, tačiau netrukus buvo atleista iš pareigų ir 1941 m. sausio 29 d. išvyko į Vilnių.

Teisėjo egzaminai
Išbuvus teismo kandidatu dvejus metus buvo gaunama teisė rašyti prašymą leisti laikyti teisėjo egzaminą, tada apygardos teismo pirmininkas persiųsdavo prašymą, charakterizuodavo kandidatą, nurodydavo, kur ir kada jis dirbo teisme, kaip atliko pavestus darbus, taip pat kokius parašė referatus.

Kauno apygardos teismo pirmininkas 1938 m. lapkričio 21 d. raštu Teisėjų egzaminų komisijai siųsdamas Irenos Garmiūtės-Eitutienės prašymą leisti laikyti teisėjo egzaminą nurodė, kur ir kada ji dirbo, įvertino, kad pavestus darbus atliko gerai ir sąžiningai, taip pat nurodė, kad pretendentė parašė du referatus: „Apskundimo terminai civilinėse bylose“ ir „Vagystė baudžiamajame statute“. Po egzamino Teisėjų egzaminų komisijos pirmininkas pranešė, kad teismo kandidatė Irena Garmiūtė-Eitutienė 1938 m. gruodžio 15–20 d. išlaikė teisėjo egzaminą. 1939 m. sausio 27 d. teisingumo ministro įsakymu Kauno apygardos teismo kandidatei nuo vasario 1 d. pavesta eiti teisėjo pareigas ir ji „prikomandiruota“ prie Kauno apylinkės teismo. Praėjus metams po teisėjo egzamino, 1939 m. gruodžio 18 d. teisingumo ministro teikimu 1939 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas savo aktu paskyrė Kauno apygardos teismo kandidatę Ireną Garmiūtę-Eitutienę Utenos apylinkės teismo teisėja nuo 1940 m. sausio 1 d.

1939 m. pabaigoje Ona Puodžiūnaitė-Janulionienė išlaikė teisėjo egzaminus ir Panevėžio apygardos teismo pirmininkas 1940 m. sausio 15 d. kreipėsi su prašymu į teisingumo ministrą, kuris jai pavedė eiti teisėjo pareigas Rokiškio apylinkės teisme nuo vasario 1 d., tačiau Lietuvos Respublikos Prezidento ji nebuvo paskirta į teisėjo pareigas.
 
Prisaikdinimas teisme
Teisingumo ministro paskirti teismo kandidatai apygardos teismuose prisaikdinami. 1939 m. gegužės 17 d. teismo kandidatė Ona Puodžiūnaitė-Janulionienė prisiekė kaip kandidatė.

Lietuvos Respublikos Prezidento aktu teismo kandidatai, paskirti teisėjais, prisiekdavo apygardos teismo visuotinio susirinkimo metu. Elena Masiulytė ir Bronė Juškytė-Uogintienė 1933 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Prezidento aktais paskirtos Želvos apylinkės teisėja ir Kauno apylinkės teisėja, jos Kauno apygardos teismo Visuotinio susirinkimo metu 1933 m. spalio 24 d. viešame posėdyje buvo prisaikdintos.

Teisėjos
Tarpukario Lietuvoje iki 1940 m. buvo 6 moterys, kurios Lietuvos Prezidento Aktu buvo paskirtos teisėjomis: 1926 m. Elena Jackevičaitė, 1933 m. Elena Masiulytė ir Bronė Juškytė, 1936 m. Marija Korzonaitė, 1939 m. Jadvyga Žukaitė ir Irena Garmiūtė.

Ėjo teisėjų pareigas
Kitos 5 moterys teisingumo ministro įsakymu ėjo teisėjo pareigas su teise „savarankiškai dirbti“, tai yra atlikti teisėjo pareigas: 1925–1927 m. Emilija Kvedaravičiūtė, 1935 m. Marija Joana Jakovickaitė, 1938–1940 m. Ona Puodžiūnaitė, 1940 m. Vanda Vladislava Jasinskaitė ir Elena Griškevičiūtė.

Iš viso nuo 1926 m. iki 1940 m. iš 166 dirbusių teismų teisėjų buvo vienuolika moterų, kurios atliko teisėjo pareigas.

Darbas teismuose teisėjomis
Elena Jackevičaitė dirbo nuo 1926 m. sausio mėn. 1 d. Aleksoto nuovados taikos teisėja, nuo 1930 m. sausio mėn. 10 d. – Marijampolės apygardos teismo Civilinio skyriaus teisėja, nuo 1938 m. spalio 16 d. iki 1940 m. birželio 15 d. Kauno apygardos teismo Civilinio skyriaus teisėja.

1932 m. Elena Jackevičaitė paklausta, ar teisėjos profesija tinka moterims, atsakė: „Moterims pilnai tinka. Čia sprendžiama bylos abiejų lyčių ir moterys parodo daug rūpestingumo dėl teisingo ir teisėto bylos išsprendimo. <...>

Šeimos ir profesijos suderinimas yra gan opus klausimas. Jo tinkamas išsprendimas ateities dalykas. Bet varžyti moterį nėra pagrindo nei teisėtumo, nei teisingumo atžvilgiu. <...> Teisme maža vietos sentimentalizmui, bet širdies jautrumą labai galima pritaikyti. Teismo darbas yra sulaužytų teisių atstatymas, kuris auklėja protą ir valią visuomenės narių santykiuose.“

Emilija Kvedaravičiūtė-Vambutienė nuo 1925 m. birželio 3 d. laikinai dirbo Papilės nuovados taikos teisėja, nuo 1926 m. gegužės 28 d. – Telšių nuovados taikos teisėja, o nuo liepos 15 d. – Rietavo nuovados taikos teisėja, nuo 1926 m. rugsėjo 23 d. – Šiaulių II nuovados taikos teisėja, nuo gruodžio 10 d. iki 1927 m. rugsėjo 29 d. – Plungės nuovados taikos teisėja.

Elena Masiulytė nuo 1933 m. spalio 11 d. dirbo Želvos apylinkės teisėja, nuo 1934 m. vasario 28 d. Kaišiadorių apylinkės teismo teisėja, nuo 1938 m. rugsėjo 28 d. Kauno apygardos teismo teisėja.

Bronė Juškytė-Uogintienė nuo 1933 m. spalio 11 d. iki 1940 m. birželio 15 d. dirbo Kauno apylinkės teisėja.

Marija Joana Jakovickaitė-Digrienė nuo 1935 m. balandžio 24 d. iki 1935 m. lapkričio 10 d. laikinai dirbo Kėdainių apylinkės teismo teisėja.  

Marija Korzonaitė Milvidienė Stepanauskienė nuo 1933 m. gruodžio 12 d. dirbo Papilės apylinkės teismo teisėja, nuo 1937 m. gruodžio 11 d. iki 1940 m. birželio 15 d. Alytaus apylinkės teismo teisėja.

Jadvyga Žukaitė-Gaudušienė nuo 1939 m. kovo 1 d. dirbo Seirijų apylinkės teismo teisėja, nuo 1940 m. Prienų apylinkės teismo teisėja.

Irena Garmiūtė-Eitutienė nuo 1940 m. sausio 1 d. iki 1941 birželio 15 d. dirbo Utenos apylinkės teismo teisėja.

Vanda Vladislava Bytautienė nuo 1940 m. kovo 1 d. laikinai dirbo Šiaulių apylinkės teismo teisėja.

Ona Puodžiūnaitė-Janulionienė nuo 1938 m. liepos 21 d. laikinai dirbo Panevėžio apylinkės teismo teisėja, nuo 1940 m. vasario 1 d. Zarasų apylinkės teisėja, vėliau, iki 1941 m. birželio 15 d., Panevėžio apylinkės teismo teisėja.

Elena Veličkienė-Griškevičiūtė nuo 1940 m. kovo 16 d. iki 1940 m. birželio 15 d. laikinai dirbo Panevėžio apylinkės teismo teisėja.

Visuomenės požiūris į teismus
Tarpukario visuomenės požiūris į Lietuvos teismus ir jų veiklą buvo labai teigiamas, teisėjo įvaizdis buvo šiek tiek idealizuotas.  Tą parodo ir tuometinės valstybės požiūris į teismų ir teisėjų materialinį aprūpinimą: 1937 m. apylinkės teisėjas gaudavo 750 litų atlyginimą, o apygardos teismo teisėjas – 1050 litų, taip pat šventines išmokas, butpinigius ir kt.

Vis dėlto tarpukario Lietuvoje vyravo nuomonė, kad „negali būti moteriškė geru advokatu, rimtu teisėju, nesgi ji vadovaujasi jausmais ir neišlaikys bešališkumo; ta silpnybė, tas pavojus, kad moteriška nesivadovautų jausmais, ir neprileidžia jos prie visų aukštųjų valdininkų postų“ (Vienybė, 1918 m. kovo 14 d. Nr. 8, 118 pus.).

2020 01 03 42

Teisėja Bronė Juškytė-Uogintienė nuo 1933 m. spalio 11 d. LCVA

2020 01 03 45

Teisėjos Bronės Juškytės-Uogintienės  priesaika. LCVA

2020 01 03 43

Pirmoji teisėja Elena Jackevičaitė nuo 1926 m. sausio 1 d. Ž. Mongirdo asmeninė kolekcija

2020 01 03 44

Teisėja Emilija Kvedaravičiūtė-Vambutienė ėjo pareigas nuo 1925 m. birželio 3 d. LCVA

2020 01 03 41

Tarpukario teisėjo ženklas, galiojęs iki 1940 m. birželio 15 d. Iš A. Vilbiko asmeninės kolekcijos

 

 

Į viršų