facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)                                                                                                             
Dar apie tarpukario kino teatrus
Tarpukariu buvo susirūpinta taisyklingu lietuvių kalbos vartojimu ir nepilnamečiu lankymusi  Šiaulių kino teatruose. 1924 m. laikraštis „Šiaulių naujienos“ pranešė, kad „Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas savo privalomu įsakymu Nr. 5 įsakė, kad kino teatruose rodomi paveikslai būtų taisyklinga lietuvių kalba ir įskaitomai parašyti. Kitomis kalbomis parašus galima dėti tik po lietuvių kalbos parašų. Nusižengę šiam įsakymui bus baudžiami iki 1000 litų pinigine bauda arba vieno mėnesio areštu. Šitą įsakymą reikėtų kiekvienam šiauliečiui  gerai įsidėmėti ir pagelbėti gerb. viršininkui įvesti tvarką mūsų kino teatruose ir neleisti daugiau begėdiškai darkyti mūsų valstybinės lietuviškos kalbos.

Tame įsakyme taipogi nurodoma, kad vaikai, jaunesni 14 metų, gali būti įleidžiami į kino teatrus tik su tėvais arba suaugusiais jų prižiūrėtojais, kad bilietų kainos gali būti nustatomos tik su viršininko leidimu, ir kad bilietų galima parduoti tik tiek, kiek yra vietų salėje“ (Neleis lietuvių kalbos darkyti. „Šiaulių naujienos“, 1924 vasario 11, p. 1).

Šiaulių kino teatrai ne visuomet laikėsi šio nurodymo, kad juose būtų vartojama taisyklinga lietuvių kalba. Šiauliečiai nuolat reiškė susirūpinimą ir piktinosi dėl vis dar darkomos lietuvių kalbos ir tebesitęsiančios netvarkos ir netinkamo filmų repertuaro miesto kino teatruose „Palas“ ir Lyra“.

Kitame miestiečio, pasivadinusio „Vėpla“ laiške, išspausdintame 1925 rugpjūčio  16 dieną laikraštyje „Šiaulietis“, rašoma: „Kiek jau buvo rašyta, kad mūsų kinai darko lietuvių kalba, bet jie į tai visiškai nekreipia domės, matyt nori šimtą kitą primokėti. Bet ne vien kalba, yra daug kitų dalykų, kurie taipogi erzina mūsų visuomenę. Aš čia turiu omeny mūsų kinų repertuarą. Šiauliuose turime du kinus: „Palasą“ ir „Lyrą“. Jie tarpusavy jokios konkurencijos nevaro, todėl nesistengia pargabenti gerų filmų, nes žino, kad publikos vis viena bus. Mūsų miesto inteligentija nežino, kad, apart kino, vakarų, robaksų gegužinių ir kitų „luksusų“ yra rimtas kultūros darbas ir todėl neša paskutinį savo centą, bruka svetimtaučiui į rankas, kad tik gavus valndą kitą „malonumo.“

Kino teatrų savininkai gerai žino, kad jaunimui geriau tinka sensacingi dalykai, todėl jie gabena tokia „dramas“, kur būtų meilė, kriminalas, gudrumai, paslaptys ir t. t.

Tas žinoma pagamina platesnę dirvą kuriamajai žiūrėtojų vaizduotei ir jie iš tikro, įgauna pasi- tenkinimo.

Pasitaikydavo taipogi, jog paskelbia: „Iš serijos baltų vergių... tik suaugusiems“.

Na ir griūva tada minia lig kokių stebuklų pasižiūrėti. Ir ką gi, pasidžiaugia, pamato, kokios nors ištvirkėlės gyvenimą ir viskas.

Kiek protestavo mūsų rimtesnieji visuomenės atstovai, gydytojai, kad panašių dalykų nebūtų, kad nors maži vaikai būtų apsaugojami nuo tų „grožybių“ bet nieko negelbsti.

Reikia nors kartą mūsų inteligentams susiprasti ir pradėti rimčiau žiūrėti į gyvenimą. Tegul mums ponai kinininkai parodo mokslinius dalykus, gerus tikrus pasaulio šedevrus, kurie savy turi tikrą meno atspindį, tuomet mes jiems tarsim širdingą ačiū ir su malonumu atsilankysime į svečius“ (Vėpla. Kinematografai. „Šiaulietis“, 1925 rugpjūčio 16, p. 2).

Šiauliuose ypač kinus teatrus mėgo lankyti mokiniai. Susirūpinusi Šiaulių valstybinės gimnazijos taryba nutarė uždrausti mokiniams kinus lankyti. „Šiaulietis“ rašė, kad „mokiniai kinus per daug pamėgo ir „Liaudies namų balkonas kas vakarą pilnas mokinių“ (Uždraudžia kinus lankyti. „Šiaulietis“, 1926 kovo 7, p. 3).

Tačiau nežiūrint kai kurios netvarkos ir trūkumų, tarpukariu kinas Šiauliuose greitai įsitvirtino kaip populiari pramoga, į kino sales sutraukianti nemažai žiūrovų.

Kino teatrai kūrėsi ir Šiaulių apskrityje. 1925 m. spalio 15 d. Radviliškyje, kooperacijos rūmuose, atsidarė naujas kinematografas „Aušra“. Kino teatrai kūrėsi ir kituose Šiaulių apskrities miestuose ir miesteliuose: Joniškyje, Kelmėje, Žagarėje, Mažeikiuose ir kt.

Šiaulių kino teatrų rengiamos programos kartais susilaukdavo žiūrovų vertinimų ir kritikos. 1926 m. rugpjūčio mėnesį apžvalgininkas „Šiaulių naujienų“ laikraštyje, skyrelyje „Menas ir kūryba“ rašė: „Kino menas, jei jis yra sąžiningai aprūpinamas gerais filmais, yra moderniška kultūrinimo ir auklėjimo  priemonė. Kinas savo pigumu visiems prieinamas. Jį lanko ir atsidėję seka visokių luomų ir amžiaus žmonės, turtingi ir neturtingi, seni ir jauni. Bet kino, kiek jis naudingas sąžiningų žmonių rankose, tiek žalingas patekęs į biznierių nagus, kurių pirmiausias tikslas – sutraukti kuo daugiau publikos, pasipelnyti, o už moralę kino paveikslų pusę nežinoti jokios atsakomybės.

Mūsų Šiaulių kino paveikslai tiekiami pusėtinai geri. Tik „Lyra“ savo lankytojus peni avantiūristiniais filmais, iš kurių jauni misto vaikėzai, kurių auklėjimas nėra taip jau geras ir tvirtas, iš jų mokinasi visokių gudrybių: amerikoniško bokso, stebisi kaip lengvai kišenės iškraustomos, na, žinoma, jei pasitaiko proga, ilgainiui imasi patys praktikoje „specializuotis“...

Bendrai imant, tarp smulkesnių, mažesnės vertės turinčių filmų „Liaudies namuose“ ėjo ir eina visa eilė gana gerų ir pamokančių filmų, kurių tarpe, „Indų koplyčia“, „Jūros velnias“, „Tarfiutas“, „Jo nusikaltimas“, „Azijos žiburys“, „Habsburgų rūmų tragedija“ ir t. t. Naujame „Splendid Palace“ ėjo tokie filmai kaip „Nibelungų daina“, „Baltojo vienuolyno sesuo“, „Zoro ženklas“, didelės fizinio auklėjimo pedagoginės reikšmės turinti,  šiomis dienomis ėjęs filmas „Kelias į jėgą ir grožį“ ir t. t. Ypač pastaruoju laiku, aukščiau minėtuose kinematografuose demonstruojamos gražūs ir turiniu, ir savo pastatymu filmai. Geistina, kad ir toliau mūsų kinai laikytųsi tokio savo nusistatymo, mažiau žiūrėtų į biznio reikalus, o daugiau kreiptų domės į meninę ir kultūrinę vertę, tuomet kino tikslas bus pasiektas“ (Edm. Vingėla.  „Mūsų kinematografai ir jų filmai. „Šiaulių naujienos“, 1926 rugpjūčio 1, p. 2).

Kino teatrų lankymas ir filmų žiūrėjimas buvo populiari šiauliečių pramoga.  Laikraštis „Šiaulietis“ 1926 m. rašė: „Šiauliuose yra net trys kino teatrai, būtent: „Lyra“, „Liaudies namai“ ir „Splendid Palace“. Didžiausias ir geriausiai įrengtas yra „Splendid Palace“. Vasaros metu kino teatrai ne visi pilni, bet rudens ir žiemos metu tai jie stačiai kartais būna prigrūsti. Dažnai lankytojai mato kino teatruose visokių menkniekių, bet kartais pasitaiko ir labai gerų dalykų, kad kino teatrai nerodytų nedorų dalykų, juos, tuosius kino teatrus, tikrina tam tikra komisija“ (Šiauliškis. Šiaulių pramogos. „Šiauliškis“, 1926 rugpjūčio 15, p. 2).

Kino filmų demonstravimas Šiauliuose buvo populiarus. Buvo rodomi įvairūs filmai, susiję ir su religine tematika. 1927 kovo mėn. „Šiaulietis“ pranešė, kad „1927 kovo 19 ir 20 dienomis Šiauliuose, Šv. Juozapo draugijos „Juozapiečių“ salėje (Dvaro g.) kino aparatu bus rodomas žingeidus paveikslas iš Šv. Istorijos „Kristaus gyvenimas“. Demonstravimo metu bus teikiami smulkūs paaiškinimai“ (Visuomenės žiniai. „Šiaulietis“, 1927 kovo 20, p. 3).

1927 m. Šiauliuose buvo atidaryti  ir veikė kino teatrai „Splendid-Palace“, Lyros“ „Liaudies namuose“ ir „Marsas“.  1928 m. Šiauliuose veikė keturi kino teatrai  „Splendid-Palace“, „Liaudies namai“, „Rekord“ ir „Marsas“.

Kinas Šiauliuose buvo sėkmingai panaudojamas miestiečių tautiniam auklėjimui ir savišvietai. Prie to prisidėjo ir miesto kino teatrai. Nepriklausomybės šventės proga, Vasario 16-ąją miesto visuomenei ir mokiniams kino teatruose „Rekord“ ir „Splendid-Palace“ nemokamai buvo rodomi kino seansai. Nemokamus bilietus visuomenei dalijo Šiaulių apskrities viršininko administracija (Nepriklausomybės  šventės iškilmių. „Šiaulietis“, 1928 vasario 16, p. 5).    

1928 m. Šiauliuose leidžiamuose laikraščiuose „Šiaulietis“, „Momentas“ buvo skelbiamos ekrano naujienos, miesto kino teatrų programa ir filmų apžvalgos.

Apie tarpukario Šiaulių kino teatruose vyravusią atmosferą šiaulietis poetas Leonas Vitkauskas perteikė 1923 m. laikraštyje „Momentas“ išspausdintame eilėraštyje „Kino drama“:

Tamsu... Glaudžiasi žmoneliai...
Kažin kas kažin kur trata –
Tai: vos matomam langely
Leidžia žmogus aparatą.
Skrieja tylūs spindulėliai
Tiesiai drimba ant ekrano...
Ant ekrano rodo lanką...
Joje žmonės gyvi kruta.
(Leonas Vitkauskas. Kino drama. „Momentas“, 1928 spalio 21, p. 3).

Žiūrovams pritraukti į miesto kino teatrus savininkai naudojo reklamą, įvairias priemones. 1929 m. gruodžio mėnesį laikraštis „Momentas“ rašė: (...)“ Šiomis dienomis  Šiaulių kino teatrai kiekvienam naujam filmui reklamuoti atspausdina po 4000-5000 metrinių skelbimų, rašo jų (nežinia iš kokių šaltinių surankiotus) visų Šiaulių miesto ir priemiesčių gyventojų adresus ir, užlipinę po 2 centų pašto ženklais, užverčia pašto įstaigą įvairiaspalvių reklamos lapų pundais.

Kadangi Šiauliuose yra viso 8 laiškanešiai, tai tik iš vieno kurio nors kino teatro malonės jie gauna kiekvienas po 400-500 atskirų  „korespondencijų“, o jei pasitaiko, kad tuo pačiu laiku ir kiti kino teatrai išleidžia savo reklamas, tai naujoviškos korespondencijos kiekvienam laiškanešiui tenka 700-800. Žinoma, kinematografų savininkams tai pelninga, patogi ir pigi reklama, geras būdas įpiršti kiekvienam šiauliečiui savo programą...“ (Reporteris. Ar taip ir privalo būti? „Momentas“,  1929 m. gruodžio 14, p. 5).   

1929-1930 metais Šiaulių mieste ir apskrityje veikė 7 kino teatrai: „Lyra“, „Mars“, „Rekord“, „Kapitol“ ir kt. 1929 m. Sanitarinė komisija patikrinusi mieste veikusius kino teatrus nubaudė „Liaudies namų“ ir „Rekord“ kino teatrų direkcijas po 500 litų už nešvarą (Dėl nešvaros nubausti kino teatrai. „Momentas“, 1929 rugpjūčio 31, p. 2).   

Garsinis kinas buvo vadinamas tonfilmu. Šiauliuose buvo rodomi vokiški, Sovietų Sąjungoje ir Holivude sukurti filmai. Nuo kino teatro „Kapitol“ neatsiliko ir „Liaudies namai“. Laikraštis „Mūsų momentas“ 1930 m. spalio 13 d. žinutėje „Ton-filmas Šiauliuose“ rašė apie šiame kino teatre rodomą garsinį filmą, įgarsinta vokiečių kalba (Ton-filmas Šiauliuose!. „Mūsų momentas“, 1930 spalio 13, p. 8).

Filmų reklamas ir afišas Šiaulių teatrams piešė dailininkas G. Bagdonavičius, kiti miesto dailininkai.   

Šie du kino teatrai  tarpukariu Šiauliuose  buvo populiariausi ir konkuravo tarpusavy. To meto laikraščio puslapiuose buvo spausdinama šių miesto kino teatrų reklama. „Liaudies namų“ kino teatras kvietė šiauliečius linksmai ir smagiai praleisti laiką, čia esą „demonstruojami geriausi sezono paveikslai, groja geriausias orkestras, visada parinkta muzika, geriausia ir didžiausia salė vaidinimams, koncertams, paskaitoms. Jam nenusileido kino teatras „Kapitol“, viliodamas miestiečius „moderniška įranga, centraliniu apšildymu ir visais patogumais“ (Sabaliauskas S. Sukasi amžinasis reklamos variklis. „Šiaulių kraštas“, 2008 sausio 18 d.).    

Kino teatrai Šiauliuose anuomet rodė populiariausius Vakarų Europos, daugiausia Vokietijos kino studijos, gamybos filmus. Štai koks buvo miesto kino teatrų repertuaras 1930 m. kovo mėnesį: „Kapitol“ – „Moterų gundytojas“, „Rekord“ – „Nojaus laivas“ (Dolores Kostello ir Georg Rien atliko pagrindinius vaidmenis), „Liaudies namai“ – „Užbaikalio laukinės stepės“ ir kt.

1931-1933 m. Šiauliuose veikė „Kapitol“ (savininkas A. Švabinskas), „Triumf“, „Liaudies namai“ ir kiti kino teatrai. Joniškyje kiną rodė „Lyra“ (savininkas fotografas J. Fišeris), Žagarėje – „Odeon“, Radviliškyje – „Aušra“, Kelmėje – šaulių būrio kino teatrai. Šiaulių kino teatruose filmai buvo rodomi kasdien du kartus per dieną (Mikalauskas V. Kinas Lietuvoje. Nuo atrakciono iki nacionalinio kino meno. Vilnius: Margi raštai, 1999, p. 167-168).

(Bus tęsinys)

Į viršų