facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Įdomiausia, kad tuo metu, tokio meno formavimosi metu, susikūrė ir auditorija, adekvati tam menui. Menas ir menininkai ieškojo savęs, kūrė pasaulį iš naujo, nes nebuvo jokių šaknų ir tradicijų, jas reikėjo sukurti sau patiems, kad būtų galima išgyventi šiame pasaulyje, kuris buvo tuščias, beprasmis ir paliktas – jį reikėjo prisijaukinti ir suteikti jam prasmę, formą ir tu negalėjai paimti iš praeities ir neturėjai didelio pavyzdžio iš kokių nors šalia esančių kultūrų, nes jos buvo neprieinamos.

Ko aš labiausiai ilgiuosi iš to laiko, kas man buvo žavingiausia – kad taip, kaip menininkai ieškojo savęs ir kūrybinių kelių, taip ir auditorija savęs ieškojo. Jai irgi viskas buvo įdomu, lygiai taip pat ji buvo atvira bet kokiam triukšmui, bet kokiam garsiam menui, eksperimentiniam kinui. Ji mirgančiame ekrane sugebėdavo įžiūrėti prasmę arba statiškame vaizde kokio pirmojo kino eksperimentatoriaus pristatomose „ENTER“ peržiūrose.

Ir tai būdavo didelės auditorijos to paties beviltiško šaižiai skambančio garso meno perklausose, festivaliuose gulėdavo ant galerijos grindų. Jai reikėjo tų garsų, nes ji suprato, kad galbūt yra šansas save ten atrasti ir pažinti. Žiūrovai ieškojo ir buvo be galo imlūs viskam. Jie taip pat užkrėsdavo, įkvėpdavo ir mus organizuoti tuos renginius, plėtoti juos.

Dabar, būdamas jau visiškai senas, keliaudamas iš vieno laiko į kitą – peršokdamas du-tris dešimtmečius, negaliu pasakyti, kad nepastebėjau, kaip keitėsi viskas. Iš tiesų vietoje tos auditorijos, seniai, jau prieš du dešimtmečius pradėtos perauklėti, matau perauklėtus vartotojus, kurie yra visiškai savimi patenkinti. Reklama juos išmokė tik imti ir reikalauti, jie – dideli žmonės, bet elgiasi kaip visiškai infantilūs, išlepinti maži vaikai. Jiems viskas yra kaip tose reklamose, kur siūloma ir paduodama, jie nebegali konstruoti savo poreikių, nes nebesugalvoja savo poreikių, jiems jau tas poreikis tenkinamas arba sukuriamas, po to dar vienas ir iš karto tenkinamas: siūlomas geriausias variantas visokiausių paslaugų, pažadų, nuolaidų prasme idiotų kaučerių, psichopatų gyvenimo tobulybės lektorių. Visi žada tau begalinę laimę, tau nieko nebereikia daryti, savęs ieškoti, tu esi jau pripūstas begalinių vertybių burbulas, kuris gali tik tenkinti savo poreikius, nes tu esi pats vertybė savaime didžiausia.

Tai kaip tu gali eiti į eksperimentinės muzikos koncertą ir klausytis šaižių garsų? Tau jie bus bjaurūs, atstumiantys, nes tu jau seniai save atradęs, tu esi kaip tas pagrandukas, apvalus, be jokių problemų ir kampų, tu jau esi užbaigtas, suformuotas tam begaliniam vartojimo ciklui ir tu niekada nebesidomėsi autoriniu kinu, nebeieškosi kitos asmenybės, pažeistos trūkumo, pažeistos begalybės išgyvenimo, pažeistos meilės neįmanomumo, paprasto supratimo, kad gyvenimas tėra tik nesibaigianti bėda, kuris baigiasi dar baisesne bėda, baigtimi. Ko nuolat mokė visos tūkstantmetės kultūros ir individai? Tai suvokti ir  gebėjimo prasmingai gyventi. Tu tik gali vartoti filmą po filmo, kuris pristatomas kaip geriausias, bet po mėnesio užmiršti ir keliauti vėl ryti kolos su spragėsiais nebesuvokiant, kur vaizdas, kur spragėsiai.

Žinoma, visuomenė radikaliai pasikeitusi. Geriausiu atveju, ko ji reikalauja – rafinuotų, lengvai suvartojimų to paties pseudošiuolaikinio meno formų.

– Tai į šiuos festivalius susirenka tik visuomenės elitas?
– Galima tą lauką vertinti ir antropologiškai, politiškai, sociologiškai.

Mano įspūdžiai iš paskutinių šių metų dviejų renginių – prestižinių. Vienas vyko Vilniuje: priėmimo vakarėlis, be galo prašmatnus ir prabangus, ir jame  nebuvo nė vieno menininko. Tai „ARTVILNIAUS“ mugė. Šiek tiek meluoju, buvo du radikalūs menininkai: jie atėjo apsisuko ir išėjo, pasakę, kad jiems čia visiškai neįdomu ir ne jų aplinka.

Buvo tik labai gražūs žmonės, vidurinioji klasė – be galo elegantiškos damos, prabangios, kvepiančios, su madingais brendiniais rūbais, vyrai su aptemptais kostiumais, su itališku įdegiu ir prabangiais laikrodžiais.

Tai verslo klasė, kuri jau yra preciziška ir madinga eiti į šiuolaikinio meno įvykius ar priėmimus. Ji savotiškai išstumia tą kultūrinį sluoksnį, tuos pačius menininkus, čia niekada nebepamatysi vyresnės kartos menininko, kokio profesoriaus. Tai visiškai kitas pasaulis. Meną pasisavino energingiausia, turtingiausia nedidelė žmonių grupė, toks socialinis tarpsluoksnis, kuris yra veržlus, energingas, turtingas ir kuriam reikia išsiurbti paskutinius energijos, gyvybingumo syvus iš meno pasaulio, pasisavinti tam, kad jie galėtų sėkmingai suktis savo verslo pasaulyje, jį atnaujindami kūrybiškomis idėjomis, meninėmis, estetinėmis patirtimis. Taip tas menas ir išlieka savotiškai kažkur tokiame lygyje.

O jeigu mes kalbame apie Šiaulius, tai jie turėjo unikalų kelią pradžioje, turi ir dabar. Kaip ir tie patys festivaliai. Jokių festivalių nebeliko Lietuvoje, o Šiauliai gyvena ciklais – miestas numiršta ir sugeba vėl atsinaujinti keičiantis visuomenei, užaugus naujai kartai, tai kartai jau visiškai nebeatitinkant prieš tai buvusios. Ir mes jaučiame, kaip bangavimai, ciklai veikia ir mus pačius, mūsų festivalius, programas, kurias rengiame.

Bet mes irgi nesėdėjom rankų sudėję. Mes metai iš metų tobulinomės, sėdėjome įvairiuose seminaruose, kultūros marketingo vadybos pamokose ir visur kitur. Tuo pačiu patys stebėjome tikrovę, nes vieną kartą anksčiau ar vėliau supranti, kad nei menininkas, nei menas nėra atskirtas nuo visuomenės, jis tik juda kartu su ja, tik atliepdamas jos ritmus, poreikius, tik su ja sąveikaudamas, bendradarbiaudamas gali išlikti. Mes nuolat kiekvienais metais įtemptai galvojame, kaip mums prisitaikyti, kartu išlikti savimi ir priversti domėtis meno inovacijomis.

Festivaliuose – pirmiausia jaunėjanti Šiaulių publika. Čia, matau, mums sekasi. Kodėl aš išėjau iš Šiaulių universiteto? Nes matydavau visiškai pasyvių žmonių akis prieš save, visiškai neskaitančių knygų, abejingų, miegančių atmerktomis akimis, mirusių ir dvasiškai, ir mentališkai, visiškai provincialių, niekuo nesidominčių ir tik nežinia ko – tėvų, giminių – pasodintų į tą universitetą, jau mirštantį, vos gyvuojantį. Išėjau. Tyliai linkėjau tam universitetui greičiau numirti, nes supratau, kad jeigu nenumirs, tai jo vietoje nieko ir negali atsirasti, jis tik tąsys savo mirštančias galūnes ir tiek.

O šiandien mūsų galerijos publika – gimnazistai, net ne paskutinių klasių. Jie visiškai jauni, protingi, intelektualūs, smalsūs, pasaulį išmaišę, savęs aktyviai ieškantys, pilnomis susidomėjimo ir ieškojimo instinkto akimis. Mes jaučiame, kad kažkas iš esmės pasikeitė – mūsų artimiausi žmonės labai atjaunėjo.

Ir Vilniaus šiuolaikinio meno centre atidarymo publikos amžiaus vidurkis – 25-30 m. Tokiam amžiui tai prestižiška, įdomu ir jie kažką atranda, o mes turime gimnazistų, kuriuos čia išugdome, kurie čia puikiai jaučiasi, mūsų festivaliuose savanoriauja, bręsta kaip asmenybės – kūrybiškos, meniškos. O ir po to studijuodami užsienyje grįžta savanoriauti, bendradarbiauti. Paskaitome internete komentarus – ir gali susigraudinti, nes pasirodo, tikrai mes darome poveikį, sukuriame erdvę, kad jie galėtų realizuoti save. Žinome, kad ta erdvė yra unikali, vienintelė tokia, drąsi, atvira, pasitikinti jaunais žmonėmis ir duodanti jiems didžiulę laisvę.

Dabar yra tokia auditorija ir todėl, nors šiais metais kaip ir aišku, ką mes darome ir kodėl, o jau ruošiant kitų metų projektus vėl turime atsinaujinti, galvoti, į kurią pusę reikias bures kelti, kaip vėjas, kokios tendencijos, raidos poreikiai, demografinės situacijos, kaip jos kis ir kaip mes pagausime tą vėją. Aišku, mūsų tokia nuostata, kad kiek įmanoma jaustumėme tas tendencijas ir įdarbiname jaunus žmones, su jais kartu dirbame, prognozuojame visus įvykius ir kviečiame bendrus organizatorius, kurie daugiau žino, išmano šiuolaikinės visuomenės kismus ir jos poreikius. Jokia paslaptis, su iššūkiais susiduria visi, organizuojant meno įvykius, nes tai yra pats įvairiapusiškiausias dalykas, kuris nekopijuoja pasaulio tendencijų, jis pats kuria pasaulį, meta iššūkį tam pasauliui, o bet kokia tradicinė kultūra, popmenas ar kičinis, mėgėjiškas menas tiesiog gražiai velkasi paskui tas formas, kurios seniai sukurtos ir įsitvirtinusios – tai yra paprasta, nesudėtinga.

– Kas tie „mes“? Festivalių organizatoriai?
– Festivaliai yra didžiulė mašina ir didžiuliai pinigai. O kad „VIRUS“ festivalis įbėgėtas per daug metų – per 24 metus, tai pirmiausia reiškia, kad buvo festivalio idėjų generatoriai – aš, kiti žmonės. Po to daug žmonių pasikeitė. Buvo ambicijų tą festivalį suvaldyti ir kuruoti pačiam, kaip aš mačiau ir įsivaizdavau, bet prieš daug metų tos iliuzijos atsisakiau, nes neįmanoma aprėpti visų meno rūšių, tiek veiklos. Pradėjome samdyti žmones – sričių kuratorius ir jie sukomplektuoja temą, autorius, parodą, bet tai turi atitikti „VIRUS“ festivalio nuotaiką, pagrindinius tikslus. Festivalis yra didelė kolektyvinė veikla, bet, žinoma, svarbiausia čia yra Dailės galerija, jos darbuotojų motyvacija pajutus, kad prasminga tęsti šią veiklą.

Dabar pagrindiniai festivalio organizatoriai esame aš ir Ernesta Šimkienė. Ernestos sudėtingas festivalio baras – susijęs su madų renginių organizavimu, mano – su parodomis. Kiti žmonės kitus renginius imasi prižiūrėti ir kuruoti, bet ir prieš tai dirbę žmonės irgi įsijungdavo į festivalį – Andrius Grigalaitis, Jurga Sutkutė ir kiti. Visi jie turėjo savo stichijų lauką, kurį kuravo, kaip ir dabar mūsų nauja darbuotoja Živilė Žvėrūna.

Mes juk priimame tik pačius valingiausius, ištvermingiausius, tokie žmonės įsijungia į veiklą su nauja energija, matymu, gali festivalio ribas plėsti ir prognozuoti festivalio įvykius. Tai yra kryptingas, profesionalus, metodiškas darbas ir tik todėl jis turi tokį rezultatą. Profesionalaus meno srity negali būti jokių atsitiktinumų, yra ilgalaikis prognozavimas, be galo daug žinių, informacijos ir visa tai reikia apdoroti, neprašauti, o tai neįmanoma be tos didelės patirties, be nuolatinio buvimo renginiuose, dalyvavimo visuose įvykiuose – pačiuose svarbiausiuose, be nuolatinio stebėjimo to proceso, be nuolatinio bandymo užuosti, pajusti visus virpesius, vėjus, vibracijas meno lauke.

19 12 28 28

ENTER. 2018 m.
Redakcijos archyvo nuotr.

19 12 28 27

ENTER. 2014 m.
Redakcijos archyvo nuotr.

19 12 28 37

ENTER. 2015 m.
Redakcijos archyvo nuotr.

19 12 28 36

ENTER. 201 m.
Redakcijos archyvo nuotr.

19 12 28 24

ENTER. 2017 m.
Redakcijos archyvo nuotr.

19 12 28 30

ENTER. 2018 m.
Redakcijos archyvo nuotr.

Į viršų