facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

,,Laiptų galerijoje“ veikia išskirtinė vilniečių menininkų paroda ,,Žmonės ir padarai II“. ,,Kiek manyje yra žmogaus ir kiek kitokio tvarinio? Kas yra žmogus, o kas yra padaras, kaip ir kada įvyksta virsmas, kai jauti savyje ar aplinkiniuose mistišką metamorfozę? – savęs ir žiūrovų klausia labai skirtingi, tačiau bendros temos įkvėpti autoriai Aistė Gabrielė Černiūtė ir Vidas Poškus. –  Pasakojame savotišką istoriją, kas pasaulyje vyksta. Tikriausiai  kalbėdami apie kitus, kalbame apie save. “

Apie ,,Laiptus“ ir buitį
Abu menininkai savo kūrybą ,,Laiptų galerijoje“ eksponuoja pirmą kartą. Tiesa, šiek tiek jų darbų šiauliečiai jau galėjo pamatyti Kalėdinėje miniatiūrų parodoje.

Dailininkei buvo naujiena, kad mažas darbelis gali būti toks svarbus, stebėjosi, kaip išmintingai, profesionaliai ,,Laiptai“ puoselėja seną tradiciją. ,,Susidariau įspūdį, kad kiekviena paroda čia pateikiama kaip didelis įvykis. Ir supratau, kodėl galerija ,,Laiptais“ vadinasi – lipi lipi ir vaizdai keičiasi: čia grafika, čia tapyba, čia dar kas nors. Laiptai tarsi žmogaus gyvenimas – su pakilimais, stotelėmis, nusileidimu ir vėl galimybe kopti aukštyn“, – kalbėjo A. G. Černiūtė prieš parodos atidarymą.

V. Poškus taip pat džiaugėsi galerijos erdvėmis, sumaniu jų pritaikymu ekspozicijoms. Iš pradžių pamanė, kad per mažai darbų atsivežė, tačiau puikiai viskas susidėliojo, skirtingos technikos kūriniai atsiskleidžia, kai neperkrauta. Jų pagyrimai dar svaresni atrodo, kai sužinome, kad menininkai turi nemažos galerinio darbo patirties.

V. Poškus yra Vilniaus dailės akademijos parodų sales ,,Titanikas“ direktorius, o A. G. Černiūtė dirba Molėtų dailės galerijoje. Jie abu teigia, kad administracinė veikla, parodų organizavimas kūrybai netrukdo, priešingai – disciplinuoja dienotvarkę, plečia akiratį, verčia pasitempti. V. Poškus teigia, kad nelabai įsivaizduoja savęs kaip laisvo menininko, impulsas kūrybai dažniau atsiranda iš pasipriešinimo rutinai. A. G. Černiūtė sakė, kad susitikimai su įžymybėmis, tokiais kaip Mikalojus Povilas Vilutis, Petras Repšys, ją ,,pakrauna“ ir nuramina: pamatai, kad asmenybės, nuo kurių energijos Lietuvos dailė net tvinksi, išgyvena tokius pat buitinius rūpesčius ir sugeba juos perlipti.

Ir patys puikiai perlipa. Ji prasitaria, kad apie dirbtuves pasvajoja, nes kai vaikai grįžta iš mokyklos, namai skiedikliais smirda. Bet ir nelabai įsivaizduoja, kaip viena užsidariusi dirbtų. Paaugliai sūnūs dabar tokio amžiaus, kad ieško savęs, į tėvų kūrybą nesigilina, tačiau palaikymo žodį kartais ištaria: „Visai nieko.“

„Labai panorėję, galime viską, – nusišypso A. G. Černiūtė, prisiminusi nuostabią vasaros kelionę per visą Italiją. – Vaikai buvo labai patenkinti, įspūdžiai nerealūs. V. Poškus vairavo visą laiką, bet ištvėrė.“ O šis priduria, kad pramogas sugebėjo suderinti su kūrybos sklaida, parodymu. Nuvežė kelis kūrinius į mažytę galeriją Italijoje.

Apie padarus ir kūrybą
,,Ši tema mus abu įkvepia, įdomu pamąstyti, kiek savyje junti to padaro, ką aplinkoje pastebi.

Padaras ne tik gyvūnas, tai kažkas padarytas, žmogaus sukurtas“, – nustebina V. Poškaus įžvalga. Išeitų, mes save kartais sukuriame tokį, kokį ne visai malonu iš šalies pamatyti.

Labai panašią parodą abu menininkai jau eksponavo pernai Vilniuje. Bet sukurta nemažai naujų darbų, ypač V. Poškaus – jo visa kolekcija šiųmetinė. Todėl prie parodos pavadinimo atsirado skaičius du.

,,Čia kaip antra serija“, – juokiasi A. G. Černiūtė. Ji prasitarė nenorėjusi kartu daryti parodos, bet sudomino iššūkis suvaldyti nepažįstamą erdvę. Pasak jos, ir galerijos pavadinimas turėjo įtakos. Jų padarai irgi kiekvienas tarsi lipa, kapanojasi, ieško kažko, svajoja pakilti, nuskristi... Nuolatinis lipimas aukštyn-žemyn – kaip gyvenime. Labai patiko rezultatas, nes tokius darbus, kaip pavyzdžiui, ,,Dieveniškių kunigaikštystė“ gali parodyti ne dalimis, o visą sujungtą – kaip turi būti. Gal septynerius metus jis lipdytas, faktūros augintos.

Nors kūrinių temas diktuoja gyvenimas, abudu autoriai pripažįsta, kad jie yra literatūriški. Tuo metu, kai mokėsi Dailės akademijoje, tapybos literatūriškumas laikytas trūkumu, o dabar niekas negali varžyti meninės laisvės. Personažai turi pasakoti savo istoriją, todėl literatūriškumas neišvengiamas.

A. G. Černiūtė teigia, kad jos mėgstamiausi metų laikai – ruduo ir pavasaris, todėl ir tapyboje šios spalvos vyrauja. Ji tapo tik aliejiniais dažais, iš labai tirštos jų masės išaugina rankomis apčiuopiamas faktūras, kai kurios jų netelpa paveikslo ribose, išeina į erdvę. Savo sukurtus personažus dailininkė vadina ,,dažažmogiais“, kurie atsiranda iš aistros daryti atvirkščiai, nei mokė akademijoje.

V. Poškaus drobės tapomos akrilu, spalvinė gama nedaug skiriasi, tačiau mitologiniuose siužetuose išryškėja sarkastiška nuotaika. Gal profesija kalta – viską kritikuoti (V. Poškus yra dailėtyrininkas, apgynęs daktaro disertaciją tema „Antikos atgaivinimo problema Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mene“).

A. G. Černiūtės ir V. Poškaus „Žmonės ir padarai II“ sukuria savotišką vizualinį pasakojimą, kuriame gali atrasti ir pasivaikščiojimo po Lietuvos miškus, pievas nuotaikos, ir Vilniaus aplinkos atšvaitų, ir kelionių ar susitikimų įspūdžių, ir pasišaipymo iš neišsipildžiusių svajonių.

Autoriai sakė, kad patys nelinkę savo personažų aiškinti, bet visada džiaugiasi, jei žiūrovui kyla kokių nors interpretacijų. Kodėl mes taip bijome savęs, kad vietoje galvos telieka žvakė? Gal ne dėl baimės, o dėl to, kad kėlėme sau per sunkias, neįveikiamas užduotis? Kad per daug rūpinomės, ką apie mus pamanys kiti (,,Trijų žvakių mergaitė“, ,,Nesudeganti“)? Kodėl taip sunkiai įžvelgiame savo aplinkoje ką nors gražaus („Regėjmas“)? Kodėl, kai pasiruošiu skrydžiui, būtinai išlenda kažkas, kuris nori sutrikdyti („Balerina nori skristi“)? Kodėl taip bijome suprasti, kas esu iš tikrųjų („Pagal Ovidijų“– V. Poškus)? Klausimai, klausimai, klausimai...

Visa paroda alsuoja paslaptingos mistikos, mūsų baimių ir silpnybių, neišsakytų troškimų mišiniu. Teko girdėti atsiliepimų: neįprasta, negražu, baugu. O gal tas negražumas ir esame mes patys? Gal ir gerai, kad atsakymų nėra, tik išeinančius nulydi „dažažmogių“ mosto dvelksmas ir skaudžiai geliantis sparnuotų V. Poškaus žmogystų žvilgsnis.  
„Tai, ką kuriu, ištraukiu iš galvos, iš dūšios. Turi šiek tiek nugyventi, nuolat mokytis, tobulėti, kad galėtum kažką kitiems pasakyti, nešti žinią“, – sako A. G. Černiūtė. Ji kuria ne tik bauginančios išorės gėrio ištroškusius personažus („Švelnumas“). Savotiška relaksacija jai yra poezija. Kažkada turėjusi drąsių vilčių tapti rašytoja, vėliau suprato, kad geriau sugeba kalbėti vaizdu. Bet žodžiais mintis išsako labai jautriai.

„Atramą tokią radusi esu. Visko išgyveni, o kaip sau padėti? Galbūt tai poetinė terapija, poetinis dienoraštis, – atvirauja dailininkė.– Gal ir tapyba su tuo susijusi...“

Laukta, planuota, išsipildžiusi
Pasak „Laiptų galerijos“ direktorės Janinos Ališauskienės, verta buvo ištisus metus laukti kartais žaismingo, o kartais nelabai dviejų menininkų tapybinio dialogo.

Šia paroda apibendrinama žmogiškumo paieškų tema, 2019 metais gražiai skleidusis ,,Laiptų galerijos“ Raimundo Sližio ir Rimo Bičiūno tapyboje, Andriaus Puipos akvarelėse ir grafikoje, abstrakcionistės Dalios Kasčiūnaitės paveiksluose ir litvakų Neemijos Arbit Blato, Solomono Teitelbaumo ir Adomo Jacovskio kūriniuose. Žmogiškumo tema neišsemiama, ji ir toliau bus plėtojama – sausio mėnesį išvysime Algimanto Puipos tapybos parodą ,,Kita tylos pusė”.

2019 12 21 8

Prie V. Poškaus kūrinio „Dama vienaragė“.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

2019 12 21 11

V. Poškus. „Būtybė su sparneliais“.
Autorės nuotr.

2019 12 21 10

V. Poškus. „Pagal OvidIjų“.
Autorės nuotr.

2019 12 21 13

A. G. Černiūtė. „Regėjimas“.
Autorės nuotr.

2019 12 21 15

A. G. Černiūtė. „Nesudeganti“. „Trijų žvakių mergaitė“.
Autorės nuotr.

 

Į viršų