(Tęsinys)                                                                                              
Černivcai
Apie vidurdienį išvykome iš Chotino link Černivcų. Kelionės maršrutas driekiasi Ukrainos pietvakariuose, Chotyno aukštuma. Artėjant Karpatų kalnams, kelias vingiuodamas kyla vis aukštyn. Prasideda kalvoti priekalniai, miškai, sraunios kalnų upės ir kalniečių sodybos. Vakarop pasiekėme Karpatų priekalniuose, abipus Pruto upės išsidėsčiusį  Černivcų miestą. Įsikūrėme Černivcų centre esančiame daugiaaukščiame „Turisto“ viešbutyje, pro kurio langus matėsi vakaro žiburių nušviestas daugiatūkstantinis miestas. Pernakvoję, kitos dienos rytą, pradėjome pažintį su šiuo Bukovinos krašto centru.

Senoviniuose metraščiuose minima vietovė Čern,  t. y. „juodas miestas“. Manoma, kad taip miestas vadintas galbūt todėl, kad gynybinės sienos buvo iš žemių ir ąžuolo, todėl juodos. Dabartinis  Černivcų miestas, įsikūręs dešiniajame Pruto upės krante prie svarbiausio prekybos kelio, jungiančio Dunojaus upės baseino ir Balkanų žemes. Pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose miestas paminėtas 1408 m. Nuo  XIV a. vid. priklausė Moldavijos kunigaikštystei. XIV-XVI a. per miestą ėjo prekybos kelias iš Lvovo į Sučavą: jis jungė Šiaurės vakarų Europą su Pietų ir Rytų šalimis, tarp jų ir LDK žemes. Mieste buvo muitinė, kurioje buvo imamas taip vadinamas „Černivcų muitas“ už įvežamas ar išvežamas prekes. Mieste stovėjo pasienio sargyba – kalarašai, kurie saugojo sieną su Lenkija (Ukraina: Lietuvos epocha, 1320–1569. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų centras, sudarytojai: prof. dr. Alfredas Bumblauskas, doc. dr. Genutė Kirkienė, ist. m. kand. Feliksas Šabuldo, 2010, p. 164).

XVI a. ketvirtajame dešimtmetyje atiteko Turkijai. 1774 m. Černivcai tapo Austro-Vengrijos administraciniu centru. Nuo 1786 m. laisvasis miestas, stačiatikių vyskupijos, 1875 m. tapusios autokefaline metropolija, sostinė. Nuo XIX a. vidurio Bukovinos pramonės centras. Čia apsigyveno daug vokiečių (1875 m. įkurtas jų universitetas) ir žydų. 1916 m. Černivcai buvo užimti Rusijos kariuomenės. 1918–1940 ir 1941–1944 m. miestas priklausė Rumunijai. 1940 m. Černivcus užėmė rusų kariuomenė ir perdavė Ukrainos  SSR (tapo srities centru).

Miestas suklestėjo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Čia buvo statoma daug visuomeninių pastatų – teatras, viešbučiai, restoranai, bankų ir kontorų pastatai, o taip pat vilos vienos eklektikos architektūros stiliuje. Černivcuose išsiskiria medinės architektūros pastatai – Šv. Nikolajaus, Uspenijos, Prisikėlimo bažnyčios, o taip mūrinė  Prisikėlimo bažnyčia Gorečės priemiestyje. Seniausias medinės architektūros pavyzdys – Šv. Nikolajaus cerkvė, pastatyta 1607 m.

Savo vidaus ir išorės architektūra išsiskiria 1866–1878 metais statyta įspūdingo grožio metropolijos rezidencija. Ją projektavo čekų architektas Josifas Glavka. Dabar šiame pastatė įsikūręs nacionalinis Ukrainos universitetas (įkurtas 1875 m.), kuris paliko mums didelį įspūdį.

Patekę pro apsaugos tarnybos gerai saugomus įėjimo vartus į universiteto teritoriją, ne tik apžiūrėjome komplekso pastatus, kiemus, sodą, bet ir pabuvojome studentams ir dėstytojams skirtoje cerkvėje. Universiteto Raudonojoje salėje vyko mūsų keliautojų grupės susitikimas su universiteto rektoriumi Romanu Petryšinu. Jis papasakojo apie universitetą, jo istoriją, ryšius su Lietuva. Mums buvo pravesta ekskursija po universiteto sales ir auditorijas. Šis universitetas įtrauktas į UNESCO paveldo objektų sąrašą. Pastatytas austrų 1875 metais kaip Bukovinos metropolito rezidencija.

Universitete veikia Baltistikos centras ir jo vadovė Alona Šyoba, beje gerai kalbanti lietuviškai, papasakojo, kad universitetas turi gražią istoriją, yra populiarus studentų tarpe, čia mokosi studentai ne tik iš visos Ukrainos, bet ir kitų užsienio šalių. Į klausimą, iš kur ji taip gerai žino lietuvių kalbą, Alona papasakojo, kad jai labai patinka ši kalba, kasmet važiuoja tobulinti kalbos įgūdžių į Lietuvą.

Pasivaikščiojome po miestą. Černivcuose išlikusios trys XII–XVIII a. medinės cerkvės, tarp jų Šv.  Mikalojaus cerkvė (1607 m.) – seniausias medinis  statinys Bukovinoje. Akmenų mūro Švč. Mergelės Marijos Gimimo cerkvė (XVIII a.), klasicistinė gimnazija ir rotušė (XIX a.), Bukovino metropolito rezidencija (XIX a. II pusė, dabar universitetas), teatro rūmai (XX a. pr.). Mieste  3 aukštosios  mokyklos,  muzikos, dramos, lėlių teatrai, Filharmonija. Čia veikia kraštotyros muziejus (įkurtas 1863 m.) vienas seniausių Ukrainoje, liaudies architektūros ir buities, meno muziejai, galerijos, botanikos sodas.   

Verchovina
Įvažiuojame į teritoriją, kurioje ryškėja Karpatų kalnų priekalnės pereidamos į miškingas kalvas ir kalnų masyvą. Miškingi Karpatai, nedidelės ąžuolų ir skroblų giraitės, plačialapiai medžiai (bukai, kėniai, eglės),  alpinės pievos, išraižytos srauniomis upėmis ir kur ne kur raibuliuojančiais vandens tvenkiniais ir ežerais. Čia daug turistų lankomų rezervatų, nacionalinių parkų, kurortų. Keliaudami po Karpatus sustojome vietovėje, kuri vadinasi Verchovina. Verchovina man pirmiausia asocijuojasi su tokio pat pavadinimo mopedais, kuriuos nuo 1958 m. gamino Lvovo variklių gamykla. Buvo išleisti įvairūs šių mopedų modeliai. Apie šį kalnuotąjį Užkarpatės kraštą, jos nuostabią gamtą ir vietinius gyventojus rašytojas M. Teveliovas parašė apysaką „Mieloji mūsų Verchovina“. Ši knyga buvo išversta į lietuvių kalbą ir išleista Lietuvoje.

Verchovina įsikūrusi Karpatų kalnuose, Huculų krašte. Miestelio krašto muziejuje saugoma rašytinė medžiaga, kurioje nurodoma, kad XV a. LDK kunigaikštis Švitrigaila savo žemes dovanojo Maksimilijonui Drahosinovičiui. Šis dokumentas patvirtina, kad Verchovina, kuri seniau vadinosi Žaba, priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

Verchovinoje susitikome su vietiniais ukrainiečiais, kurių gretose buvo ir Verchovinos rajono administracijos vadovas Ivanas Škindiukas, dalyvavome surengtose pagonių apeigose, klausėmės jų nacionalinių tradicijų ir papročių. Apsilankėme vietos kraštotyros muziejuje. Jame daug vietinių tautodailininkų kūrinių, eksponatų apie boikų, huculų, lemkų ir kitų etninių grupių istoriją, kultūrą, meną. Muziejaus darbuotojai supažindino su krašto istorija ir tradicijomis.

Ternopolis
Sekantis kelionės maršrutas – Ternopolis, įsikūręs prie Sereto upės. Vėlai vakare atvykę į Ternopilį, apsistojome nakvynei to paties, kaip ir miesto pavadinimas, viešbutyje, šalia didelio vandens telkinio. Vakare jis buvo apšviestas įvairiomis spalvomis švytinčiais vandens fontanais.

Pernakvoję kitos dieną rytą savarankiškai pasivaikščiojome po miestą, susipažinome su jo istorijos ir architektūros paminklais, muziejais. Iš Turizmo informacijos centre gautų leidinių sužinojome, kad Ternopilis įkurtas 1540 m., o  Magdeburgo teisės jam suteiktos 1548 m. Čia gyvena apie 220 tūkst. gyventojų. Turėjome progos pamatyti architektūros paminklus: Kristaus gimimo cerkvę su gynybos bokštu (1598 m.), Šv. Kryžiaus Išaukštinimo (XVI a.), Prisikėlimo (XVII a.) cerkves, dominikonų bažnyčią (XVIII a.). Mieste veikia aukštosios mokyklos, muzikinis dramos teatras, filharmonija, yra keletas muziejų, dailės galerijų, parodų ir koncertų salių.

Viešėdami Ternopolyje sužinojome, kad 2019 m. gegužės 22 d. mieste oficialiai atidarytas Lietuvos Respublikos garbės konsulatas. Lietuvos garbės konsulu tapo žinomas vietos verslininkas Yaroslavas Viznyakas. Jis aktyviai prisideda prie dvišalių verslo, kultūros ir kitų bendradarbiavimo projektų įgyvendinimo. Tai jau vienuoliktasis Lietuvos garbės konsulatas Ukrainoje. Ukrainoje gerbiama Lietuva, jos vadovai ir žmonės, ukrainiečiai palankiai atsiliepia apie mūsų šalį ir didžiuojasi bendra istorija, kuri buvo ypač ryški LDK laikais.

Vyšnivecis
Vietovės istorijos pradžia siejama su XIV a. pabaigoje Horynės pakrantėje kunigaikščio Dmitrijaus Algirdaičio pastatydinta pilimi. LDK didysis kunigaikštis Vytautas davė valdyti  vietovę  Dmitrijui Kaributui. Manoma, kad miestą įkūręs Švirtigailos bendražygis kunigaikštis Teodoras (Fiodoras) Kaributaitis. Iš jo kildinama Vyšnioveckių giminė. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei Vyšnivecis priklausė iki Liublino unijos. XVI a. pradžioje Braclavo vietininkas Mykolas nuo jam priklausiusios valdos pavadinimo gavo Vyšnioveckio pavardę. Šiai giminei pilis priklausė iki 1744 m., buvo ne kartą perstatyta ir rekonstruota. Pilis 1655 m. nukentėjo nuo kazokų, 1672 m. – nuo turkų, 1705 m. ją apgriovė totorių kariai.

XVIII a. 3-4 dešimtmečiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Servacijus Vyšnioveckis atnaujino pilies statinius ir padidino rezidenciją. Jo pastatyti rūmai – puikus vėlyvojo baroko rezidencinės architektūros pavyzdys. Po Vilniaus vaivados Mykolo Servacijaus Vyšniveckio mirties valda atiteko Lenkijos didikams Mnišekams. XVIII a. Vyšnivecio rūmai su gynybiniais statiniais iš esmės rekonstruoti. Išliko XVIII a. įveistas sodas, bastionų liekanų ir rūmai.

Rūmų papėdėje stovi nedidelė Viešpaties Žengimo Dangun cerkvė, kurioje palaidoti Vyšnioveckiai, tarp jų ir Jeremijas Mykolas. Išliko rekonstruotas basųjų karmelitų vienuolyno korpusas, kuriame dabar įsikūręs bendrabutis (Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Sud. Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė. Vilnius: Lietuvos kultūūros tyrimų institutas, 2012, p. 454-455).

Napoleonas Orda, XIX a. aštuntajame dešimtmetyje  apsilankęs Vyšnivecyje, piešinyje įamžino to meto miesto panoramą, prie upės, ant kalvos stovinčius didingus Vyšnivecio rūmus ir bažnyčią.

Zbaražas
Zbaražas minimas nuo 1211 m. (Haličo-Voluinės kronikoje). XIV a. pab. Algirdo sūnus kunigaikštis Kaributas Dmitras gavo valdyti Zbaražą. Jis čia pastatydino pilį (slavų pilies vietoje). Pilis, totorių antpuolių metu sugriauta 1474 m., buvo kunigaikščio Vosyliaus atstatyta. Šios tvirtovės vietoje 1626–1631 m. kunigaikštis Jurijus Zbaražskis pagal Vinchenco Skamocc‘io ir Henriko van Peen‘s projektus pastatė gynybinę (bastioninę) tvirtovę, po 1675 m. rekonstruotą kunigaikščio Dmitrijaus Vyšnioveckio. Ši Vyšnioveckių giminės pilis sovietmečiu buvo labai apleista, dabar jau sutvarkyta, restauruota. Čia veikia didžiulis muziejus.

Zbaraže taip pat buvo pastatytas bernardinų vienuolyno kompleksas (1627 m.) ir keletas įdomių XVIII a. pastatų, tarp jų – varpinė, pastatyta 1746–1755 m. pagal Johanno Hanso projektą. Buvusio Šv. Anupro vienuolyno vietoje 1600 m. pastatyta Viešpaties Atsimainymo cerkvė, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo Dangun katalikų bažnyčia, Kristaus Prisikėlimo bažnyčia.

Zbaražo miesto herbe pavaizduotas ant žirgo jojantis raitelis, taip įprasminant čia vykusias kovas ir iškilius karžygius. LDK kovas su totoriais prie Zbaražo ir XVI a. istorinį epizodą vaizduoja Adolfo Žano Batisto Bajo litografija (XIX. vid.) „Jokubas Nezabitovskis mūšyje su totoriais prie Zbaražo 1574 metais“.  Šią  Adolfo Žano Batisto Bajo litografiją spaudai parengė Antanas Zaleskis ir Jonas Kazimieras Vilčinkis ir išpausdino Lemersjė litografijos spaustuvė. Litografijos apačioje yra  užrašas: „Jokubas Nezabitovskis, narsus vyras, pasižymėjo įvairiose situacijose, o ypač prie Zbaražo 1574 m. sutriuškindamas totorius, derlių visą atėmė ir 140 belaisvių paėmė. Puikaus riterio palikuoniui Konstantinui Nezabitovskiui, kaip draugystės ir pagarbos ženklą, dovanoja leidėjas J. K. Vilčinskis“.

(Bus tęsinys)

2019 12 21 50

Černivcų universitetas.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2019 12 21 48

Ukrainietė iš Černivcų.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2019 12 21 52

Teatras Černivcuose.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2019 12 21 49

Cerkvė Černivcuose.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Į viršų