facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šį rudenį Šiaulius jau 24-ąjį kartą sudrebino šiuolaikinio meno festivalis „VIRUS“, o pavasarį – 17-asis medijų meno festivalis „ENTER“. Kaip ir kasmet festivaliuose dalyvavo išskirtiniai menininkai ir labai gausi publika – tiek Šiaulių, tiek ir miesto svečių, nes „VIRUS“ pristato ne tik dailę, bet ir madą, šokį, performansą, o „ENTER“ veda skaitmeninių technologijų ir meno labirintais.

Abu ilgaamžius festivalius organizuoja Šiaulių dailės galerija ir jos siela dailės teoretikas, kritikas, menininkas Virginijus Kinčinaitis. Su juo ir kalbamės apie, ko gero, ilgaamžiškiausius Lietuvoje festivalius „VIRUS“ ir „ENTER“.  

– Ar numatėte, kad šie du festivaliai bus tokie ilgaamžiai?
– Kai tie festivaliai gimė tokiame chaose ir pasimetime, nes tuo metu, dešimtajame dešimtmetyje, jie brendo, idėjos buvo prarastos, kaip ir laiko nuovoka, vertybės. Tuomet buvo chaosas, iš kurio galėjai gaminti bet ką. Tai, žinoma, mes niekaip negalėjome prognozuoti, kiek išliksime – metus ar dvejus, galutinai prasigersime ar kur nors išpažindami visišką laisvę visokiu įmanomu gyvenimo būdu tiesiog nukeliausime autodestrukcijos keliu. Nes tuo metu mano kartos menininkai buvo savotiški romantikai, asketai, suicidinės asmenybės, kurios nusprendė, kad jeigu jau atsivėrė visos galimybės, tai jas visas ir reikia išbandyti vienu metu – ir kūrybinę bedugnę, ir gyvenimišką, ir kūnišką energiją visiškai išlaisvinti ir išbandyti visus sąmonės horizontus ir visų potyrių horizontus.

Toks laikas buvo, kai tikrai tos sąmonės, kūniškumo, jusliškumo, emocijų ribos buvo labai išplėstos ir niekas iš mūsų neprognozavo, kiek išliksime, išgyvensime, kiek visa tai tęsis, ką mes darome ir kas iš to chaoso gimė. Be abejo, kad jokių negalėjo būti prognozių.

– Tai kaip vis dėlto gimė?
– Galvoju, kad sociologiškai viskas kartojasi meno pasaulyje. Kartojasi periodiškai ir konfliktai tarp kartų, ir ideologiniai konfliktai, ir vertybiniai konfliktai, o toje įtampoje kovojama su praeitimi, su savo konkurentais, kitų meninių idėjų atstovais, kovojama su pačiu savimi, pasauliu, kuris yra nekenčiamas, banalus, plokščias ir kurį reikia būtinai pakeisti, transformuoti. Taigi ta kova juda ratais, spiralėmis, galbūt ir kyla kažkur, bet nuolat kartojasi tos pačios situacijos.

Šitie visi meniniai judėjimai ir idėjos gimė iš absoliutaus romantiško nusivylimo pasauliu, kada tu supranti, kad tau reikės gyventi šitą idiotišką gyvenimą, kuris yra tuščias, beprasmis ir bekryptis, tuomet tu kabiniesi į bet kokį žaidimą, improvizaciją, kuri tave gelbsti nuo tos kasdienybės, nes kitaip nusižudysi arba iškeliausi į dykumą, arba apsirysi tabletėmis.

Kitas dalykas – nepakenčiamas meno pasaulis. Tai atėjęs dar iš sovietinių laikų šleifas, su kuriuo irgi norėjosi vieną kartą ir staiga susidoroti, jį atmesti, o iš tiesų egoistiškai išvalyti sau ir savo kartai vietą, kad galėtum realizuoti savo idėjas. Trečia, maksimaliai išnaudoti viduje ir iš išorės atėjusias kūrybines laisves, nes tuo metu pasijuto, kad mes bet kuriuo atveju laisvi, mums staiga atsivėrė ir pasaulis, patys sau atsivėrėme ir nusprendėme, kad galime atsisakyti savo praeities, kuri buvo beviltiška, neįdomi, ir gyvenimą pradėti iš naujo.

Iš to mikso kažkas užsiburbuliavo, sukunkuliavo ir prasidėjo nenutrūkstama gyvenimo, kaip improvizacijos, žaidimo, kaip eksperimento istorija, kurioje dalyvavo visi mano kartos žmonės, iš kurių veiklos išsivystė įdomiausios asmenybės, meniniai judėjimai, kurie dabar jau sustingo į pripažintus akademinius meninius judėjimus. Taip gimė Šiauliuose ir eksperimentinis kinas, teatras. Kinas – Tomas Andrijauskas, Gintaras Šeputis. Jau nekalbu apie alternatyvią muziką, kuri su didžiuliu sprogimu, energija iš Šiaulių konteksto sprogo kaip kažkas visiškai nesuvaldomo, konvulsyvaus ir išbangavo, išdundėjo lyg su riksmu ir ritmais.

Intelektualinės linijos iš Džerio (Geraldo Jankausko), Gintauto Mažeikio neįtikėtinų mentalinių improvizacijų sukūrė tokius paralelinius pasaulius, kurie ir dabar plėtojami tuose pačiose jų ir kitų panašių filosofų, rašytojų knygose.

Tas sprogimas toks ir buvo, ką jau bekalbėti apie meną, kai iš karto nubrauki visas taisykles ir tada visi staiga atranda savo raiškos priemones, medžiagas, beprasmiškus performansus daro: tai nusišauna, tai kiaulę vedžioja, tai dar kažką daro, padarė visus performansus į priekį dar dešimčiai metų.

Paulius Arlauskas rafinuotas, labai elegantiškas menines akcijas įgyvendindavo ir tikrai ne be jo vaizduotės, neįtikėtinų, gražių gebėjimų transformuoti kasdienybę į stebuklus ir buvo tas pats virusas, ta pati idėja, kad mes galime užmaišyti visas meno rūšis ir padaryti vieną tokį Molotovo kokteilį iš muzikos, dailės, teatro, performansų. Ir pats Paulius gebėjo visa tai ir savo asmenyje sujungti, nes tuo metu kūrė videoklipus, muzikavo, buvo dailininkas. O čia dar ir Saulė su savo dievišku balsu.

Tai buvo tokia beorė antigravitacinė būsena. Tai nebuvo toks pakibimas klaustuko ar dvitaškio forma, tai buvo visiško pasitikėjimo būsena, kada tu žinojai, kad esi niekas, bet tuo pačiu ir viskas vienu metu. Tu tarytum nieko negali, bet iš tiesų gali viską, nes visos laisvės ir galimybės čia pat ranka pasiekiamos. Už nugaros buvo tas praeities šaltis, skurdas – materialus, be jokių galimybių, ką nors įsigyti, išvažiuoti į užsienį arba realizuoti savo idėjas, praeitis, kai buvo idėjų, bet ne galimybių jas realizuoti.

Dabar, kai pasirausiu toje praeityje, kai pasižiūriu į tuos archyvus, naivius plakatus, primityvias medžiagas, kuriomis mes realizuodavo tas idėjas, viskas atrodo pakankamai skurdžiai. Nors kai prisimeni tą momentą, švytintį įvairiomis galimybėmis pasaulį – paradoksas: buvo laikas murzinas, kruvinas, brutalus, skurdus, banditiškas ir, be abejo, labai varganas, potrauminis, nes tik išlindę iš sovietizmo, patyrę šoką atsiduriame visi naujoje laukinio kapitalizmo erdvėje, irgi esame šoke, reikia kažkaip prisijaukinti aplinką, patiems joje dalyvauti.

Keisčiausių, įvairiausių paradoksų būdavo. Tuo metu, labai gerai prisimenu, kolegos iš Vilniaus, tokie pat drąsūs eksperimentatoriai, važiuodavo į Šiaulius, į meninius įvykius, pirmuosius performansus. Štai ir Ieva Mediodia, dabar garsioji Niujorko menininkė, pirmajame performanse Vilniaus gatvėje dalyvavo. O vakarais mes bėgdavome su tokia barškančia volga kokio nors meno gerbėjo į pirmas Šiaulių kavines, kur rinkdavosi banditai, nes mums buvo labai įdomu pasižiūrėti, kaip jie atrodo, ir su tais pirmaisiais banditais tose brutaliose pirmųjų naktinių kavinių erdvėse sutikdavome rytą. Arba su sportininkais. Viskas tada buvo labai įdomu.

– Kodėl gimė būtent Šiauliuose? Laisviausia atmosfera buvo?
– Dabar MO muziejuje yra paroda, skirta būtent tam dešimtmečiui. Joje yra nemažai artefaktų iš Šiaulių, ir mūsų galerijos, plakatų, įvairios medžiagos ir mano tekstas yra kataloge, jau nekalbant apie Rimanto Kmitos indėlį į visą tos parodos organizavimą.

Matyt, jeigu taip tą dešimtmetį tapatiname su keliomis sąvokomis – „laukiniškumu“, „posovietine traumuota sąmone“, „beviltišku riksmu“, „nauja laisvės egzaltacija“, visa tai  labiau tinka provinciniam miestui negu kokiam didmiesčiui ar sostinei. Tikriausiai tokiame mieste, kaip Šiauliai, visa tai ryškiau matosi, hiperbolizuojasi, įgauna tokias aštresnes formas ir nepaskęsta įvairiausių ieškojimų ar kultūrinių tradicijų įvairovėje, kuri vis dėlto sostinėse yra. Tai žinome ir iš istorijos, tiek muzikos, tiek teatro, tiek įvairiausių eksperimentų. Tikrai kartais ta įvairesnė, labiau suspausta, griežtesnė, provincialesnė ir beviltiškesnė erdvė provokuoja didesnį pasipriešinimą, balsą arba beviltišką riksmą, iš kurio išsirutulioja šiuolaikinė pankroko muzika ar kokios keistos meninės formos. Kada nereikia gręžiotis atgal į autoritetus, kada tu imi viską kaip laukinis, kas po ranka, ir kuri.

Prisimenu vieną instaliaciją: Paulius Arlauskas su Gediminu Beržiniu jau tuomet tyčiojosi iš veganų, hipsterių kultūrų. Jiedu paėmė du „Šilelio“ televizorius, juos apvyniojo žalia mėsa, o ekrane paleido besisukančią žolę: viename buvo mėsa ir žolė, o kitame – žolė ir mėsa. Per faktūrą, medžiagiškumą jie pasakoja istoriją, kas yra tie, kurie valgo tik žolę, arba tie, kurie valgo tik mėsą, arba kas yra meno magnetas ir jo patrauklumas.

Kęstutis Musneckis atnešė į Dailės galerijos parodą degtinės dėžę, o tuo metu degtinė buvo dedama į virbų ažūrinę dėžę, uždengiama dangčiu ir užrakinama, kad negalėtum ištraukti tokio butelio. Tai tokią dėžę pastatė, prirakino prie radiatoriaus grandine. Visiškai pasiteisino – dėžė traukė ir viliojo kaip meno kūrinys. Parodos pabaigoje pusė tos dėžės butelių jau buvo išgerta – kažkaip sugebėjo išlašinti tą degtinę.

Toks menas kuriamas savitu principu, kai tu nesižvalgai, kas yra šalia, nes šalia nieko nėra, jokių autoritetų ir tu kaip laukinis perkomponuoji tą tikrovę, kuri tave supa. Tai, kaip mesti kamuoliuką kambaryje nežinant, kaip ir į ką jis atsimuš, o jis sukuria neįtikėtinas kompozicijas atsitiktines, bet  turinčias tam tikrą logiką.

Dar vienas to laikmečio kūrinys, kuris man labai įsiminė, – tai Sauliaus Urbonavičiaus-Samo. Aš jį pakviečiau į teminę parodą, nes tuo metu kviečiau visus, nebuvo jokio skirtumo – tu dailininkas ar ne, nes jeigu esi kažkiek išprotėjęs, jau gali dalyvauti parodoje.

Tai jis, žinoma, sutiko ir surengė parodą apie meno tirpimą, beformiškumą: nudrožė iš karto į Šiaulių turgų, nupirko šimtus pakelių saulėgrąžų, jas visas galerijoje išpylė į didžiulę krūvą ir paliko. Po pusės mėnesio iš tų saulėgrąžų nieko nebeliko, bet aplink galeriją buvo pilna prispjaudyta saulėgrąžų lukštų. Taigi jis tą eksformą šimtu procentu realizavo: meno kūrinys ištirpo akyse.

Ir tokiame sraute viskas judėjo ir garso prasme, mes buvome pasinėrę į garso tyrinėjimą, mums buvo visiškai neįdomi muzika, mes supratome, kad reikia garsinę visatą kurti iš naujo ir todėl galerijoje prasidėjo pirmosios „ENTER“ festivalio užuomazgos su eksperimentinės muzikos, garso, meno performansais, kuriuos kūrė irgi tokie patys, tik čia ir dabar pradėję tokius eksperimentus.

Prisimenu vieną iš pirmųjų amžinatilsį Aurį Radzevičių, kuris atvažiavo motociklu į mūsų festivalį. Mes aštuoniese tą motociklą užgabenome į galerijos antrąjį aukštą, pastatėme ant kojelių, o Auris paleido variklį visu garsu. Ir tai buvo garso menas. O man labiausiai buvo neramu, kad tas motociklas nenušoktų nuo kojelių, neįsirėžtų į sieną ir nenukristų iš antrojo aukšto. Įtariu, kad taip ir būtų įvykę.

Įdomiausia, kad tuo metu, tokio meno formavosi metu, susikūrė ir auditorija, adekvati tam menui. Menas ir menininkai ieškojo savęs, kūrė pasaulį iš naujo, nes nebuvo jokių šaknų ir tradicijų, jas reikėjo sukurti sau patiems, kad būtų galima išgyventi šiame pasaulyje, kuris buvo tuščias, beprasmis ir paliktas – jį reikėjo prisijaukinti ir suteikti jam prasmę, formą ir tu negalėjai paimti iš praeities ir neturėjai didelio pavyzdžio iš kokių nors šalia esančių kultūrų, nes jos buvo neprieinamos.

Ko aš labiausiai ilgiuosi iš to laiko, kas man buvo žavingiausia – kad taip, kaip menininkai ieškojo savęs ir kūrybinių kelių, taip ir auditorija savęs ieškojo. Jai irgi viskas buvo įdomu, lygiai taip pat ji buvo atvira bet kokiam triukšmui, bet kokiam garsiam menui, eksperimentiniam kinui. Ji mirgančiame ekrane sugebėdavo įžiūrėti prasmę arba statiškame vaizde kokio pirmojo kino eksperimentatoriaus pristatomose „ENTER“ peržiūrose.

Ir tai būdavo didelės auditorijos to paties beviltiško šaižiai skambančio garso meno perklausose, festivaliuose gulėdavo ant galerijos grindų. Jai reikėjo tų garsų, nes ji suprato, kad galbūt yra šansas save ten atrasti ir pažinti. Žiūrovai ieškojo ir buvo be galo imlūs viskam. Jie taip pat užkrėsdavo, įkvėpdavo ir mus organizuoti tuos renginius, plėtoti juos.

Dabar, būdamas jau visiškai senas, keliaudamas iš vieno laiko į kitą – peršokdamas du-tris dešimtmečius, negaliu pasakyti, kad nepastebėjau, kaip keitėsi viskas. Iš tiesų vietoje tos auditorijos, seniai, jau prieš du dešimtmečius pradėtos perauklėti, matau perauklėtus vartotojus, kurie yra visiškai savimi patenkinti. Reklama juos išmokė tik imti ir reikalauti, jie – dideli žmonės, bet elgiasi kaip visiškai infantilūs, išlepinti maži vaikai. Jiems viskas yra kaip tose reklamose, kur siūloma ir paduodama, jie nebegali konstruoti savo poreikių, nes nebesugalvoja savo poreikių, jiems jau tas poreikis tenkinamas arba sukuriamas poreikis, po to dar vienas ir iš karto tenkinamas: siūlomas geriausias variantas visokiausių paslaugų, pažadų, nuolaidų prasme idiotų kaučerių, psichopatų gyvenimo tobulybės lektorių. Visi žada tau begalinę laimę, tau nieko nebereikia daryti, savęs ieškoti, tu esi jau pripūstas begalinių vertybių burbulas, kuris gali tik tenkinti savo poreikius, nes tu esi pats vertybė savaime didžiausia.

Tai kaip tu gali eiti į eksperimentinės muzikos koncertą ir klausytis šaižių garsų? Tau jie bus bjaurūs, atstumiantys, nes tu jau seniai save atradęs, tu esi kaip tas pagrandukas, apvalus, be jokių problemų ir kampų, tu jau esi užbaigtas, suformuotas tam begaliniam vartojimo ciklui ir tu niekada nebesidomėsi autoriniu kinu, nebeieškosi kitos asmenybės, pažeistos trūkumo, pažeistos begalybės išgyvenimo, pažeistos meilės neįmanomumo, paprasto supratimo, kad gyvenimas tėra tik nesibaigianti bėda, kuris baigiasi dar baisesne bėda, baigtimi. Ko nuolat mokė visos tūkstantmetės kultūros ir individai? Tai suvokti ir todėl gebėjimo prasmingai gyventi. Tu tik gali vartoti filmą po filmo, kuris pristatomas kaip geriausias, bet po mėnesio užmiršti ir keliauti vėl ryti kolos su spragėsiais nebesuvokiant, kur vaizdas, kur spragėsiai.

Žinoma, visuomenė radikaliai pasikeitusi. Geriausiu atveju, ko ji reikalauja – rafinuotų, lengvai suvartojimų to paties pseudošiuolaikinio meno formų.

– Tai į šiuos festivalius susirenka tik visuomenės elitas?
– Galima tą lauką vertinti ir antropologiškai, politiškai, sociologiškai. Mano įspūdžiai iš paskutinių šių metų dviejų renginių – prestižinių. Vienas vyko Vilniuje: priėmimo vakarėlis, be galo prašmatnus ir prabangus, ir jame vakarėlyje nebuvo nė vieno menininko. Tai „ARTVILNIAUS“ mugė. Šiek tiek meluoju, buvo du radikalūs menininkai: jie atėjo apsisuko ir išėjo, pasakę, kad jiems čia visiškai neįdomu ir ne jų aplinka.

Buvo tik labai gražūs žmonės, vidurinioji klasė – be galo elegantiškos damos, prabangios, kvepiančios su madingai brendiniais rūbais, vyrai su aptemptais kostiumais, su itališku įdegiu ir prabangiais laikrodžiais.

Tai verslo klasė, kuri jau yra preciziška ir madinga eiti į šiuolaikinio meno įvykius ar priėmimus. Ji savotiškai išstumia tą kultūrinį sluoksnį, tuos pačius menininkus, čia niekada nebepamatysi vyresnės kartos menininko, kokio profesoriaus. Tai visiškai kitas pasaulis. Meną pasisavino energingiausia, turtingiausia nedidelė žmonių grupė, toks socialinis tarpsluoksnis, kuris yra veržlus, energingas, turtingas ir kuriam reikia išsiurbti paskutinius energijos, gyvybingumo syvus iš meno pasaulio, pasisavinti tam, kad jie galėtų sėkmingai suktis savo verslo pasaulyje, jį atnaujindami kūrybiškomis idėjomis, meninėmis, estetinėmis patirtimis. Taip tas menas ir išlieka savotiškai kažkur tokiame lygyje.

O jeigu mes kalbame apie Šiaulius, tai jie turėjo unikalų kelią pradžioje, turi ir dabar. Kaip ir tie patys festivaliai. Jokių festivalių nebeliko Lietuvoje, o Šiauliai gyvena ciklais – miestas numiršta ir sugeba vėl atsinaujinti keičiantis visuomenei, užaugus naujai kartai, tai kartai jau visiškai nebeatitinkant prieš tai buvusios. Ir mes jaučiame, kaip bangavimai, ciklai veikia ir mus pačius, mūsų festivalius, programas, kurias rengiame.

Bet mes irgi nesėdėjom rankų sudėję. Mes metai iš metų tobulinomės, sėdėjome įvairiuose seminaruose, kultūros marketingo vadybos pamokose ir visur kitur. Tuo pačiu patys stebėjome tikrovę, nes vieną kartą anksčiau ar vėliau supranti, kad nei menininkas, nei menas nėra atskirtas nuo visuomenės, jis tik juda kartu su ja, tik atliepdamas jos ritmus, poreikius, tik su ja sąveikaudamas, bendradarbiaudamas gali išlikti. Mes nuolat kiekvienais metais įtemptai galvojame, kaip mums prisitaikyti, kartu išlikti savimi ir priversti domėtis meno inovacijomis.

Festivaliuose – pirmiausia jaunėjanti Šiaulių publika. Čia, matau, mums sekasi. Kodėl aš išėjau iš Šiaulių universiteto? Nes matydavau visiškai pasyvių žmonių akis prieš save, visiškai neskaitančių knygų, abejingų, miegančių atmerktomis akimis, mirusių ir dvasiškai, ir mentališkai, visiškai provincialių, niekuo nesidominčių ir tik nežinia ko – tėvų, giminių – pasodintų į tą universitetą, jau mirštantį, vos gyvuojantį. Išėjau. Tyliai linkėjau tam universitetui greičiau numirti, nes supratau, kad jeigu nenumirs, tai jo vietoje nieko ir negali atsirasti, jis tik tąsys savo mirštančias galūnes ir tiek.

O šiandien mūsų galerijos publika – gimnazistai, net ne paskutinių klasių. Jie visiškai jauni, protingi, intelektualūs, smalsūs, pasaulį išmaišę, savęs aktyviai ieškantys, pilnomis susidomėjimo ir ieškojimo instinkto akimis. Mes jaučiame, kad kažkas iš esmės pasikeitė – mūsų artimiausi žmonės labai atjaunėjo.

Ir Vilniaus šiuolaikinio meno centre atidarymo publikos amžiaus vidurkis – 25-30 m. Tokiam amžiui tai prestižiška, įdomu ir jie kažką atranda, o mes turime gimnazistų, kuriuos čia išugdome, kurie čia puikiai jaučiasi, mūsų festivaliuose savanoriauja, bręsta kaip asmenybės – kūrybiškos, meniškos. O ir po to studijuodami užsienyje grįžta savanoriauti, bendradarbiauti. Paskaitome internete komentarus – ir gali susigraudinti, nes pasirodo, tikrai mes darome poveikį, sukuriame erdvę, kad jie galėtų realizuoti save. Žinome, kad ta erdvė yra unikali, vienintelė tokia, drąsi, atvira, pasitikinti jaunais žmonėmis ir duodanti jiems didžiulę laisvę.

Dabar yra tokia auditorija ir todėl, nors šiais metais kaip ir aišku, ką mes darome ir kodėl, o jau ruošiant kitų metų projektus vėl turime atsinaujinti, galvoti, į kurią pusę reikias bures kelti, kaip vėjas, kokios tendencijos, raidos poreikiai, demografinės situacijos, kaip jos kis ir kaip mes pagausime tą vėją. Aišku, mūsų tokia nuostata, kad kiek įmanoma jaustumėme tas tendencijas ir įdarbiname jaunus žmones, su jais kartu dirbame, prognozuojame visus įvykius ir kviečiame bendrus organizatorius, kurie daugiau žino, išmano šiuolaikinės visuomenės kismus ir jos poreikius. Jokia paslaptis, su iššūkiais susiduria visi, organizuojant meno įvykius, nes tai yra pats įvairiapusiškiausias dalykas, kuris nekopijuoja pasaulio tendencijų, jis pats kuria pasaulį, meta iššūkį tam pasauliui, o bet kokia tradicinė kultūra, popmenas ar kičinis, mėgėjiškas menas tiesiog gražiai velkasi paskui tas formas, kurios seniai sukurtos ir įsitvirtinusios – tai yra paprasta, nesudėtinga..

– Kas tie „mes“? Festivalių organizatoriai?
– Festivaliai yra didžiulė mašina ir didžiuliai pinigai. O kad „VIRUS“ festivalis įbėgėtas per daug metų – per 24 metus, tai pirmiausia reiškia, kad buvo festivalio idėjų generatoriai – aš, kiti žmonės. Po to daug žmonių pasikeitė. Buvo ambicijų tą festivalį suvaldyti ir kuruoti pačiam, kaip aš mačiau ir įsivaizdavau, bet prieš daug metų tos iliuzijos atsisakiau, nes neįmanoma aprėpti visų meno rūšių, tiek veiklos. Pradėjome samdyti žmones – sričių kuratorius ir jie sukomplektuoja temą, autorius, parodą, bet tai turi atitikti „VIRUS“ festivalio nuotaiką, pagrindinius tikslus. Festivalis yra didelė kolektyvinė veikla, bet, žinoma, svarbiausia čia yra Dailės galerija, jos darbuotojų motyvacija pajutus, kad prasminga tęsti šią veiklą.

Dabar pagrindiniai festivalio organizatoriai esame aš ir Ernesta Šimkienė. Ernestos sudėtingas festivalio baras – susijęs su madų renginių organizavimu, mano – su parodomis. Kiti žmonės kitus renginius imasi prižiūrėti ir kuruoti, bet ir prieš tai dirbę žmonės irgi įsijungdavo į festivalį – Andrius Grigalaitis, Jurga Sutkutė ir kiti. Visi jie turėjo savo stichijų lauką, kurį kuravo, kaip ir dabar mūsų nauja darbuotoja Živilė.

Mes juk priimame tik pačius valingiausius, ištvermingiausius, tokie žmonės įsijungia į veiklą su nauja energija, matymu, gali festivalio ribas plėsti ir prognozuoti festivalio įvykius. Tai yra kryptingas, profesionalus, metodiškas darbas ir tik todėl jis turi tokį rezultatą. Profesionalaus meno srity negali būti jokių atsitiktinumų, yra ilgalaikis prognozavimas, be galo daug žinių, informacijos ir visa tai reikia apdoroti, neprašauti, o tai neįmanoma be tos didelės patirties, be nuolatinio buvimo renginiuose, dalyvavimo visuose įvykiuose – pačiuose svarbiausiuose, be nuolatinio stebėjimo to proceso, be nuolatinio bandymo užuosti, pajusti visus virpesius, vėjus, vibracijas meno lauke.

2019 12 21 28

ENTER. 2014 m.
Redakcijos archyvo nuotr.

2019 12 21 39

ENTER. 2015 m.
Redakcijos archyvo nuotr.

2019 12 21 38

ENTER. 2016 m.
Redakcijos archyvo nuotr.

2019 12 21 27

ENTER. 2017 m.
Redakcijos archyvo nuotr.

2019 12 21 31

ENTER. 2018 m.
Redakcijos archyvo nuotr.

2019 12 21 36

VIRUS. 2012 m.
Redakcijos archyvo nuotr.

2019 12 21 32

VIRUS. 2014 m.
Redakcijos archyvo nuotr.

2019 12 21 33

VIRUS. 2015 m.
Redakcijos archyvo nuotr.

2019 12 21 35

VIRUS. 2016 m.
Redakcijos archyvo nuotr.

2019 12 21 37

VIRUS. 2017 m.
Redakcijos archyvo nuotr.

2019 12 21 29

VIRUS. 2017 m.
Redakcijos archyvo nuotr.

2019 12 21 24

VIRUS. 2019 m.
Redakcijos archyvo nuotr.

Į viršų