facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

E. Juchnevičius apie save ir kūrybą (Iš interviu 2010 m. „Šiaulių naujienoms“)

* „Negalima sakyti, kad aš kažkoks išskirtinis čia, Šiauliuose. Aišku, daug čia subėgę iš kaimų. Aš – šiaulietis tik nuo šeštos klasės, ketvirtąją ir penktąją klases baigiau Radviliškyje, iki tol mokiausi Šilutėje. Šišuniškis aš. Tai, kur vaikystė prabėgo, žmogus atsimena geriausiai.“

* „Aš buvau Gerardo Bagdonavičiaus mokinys. Dailės institute (Tais laikais buvo institutas, tai dabar prisikūrė universitetų, akademijų, bet atsikąs greitai. Jau ir atsikando.) mano paskutinis mokytojas buvo Vytautas Valius, prieš tai – Antanas Kučas. Kazys Morkūnas man biškį paišybą dėstė. Ne tik jis... Dariau spalvotą grafiką, iliustracijas, pastaruoju metu dirbau akvarele, nes pigiau buvo. Na, iš tų akvarelių galima padaryti ir tapybą aliejiniais dažais – didesnį formatą. Ir visada dirbau ant kartono. Tik pradžioj ant drobės....“

* „Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Dvaro gatvės pusrūsyje kabakas priklausė teismui. Aš buvau pasiūlęs tuometiniam teismo pirmininkui Birbilui <...>, kad reikia pavaizduoti žmoguje tūnantį velnią, tiksliau – žvėrį, kurį sutramdo teismas. Tai jis tempė, tempė ir tik paskutiniu momentu pasakė, kad jam neleido. Chm, nereikėjo tempti į naktį – sakyt iš karto, kad man nepraeina, ir viskas. Teko pavaizduoti vadinamuosius slogučius. Juos turiu nusipaišęs – ir eskizus, ir spalvotus... Dabar ten lentom užkalė. Arklidės ten faktinai buvo, taip ir liko arklidės.“  

* „Nežinau, kas yra dalyvauti parodose: su vienu darbu galima sudalyvauti dešimtyje parodų. Aš tiesiog tyliu. O asmeninių parodų buvo Vilniuje, nes jei Vilniuje nepadarai, tai tu nulis esi. Taip buvo ir šiauliečiams, ir panevėžiečiams ar klaipėdiečiams…“

* „Iš lietuvių (mėgstamų poetų – red. past.) Antanas Miškinis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Radauskas – tie garsieji. Visi tuos pačius mėgsta. Iš užsieniečių Šarlis Bodleras, Reineris Marija Rilkė buvo. Nors vertimų negalima skaityti. Ot Vladimirą Majakovskį galėjau skaityti rusiškai ir jį vertinau visą laiką.“     

* „Buvo toks laikotarpis, kai aš rašytoju skaičiausi. Turiu tų knygelių.“

* „(Menininkas – red. past.) nuo Dievo... nuo Dievo... Aš Dievą netikiu, jo nėra. Čia jau jūsų vykrutasai. Kaip antitarybinis buvau, taip ir likau. „Ar tu nueini į bažnyčią?“ – komjaunimo komitete klausė. „Nueinu, – atsakiau, – turistiniais reikalais, nes ten yra stacijos – paveikslai, architektūra“. Baisus čia daiktas, kad nueini į bažnyčią, jei netiki? Ir dabar netikiu Dievą. O sako, kad Dievas myli tą, kurį baudžia. Tai didžiausia demagogija pasaulyje. Tai kaip suprasti? Mane jau nubaudė Dievas. Nors niekada aš nebuvau erelio žvilgsnis. Aš blogietis. Aš ir pats save vadinu blogiečiu. Todėl, kad aš toks.“

* „Aš pats nemačiau ir nematysiu tos parodos. (Vasario pabaigoje Eduardui Juchnevičiui skirta prestižinė Lietuvos Respublikos vyriausybės kultūros ir meno premija, gegužės mėnesį Šiaulių „Laiptų“ galerijoje atidaroma jo personalinė retrospektyvinė paroda – red. past.) O juk aš sujungiau tapybą ir grafiką – galima pasakyti. Ta tapyba labai kontrastinga: mėlyna, raudona, geltona – labai ryškios spalvos šalia. Turbūt ne erelio žvilgsnis pas mane buvo visą laiką. Kai aš gimiau, sakė motina, mano akys buvo užpūliavusios, tai turbūt dėl to aš toks. Nors vidurinėje mokykloje nenešiojau akinių, paskui pradėjau – nieko baisaus akiniai. 0,7, 0,8 mačiau, vadinasi, sudėjus pusantro buvo, todėl su akiniais aš galėjau ir motociklą vairuoti. Tik anksčiau matydavau daugiau, skaičiau. Dabar aš be akinių – nepadeda.“

* „Nemačiau aš tų darbų – juos sūnus Saulius ir Ričardas Jakutis („Laiptų” galerijos darbuotojas, –  red. past.) atrinko, o kažkas buvo sponsorius – atvežė. O grafiką jie ten atrinkinėjo su Edmundu Birgėla (žinomu Šiaulių grafiku, – red. past.). Na, grafikos čia nedaug yra. Paskui pieštukas yra. Su tokiu rėmeliu. Tą rėmelį aš išpjoviau iš popieriaus, uždėdavau jį ir trindavau pirštų galais pieštuko nuolaužas… Akvarelės čia yra tik aštuonios, nors pačiame gale keletą metų aš dirbau tik akvareles – taip pigiau. Jų iš viso yra iki šimto. Darydavau dėl savęs. Eskizai buvo pieštuku padaryti ir aš kartojau tuos darbus. Kai kuriuos. Pavyzdžiui, Šventojo Roko šuo yra čia – tokį sūnus Martynas turėjo: juodą karališką spanielį... Kitas šuo yra spalvotoje knygutėje, kur dailininkų sąjunga išleido, ar ką. Aš kad jau pradedu ką, tai ir užbaigiu. Dar visus savo darbus nufotkinau.“

* „Dabar ėjau pirmą kartą išpažinties, kunigas ir klausia: ko iš Dievo norėtum. Sakau: man dar poros metų bereikia – iki septyniasdešimties.“

Dailininkai apie kolegą E. Juchnevičių (Iš interviu „Šiaulių naujienoms“)
 „Sukaustyti“ – manau, reiškia sovietmetį, kai šiems menininkams buvo sunku, nors tuomet jie kalnus vertė. Juk po Gerardo Bagdonavičiaus jų trijų atvykimas buvo pirmas toks didelis dailės Šiauliuose pakilimas. Šie trys žmonės (dar Vitolis Trušys buvo) čia tiesiog perversmą padarė – ne tik dailininkų, bet literatų, nes juk ir Tomas Venclova, ir kiti prie jų prisijungė. Juk šie trys „sukaustytieji“ sukabino paveikslus ant lubų, rengė vakarus Šabakštyne, parodą padarė geležinkelio stotyje... Dabar tai gal nieko nenustebintų, bet 7–8 dešimtmečių sandūroje jie tiesiog Šiauliuose dailės ugnį įpūtė. Už tai aš juos tris ir vertinu, už tai, kad Šiauliuose šie vyrai susigroję tokie laisvi.

Tik štai Sigitas sako, kad dabar jie trys išlaisvinti kūryba, bet sukaustyti sveikatos. Ir čia blogiausiai Eduardui gavosi – ligoninėje per parodos atidarymą atsidūrė. Už tėvą parodą pristatys sūnus Martynas – tam specialiai iš Vengrijos atvažiavo“. (Ričardas Jakutis apie parodą „Sukaustyti latrai“ „Laiptų galerijoje“ 2011 m.)

* „Šabakštynas“ buvo pagrindinis kultūros taškas, kur visi sueidavo.<...> Ateidavo į parodas ne tik miesto žmonės, bet ir mokytojai su mokiniais, kuriems būdavo organizuojamos ekskursijos. Piešimo mokytojas atvesdavo savo mokinius ir parodydavo, kaip dirbtuvėse yra dirbama, tai būdavo labai įdomu. Dirbtuvėse būdavo taip, kad galėdavai pamatyti savo darbą iš arti, bet negalėjai pamatyti savo iškabintų darbų visumos.<...> Taip pat organizuodavome aptarimus su dailininkais, ką jie padarė per vienus metus. Ar tik vieną darbą padarė, ar visus 10. Buvo tokia salė, kurioje iškabindavome savo darbus ir susirinkę diskutuodavome. Tai darydavome visada. Ir E. Juchnevičius tai buvo pavadinęs „Riparia“ – lotyniškai „urvinė kregždė“.<...> Parodų aptarimuose ne tik išsivystydavo ginčai, bet ir menininkai turėdavo dar kur pasitempti. Buvo paruošiamas ir aplankas, kuriame kiekvienas rašydavome atsiliepimus apie dailininko per metus nuveiktą darbą. Dailininkai gaudavo ir iš švino ar iš bronzos išlietą medalį. Pradėjome vėliau savo šia veikla ir garsėti. Buvome jauni dalininkai, visi pilni entuziazmo.<...> E. Juchnevičius padarė savo parodą, kuriai buvo būdinga asociacija su žvėrimis, kaip kova prieš tuometinę valdžią. Atsimenu vieną darbą padarė susijusį su Leonidu Brežnevu, bet tiesiogiai jo tame darbe negalėjai pamatyti, bet asociacijos su juo buvo. Iš vakaro iškabinome šią parodą, o iš ryto atėjome apžiūrėti, ar niekas nenukrito, žiūrime – darbų nėra. Pasirodo šiuos darbus buvo įsakyta nuimti.“ (Rimantas Tomas Buivydas 2019 m.)

* „Ateik į Šabakštyną, turi prisistatyti Riparijose, išgirdau, kai 1974 m. po studijų Vilniaus dailės akademijoje ir baigęs tarnybą armijoje pradėjau dirbti Šiaulių pedagoginiame institute ir sutikau  buvusį studijų draugą, bendrabučio „kambarioką“. Nesupratau tada, apie ką Eduardas kalba. <...> „Riparijas“ E. Juchnevičius sugalvojo ir pats organizuodavo, dažniausiai per savo gimtadienį. Pavadinimui parinko lotynišką „mandrai“ skambantį žodį riparia, kuris reiškia „urvinė kregždė“. Tai lyg simbolinis prisistatymas, proga iš savo „urvelio“ išlįsti, viešai pasirodyti. Jis ir medalį sugalvojo, pasirūpindavo, kur išlieti. Man teko geresnis variantas, bronzinis. Kai kurie buvo apdovanoti keramikinėmis „kregždėmis“. Pas K. Kasperavičių dirbtuvėse medalį atliedavo. Privalu buvo naujai atvykusiam parodėlę surengti. Vakarais susirinkdavome jaunus dailininkus „krikštyti“. Vyresnieji ir kviestiniai svečiai kūrinius aptardavo, išnarstydavo po kaulelį. Iki ryto su vyneliu ir diskusijomis leisdavome laiką. Tada nuoširdžiai būdavo šnekama, nebijojome vienas kito kritikuoti. Tie susitikimai stimulas buvo, kad būtinai turi ką nors nauja sukurti. Oi, karštos diskusijos juose užvirdavo – kaitino kraują. Kai kurie vyrukai įsiliepsnodavo kartais net iki rankovių atsiraitymo. Įdomu dar, kad nonkonformistinės kalbos neišeidavo iš kompanijos ribų, neteko aiškintis „ant kilimėlio“ dėl to, kas vakarykščiai prišnekėta. Nebuvome disidentai, bet nepritarimo esamai tvarkai išsakydavome nemažai.<...> E. Juchnevičius iš Vilniaus draugų pasikviesdavo, ne tik dailininkų, ir aktorių. E. Juchnevičius jau gerai valdė poezijos mūzą, savo eiles pats neretai skaitydavo, muzikuodavo, tie vakarėliai virsdavo gražia spalvinga švente. Net spektaklis pagal Edvardo scenarijų buvo pastatytas. <...> E. Juchnevičius į dailės mokyklą dirbti pakvietė, nes aš tik kelias valandas institute turėjau. <...> E. Juchnevičiaus darbus dažnai nukabindavo nė parodos neatidarius – „išmananti“ meno taryba praeidavo, nuspręsdavo, kas netinka, griežta cenzūra neleido mene „modernistiniam gaivalui“ reikštis.“ (Sigitas Prancuitis 2018 m.)

* „E. Juchnevičius nuosekliai gilinosi į tautos istoriją. Jo paveiksluose gausu atributikos, asociatyvių elementų ir ženklų. Dažnai ir pats žmogus įgyja simbolio reikšmę. Charakteringas paveikslų bruožas – pasakojimas, kuris dažniausiai yra užkoduotas, reikalauja atidaus „perskaitymo“, dešifravimo. E. Juchnevičius į žmogų stengėsi pažvelgti tartum iš skirtingų pozicijų, nuplėšti kaukę. Tačiau juk dažnai po viena kauke slypi kita, žmoguje slypi žvėris... Žmogus ne tik susidvejina, bet ir skyla į dar daugiau substancijų. Ir gal tada pamatome, kad mes ne tokie gražūs ir ne tokie geri, kaip dažnai įsivaizduojame.<...> Jo poezija meniniais vaizdais glaudžiai siejasi su dailininko vaizduojamąja kūryba, tarytum susilieja į vientisą tėkmę.“ (prof. Vytenis Rimkus 2018 m.)

* „Eduardas Juchnevičius buvo aukštesnio lygio vyresnis kolega. Kūrė įspūdingus plokštuminius darbus. Svarbus siužetas su pavadinimu, spalvų deriniai. Pabaltijy gražiai įvertintas. E. Juchnevičius atrado grafikai reliną ir man davė pabandyti. Iš jo perėmiau šią medžiagą. Linoleumo taip neišraižyčiau. Relinas leidžia labai smulkias linijas raižyti. <...> Anekdotiškas mūsų susipažinimas. Buvau studentas, turėjome su žmona vaiką, laukėme antro, akademinių atostogų išėjome, apsigyvenome Ariogaloje. Kad lengviau išgyventume, tekdavo pasikapstyti darže. V. Trušys, K. ir B. Kasperavičiai, S. Prancuitis, E. Juchnevičius su dailės mokykla buvo atvykę, įsikūrė netoliese. Jie tarpusavy mane biologu praminė, nes matydavo darže besikapstantį. Vaikai jau išvažiavo, liko tik dėstytojai. Aš su dideliu „Gamzos“ buteliu užeinu susipažinti. Šaiposi Eduardas: „Ką pasakysi, biologe?“ O ant sienos išeksponuoti didelio formato piešiniai. Pasiūliau sukeisti piešinius, kad pagal kompoziciją labiau derėtų. Tada iš rimtųjų susipažinome, išėjome drauge pas vietinius dailininkus, grįžome tik ryte. <...> Paskui Šiauliuose gavau paskyrimą ir vėl susitikom su E. Juchnevičiumi. Žinoma, pakvietė į riparijas. Riparia – urvinė kregždė, ji simbolizavo paukštišką menininko prigimtį. „Šabakštyne“ dailininkai savo kūriniais skelbė karą stagnacijai ir abejingumui. Riparijos yra E. Juchnevičiaus išradimas. Jis – provokatorius gerąja prasme. Kiekvienam kūrėjui reikia save pasitikrinti, pabūti su kitais kūrėjais, pažiūrėti į save iš šono. Prisistatyk. Jei sumaltas atsistosi, vadinasi, gyvas. Atsišveiti iki kraujo, šašai užaugo ir vėl gerai... Prisistatymas būdavo tarsi sielos parodymas, absoliutus atsivėrimas. Riparijose buvo griežtai laikomasi principo: nemeluok sau, nereikės kitiems meluoti.Čia ne tik labai griežtai buvo kritikuojami, po kaulelį išnarstomi nauji dailininkai, bet labai dažnai skambėjo poezija, muzika. Pats E. Juchnevičius neretai skaitydavo savo eiles.“ (Edmundas Birgėla 2019 m.)

* „Su Eduardu Juchnevičiumi kaimynai buvome, vaikščiojome pas G. Bagdonavičių nuo šeštos klasės, kartais šiek tiek jo sode patalkininkaudavome. Jis visaip mus skatino, rodė garsiausių dailininkų kūrinius, skaitė poeziją. Jo namas kaip muziejus, pas jį didžiausia meno mokykla mums buvo. Jei pradedi dirbti, jis iš karto ant stalo Rembrantą ar ką kitą. Man, Juchnevičiui ir visiems kitiems jo patarimai buvo aukso vertės. Ten pirmą kartą sužinojome, kas yra ekslibrisas. Mums tai buvo svarbūs dalykai, išliko visam gyvenimui.<...> Su šiauliečiu grafiku E. Juchnevičiumi vėl susitikom, kai šis stojo į dailės institutą Vilniuje. Aš jau tuomet buvau prasipiešęs, mes su Šatūnu šiauliečiams šiek tiek padėdavome piešimo egzaminą išlaikyti. Patvarkiau truputį Eduardo piešinį, tik jaučiu kaulėtą ranką ant peties. Bandžiau suktis, sakiau, kad talentingas, bet mato blogai, todėl šiek tiek liejasi. (pasakyme dalis tiesos buvo, tik E. Juchnevičius akinių nenešiojo, jam tai atrodė negražu). Galėjo tada mane patį išspirti iš instituto. Labai teisingas piešimo mokytojas buvo. Laimė, patikėjo. Po kelių metų, kai Eduardas jau buvo dailės institutą baigęs, parodoje tas pats profesorius labai gyrė jo darbus.<...>Teko ir šiaulietiškose Riparijose dalyvauti. Eduardas Juchnevičius Šiauliuose vienas iš pagrindinių motorų. Kiekvienais metais darydavo didžiules parodas. Matėsi, kad tikrai daug ir kūrybiškai dirbo. Ekslibrisų nedaug sukūrė, o grafikos nežmoniškai daug. Ir poezijos, rodos, tris knygas išleido. Džiaugiuosi, kad kūrybos albumas bent po dailininko mirties išėjo, jaučiuosi nemenkai prie jos leidybos prisidėjęs. Tai vienas geriausių Lietuvos grafikų.“( Petras Repšys 2019 m.)

* „Mums su V. Kinčinaičiu kilo idėja Vilniaus gatvėje ištapyti dailininko balkoną, kuriame jis mėgo sėdėti, praeivių klausydamasis. Jo žmona Dalia pritarė. Eduardas Juchnevičius su savo mėgstamu personažu, pusiau kengūra, pusiau ožiu, kyla į mėlyną dangų. Toks išėjusio atminimas praeivio žvilgsnį ryškiomis spalvomis vilioja, ne liūdesį kelia, o kviečia spalvingą rebusą spręsti, intriguoja. Vėliau šalia ištapyti balkonai ir kitiems išėjusiems šiauliečiams menininkams.“ (Arūnas Uogintas 2019 m.)

2019 12 17 1

2019 12 17 4

2019 12 17 7

2019 12 17 2

2019 12 17 3

2019 12 17 5

2019 12 17 23

Keisti Eduardo Juchnevičiaus paveikslų personažai – kovojantys, besigrumiantys, kenčiantys.

Į viršų