facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„Žydrasis ekranas“. Taip anuomet su meile vadinome televizoriaus ekraną. Sovietmečiu laisvalaikio leidimo vietų nebuvo daug, todėl ir tekdavo vakarais sėsti prie televizoriaus. Bičiulis prasitarė: „Aš turėjau septynių kanalų vaikystę.“ Iki tol galvojau, kad mes bendraamžiai. Pasirodo, jis jaunesnis, nes mano vaikystė buvo dviejų kanalų. Pirmasis – Lietuvos televizijos, antrasis – Maskvos, vadinamasis Ostankino (nuo Maskvos TV bokšto pavadinimo) arba centriniu. Aišku, centriniu, nes nejau centrinis bus lietuviškas. Bet skelbiant programas pradžioje buvo rašoma lietuviškojo programa, o po jos – to centrinio. Nors tiek.

Šiandien vienas populiariausių sakinių: „Aš nežiūriu televizoriaus.“ Sako, žmonės, pasiekę patį aukščiausią kultūros lygį, televizoriaus nebežiūri. Jei tokio lygio dar nepasiekėte, klausimas „Ką žiūrėti?“ jums aktualus. Tiesa, gali būti ir neaktualus – žiūrite televizorių ir tiek.

Aišku, jaunoji karta šiandien linkusi palikti televiziją vidurinės ir senosios kartos žiūrovams. Be to, žiūrovų auditorija mažėja, nes mūsų televizijos nerodo iniciatyvos ir nedidina kokybės reikalavimų. Būna, kad ir patys televizijų vadovai laidų kūrėjams gražiai pakalba apie misiją, tačiau tuoj pat klausia: „O kur reitingai?“

Susirandu internete 1969 m. gruodžio 14 d., tai yra, šokteliu 50 metų atgal, Šiaulių miesto laikraštį „Raudonoji vėliava“ sužinoti to vakaro televizijos programas. 14-oji buvo sekmadienis, tai peržvelgiu 13 dienos numerį. Nustembu, kad programų nėra – nespausdinamos. Pažvelgiu gretimų dienų numerius. Irgi nėra. Matomai, laikraščio leidėjai mąstė, jog televizijos programa šiauliečiams nėra labai svarbi. Tad pasidomiu, kokiame kultūriniame renginyje šiauliečiai galėjo apsilankyti. Koncerto jokio, rodomi tik kino filmai (gyvavo Lenino išmintis apie kino svarbą), tiesa, teatre spektaklis – J. Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“. Aišku, jog tą vakarą šiauliečiams verčiau buvo rinktis šį spektaklį, kur pagrindiniame Beatričės vaidmenyje galėjo išvysti jaunutę V. Mainelytę ir tris suvaidinusius jaunuolius P. Piauloką, G. Ūzą, L. Vinciūną, nei tūnoti prieš televizorių.

Šokteliu dešimtmetį – į 1979 m. gruodžio 14 d. Televizijos programas „Raudonoji vėliava“ jau spausdina. Buvo tai penktadienis, tad Lietuvos programa prasidėjo 18 val., iškart 10 minučių trukmės žinios, iki „Panoramos“, kuri buvo rodoma 20 val., kelios pažintinės laidos, o po „Panoramos“ – „Labanakt, vaikučiai“. 21 val. „Laikas“ (dažniau liaudyje vadinamas tiesiog „Vremia“), kuris retransliuojamas iš Ostankino programos (tad nuo 21 val. abi programos rodo tą patį). Po „Laiko“ Lietuvos TV (šiaip jau pavadinimas „Lietuvos TV“ veik nebuvo naudojamas, o sakoma ir rašoma „Respublikinė TV“, nustumiant žodį „Lietuva“, o pabrėžiant „Respublika“), rodė TV kino filmą „Paprastas stebuklas“. Tą vakarą 1 seriją. Manau, daugelis žino šį J. Švarco kūrinį, kai vienas stebukladarys lokį pavertė žmogumi ir nutarė, kad jis vėl atgaus lokio pavidalą, kai jaunuolį pamils ir pabučiuos princesė. Įdomu, kad filmu tą vakarą programa dar nesibaigė, o buvo rodomas Sopoto estradinių dainų festivalio laureatų koncertas. Be abejo, tai buvo kartojamas įrašas, nes pats dainų festivalis vyksta rugpjūčio pabaigoje.

Ostankinas vakarinę programą pradėjo 14.30 val., tačiau nė vienos įdomesnės laidos, o viso vakaro laidų pavadinimai nieko nesakantys. Pavyzdžiui, „Nors akivaizdu, bet neįtikėtina“ ir daugiau nieko neparašyta. Peržvelgiau kitų dienų Ostankino programas ir pastebėjau, kad dažniausiai laidos skirtos sportui – prieš „Laiką“ ledo ritulys, po jo dailusis čiuožimas. Atrodo, rodyk ledo ritulį bei dailųjį čiuožimą ir tos televizijos žiūrovai bus patenkinti.

Šiandien visi įsitikinę, jog serialų anksčiau nebuvo. Nesakysi. Kad ir „Petraičių šeima“. Tai galima pavadinti net lietuviškais Simpsonais. Kartą per savaitę prie mažųjų ekranų ši šeima sutraukdavo begalę žiūrovų. Ir tai vyko nuo 1964 iki 1972 metų.

Šiandien, sako, internete begalė „Petraičių šeimos“ peržiūrų. Pažiūrėjau ir aš vieną seriją. Anų laikų problemos, kai baigusieji aukštąsias mokyklas buvo siunčiami dirbti į provinciją, nebent vedusieji, jei kita pusė dirba ir registruota Vilniuje, įteisindavo ir anos pusės likimą kartu.

Taigi Petraičių draugė Aldona sugalvoja fiktyviai ištekinti savo dukrą, kad ji liktų dirbti sostinėje. Veiksmas vyksta Petraičių bute, kur ji atsiveda jaunikį supažindinti su dukra. Tiesa, prieš tai vyko jos ir to jaunikio derybos. Jaunikis už savo paslaugas prašė 400 rublių, kostiumo su liemene, batų, marškinių, kaklaraiščio, Aldona nusiderėjo iki 300, o iš drabužių paliko tik liemenė („kamzelka“, kaip ja vadino pats jaunikis). Jaunikį, kuriam vykusiai parinkta pavardė – Albertas Gyvas, vaidino Juozas Kanopka. Puikus vaidmuo. Filme daug šmaikščių situacijų, pavyzdžiui, Aldonos dukra siunčiama dirbti Burokėliuose, nors jos mama vis klysta, sakydama „į Ridikėlius“. Linksmas ir jaunikio susitikimas su Aldonos vyru, tai yra, savo uošviu, kuris net kiek jaunesnis už žentą.

Radęs laiko dar kelias serijas pasižiūrėsiu.  

Tad netiesa kalbėti apie lietuviškus serialus pradėti nuo „Giminių“. Tame tarpe dar buvo „Sveika, Irena“ (1984–1985). Pamenančius šį serialą vertėtų apdovanoti ištikimiausio TV žiūrovo medaliu. „Giminės“ startavo 1993 m. Tiek „Petraičių šeimos“, tiek „Giminių“ herojų gyvenimo sąlygos buvo artimos visiems tuo metu gyvenusiems.

Šiandieniniuose serialuose su jausmais irgi stengiamasi pataikyti, gal tik liaudį gali papiktinti serialų herojų turtai – prabangūs namai ir butai, puošnūs baldai, naujausi automobiliai ir t. t. Gal butas blokiniame name „Petraičių šeimoje“ ir medinėmis lentelėmis mušti „Giminių“ serialo herojų prieškambariai buvo artimesni, bet kai regi herojų nesėkmes, tuoj susimąstai – kas iš tų turtų, jei laimės nėr. Be to, jei lietuviški serialai bus pradėti rodyti, tarkime, Baltarusijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ar dar skurdesniuose kraštuose, tenykščiai stebėsis – štai kaip lietuviai gyvena! Perka, ką nori, net kelis kartus per dieną eina į barą, ten valgo ir geria, kas patinka ir t. t.

Sako, televizijoje vienas didžiausių kičų – serialai. Iš kur tas posakis, pažiūrėjus serialą: „Viskas kaip gyvenime!“? Dar „Vergės Izauros“ laikais viena senutė, baimindamasi, kad nespės pasižiūrėti iki galo mėgstamos muilo operos (gyvenimas trumpesnis nei serialas!), užrašė televizijai visą savo turtą prašydama, kad jai pasakytų, kuo gi viskas baigsis.

Visgi bet kuris net ir labiausiai masinę kultūrą niekinantis pilietis ar koks nors griežčiausias psichologas ir net TV kritikas vis dėlto pripažins, kad serialai turi terapinį poveikį ir, kaip kažkas vykusiai pastebėjo, atskleidžia tautos tapatybę, tiksliau – tai, su kuo ji pati save yra linkusi tapatinti. Serialų erdvė perdėm buitiška bei kasdieniška: gyvenamasis būstas (svetainė, virtuvė, miegamasis), biurai, modelių namai, ligoninė, baras, garažas, netgi klebonija... Serialų eiga: susitikimai ir išsiskyrimai, skirtingų sluoksnių, amžiaus ir patirčių žmonių konfliktai, dramos.

Serialų kūrėjai suprato ir kitą tiesą – grožis nebėra pagrindinis moters buvimo ekrane kriterijus. Vieno sėkmingiausių serialų „Bjaurusis ančiukas“, kurio įvairias atmainas galėjo pamatyti skirtingų šalių žiūrovai, pagrindinė herojė tikrai nepasižymi grožiu. Išpopuliarėjo serialai, kurių herojės turi kiekvienai televizorių žiūrinčiai moteriai būdingų silpnybių ir ydų.

Jei serialai buvo filmuojami ir anksčiau, tai kulinarinės ir kriminalinės laidos – ne. Kulinarinių nebuvo, nes rodant kaip paruošti vieną ar kitą patiekalą kažko vis turėjo pritrūkti, nes ne visko būdavo parduotuvėse, o naudoti produktus, kurių liaudis negali nusipirkti, būtų buvę nei šis, nei tas. Kriminalinių, nes socialistiniame pasaulyje nusikaltėlių neturėjo būti arba, jei buvo, tai labai mažai. Ir nejau rodysi apie tilto griūtį šalia Vilniaus sporto rūmų ar traukinio avariją prie Žąslių? Tik kartais vienas kitas pagėręs vyrukas būdavo parodomas.

Nebuvo „Teleloto“ ar panašių loterijų. Be jų, manau, galima apsieiti, nes nieko nelaimėjusiems „Teleloto“, atrodo, kad kitą kartą tai jau tikrai pasiseks. Kam imtis ko nors rimto dabar, jei jau kitą sekmadienį tavo kišenėje bus milijonas.
Nebuvo ir laidų su ekstrasensais, chiromantais, būrėjais, magais, ezoterikais, aurų nustatinėtojais, karmų lopytojais, okultizmo skleidėjais ir kitais panašaus plauko veikėjais. Nors ką aš čia sakau, juk buvo toks Kašpirovskis, gal dar vienas kitas jo kopijuotojas.

Anuomet buvo populiarios apklausos. Jų rezultatai buvo aiškūs dar joms net neįvykus. Ir skirtos jos buvo, atseit, žmonių gyvenimui gerinti. Neseniai irgi užtikau apklausos anketą, kuri nė kiek nesiskyrė nuo tada buvusių: „Ar dažnai lankotės pas gydytoją? Ar valgote vaisių ir daržovių? Ar sportuojate? Ar vartojate kokius nors vaistus? Ar jūsų darbas sėdimas?“ Ir t. t.

Neseniai LNK rodė didingą veiksmo filmą „Slaptasis agentas“. Pasižiūrėjau. Taigi mano jaunystės laikų „Trys Kondoro dienos“. Ir daug tokių sąsajų atrandu. O gal tai ir gerai.

Anuomet Aukščiausios tarybos narių ir politikų mes veik nepastebėdavom. Jei jie kur pasirodydavo, tai paskaitydavo tekstą iš lapelio ir tiek. Gi šių dienų seimūnai gelbsti mūsų televizijų laidas. TV scenaristai ir režisieriai tokių nusišnekėjimų ir poelgių net sugalvoti bejėgiai.

Humoro laidose anuomet pasirodydavo tik aprobuoti juokintojai. Dabar kas nori tas ir juokina. Tai būtų tarsi sveikintina, bet blogiausia, kad tie juokintojai neturi humoro jausmo. Nors užvis blogiausia, kad jie galvoja jį turintys.
Nėra gerai šiandien sakyti, jog kartais pasižiūriu rusų televizijas. Bet nesigėdiju, kad žiūriu, pavyzdžiui, „Komedijų klubą“. Tie senesni rusų humoristai, kad ir Galkinas, jei tokiu jį galima pavadinti, jau buvo pradėję atsibosti. Bet youtube pasižiūrėjau jo pasirodymą spalio mėn. Novosibirske. Nustebino drąsi jo humoreska apie Putiną. Ypač apie debatus prieš rinkimus. Humoristas palygino, kaip su oponentais, ypač Hillary Clinton, diskutuoja Trampas ir kaip Putinas, kuris diskutuoja pats su savimi. Taikli pastaba sekė apie laidų vedėją Solovjovą, įlindusį į Mao kostiumą.

Vaikiško pasakojimo veikėjas Karlsonas nustebo išvydęs „kalbančią dėžę“: „O kur jos kūnas, kojos?“ Vaikams tai tik sukelia juoką, nes Karlsonas, skirtingai nuo jų, nežino, kas yra televizorius. Pažvelkime kažkada atrodė didžiulis stebuklas. Bet buvo net tokių, kurie televiziją laikė „velnio daiktu“. Ir štai šiandien tas pavadinimas apie „velnio daiktą“ grįžta.

Ar televizijos programos bukina? Norėtųsi dabartinio jaunimėlio paklausti, ką parašė Henrikas Ibsenas. „Peras Giuntas“, „Nora“, „Heda Gabler“, „Šmėklos“, „Statytojas Solnesas“... Bijau, kad atsakys: „Nežinau.“ Kartą paklausiau, ką yra sukūręs Bronius Kutavičius. „Velnio nuotaką“, – išgirdau atsakymą. Ką darysi, nors atsakymas ir neteisingas, bet gali pasidžiaugti – bent į tą pusę, nes „Velnio nuotaką“ sukūręs Viačeslavas Ganelinas – irgi puikus kompozitorius, kaip ir Bronius Kutavičius.

Nors dėl „Klausimėlio“ turiu savo nuomonę. Man „Klausimėlio“ atsakinėtojai – mieli. Juk galėtų nesileisti į jokias kalbas su gatvėje klausiančiu, kokios šalys sudaro Beniliuksą ar kur išteka Nemunas. Turi tokią teisę. Bet nepraeina, bando atsakyti. Vadinasi, jie nepraeis ir pro nelaimėn patekusį žmogų. O kas geriau: ar nekreipiantys dėmesio į nelaimės ištiktą, ar skubantys jam padėti, bet nežinantys, kokį plotą užima Australija ir kiek ten gyventojų?

Visiems laikai, kai buvome jauni, mielesni, tačiau, negarbinant tų laikų, tuomet banalokų dainų buvo gerokai mažiau. Pavyzdžiui, rokas buvo populiaresnis už „komerciją“ ir estradą. Buvo sukuriama gerų lietuviško klasikinio roko dainų, kurių žodžiai buvo įdomūs, nepaviršutiniški. Čekų intelektualai 1968 metais pastatė Karpatų kalnuose abstraktų Niujorko skulptoriaus Bradfordo Graveso paminklą džiazo korifėjui Džonui Koltreinui, Lietuvoje pagerbtas Frankas Zappa.

Televiziją mes dažnai pakeiksnojame. Nors ar verta visas blogybes versti televizijai, juk savo nepriklausomybę mes apgynėme būtent per televiziją. Uolūs televizijos šalininkai pasakys, jog televizija gali mokyti, linksminti, pateikti įdomios informacijos (tik gal tai daugiau būdinga užsienio, o ne lietuviškosioms televizijoms) ir televizijos žiūrovas tampa gyvenimo stebėtoju. JAV vykstančios akcijos „Savaitė be televizoriaus“ nieko gero neduoda, tik abstinentinį sindromą, t. y. susierzinimą ir agresiją. Pagaliau gal per daug mes iš televizijų reikalaujame, juk jos negali būti aukštosios kultūros tvirtovės. Ne tokia jų paskirtis.

TV programų savaitraščiai ir kiti leidiniai dažnai paskelbia žiūrimiausių televizijos laidų dešimtukus arba bent penketus. Žmonės, kurių pavardės ar nuotraukos, kai šie vardija savo mėgstamiausias TV laidas, skelbiamos, pamini „Panoramą“ ar kitas žinias, „Istorijos detektyvus“, laidas su E. Jakilaičiu „LRT forumą“, „Dėmesio centre“, „Lietuvos ryto“ televizijos laidą „Lietuva tiesiogiai“, teigia dažniausiai žiūrį kanalą LRT kultūrai skirtą programą ar „Discovery“, „Viasat History“ ir pan. Tad net keista, kad reitinguose vis tiek pirmauja „Farai“ ar „TV pagalba“. Vadinasi, žiūrovai žino, kas yra intelektualios visuomenės vertinama, bet mieliau žiūri kitas laidas.

Ar šiandien pabandę atitrūkti nuo televizoriaus tikrai laimingi? Juk tokiu atveju bemat pastebima, kad trūksta „fono“. Iš veido nebepažįsti Seimo narių, nežinai, kas pasisavino milijoną, ką veikia labdaringosios mūsų politikų ir kitų didžių vyrų žmonos... Pritrūksta ir siužetų. Jei nežiūrėtum kriminalinių kronikų, net nežinotum, kad per pilnatį negalima mokėti pašalpų, ką parodė lapkričio mėnesį jų išmokėjimas, o šiomis dienomis vėl tas pats kartojasi.

Į viršų