facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių universiteto Dailės galerijoje veikia tapytojos, grafikės, kompozitorės, tarpdisciplinio meno kūrėjos Zitos Vilutytės personalinė tapybos paroda „Terra Nova“. Dalis šios kolekcijos paveikslų jau buvo pristatyti Lietuvos ir užsienio parodose, bet dauguma nutapyti šiais metais. Paroda atkeliavo iš Kauno, kur susilaukė nemažo meno žinovų dėmesio.

Tarptautinė socialinio meno praktika
Z. Vilutytė dažniausiai pristatoma kaip tarpdisciplininio meno kūrėja, yra laikoma holistinio meno pradininke Lietuvoje. Holistinis teatras, poezija, grafika, fotografija, muzika – tik dalis jos veiklos sričių. Pastaruoju metu ji vykdo mokslinius tyrimus ir rašo įvairias publikacijas mokslo ir meno leidiniams, o nauja veiklos sritimi tapo socialinis praktikos menas.
Ji yra asociacijos IAF „Anima Mundi“ prezidentė. Ši organizacija vienija įvairių pasaulio šalių menininkus, yra sukurta veiklų platforma, į kurią jungiasi 12 šalių meno centrai ir galerijos, menininkų grupės, užsiimančios kūrybine bei šviečiamąja veikla.

„Mes klajokliai, bendraujame, ruošiame šviečiamuosius pranešimus, bet dauguma festivalių vyko Lietuvoje: juk negali per toli šokti – mėlynių prisidaužysi. Asociacijai – jau 7 metai, per tą laiką supratome, kad kai kuriose šalyse menininkai dar nėra laisvi, norėdami dalyvauti konferencijose, vykdyti tyrimus patiria siaubingų apribojimų. Bet matome gerų poslinkių, – kalbėjo Z. Vilutytė. – Mūsų asociacija gali steigti filialą bet kurioje šalyje. Veikla apima kultūros, meno, švietimo ir mokslo sritis. Festivaliai, konferencijos, mokymai, parodos ir meno tyrimai yra svarbi mūsų veiklos dalis.“

Pasak Z. Vilutytės, šiuolaikinis menininkas nebegali būti užsidaręs savo pasaulėlyje, piešti romantiškus vaizdelius ir sudalyvauti viename kitame plenere.

„Gyvename labai įdomiu, plačios ir fundamentalios transformacijos laiku, kuris reikalauja imtis atsakomybės ne tik už tai, kas vyksta tavo paties viduje, bet aktyviai domėtis aplinka ir bandyti ją keisti. Technologijos nesustabdomai pakeitė pasaulį, vyksta pokyčiai mūsų smegenyse ir dvasioje. Suvokdami, kad esame atsakingi už savo gyvenimą, už mintis, žodžius, už viską, ką darome, priimame iššūkį, – sakė Z. Vilutytė. – Meno priemonėmis ieškome susikalbėjimo tarp menininkų ir verslo, tarp meno ir mokslo, tarp skirtingų visuomenės sluoksnių. Sociologiniai dalykai artimai siejasi su menu, idėjas įgyvendiname paremdami vienas kitą. Tai postūmis rasti savo vietą po saule. Mūsų laikas yra dabar.“

Z. Vilutytės teigimu, menininkų bendruomenių projektai, bendradarbiaujantys su verslo sektoriumi yra abipusiai naudingi. Menininkai gali pasiūlyti verslui labai patrauklių bendradarbiavimo formų, dirbant išvien, siekti labai humaniškų ir inovatyvių plėtros rezultatų, atsižvelgiant į miestų bendruomenių poreikius. Socialinio meno projektai įneša į bendruomenės gyvenimą daug pozityvo. „Tame reikia būti, pajusti, kad gali keisti gyvenimą kultūriniame, politiniame, ekonominiame – visuose lygmenyse, – apibendrino Z. Vilutytė. – Lietuvoje tai dar labai naujas dalykas ir to labai trūksta.“

Migruojančios akademijos idėja
Atidarymo vakarą menininkė tikėjosi šiauliečiams dailininkams pristatyti projektą „Migruojanti akademija“, pakviesti juos prisijungti. Deja, susidomėjusių neatsirado.

Z. Vilutytė prisipažino, kad savo mieste jaučiasi „balta varna“, nedalyvauja grupinėse parodose, kai kurių kolegų veikloje įžvelgia provincialumo, perdėtų ambicijų ženklų. Daugiau erdvės savo veiklai plėtoti randa Kaune.

„Migruojanti akademija“ taptų mokymo platforma ne tik menininkams bei jų projektams, bet ir visiems, kurie ieško alternatyvaus mokymo ir mokymosi būdų. Pasaulyje žinoma daug pavyzdžių, kai oficialių mokslų nebaigęs menininkas ar verslininkas pasiekia aukštų rezultatų todėl, kad domėjosi, sąmoningai pasirinko kitus šaltinius save tobulinti. Migruojanti akademija, – tai nauja banga, kuri jau kyla Europoje, atkeliavusi iš JAV. Ji „nutūps“ vis kitoje šalyje, o esminė medžiaga pasiekiama internetu. Šiauliuose idėja ypač turėtų būti aktuali, kai praktiškai sugriautas dailės ugdymas.

„Gyvenime vakuumo nebūna. Kai kas nors išgriaunama, kuriasi nauji dalykai. Kadangi Šiaulių universitete nebėra dailės, atsiranda nauja niša, – dalijosi mintimis menininkė. – Tai radikali  priešprieša valstybinėms įstaigoms, tradiciniam ugdymo modeliui. Programos jau numatytos: šiuolaikinis menas, daug jo aspektų. Kursime modulius, galės mokytis, tobulėti. Visai kitokia sistema, kiti pedagogikos principai: ne vienas viską žinantis ir aukštesnis, o lygios galimybės dėstytojui ir studentui keistis žiniomis. Jungsime verslą kartu. Labai paprasta suorganizuoti festivalį, kai turi rėmėjų. O susieti meną ir verslą, kad būtų idėjų nauda abiem pusėms – iššūkis.“

Migruojančios akademijos įkūrimas buvo numatytas šį gruodį, bet, ko gero, įvyks kitąmet numatomoje rengti II tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalėje „NO standART. The Nomads“ Kaune.

Prieš 5 metus buvo vienas panašus projektas Kauno bienalėje. Tačiau, pasak Z. Vilutytės,  dar reikia paruošti visuomenę. Socialiniai projektai ir socialinis menas – skirtingi dalykai. Yra trukdžių, kuriuos teks įveikti.

Išgirsti širdies virpesius
Z. Vilutytė yra surengusi keliasdešimt personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje: Italijoje, Indijoje, Gruzijoje, Vokietijoje, Portugalijoje, Makedonijoje, Maltoje, Latvijoje, Estijoje, Danijoje, Serbijoje, Maltoje ir kt.

Šioje parodoje įvairaus formato paveikslai išsiskiria ypatingu spalvų ryškumu, intensyvumu, dominuoja raudonos ir mėlynos spalvų deriniai, kurie sustiprina emocinį įtaigumą, muzikalumą. Iš kai kurių darbų veržiasi dramatizmas ir vidine įtampa, perteikiama juodais ir raudonais potėpiais („Protėvių kraujas I–II“). Menininkė parodos atidaryme ne sykį kartojo apie labai stiprią intuiciją, todėl spalvomis išlieta jausminė vibracija žodžiais nepaaiškinama.  

Vyrauja grakščios šokančios, besistiebiančios į dangų moters motyvas, atsiveria mistiškas erdvių, svajų, sapnų pasaulis („Kada nors, kada nors…“, „Pas De Deux su savo siela“, „Sapnų audėja“, „Akimirka prieš nušvitimą“, „Twin flame“). Sustoti ir pamąstyti norisi prie paveikslo „Kasiopėja (Jukštandis): Segina“. Taip mažai bežinome apie žvaigždynus, nieko nebesako jų pavadinimai. O čia suklūsti – juk turėtų būti žvaigždė, kuri šviečia būtent tau.

Kai kurios parodos lankytojos sakė, kad įžvelgia moters išsivadavimo, išsilaisvinimo temą. Kitos paveikslų heroję iš dalies tapatino su autore, įžvelgė grakščios šokėjos ir net jojikės judesius, bandė išklausti, ką reiškia dažnai pasikartojantis plunksnos motyvas, kaip užrašomas atvirkščias tekstas.

Autorė teigė, kad visos temos ateina iš gyvenimo, iš patirties. Menininkas judesiu perteikia emociją, tapant galvoti nebėra kada.

„Spalva man skamba. Gyvenimas skamba. Ką reiškia simboliai,  negalvoju. Tapau, ką jaučiu. Kaip atsiranda, ką reiškia plunksna? Turbūt tas momentas man būna skaudus, aštrus, kai bandai suvokti, ką jauti“, – prisipažino menininkė.

Ji piešia abiem rankomis, tekstą užrašo kairiąja, ir jis išeina atbulas natūraliai. Papasakojo net užrašyto dainos motyvo istoriją, kai Amsterdame kūrė projektą kartu su reperiais. Diskutuodama su parodos lankytojomis menininkė akcentavo vidinių pajautų, nuojautų, įsiklausymo į savo vidinį pasaulį svarbą. Kalbėjo, kad kurdama  kūrybos erdvę išgyvena naują vidinę tikrovę.

Filosofas Jurgis Dieliautas atkreipė dėmesį į Z. Vilutytės saviraiškos autentiškumą, vientisumą, gebėjimą per savo išgyvenimus išreikšti originalų jautimą, kuris parodo menininkės meistriškumo lygmenį. Autorė spalvomis  pagauna tiesioginius konfliktus, kontrastus, bet spalvinis konfliktas nėra tikslas. Įdomu stebėti, kaip autorė pagauna ritmą, intonaciją, spalvos judesį.

,,Mane kaip žiūrovą visa tai pagauna ir prasideda žaismė. Vizualiniai motyvai tiesiogine prasme gali būti suprantami, bet skatina pačiam interpretuoti. Aš, kaip žiūrovas, turiu dirbti, ieškoti asociacijų“, – teigė filosofas. Pasak J. Dieliauto, išsiliejusios spalvos turi padėti surasti santykį su aplinka. Tai tapybinė strategija, holistinis požiūris į kūrėjo ir žiūrovo begalinę sąveiką. Vaizdo plastika, spalvų tonai pasidaro girdimi, jaučiami. Šaltas tonas – drėgmės pojūtis ir garsas, kitur jauti karštos žarijos garsą. Akivaizdi 5 pojūčių sąveika, per ją pereinama į transcendenciją.

„Iškyla klausimas, ko toks menas siekia? Vyksta tapybinis dialogas. Klasikinė tapyba nukreipta į matymą, o čia spalvos gali būti išgirstos, pajaustos. Iš vizijos, sapno, haliucinacijos sukuriama mentalinė erdvė. Ekspresija nukreipiama į sąlyčius su aplinka. Nors pasaulis atskirtas, ribotas, menas suartina skirtingas socialines nuostatas, tradicijas. Pasiekiama santarvė su savimi. Tai sutaikantis menas“, – reziumavo filosofas.

Kas yra Terra Nova – Naujoji žemė, autorė nesistengė paaiškinti. „Kiekvienas turi šį klausimą užduoti sau, – sakė Z. Vilutytė. – Jaučiu, kad daug žmonių suvokia, ko jau esame prisidirbę. Ekologinės problemos tėra mažas mūsų pačių atspindys. Šiuolaikiniame pasaulyje viskas daroma, kad pavirstume robotais. Galvokime, ką galime pakeisti kiekvienas savyje ar aplinkui save. Tie, kas pakeliui į Naująją žemę, kas sąmoningas, pajus, kur slypi pavojai.“

Pasak autorės, kūrinių idėjos ateina iš gyvenimo, per patirtis. Iš literatūros – būtų netikras išgyvenimas, kito žmogaus patirtis. Žinoma, „faina“, jei rezonuoja su tuo, kaip jautiesi, jei vyksta pojūčių sintezė – puiku.

Improvizacija ir spontaniškumas, vienybės su gamta, visata, kosmosu pajauta yra Z. Vilutytės stiprybė. Ar optimistė? – paklausėme baigiantis renginiui. Atsakymas nenustebino: „Kas belieka? Esu darbų sūkury. Pesimizmas, sakyčiau, yra liga, kai nebeturi jėgų ir noro pakilti. Tačiau mes turime pakilti. Nėra kito pasirinkimo.“

2019 12 14 14

„Terra Nova“.
Autorės nuotr.

2019 12 14 19

„Kasiopėja (Jukštandis): SEGINA“.
Autorės nuotr.

2019 12 14 20

„Twin Flame“.
Autorės nuotr.

2019 12 14 23

„Kada nors, kada nors…“
Autorės nuotr.

2019 12 14 22

„Pas De Deux su savo siela“.
Autorės nuotr.

2019 12 14 24

 

Į viršų