facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)

Miedžibižas
Atvykome į Miedžibižą, kur tarp Pietinio Bugo ir Blužo upių XII a. pastatyta medinė pilis. Vieni pirmųjų ją valdė kunigaikščiai Riurikaičiai. Algirdui 1362 m. išvijus iš Podolės totorius, miestas priklausė Lucko žemei. Algirdas miestą atidavė Kariotaičiams, po jų atiteko Vytautui. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas XIV a. pastatydino mūrinę pilį (ją pakeitė senesnę medinę), kuri XVI a. pradžioje atiteko Seniavskiams, jie ją perstatė (iki šiol išlikusi). Nuo 1731 m. miestas ir pilis atiteko  Čartoriskiams.

Pilies gynybinės sienos čia supa erdvų kiemą su naujesne koplyčia per vidurį. Prie vienos iš pilies sienų pritvirtinta metalinė lentelė su užrašu, kad čia 1846 metais lankėsi ukrainiečių poetas ir dailininkas T. G. Ševčenka. Pilies statiniai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Pilis sudaro netaisyklingo stačiakampio konfigūracijos planą.

Pietvakarinėje jos teritorijos dalyje, prie gynybinės sienos prigludęs dviaukštis renesansinių rūmų statinys, aplink visą kiemą išdėstyti gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, kiemo centre stovi 1586 m. pastatyta koplyčia.  

Miedžibižo renesansinė pilis  yra unikali, ji – puikus pavyzdys pereinamojo tipo iš pilies su gynybiniais bokštais ir sienomis į pilį-rūmus. Miedžibiže yra išlikusi Švč. Trejybės bažnyčia (1632 m.), XVI-XVII a. statyta rotondos formos koplyčia, priklausiusi miesto gynybinei sistemai ir turėjusi ne tik religinę, bet ir gynybinę paskirtį.

Senojo miesto aukštumoje ir slėnio dalyje į šiaurės vakarus nuo pilies yra išlikę obeliskai (XVII a. II p.). Obeliskai buvo pastatyti kaip paminklai turkų vadams. Išvadavus Podolę iš turkų, obeliskai naudoti kaip krikščioniškos koplytėlės.  
   
Sutkovicai
Važiuodami senoviniu traktu iš Miedžibižo į Podolės Kamenecą, stabdelėjome Sutkovicuose (dar Sutkovcai) ir apžiūrėjome gynybinės statybos perlą – vienintelę Ukrainoje įtvirtintą  Švč. Dievo Motinos Pokrovo cerkvę, kuri buvo pilies gynybinio ansamblio dalis. Koks buvo šio ansamblio vaizdas galima susidaryti vaizdą iš Napoleono Ordos piešinio.

Dailininkas XIX a. septintajame-aštuntajame dešimtmetyje apsilankęs Sutkovicuose nupiešė tos vietovės panoraminį urbanistinį peizažą „Sutkowce“. 1875 m. pagal šį dailininko ir kompozitoriaus Napoleono Ordos piešinį Maksimiljano Fajanso litografijoje Varšuvoje buvo išspausdintas litografija.

Kruopštaus detalaus piešinio kompozicijoje pavaizduota tvirtovė ir cerkvė Sutkovicuose, kelias, miestelio panorama, uolėta kalva, ant kurios yra tvirtovės griuvėsiai, ant kitos kalvos – tvirtovė cerkvė. Estampo apatinėje dalyje lenkų ir prancūzų kalbomis išspausdintas užrašas, kuriame  nurodoma, kad šios žemės, kadaise buvusios Jermolinskių šeimos nuosavybė, vėliau perėjo Aleksandrui Balabanui – etmono Žolkievskio seserėnui. Mūšyje ties Cecora Balabanas buvo patekęs turkų nelaisvėn. Grįžęs į tėvynę Sutkovicuose jis pastatė gynybinę pilį (1623 m.).

Šis Napoleono Ordos estampas „Sutkowce“ saugomas Lietuvos dailės muziejuje, jį taip pat galima rasti ir Šiaulių „Aušros“ muziejuje (ŠAM D-G 2814/33).

Podolės Kamenecas
Priartėjome prie Smotryčiaus upės Ukrainos vakaruose išsidėsčiusio Podolės Kameneco miesto,  kuris žymus savo pilimi. Tai vienas seniausių Ukrainos pasienyje miestų, minimas jau XII a. kronikose. XIV a. jis atiteko LDK valdžion ir buvo valdomas iki 1569 m.. Jį nuo XIV a. valdė Gediminaičiai, kurie manoma ir pastatė pilį. Gavęs iš tėvo dovanų Podolės Kamenecą, XIV a. Gedmino sūnus kunigaikštis Karijotas pradėjo statyti mūrinę tvirtovę. Po LDK kunigaikščio Karijoto mirties LDK kunigaikštis Algirdas pavedė jo sūnums Aleksandrui, Jurgiui ir Konstantinui užimti Kamenecą ir valdyti Podolę. Valdant Karijotaičiams Kameneco įtvirtinimai buvo plečiami. 1374 m. Podolės Kamenecas gavo Magdeburgo teisę. Po Liublino  unijos (1569 m.) Podolės Kamenecas atiteko Lenkijai.

1398 m. čia buvo pastatyta armėnų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, kuri garsėjo X a. tapytu stebuklinguoju Dievo Motinos atvaizdu. Mirus Vytautui Didžiajam, Kamenecą užėmė lenkai, tarp šių šalių kilo konfliktas, kuris buvo išspręstas taikos sutartimi, pagal kurią Lenkijai atiteko Podolė, o Lietuvai – Voluinė. 1434 m. Kamenecas tapo pagrindiniu Podolės miestu. XV-XVI a. Podolės Kameneco pilis buvo padidinta ir sustiprinta. Iki šių dienų gerai išsilaikiusi pilis, truputį rekonstruota XVII-XVIII a., yra didingas fortifikacinis statinys, buvusi svarbi tvirtovė ginantis nuo totorių ir turkų.

1361 m. Podolės Kamenece buvo pastatyta Romos katalikų Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. 1502 m. buvo baigta statyti mūrinė trinavė gotikinė bazilika – tai buvo į rytus labiausiai nutolęs Europos gotikinis statinys. XVII a. ji buvo dar kartą rekonstruota – padidinta, pristatyta varpinė. Miestą užvaldžius turkams (1676-1699), katedra buvo paversta mečete. Tuos laikus mena išlikęs aukštas minaretas.

Apie 1370 m. į Podolės Kamenecą atsikėlė dominikonai. XVI-XVIII a. globojami Potockių, pasistatydino ir ne kartą atnaujino mūrinius vienuolyno bei bažnyčios statinius. XIV a. į Podolės Kamenecą atvyko pranciškonai, kurių senieji pastatai galop buvo integruoti į didinamus pilies gynybinius statinius.

XVI a. buvo įsteigta stačiatikių Kameneco vyskupija ir pastatyta Šv. Jono Krikštytojo soboras, kuris vėliau perėjo į unitų rankas.

Miesto teisės Podolės Kamenecui suteiktos 1374 m., todėl dar XIV a. buvo pastatyta gotikinė rotušė. Tai gotikinis statinys su aukštu, dominuojančiu bokštu (Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 449-451).

Mieste išlikę sakraliniai pastatai: armėnų bažnyčios griuvėsiai (XIV-XVI a.), Šv. Jono Krikštytojo (XV a.), Šv. Petro ir Pauliaus (XVI a.), Švč. Trejybės (XVI-XVII a.) cerkvės, dominikonų (XVI-XVII a.), pranciškonų (XVII a.) bažnyčios, Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedra (XVI-XVIII a.) su minaretu.  Miesto centre stovi atrestauruota rotušė (XVI-XVII a.), Triumfo vartai, pastatyti Stanislovo Augusto Poniatovskio vizito į Podolės Kamenecą proga (1781 m., architektas J. De Wittas). 1918 m. mieste įsteigtas Ukrainiečių universitetas. 1919 m. Podolės Kamenecas buvo nepriklausomos Ukrainos Respublikos sostinė.

Napoleonas Orda XIX a. aplankęs šią vietovę pavaizdavo ją piešinyje „Kamenecas ties Smotryčiaus upe“. Jame  dominuoja  ant aukštos kalvos stūksantys didingi mūro pilies bokštai, apsupti aukšta gynybine siena. Apačioje teka Smotryčiaus upė, kurios pakrantėje išsibarsčiusios miestelėnų sodybos. Pagal dailininko N. Ordos piešinį, grafikas Aloyzas Miserovičius sukūrė litografiją, kurią atspaudė Maksimiljano Fajanso litografijos spaustuvė Varšuvoje.

Apžiūrėję gerai restauruotą pilį, pasivaikščiojome po kitoje upės pusėje išsidėsčiusį autentišką ir gerai išlikusį Podolės Kameneco senamiestį. Miestas išsaugojo viduramžių dvasią, jame dera sena ir nauja architektūra. Mūsų dėmesį prikaustė moderni skulptūra su humoru vaizduojanti šiuolaikinį turistą, kuriam ant peties kabo aparatas ir jo žvilgsnis nukreiptas į miesto rotušę, kurią puošia pagoniškus laikus menantis miesto herbas „Saulė“.

Žvanecas
Užsukome į Žvanecą, miestelį Podolės Kameneco rajone, įsikūrusį kairiajame Dniestro krante. Jis pirmąkart minimas 1431 m., kaip karališkasis miestelis-kaimelis prie Žvančik upelio, kai Vladislovas II Jogaila skyrė Žvanecą vienam iš savo riterių Svičevui iš Lenčino. Vėliau šis miestelis su pilimi dažnai keitė savo šeimininkus ir priklausė įvairioms didikų šeimoms (Kalinovskiams, Sročinskiams, Lanskoronskiams ir kt.). 1469 m. miestelis priklausė karaliui, Kameneco seniūnas Valentinas Kalinovskis čia pastatė pilį, kuri XV a. pilis buvo sustiprinta, paversta gynybine tvirtove.

XVII a. I ketvirtyje tvirtovę  perstatė karalius Vladislovas Vaza. Iš Kalinovskių pilis per vedybas atiteko Stanislovui Lanskoronskiui.

Pilis – viena piečiausių tvirtovių stovėjusi pačiame pasienyje su turkų valdomomis teritorijomis (siena ėjo Dniestru), visiškai gretimais turkams priklausiusiam Chotinui, todėl daug kartų pulta ir paimta tiek turkų, tiek pačių lenkų.

Prie Žvaneco 1653 m. įvyko mūšis tarp B. Chmelnickio kazokų ir karaliaus Jono Kazimiero kariuomenės (įsitvirtinus pilyje) bei buvo pasirašyta sutartis. Po 1699 m. pilis grįžo į Lanskoroniškių rankas, buvo atnaujinta. Apie 1768-1769 m. pilis smarkiai nukentėjo dėl turkų-totorių antpuolių.

Žvaneco peizažą, vaizduojantį viduramžių pilį, pastatytą ant akmenuotų Dniestro krantų savo piešinyje pavaizdavo lietuvių tapytojas Mykolas Kuleša (1799-1863). Šio piešinio pagrindu 1850 m. Lemersje litografijos spaustuvėje buvo atspausta Sabatje litografija.

Apžiūrėjome ant stataus Dniestro upės kranto Žvaneco pilies griuvėsius, išlikusį vieną bokštą ir jame esančius rūsius. Už didelių iki pusės grotuotų langų atsiveria vaizdas į plačiai išsiliejusi Dniestrą. Upė plati, didinga, ji mena praeities kovas ir byloja apie dabarties gyvenimą.

Išvykę iš Žvaneco mūsų kelias vingiuoja link Chotino. Pakeliui mus lydi tvarkingos gyvenvietės ir miesteliai, nedideli miškeliai, vaizdingos upės, neaprėpiami žemės plotai su javų, kukurūzų, saulėgrąžų laukais. 

Chotinas
Atvykome į Ukrainos vakaruose Dniestro dešiniajame krante įsikūrusį  Chotiną (dar Chotyn, Chocimas). Miestas šioje vietoje atsirado XI a. pradžioje, kai Vladimiras Didysis  statė pietinių ir vakarinių Kijevo Rusios pakraščių gynybinę sistemą. X-XI a. miestas priklausė Kijevo Rusiai. XII a. II p. Chotinas priklausė Haličo kunigaikštystei, nuo 1199 m. – Haličo-Voluinės kunigaikštystei.

XIII a. viduryje pradėta statyti mūrinė tvirtovė vietoj senosios medinės (perstatyta XVI-XVII a.),
XV a. pastatyti kunigaikščių rūmai.

Chotino pilis – viena stipriausių tvirtovių Rytų Europoje. Vėliau Chotinas ėjo iš rankų į rankas,  pradžioje Moldavijai, po to Lenkijai, Turkijai. XVI a. Chotinas buvo įjungtas į Osmanų imperiją.  XVII a. prie Chotino 1621 ir 1673 m. vyko įnirtingi mūšiai, kovos su turkais.        

Chotinas istorijoje svarbus tuo, kad jo apylinkėse buvo laimėti labai svarbūs mūšiai prieš turkus. 1621 m. rugpjūčio pabaigoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, vadovaudamas lietuvių, lenkų ir sąjungininkų Zaporožės kazokų ukrainiečių kariuomenei (vadas P. Sahaidačnas), persikėlė per Dniestrą ties Turkijos pasienio tvirtove Chotinu ir  užkirto kelią beveik tris kartus didesnei turkų sultono Osmano II kariuomenei. Nors kovos lauke senyvo amžiaus kariuomenės vadą Joną Karolį Chodkevičių 1621 m. rugsėjo 24 d. ištiko mirtis, tačiau vis tiek turkai pralaimėjo mūšį ir buvo priversti taikytis. 1621 m. spalio 9 d. buvo sudaryta taika. Lietuvos-Lenkijos kariuomenė padedama sąjungininkų, apsaugojo šalį nuo turkų įsiveržimo. Šis istoriškai svarbus Chotino (Chocino) mūšis tapo viena labiausiai šlovinamų pergalių Lietuvoje.

1673 m. lapkričio mėnesį Lenkijos didžiojo etmono Jono Sobieskio vadovaujama lenkų kariuomenė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonų Mykolo Kazimiero Paco bei Mykolo Kazimiero Radvilos vadovaujama lietuvių kariuomenė staigiu puolimu pasiekė dar vieną pergalę prieš turkų Huseino Pašos kariuomenę ir susigrąžino turtų užimtą Chotino pilį. Ši pergalė jungtinės kariuomenės vadui Jonui Sobieskiui padėjo tapti Lenkijos-Lietuvos valstybės valdovu – jis buvo išrinktas valstybės karaliumi.    

XVIII a. Rusijos ir Turkijos karų metu Chotino pilį užėmė rusų kariuomenė ir pagal 1812 m. Bukarešto taikos sutartį Chotinas atiteko Rusijos imperijai ir jos sudėtyje buvo  iki 1918 m. 1918 m. trumpai priklausė Austrijos kariuomenei, 1918-1940 m. Chotinas priklausė  Rumunijai, 1940 m. miestas su Šiaurės Bukovina atiteko Ukrainos SSR, 1991 m. atgavusiai nepriklausomybę.

Chotino pilį (XIII-XVI a.) supa gynybiniai pylimais su bastionais, kurie buvo pastatyti 1718 m. Ši tvirtovė iškilo prie perkėlos per Dniestrą. Iki šiol išliko rusų garnizonui pastatyta (1835 m. ) Aleksandro Nevskio cerkvė, taip pat senoji pilies gotikinė cerkvė-koplyčia, statyta apie XV a. su ryškia gynybine funkcija. Dabar pilyje veikia puikus krašto istorijos muziejus, vyksta edukacijos, istorijos pažinimo konferencijos, muzikos festivaliai.

(Bus tęsinys)

2019 12 14 36

Cerjvė Miedžibiže.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2019 12 14 37

Sutkovicų apylinkės.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr

2019 12 14 39

Podolės Kameneco pilis.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2019 12 14 40

Cerkbė Kameneco pilyje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr

Į viršų