facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Eduardas Juchnevičius – dailininkas, pedagogas, poetas. Šiauliuose per 40 metų dirbo pačiomis įvairiausiomis priemonėmis ir technikomis: tapė, piešė, kūrė monumentaliosios dekoratyvinės dailės kūrinius, dirbo taikomosios ir knygų grafikos srityje, kūrė poeziją, o labiausiai žinomas kaip savitas estampų – linoraižinių kūrėjas. „Eduardas Juchnevičius kitaip tiesiog negalėjo nei piešti, nei rašyti, ir svarbiausia – kitaip gyventi. Jo kūryba – jo gyvenimo būdas ir atvirkščiai: kaip tik gyvenimo būdas ir buvo jo kūryba.“ (prof. Vytenis Rinkus)

Martynas apie savo tėvą E. Juchnevičių
– Kaip iš laiko perspektyvos atrodo tėtis: griežtas ir reiklus, liberalus, atlaidus?
– Būtent iš laiko perspektyvos geriau matosi, koks buvo ir koks išlieka Eduardas Juchnevičius. Manau, galima būtų pavadinti jį griežtu ir reikliu, o jei įsižiūrėtume, tai tie dalykai dažniausiai buvo taikytini sau pačiam. Nenuolaidžiauti sau, o tada ir išsakydamas nuomonę ar reikšdamasis kūryboje pasilieki toks pat aštrus, įžvalgus, bet teisingas. Kalbant apie atlaidumą, tai daugiau, sakyčiau, nematoma, neafišuojama savybė, tokius švelnius charakterio bruožus gali pastebėti tik artima aplinka, o viešumoje tas ne visada matosi. Gal neturėtų? O juk ankstyvoji Eduardo poezija yra be galo romantiška ir tikrai gerokai švelnesnė, nei paskutinieji poezijos pliūpsniai.

– Jūs pristatomas kaip įvairiapusis menininkas, grafinės iliustracijos kūrėjas, animatorius, karikatūristas, muzikantas. Kokią įtaką tėvas turėjo profesijos pasirinkimui?
– Nesakyčiau, kad tėvas turėjo didelės įtakos renkantis profesiją, nebuvo jos. Ar aš norėjau ir suvokiau, kokios profesijos man reikia? Nepasakyčiau. Kai mokiausi 5-ojoje vidurinėje (dabar Didždvario gimnazija), eidavome į popietinę pamainą, o tėvas dirbo Vaikų dailės mokykloje po pietų. Lyg ir logiška būtų eiti ir semtis patirties ten, tačiau, kiek pamenu, eidavau kažkodėl paskui „klasiokus“. Rytais būdavo įvairių būrelių, dažniausiai – sportas. Vaikams tai įdomiau galbūt? Visgi pakeitęs aibę laisvalaikio „rungčių“, vieną pusmetį atsidūriau dailės mokykloje ir aš. Tai buvo nepakartojama meno oazė. Visur tvarka, švara, o vaikščioti galima buvo tik su šlepetėmis! Įspūdis galingas. Ypač jaunam. Pamačiau viską iš vidaus. Tai buvo tarsi kitas pasaulis, atskiras nuo likusio miesto. Galbūt tai sukėlė kažkokių pamąstymų ateityje? Nes būdamas pas tėvą klasėje, lyg ir nejaučiau skirtumo tarp namų ir dailės mokyklos. Juk bet kada galėjau paklausti apie piešimą ir namuose, kam eiti į dailės mokyklą? Bet tada, kai atsirado galimybė ir pusmetį vidurinėje pasikeitė grafikas, aš atsidūriau ten, kur lyg ir natūralu atsidurti. Bręstant pačiam, su amžiumi, padarius kažkokių klaidingų sprendimų ir beieškant išeičių, gal per tai atsiranda kažkiek tikresni artimesni pasirinkimai, nes net baigus mokyklą, stovint ant sistemų slenksčio, būna visiškai neaišku, kur link judėti. Ir tik jaunatviška energija ir entuziazmas čia pasufleruoja kartais labiau autentišką pasirinkimą. Taip pat yra genai, kurių didžioji dalis krenta ir palikuonims, tad ląstelės tarsi pačios pastūmėja savojo likimo link.     

– Kurie tėčio bruožai įstrigo, stebint jo bendravimą su artimaisiais, draugais, kolegomis?
– Kurie tėvo bruožai nebuvo malonūs? Galima būtų pasakyti ir taip. Būta visko. Labiausiai jauname amžiuje nepatinka komandos, nurodymai ir visokia kritika. Bet juk aišku, kad tai skirta ugdymui. To nesupranta vaikas. To nesupranta jaunuolis. Tai supranta žmogus, kai jau pats moko kitus. Turbūt taip pat, kaip kūryboje. Eduardo draugai vertino jo draugiją arba jie nebūdavo draugai. Įdomus bruožas bendravimą atrasti su visiškai nemeniškos sielos žmonėmis. Netgi su brutaliais iš esmės personažais. Ir turėti apie ką šnekėti su jais yra fenomenalu. Nevengdavo tėvas jokių bendravimų, bet ir neieškodavo lengvesnių kelių dėl bendravimo ar pažinodamas vieną kitą įtakingesnį kolegą.

– Kokie kūrybinio darbo ypatumai įsiminė, kaip „atsirasdavo“ E. Juchnevičiaus paveikslai, poezijos kūriniai?
– Tėvas buvo labai disciplinuotas. Jau nuo 8 ryto nusipirkęs laikraštį, eidavo į dirbtuvę darbuotis. Tai nebuvo tas kūrėjas, kuriam reikia ilgo svaičiojimo ir delsimo. Jo galvoje ir raštuose viskas buvo suplanuota į priekį. Tiesiog jis buvo labai konkretus ir kryptingas, matyt, jam taip buvo patogiau. Aišku, tai diktavo ir popietinės Dailės mokyklos pamokos, kurios prasidėdavo 3 val. dienos. O kūrybai skirtas laikas likdavo iš ryto. Mes, kaip šeima, netrukdėme Eduardo darbotvarkės, darbo proceso nestebėdavome, jis per jėgą nekviesdavo dalyvauti savo kūrybos procese taip pat. Esu matęs darbo etapus, pirminius eskizus, tvarkingu stiliumi padarytus, po to gal tapybos ar linoraižinio kažkokį nebaigtą etapą, dailininkui nebūnant dirbtuvėje. Tik gerokai vėliau radau jo paties nufilmuotus kadrus, kur jis pats vykdo darbo procesą. Ir tai padarė ypač elegantiškai, su subtilia vaidyba ir komentarais.

– Teko girdėti, kad Eduardo gimtadieniai virsdavo meno ir poezijos šventėmis. Kokios jos buvo jūsų akimis?
– Pamenu keletą tėvo gimtadienių, kurie labiau buvo šeimyniniai beveik naujametiniai su keletu kolegų ir draugų su savo šeimomis. Tose šventėse, kai atvykdavo menininkai iš Vilniaus, Kauno ir kitur, nedalyvaudavau dėl jaunumo. Tų švenčių akimirkas esu matęs nuotraukose. Tiesa, esu padaręs dokumentinės medžiagos su įvairių dailininkų audiokomentarais, išsakytais Eduardo  organizuotų „Riparijų“ metu. Radau senus įrašus magnetinėse juostose, nes Eduardas mėgo viską užfiksuoti, o vėliau dar ir nufilmuoti. Pamenu didelį būrį žmonių, klegesį, juoką ir muzikos garsus.

– Kuris kūrybinio gyvenimo etapas, jūsų požiūriu, buvo dailininkui Eduardui Juchnevičiui sėkmingiausias?
– Jau 80-aisiais Eduardo Juchnevičiaus pavardė ne kartą skambėjo tiek Estijos Talino trienalėse, tiek parodose Vilniuje, Kaune ir, aišku, savo mieste – Šiauliuose. Jau kuris laikas vyraujantis įsimintinas  dailininko stilius buvo pastebėtas, taip pat kaip pastebėta ir Eduardo poezija, spausdinta „Nemuno“ žurnale. Greičiausiai vadinamoji kūrybos viršūnė galėtų būti Talino trienalės Grand Prix, pirmoji vieta pasiekta Baltijos šalių grafikos šventėje. Be galo tvirtai suręsti linoraižiniai nepaliko abejingų. O ir įspūdinga tapyba nenusileido savo originalumu ir ryškiai tvieskė Lietuvos dailės padangėje. Visas paskutinis dešimtmetis iki Nepriklausomybės atgavimo buvo tikrai ryškus ir kūrybingas, tikras įsitvirtinimas meno Olimpe. Pamenu sukurtą pano Šiaulių santuokų rūmuose, buvusioje „Aušrinės“ kavinėje didžiulį paveikslų ciklą, dingusį į nežinią, 11 freskų buvusiame „Grill baro“ tada dar teismo rūmams priklausančiame restorane, iš kurių liko tik dvi, teismo foje viena didelė freska, sukurtas projektas metaliniams vartams bulvare ties Rūdės gatve. Meninės išvykos į Vengriją, Austriją, jų metu pastebėtas susižavėjimas Eduardo linoraižiniais, taip pat tuo pačiu metu kūrinius įsigyja įvairūs kolekcininkai, muziejai ir galerijos iš įvairių šalių. Kitas dešimtmetis jau atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje buvo tik tolesnis nepakartojamo braižo įsitvirtinimas ir nuoseklus jo laikymasis, nesiblaškant, nežiūrint į madas ar naujus laikmečio iššūkius. Kiek pavėluotai, tačiau visgi buvo išleistos kelios poezijos knygelės, kaip ilgo poeto ir dramų kūrėjo įdirbio natūralus rezultatas. O rašyti Eduardas pradėjo dar mokyklos suole.

– Rengėte ne vieną E. Juchnevičiaus darbų parodą. Ar pakankamas dėmesys jo kūrybai Lietuvoje?
– Teko surengti keletą parodų dailininkui esant gyvam. Kadangi gyvenau Vengrijoje ir turėjau nedidelę tėvo akvarelių kolekciją, natūraliai sugalvojau padaryti keletą parodų ir Budapešte. Taip pat ir po mirties rengėme atminimo parodas. Ne tik Eduardui galėjo būti daugiau dėmesio. Nemažai dailininkų ir dabar stokoja dėmesio, o savo talentais juk gerokai prisideda prie Lietuvos kultūros puoselėjimo. Vis dar mažai dėmesio mažesniems miestams, pagrindas vis lieka sostinėje. Kuratoriai, nuo kurių priklauso dailininkų kūrybos viešinimas, dažnai ignoruoja pateikti platesnį Lietuvos kultūros ir meno spektrą apsiribodami šalies sostine.

– Kaip E. Juchnevičiaus kūryba vertinama jūsų kolegų aplinkoje?
– Kiek suvokiu, nemažai mano kolegų, kaip ir aš, žavisi Eduardo kūryba, tokiu būdu pripažindami jo talentą ir, manau, supranta, koks ir kokio lygio tai yra kūrėjas. Neseniai pradėjome su vienu tokiu kolega versti Eduardo poeziją. Filologas Ričardas Petkevičius išvertė tekstus į vengrų kalbą. Tai mane įkvepia.

– Kaip turėtų būti įamžintas E. Juchnevičiaus atminimas Šiauliuose, Lietuvoje?
– Tam tikras įamžinimas jau prasidėjo. Išleistas nuostabus dailės albumas su geriausiais kūriniais. Tą padarėme kartu su „Kultūros barų“ redakcija. Ištapytas dailininko balkonas Šiauliuose, pagerbiant išėjusį kūrėją, tačiau kaip geriausia įamžinti atminimą sunku pasakyti, nes jam mažiausiai to reikėtų, tą tikrai gerai žinau. Gal tai turėtų būti kažkas natūralaus, pasirūpinimas dailininko kūryba ir jos propagavimu. Kas tai turėtų daryti? Kuratoriai, vadybininkai, šeimos nariai, valdiškos institucijos – nelabai aišku.

– Ne mažiau gili dailininko E. Juchnevičiaus poezija. Kuri knyga, jūsų nuomone,  labiausiai atskleidžia Maestro sielos daugiasluoksniškumą, tragizmą?
– Pagrindinės Eduardo Juchnevičiaus poezijos knygelės yra trys. „Vilkolakiai“, „Šv. Roko Šuo“ ir „Prūsijos krikštai. Treblinka – 2“. O kiek dar yra neišleista, tačiau paties Eduardo mašinraščiu atspausdintų ir savo lėšomis įrištų poezijos knygelių. Galima sakyti, kad visa ši poetinė kūrybos dalis yra tikrai daugiasluoksnė ir ne visada suprantama, nes autorius pats geriausiai žino savo temą ir ją išnagrinėjęs geriausiai. Griežtai besilaikydamas savo kūrybinių principų taip pat, kaip ir rašytojas, bekompromisiškai vykdė savo pašaukimą. Man labiausiai artima „Šv. Roko šuo“, pagal ją esu sukūręs ir muzikinių kompozicijų. Tokia buvo tėvo svajonė: panaudoti savo tekstus su muzika.

Juods kadagių laivelis kyla
Ui kyla iš jūrų marelių juodas kadagių laivelis.
Kur lenksit, kur suksit... ar Gilijoj mesit savo žėglelę žalią.
Žalią baltą raudoną – tai ant Gilijos kiemelio ant kiemo.
Kur kieminėja, kur sukinėjas mūs vėliukėlis viršuj mastelio.
Kad įmanyčiau savo mergytę jūrpile jaukiai semčiau-
semčiau į laivą, skyčiau kvietkužėn...antužy nešiočiau?
Tik palauk, kol iš Wyntburgo grįšiu prieš Nemuno srovę.

Prieš Rusės srovę, prieš rusų srautą akrūtėlis vos kruta.
Dūšia krūtinėj kaip medžiai ant undens sutrūkinėjo?
Nutrūko nytys, šaknys supuvo...žėglių šilkai klėtužėj.
Kad su laivu parbėgsiu per slaviškos žiemužės liepsną,
per grabes prancūzų kanalus – pro vokiškos tėvynės kampą
Į Kampsvykius, į giminę ik Gilijos dainelėm perdainuosiu?
O liktys tamsios! Be kelio bėgu – vien širdim pasišviesdams.

Nugriautoj bažnyčioj organas orgijai groja be balso.
Balsuotojai traukia žodžių tralus tralaliuoja trankiai?
Trina delnuos menkas markes...dar menkesnius červoncus.
Atsigauna palaidoti bei užkasti šventoriaus kapinaitėse.
Kapininkų kanaluos grabai it valtys it Valtinas Supiltas.
Supiltas kapas virš upės vingio...virš undenėlio.
Undinės siuva klebono pirkioj – pirktos irgi parduotos.
1991 03 15 Šiauliai. E. Juchnevičius

(Bus tęsinys)

2019 12 14 4

2019 12 14 11

Parodos „Prūsų nukariavimas“ ir dailės albumo „EdJuchna“ pristatymas Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje.
Martyno JUCHNEVIČIAUS archyvo nuotr

2019 12 14 8

 „Dykūno puota. Atsiskyrėlis ant Levo.“ Linoraižinys.1985.
Martyno JUCHNEVIČIAUS archyvo nuotr.

2019 12 14 9

Redakcijos archyvo nuotr.

2019 12 14 16

2019 12 14 17

Istorinės temos domino dailininką.
Martyno JUCHNEVIČIAUS archyvo nuotr.

2019 12 14 15

Martyno JUCHNEVIČIAUS archyvo nuotr.

 

Į viršų