facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ankstyvą žiemą, gruodžio 3 d. rytą, mus paliko profesorius literatūrologas Pranas Gražys. Netekome mąslaus, įdomaus žmogaus, visą gyvenimą paskyrusio pedagoginiam darbui su studentais filologais ir mokslinei veiklai – visų pirma XIX a. rusų prozos tyrimams. Lieka prisiminimai ir parašyti tekstai – straipsniai, knygos. Ir 200 puslapių asmens byla Šiaulių universiteto archyve, kurioje telpa visa dėstytojo profesinė karjera – nuo prašymo įdarbinti 1965 m. spalį iki darbo sutarties nutraukimo 2007 m. birželio mėn. Šiaulių pedagoginiam institutui (nuo 1997–Šiaulių universitetui) atiduoti beveik 42 metai. Byloje – ir rektoriaus Vinco Lauručio įsakymas dėl prof. Prano Gražio apdovanojimo 40 metų darbo jubiliejaus proga. Tai ta karta (ir tie laikai), kai visą gyvenimą, iki senatvės dirbti vienoje darbovietėje buvo savaime suprantamas, garbingas dalykas... Profesorius dėstė tai, ką gerai išmanė, ir tiems, kam to labiausiai reikėjo – visų pirma suinteresuotiems studentams rusistams, lituanistams, literatūrologijos magistrantams.

Profesorius buvo aukštaitis nuo Anykščių krašto. Gimė Mičionių kaime valstiečių šeimoje. 1949 metais baigė Anykščių gimnaziją ir išsyk pasuko mokytojo keliu – vienus metus dirbo Skuodo rajono Lenkimų septynmetėje mokykloje. Vėliau trejus metus (1950–1953) teko tarnauti sovietų kariuomenėje toli nuo Lietuvos – Rusijos platybėse, Urale. Grįžus iš kariuomenės „iki ateinančių mokslo metų pradžios gyvenau Mičionių kaime, dirbau „Už taiką“ kolūkyje“,– pasakojama „Autobiografijoje“, esančioje minėtoje asmens byloje. 1954 metais Pranas Gražys įstojo į tuometinį Vilniaus valstybinį V. Kapsuko universitetą ir 1959 metais jį baigė su pagyrimu, įgydamas filologo ir vidurinės mokyklos rusų kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją. Po universiteto „pagal paskyrimą“ dirbta rusų kalbos mokytoju Dusetų Kazio Būgos vidurinėje mokykloje. 1962 m. gabų absolventą Vilniaus universitetas išsiunčia į vadinamąją tikslinę aspirantūrą – į Kazanės valstybinį V. I. Lenino universitetą. Ten studijuota klasikinė rusų literatūra, rengta disertacija. Aspirantūros metais buvo sukurta šeima. 1965 m., pasibaigus aspirantūros laikui, P. Gražys „Lietuvos TSR Respublikinio Aukštojo ir specialaus vidurinio mokslo komiteto įsakymu skiriamas dirbti į Šiaulių K. Preikšo pedagoginį institutą“ (iš „Autobiografijos“). Į akis krinta viena detalė – viskas vyksta nuosekliai ir kryptingai – „pagal paskyrimą“. Paskyrimas Mokytojo gyvenimui. O gal pašaukimas?

1967 m. Kazanės universitete buvo apginta filologijos mokslų kandidato disertacija „Turgenevas ir romantizmas. (Romantinio meno principų apraiškos I. Turgenevo brandžiojo periodo kūryboje)“. Disertacija parašyta rusų kalba, kaip ir dauguma kitų Profesoriaus mokslo darbų. Neilgai trukus jaunas mokslų daktaras tampa Rusų literatūros katedros vedėju (1968–1973, 1977–1987, 1989–1992), o 1992–1996 metais – vadovauja Visuotinės literatūros katedrai. Dėstytojo biografiją paįvairina ilgalaikė komandiruotė užsienyje – treji darbo metai (1983–1986) Lenkijoje Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete. Čia jis dėstė rusų literatūrą, vadovavo studentų diplominiams darbams, dalyvavo konferencijoje, skirtoje rusistikos Poznanės universitete 20-mečiui. Laikinai išvykusį Rusų literatūros katedros vedėją pavadavo vyresnioji dėstytoja Kristina Racevičiūtė ir docentė Asia Barštein (abi žinomos rusistės jau išėjusios Anapilin). Asmens byloje išsaugota dabar jau egzotiškai atrodančios pažymos apie valstybinės sienos kirtimą ar „valdiškos“, rusų kalba parašytos charakteristikos, anų laikų retorika prabylančios apie P. Gražį, „kuklų ir principingą draugą“ (1966 m. įrašas).

1992 metais, jau paskelbus Lietuvoje nepriklausomybę, Pranas Gražys Vilniaus universitete apgina habilituoto daktaro disertaciją „Dostojevskis ir romantizmas“. Dar po dešimties metų, 2002 metais, dėstytojui suteiktas profesoriaus vardas (įdomi detalė – įteiktasis pirmasis ŠU profesoriaus atestatas – Nr. 001). Profesorius dėstė ne tik XIX a. rusų literatūrą, bet ir kitus kursus: XIII a. rusų literatūrą, literatūros specseminarą „Meninio meistriškumo aspektai“, „Homeras ir aš“, literatūrologijos magistrantams dalykus – „Dostojevskis ir literatūros procesas“, „Žmogus įvairių epochų literatūroje“. Pastarieji du kursai, Profesoriui jau išėjus į pensiją, tuometės Literatūros istorijos ir teorijos katedros profesūros buvo modifikuoti, pakeisti kitomis, bet šių kursų įdėją pratęsiančiomis disciplinomis. Profesorius į klasikinę literatūrą žiūrėjo labai pagarbiai, nemėgo jokių iškraipymų ar modernių interpretacijų – kritiškai vertino kartais tuščius ir niekur nevedančius teatro ir kino eksperimentus. Šį požiūrį ne kartą yra išreiškęs studentams ir kolegoms dėstytojams.
Kokie mokslo darbai liko literatūrologijos lentynoje? Profesorius Pranas Gražys visą gyvenimą žavėjosi ir tyrinėjo didžiųjų rusų rašytojų – Ivano Turgenevo ir Fiodoro Dostojevskio kūrybą. Įdomu tai, kad tyrinėtas ne vienas kuris romanas, bet siekta aprėpti visus pagrindinius abiejų rašytojų kūrinius, ieškota sąsajų su europine romantizmo tradicija, bandyta tai savitai pagrįsti, ieškant realizmo ir romantizmo derinimo (pavyzdžiui, I. Turgenevo romanuose). Moksliniai tyrinėjimai įsibėgėjo rašant abi disertacijas, iš esmės analizuojant tą pačią romantizmo tradicijos rusų autorių kūriniuose temą, vėliau parengta apie tai mokslo studijų, straipsnių. Pranas Gražys išleido studijas Turgenevas ir romantizmas (1966, išleista Kazanėje rusų kalba), Dostojevskis ir romantizmas (1979, išleista Vilniuje rusų kalba),  studijų knygas Laikas Dostojevskio ir jo amžininkų romanuose (1982, rusų kalba), Pasakojimo organizavimo Dostojevskio romanuose savitumas (1988, rusų kalba). Su bendraautore profesore Ona Danute Klumbyte parašė vadovėlį-chrestomatiją Rusų literatūra (1990, 1994), skirtą vidurinės mokyklos X klasei. Talkino leidžiant seriją „Mokinio biblioteka“ – parašė įvadinį straipsnį M. Lermontovo kūrinių rinkiniui (1981) ir kt. Vėlyviausias Profesoriaus darbas – monografija XIX amžiaus rusų romanas. Monografija buvo sumanyta kaip stambus trijų dalių veikalas. Išleistos I dalis (2001) ir II dalis (2004). I dalyje daugiausia semantiniu aspektu, gilinantis į personažų paveikslus, kūrinių idėjų pasaulį, analizuojama A. Puškino, M. Lermontovo, N. Gogolio, A. Gerceno, I. Gončiarovo kūryba, II dalyje –  vėl grįžtama prie I. Turgenevo ir F. Dostojevskio meninio palikimo. Paskutinė katedra, kurioje Profesorius dirbo, buvo Literatūros istorijos ir teorijos katedra, kuriai teko vadovauti. Kaip vedėja Profesoriaus vis paklausdavau – gal jau greitai galėsime leisti III dalį? Pakalbintas nusišypsodavo, vis sakydavo, pažiūrėsim, gal spėsiu? Bet nieko konkrečiai nepažadėdavo... Ponios Onos Gražienės liudijimu, III šios knygos dalis yra parašyta, laukia kompiuteryje. Susiklosčius tinkamai situacijai, gal knyga bus išleista, trilogija pabaigta?

Lieka ne tik knygos, rankraščiai, bet ir sūnus, dukra, keturi vaikaičiai... Lieka studentai, Profesoriaus pakviesti eiti literatūros takais. Nagrinėdamas F. Dostojevskio Brolius Karamazovus Profesorius rašė: „Sudėtingas gyvenimo paveikslas patvirtina, kad <..> dorų žmonių veiksmai, žodžiai <...> paveikia kitus asmenis, duoda ‚gausų vaisių‘“.
Prisiminimais apie „gausų vaisių“ pasidalijo Profesoriaus studentė ir kolegė docentė Valentina Šimkuvienė: „Mes, 1964–1968 metų rusų kalbos ir literatūros specialybės studentai, buvome pirmieji jaunojo dėstytojo Prano Gražio studentai. Apsigyveno jaunas specialistas su žmona vieninteliame tais laikais 1-ame bendrabutyje šalia studentų. Prisimenu pirmąsias paskaitas – išskirtinės išvaizdos dėstytojas, besigilinantis į XIX a. rusų literatūrą, mums atrodė lyg Fiodoro Dostojevskio kūrybos herojus. Nepaprastai įdomios ir turiningos paskaitos, aiškus dėstymas, nuoširdumas, objektyvumas – visi šie dėstytojo bruožai leido jam tapti mylimiausiu pedagogu. Jau vėliau teko bendrauti su Pranu Gražiu kaip su kolega ir padalinio vadovu. Jis buvo katedros vedėjas, o aš – fakulteto dekanė. Visada jausdavau paramą, sulaukdavau patarimų. Jis labai atsakingai ruošdavo mokymo programas, sumaniai vadovavo katedros kolektyvui. Gerai prisimenu puikius literatūrinius vakarus, rengtus su studentais. Ypač mėgiami dėstytojo rašytojai buvo I. Turgenevas ir F. Dostojevskis. Darbštus, sąžiningas, teisingas – tokį Praną Gražį prisimena buvę bendradarbiai ir studentai. Socialiniuose tinkluose paskelbiau žinią apie profesoriaus netektį ir atsiliepė ne tik iš Lietuvos (Šiaulių, Joniškio Klaipėdos...), bet ir iš įvairių pasaulio kampelių, kur pasklidę Šiaulių pedagoginio instituto (ŠU) absolventai – Kaliningrado, Voronežo (Rusija), Vokietijos, Kanados. Studentai prisimena dėstytojo inteligentiškumą, erudiciją, empatiją, paprastumą, puikias paskaitas ir jų metu vyravusią ramią atmosferą.“

Daug vėliau, 1992–1997 m. lietuvių ir rusų kalbų programą tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute studijavusi dr. Silvija Papaurėlytė-Klovienė prisimena vieną istoriją iš Profesoriaus Prano Gražio paskaitų: „Studijavome dvi kalbas, turėjome ilgiausius būtinos perskaityti grožinės literatūros sąrašus. Ne viską suspėdavome. Į vieną iš XIX a. rusų literatūros seminarų didžioji mūsų dalis atėjo neperskaičiusi kūrinio, kurį turėjome analizuoti tą dieną. Pamatėme, kad Profesorius Gražys šiek tiek nusivylė. Jis nepyko ir nesibarė, tik aukštaitiškai ramiai paprašė, kad kitą kartą apie savo nepasirengimą praneštume iš anksto, o pats visą užsiėmimo laiką pasakojo apie Fiodoro Dostojevskio asmenybę. Pusantros valandos prabėgo labai greitai – Profesoriaus žinios, asmeninis santykis su rusų literatūros klasiku buvo ne tik girdimi, bet ir, svarbiausia, jaučiami. Vidinė Prano Gražio kultūra, nuoširdus pasakojimas ir galbūt dar kokios nors kitos žodžiais neapibūdinamos priežastys lėmė, kad į visus kitus šio dėstytojo vedamus literatūros seminarus ateidavome pasiruošę“.

Profesorius Pranas Gražys iš Šiaulių gedulo namų buvo išlydėtas į paskutinę kelionę – į gimtųjų Mičionių kaimo kapinaites, kur guli visa Gražių giminė. Buvo darganota, bet šviesu, kaip gali būti šviesu, palydint šviesaus atminimo nusipelniusį žmogų.

Į viršų