(Tęsinys)                                                                                              
Lietuvos dailės muziejuje saugoma Napoleono Ordos ir Aloyzo Miserovičiaus XIX a. pabaigoje Maksimiljano Fajanso litografinėje spaustuvėje atspaustas estampas „Ostrogas“, kuriame pavaizduoti jėzuitų bažnyčios ir vienuolyno, įkurto Onos Ostrogiškytės-Chodkevičienės griuvėsiai.

Ostrogo pilies kalne stovi du iš dalies perstatyti bokštai (XIV a. Mūro bokštas, XVI a. Apvalusis bokštas). Ostrogo apylinkėse ant Raudonosios kalvos iškilę Lucko vartai. Kadaise jie buvo miesto gynybinių statinių nuo Lucko pusės dalis. Vartai pastatyti XV ir XVI a. sandūroje, vėliau perstatyti. Pastatą puošia renesansinis atikas. Nuo 1985 m. jame veikia Knygos ir spaudos muziejus, kurio rinkiniuose saugoma ir Ostrogo biblija.

Miestą iš šiaurės nuo Rivnės pusės saugojo Totorių vartai, pastatyti greta Konstantino Ostrogiškio įkurdintų totorių priemiesčio.   

Su LDK kultūra susijęs ir miesto vakarinėje dalyje, už senosios miesto sienos, išlikęs kapucinų vienuolyno ir Švč. Trejybės bažnyčios ansamblis. Jį fundavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalavijininkas Jonušas Sanguška. Ansamblis pastatytas 1747–1769 metais. Bažnyčios projekto autorius italas Paolas Antonijus Fontana buvo LDK didžiojo maršalkos Pauliaus Karolio Sanguškos dvaro architektas. XIX a. bažnyčia pertvarkyta į cerkvę. Nuo 1994 m. vienuolyno patalpose veikia Kijevo Mohylos akademijos filialas. Vienuolyno patalpose yra ir nedidelis Akademijos muziejus.       

Vienoje iš miesto gatvių, pavadintoje Kunigaikščių Ostrogiškių vardu, buvusią miesto ribą žymi XVIII a. kolona (Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Sud. Aistė Paliušytė Irena Vaišvilaitė. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 448-449).

Mežyriče
Aplankėme 3 km į šiaurę nuo Ostrogo įsikūrusį Mežyričo vienuolyną. Ši vietovė pirmą kartą paminėta 1396 m., kai Vytautas jos valdą dovanojo Ostrogiškių protėviui kunigaikščiui Teodorui Ostrogiškiui. Manoma, kad 1454 m. kunigaikštis Ivanas Ostrogiškis čia fundavo mūrinę Švč. Trejybės cerkvę. XVI a. pabaigoje prie jos veikė mokykla, spaustuvė ir špitolė. 1605 m. miestas gavo savivaldos teises.

Mežyriče aplankėme stačiatikių sakralinį ansamblį, Ostrogo istorinio ir kultūrinio rezervato dalį, vieną vertingiausių Vakarų Ukrainos architektūros paminklų. 1606–1612 m. kunigaikštis Jonušas Ostrogiškis pastatydino gynybinius vienuolyno pastatus. Šiame pranciškonų šventovės komplekse išsiskiria Švč. Trejybės cerkvė, pastatyta dar XV a. arba XVI a. pradžioje. Vertingiausia cerkvės interjere – stebuklingasis Mežyričo Dievo Motinos atvaizdas. Manoma, kad šią ikoną XIV a. vienam iš Ostrogiškių padovanojo Konstantinopolio patriarchas.

Prie cerkvės šonų prigludę vienuolyno korpusai su puošniais renesansiniais portalais. Dabar Mežyričo vienuolynas glaudžia stačiatikius. Vyrų vienuolynas veikiantis, vienuoliai gražiai prižiūri aplinką, gėlynus, sodą, net nedidelį žvėryną, kuriame daugiausia laikomi naminiai gyvūnai. Šalia  vienuolyno komplekso laukuose išlikęs stovi paslaptingas statinys, primenantis milžinišką židinį, įvardijamas kaip signalinis kaminas, senovėje naudotas perspėti apie besiartinantį priešą.

Vienuolyno ansamblį vainikuoja sienos, bokštai ir pylimai su išlikusiais bastionų fragmentais. Išliko į pylimą įjungti arkos pavidalo Zaslavlio vartai, vieni iš XIV a. miesto vartų. Atkreipėme dėmesį į šalia komplekso laukuose stūksantį įdomios architektūros paslaptingą  statinį. Kaip vietiniai paaiškino, kad tai signalinis kaminas. Jo viduje užkūrus laužą, dūmai pranešdavo aplinkiniams apie priešo pasirodymą.

1648 m. Mežyričą sugriovė miestą užėmę Bogdano Chmelnickio vadovaujami kazokai. Po šių sugriovimų vienuolyno pastatai vėliau buvo atstatyti, bet miestas taip ir neatsigavo (Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Sudarytojos Aistė Paliušytė Irena Vaišvilaitė. Vilnius:  Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 439-440).

Pakeliui į Chmelnyckį
Iš Mežyričo išvykome į Chmelnyckį. Pakeliui stabtelėjome Korece. Korecas rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas 1150 m., miesto teisės suteiktos 1940 m. Išlikę pilies griuvėsiai. Praeityje Korece buvo garsi manufaktūra, gaminusi indus iš porceliano. Lietuvos dailės muziejuje saugomos šioje manufaktūroje 1800–1850 metais  pagamintos įstabaus grožio porcelianinės lėkštės.

Kitas miestas Iziaslavas pirmąkart paminėtas 1046 m., miesto teisės suteiktos 1583 metais. Šis miestas taip pat susijęs su LDK. Jis priklausė Ostrogiškiams, Zaslavskiams, Sanguškoms.

1411 m. Iziaslave viešėjo Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. 1491 m. Iziaslavo apylinkėse jungtinė lietuvių-lenkų kariuomenė sumušė totorius. 1649 m. jį užėmė Bogdano Chmelnickio vadovaujami kazokai, o po to ir su švedų kariuomene kovojo Dominykas Zaslavskis. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Iziaslavas įėjo į Rusijos imperijos Voluinės gubernijos sudėtį, tapo apskrities centru. Po Zaslavskių miestas priklausė Sanguškoms. Jie rezidavo iki 1917 m. dar 1456 m. Jurgio Ostrogiškio statytoje pilyje. Iziaslavas pagal 1921 m. Rygos sutartį liko Ukrainos sudėtyje.

Iziaslave išsiskiria Jurgio Ostrogiškio 1456 metais statyta Senoji pilis, XVI a. išmūryta Naujoji pilis, 1754–1770 m. iškilę Sanguškų rūmai ir koplyčia, Šv. Jono Krikštytojo parapijinė bažnyčia (1599 m.), Šv. Mykolo bažnyčia ir bernardinų vienuolynas (dabar jame įsikūręs kalėjimas), Didžioji sinagoga (XVI a.), Naujoji sinagoga (XVIII a.), dengtos prekybininkų vietos (XVII a.) ir kt. Šv. Jono Krikštytojo parapijinės bažnyčios fasade pavaizduoti fundatorių Jonušo Zaslavskio ir Aleksandro Sanguškos herbai.

Dar pravažiavome Starokostiantynivą. Jis įsikūręs Slučės ir Ikopotės upių santakoje. 1561 m. tuometinis Koliščeneco kaimas atiteko kunigaikščiui Konstantinui Vosyliui Ostrogiškiui. Tais pačiais metais šis didikas gavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio privilegiją steigti savivaldų miestą. Pagal steigėjo vardą jis pradėtas vadinti Konstantinovu. XVII a. pradžioje, įsteigus Naujojo Konstantinovo miestą Konstantinovas pervadintas Starokostiantynivu (Senuoju Konstantinovu).  

Konstantinas Vosylius Ostrogiškis 1561–1571 m. pastatydino keturkampio plano pilį, su penkiais bokštais, kuri saugojo miestą nuo totorių. Išlikę šios pilies vakarinės gynybinės sienos dalis ir pietinio pilies sparno fragmentai: Švč. Trejybės cerkvė, gyvenamasis namas ir bokštas. Veikia istorijos ir kraštotyros muziejus, kuriame yra miesto istorijai ir Ostrogiškių šeimai skirta ekspozicija.

Chmelnyckyje
Vėlai naktį pasiekėme Chmelnyckį ir įsikūrėme miesto centre esančiame viešbutyje „Eneida“. Pernakvoję viešbutyje „Eneida“ surengėme ekskursiją po miestą. Gidas papasakojo, kad miestas rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas 1431 m., miesto teisės suteiktos 1937 m. Miestas įsikūręs vakarų Ukrainoje, Volynės-Podolės aukštumoje, prie Pietinio Bugo ir  Ploskos upių.

Miestas pradžia – Ploskrivo kaimas, kuris XV a. atiteko Bedrichovų giminei – Mikola Bedrichovas buvo pirmasis Kameneco kaštelionas. 1578 karalius Steponas Batoras miesteliui suteikė privilegiją rengti muges ir turgus. Ploskrive įsikūrė amatininkai atsirado jų cechai, pradėjo veikti magistratas. XVI a. saloje buvo pastatyta pilis gintis nuo totorių puldinėjimo.

XVII-XVIII a. miestelį valdė viena galingiausių  Abiejų Tautų Respublikos giminių – Zamolskiai. Jų herbo dalis – trys sukryžiuotos strėlės žydrame lauke tapo ir Ploskrivo miesto herbu. Podolę prijungus prie Rusijos 1795 m. liepos 5 d. įsaku imperatorė Jekaterina II įsteigė Podolės guberniją, kurios pavieto centru tapo Proskurovas.

1918–1920 m. valdžia  mieste priklausė Ukrainos liaudies respublikai Ukrainą okupavus bolševikams buvo įsteigta Proskurovo  apskritis. 1941 m.  miestas priskirtas Podolės Kameneco sričiai, o 1954 m. įsteigta Chmelnyckio sritis. Miestas pervadintas Bogdano Chmelnickio garbei. Jam pastatytas paminklas miesto centre, jo vardu pavadinta gatvė. Chmelnyckis tai pramonės miestas, jame daug švietimo ir kultūros įstaigų, muziejų, veikia nacionalinis universitetas, 7 aukštosios mokyklos.

Chmelnyckis didžiuojasi savivaldybės aikšte, pėsčiųjų bulvaru, nacionaliniu universitetu, vietos istorijos ir meno muziejumi. Vienoje iš miesto aikščių atidengtas originalus paminklas vietinių karinių konfliktų metu žuvusiems žmonėms, taip pat pastatyta kompozicija iš tikros SS-19 tarpkontinentinės raketos nuolaužų. Čia galima pamatyti ir barono Miunhauzeno skulptūrą, vienintelę visoje Ukrainoje.

Chmelnyckyje pabuvojome garsiajame mono (arba vieno aktoriaus) teatre, kurio vienas iš pagrindinių aktorių mums surengė puikų pasirodymą. Po pasirodymo ukrainietis aktorius papasakojo, kad gerai žino Lietuvą, jų teatras palaiko glaudžius kūrybinius ryšius su Lietuvos teatralais. Chmelnyckio mono teatras vyksta gastrolių į kitas šalis, dalyvauja įvairiuose konkursuose, apžiūrose, rengia tarptautinį mono (vieno aktoriaus) spektaklių festivalį „Vidlinija“.

Šiauliai yra užmezgę partnerystės ryšius su Chmelnyckiu. Abu šie miestai dažnai keičiasi delegacijomis, meno ir kultūros kolektyvais. Į Šiaulius koncertuoti atvyksta įvairūs Chmelnyckio miesto meno kolektyvai.  2004 m. Šiaulių vaikų muzikos mokykla užmezgė kultūrinius ryšius su Chmelnyckio miesto vaikų muzikos mokykla. 2008 m. Šiauliuose lankėsi Chmelnyckio vaikų muzikos mokyklos vaikų kolektyvas ir pedagogai. Šiauliečių savivaldybės delegacija kartu su meno kolektyvais lankėsi Chmelnyckio miesto šventėje, kuri čia kasmet vyksta rugsėjo 23 d.
Susipažinę su miesto įžymybėmis, paviešėję Chmelnickyje, vidurdienį išvykome į sekantį mūsų kelionės objektą – Medžybižą.

(Bus tęsinys)

Mežiryčas. Švč. Trejybės cerkvė.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Mežiryčas. Vyrų vienuolyno bokštai.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Chmelnyckis. Gatvės menas.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Napoleonas Orda. Ostrogas. Jėzuitų bažnyčia ir vienuolynas. Iliustracija iš albumo „Napoleonas Orda. Senosios Lietuvos vaizdai“. Vilnius, 1999, „Pradai“.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Chmelnyckio monoteatro aktorius.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Chmelnyckis. Paminklas žuvusiems vietinių karinių konfliktų metu.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Iziaslavo architektūra.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.