,,Man nuolat trūkdavo laiko. Su pagrindine darboviete nutraukiau santykius gerokai iki pensijos, nes supratau, kad galiu stabiliai pragyventi be valdiško darbo, – sako šiaulietis grafikas, objektų ir performansų kūrėjas Bronius Rudys. – Atsiranda daugiau laiko apmąstymams. Stebėdamas besikeičiantį pasaulį, matai, kur link viskas juda. Nebūtina žvalgytis atgal, rankioti parodų prisiminimus, nuopelnus, apdovanojimus ar neįvykdytus įsipareigojimus. Kiekvienas laikotarpis pakeičia buvusius ir tame nieko nėra bloga. Ateitis man yra įdomesnė už tai, kas buvo.“

Menininkas –  tyrėjas
Pasak B. Rudžio, kai kurie žmonės yra įstrigę gotikos, renesanso studijose, bando kokiu nors būdu tą laikotarpį atgaminti. Tačiau kaip reikėtų atgaminti mūsų laikotarpį, menininkas sunkiai įsivaizduoja, kai viskas aplinkui suskaitmeninta, kai ieškoma šaltų kraštų, kur galima būtų pastatyti serverius, kad jie atauštų nuo to pertekliaus, kuris mus supa.

Perteklius meno rinkoje: jau prieš keletą dešimtmečių kažkas buvo paskaičiavęs – jei geras bėgikas bėgtų šalia sienos, prie kurios sustatyti paveikslai, vis tiek jis nepamatytų paskutiniųjų, nespėtų pasivyti. Perteklius aprūpinime: įvairiausi dažai, drobės. Mokyklėlių, kuriose mokoma piešti natiurmortą, portretą ar peizažus – irgi pilna. Kol fotografija tik vystėsi, ją nukonkuruodavo dailė, nes fotografija neturėjo techninių galimybių tiek vaizdą išdidinti, tarkim, iki 5 metrų. Dabar kokios tik reikia foto-, tokią padarysi.

Dailininko teigimu, pastebima, kad pasaulyje realaus vaizdo fiksavimas nebeaktualus pasidarė. Tik kaip dokumentinis faktas svarbus. Abstrakcija, kaip tokia, irgi nebėra aktuali, nes ištisas pusšimtis metų praėjo, per kurį ji išsivystė, suklestėjo ir aprimo. Tam tikras meno rūgimas, kai buvo įmesta gotikos, renesanso, paskui abstrakcijos mielių, baigėsi, einama socialinių tyrimų kryptimi. Kiekvienas, norintis įsigyti vizualinių menų daktaro laipsnį užsienyje, turi ką nors  tirti, pagrįsdamas savo tyrimus vaizdiniais.

„Gražus natiurmortas su vaza ir rožėmis arba peizažas su vandenyje atsispindinčiais palinkusiais gluosniais, į kuriuos žiūrėdamas pajunti trumpalaikę pasigėrėjimo emociją, – jau praeitis, –  konstatuoja B. Rudys. – Norint suvokti tyrimą, reikia į jį pasinerti. Tiriamoji, kartu ir meninė veikla priverčia žmogų mąstyti giliau. Jau keletą metų tokie pastebėjimai veikia ir mane.“

Ženklų paslaptys
„Neužtenka pasakyti susidomėjau, pradėjau labai labai domėtis raide, kaipo tokia, nes ji neša milžinišką informaciją, – pabrėžia pašnekovas. – Esu daręs prieš 15 metų projektą su skaičiais. Jei su jais elgiesi ne matematiškai, išeina keisti dalykai.“

Paimkime vienetą ir kitą vienetą. Du pagaliukai su nosytėmis. Bet jeigu juos suglaudi nosytėmis, pasidaro M. Taigi 1+1 = M. Kas tai paneigtų? Bet jeigu paimi du dvejetus ir vieną iš jų apsuki, gauni gražią ant tvirto pagrindo stovinčią širdelę. Ištisą tokį ciklą dailininkas sukūrė, bet parodė tik epizodiškai. Ne Šiauliuose – Antano Mončio muziejuje Palangoje, Klaipėdoje. Liko dar pavyzdžių ant darbinės lentynos.

Su raidėmis šį tą kūrė pirmą kartą, kai buvo 50 metų amžiaus. Dailės galerijoje pastatė didžiulį stalą, gal 5x2 m. Ant jo viso išrašė žodžius su raide P: Performansas, Perėja, Perkusistas ir t. t. Dar ankstėliau „Arkos“ galerijoje eksponavo kūrinį su raide M. Ten naudojo iš anglų kalbos    praturtėjusį lietuvių žodyną: Mutacija, Monumentas, Materija. Tokių lietuviškų, kaip „Meilė“, ten nebuvo. Toks buvo ėjimas prie raidžių tyrinėjimo.

„15 metų labai greitai prabėgo, bet jos manęs neapleido. Dabar esu apsistojęs ties triraidžiais žodžiais, dažnai tai būna garsus reiškiantys ištiktukai ir visokie kitokie žodeliai, kurie patys vieni tarsi niekas, o sakinyje įgyja svorio, – kantriai aiškina B. Rudys. – Dabar jų esu prisirinkęs apie 130. Iš kai kurių išeina ištisi sakinukai. Mane domina, nes jie pakeičia sakinio esmę. Įdomus dviprasmis žodis mẽs – mès. Nuo konteksto priklauso. O štai sakinys „Gal mes ir vėl susitiksime“ – tai veikiau  Donžuano pažadas. Gal – greičiau reikštų niekada, mes – nebūtinai mudu, gal kažkas kitas su manimi…“ Tokie slaptai iškalbingi tie triraidžiai. Kita grupė triraidžių garsus atspindi. Tarkime, rašytojas rašo apie laiką, laikrodį, o apsieina be šitų žodžių: „Tik tak, tik tak – mane švelniai žadina...“

Kitas žingsnis žengtas maždaug po metų, nes menininkas B. Rudys sakosi esąs lėtapėdis. Pradėjo galvoti, kaip tie triraidžiai žodžiai susiję kitose kalbose. Įdomu būtų surengti parodą, pateikiant tuos triraidžius vizualiai skirtingose projekcijose, skirtingose medžiagose, formose, gal net nuotraukose, Kai tai darai didesniame mieste, daugiau tikimybės, kad ateis, pamatys kitataučių. Tas pats triraidis kitakalbiui gali sukelti visai kitą mintį. Anglų kalba jų turtinga, kitose kalbose taip pat yra.

Tokią idėja išprovokavęs atsitikimas, kai 2018 metais B. Rudys buvęs vienas paliktas kalnų namelyje, „kad įsijaustų į norvegišką dvasią“. Rytą pabudo anksti, nelaukdamas, kol atvyks šeimininkai, nutarė užkąsti ir eiti pasivaikščioti. Randa spintelėje maišelį miltų. „Bet jų ir pas mus visokių yra: vieni blynams, kiti duonai, dar kažkam. Užrašyta: „Hvete og rug“. Galvoju: kviečiai ir rugiai – visai neblogai. Duonos nekepė, bet išsikepė paplotėlių, tokių blynelių, su žalia arbata visai skanu. Kilo naujų minčių, – atvirauja menininkas.– Iš kur tas rug – ar jis sutrumpėjo iš lietuviško „rugiai“, ar į lietuvių kalbą vikingai kartu su rugiais atplukdė? Palikime tai kalbininkams, bet esu įsivėlęs į panašius tyrimus. Kokios prasmės tose trijose raidelėse slepiasi? Kiekviena liga reikia persirgti. Kol kas ja sergu.“

Ir čia pat menininkas savo svarstymus tęsia toliau: „Lietuviškai tu – norvegiškai du. Ir vėl skambesį „tu-du“ kiekvienas supras skirtingai. Mes nebegyvename uždaroje zonoje. Kultūrų  asimiliacija vyksta. Ko gero, šiuolaikinis jaunas žmogus, mokėdamas tarptautinius žodžius, galėtų susikalbėti bet kurioje šalyje, ypač su britu ar vokiečiu.“  
Triraidžių B. Rudys yra padaręs ant popieriaus, iš kartono ir pjuvenų, o labiausiai pavykę, jo manymu, ant baltai nudažyto šiferio. Šiuo metu tie darbai puošia menininko dirbtuvės sienas.

„Pavėlavau, nes nežinojau, kad neveikia šviesoforas. „Nes“ perlaužia sakinio esmę, Gali būti šiltas pasiteisinimas – nes tave įsimylėjau. Liūdnas – nes nepasisekė. Spalvomis galima tas prasmes išryškinti,– pateikia pavyzdžių tyrinėtojas ir tikisi dar pasikonsultuoti su kalbininku Alvydu Butkumi, kad išsirutuliotų gilesni dalykai. „Štai tokiuose lingvistiniuose tyrimuose esu įstrigęs, – apibendrina B. Rudys. – Tikiuosi, kad iš tų mano triraidžių išsirutulios iškalbinga  pasaka, keliaujant per triraidžių alėją, šmėsčios įdomūs vaizdiniai.“

Tarp pasakos ir realybės
„Pasauliu netikiu, / O pasaka tikiu (…)“– rašė poetas H. Radauskas. Dailininkas B. Rudžio apmąstymai man šiek tiek priminė tarpukario Lietuvos esteto požiūrį į kūrėjo misiją.

Pasak pašnekovo, žmogus negali gyventi be pasakos, tikėti ja, laukti stebuklo ar jį sukurti – svarbiausias bruožas, skiriantis žmogų nuo gyvūno. Kuo daugiau pasakos – tuo daugiau žmogiškumo.

Ne meno lauke, kasdienybėje tos pasakos nemažai. Pavyzdžiui, žaidžia vyrai ar moterys futbolą – laksto sukaitę paskui kamuolį, o tu sėdi, šauki, nerviniesi ir dar pinigus moki. Kitas susikuria sau pasaką įkopti į kažkokią aukštikalnę, patirti ypatingą  jausmą.

Užtat pasaulis toks įdomus, kad daugybė žmonių gyvena iliuzijų pasaulyje, svajoja apie sparnus ar kitas keistenybes. Visą grožinę literatūrą B. Rudys priskirtų prie pasakų, tik neapsisprendžia, kur Biblija tiktų: „Kai kas sakytų šventvagiška, bet ten visokių stebuklų nutinka – argi ne pasaka? Visų pasakų pamatas.“

Prekybininkai, pasak pašnekovo, irgi mums pasakų pažeria, kad tik pirktume, bet čia jau kita pusė – jei apsiriboji tik tuo, kad išgyventum, ką nors pigiau nusipirktum – ar ne arčiau to gyvuliškojo gyvenimo – be pasakos?

„Gal dėl to šiais laikais dailininko, sėdinčio pievutėje su palete rankoje ir piešiančio pienės pūkus, nelabai įsivaizduoju, – sako B. Rudys. – Jam reikia stebėti, tyrinėti, suvokti, kaip ir dėl ko pasaulis keičiasi, kinta pats žmogus.“

Anksčiau neateidavo į galvą struktūrinių pamąstymų, kas yra kas, kodėl taip įvardyta. Gal laiko trūko? Dauguma žmonių mėgsta pasakas. Senjorams labiau patinka tragiškos, jaunimui – veiksmo pasakos. Yra vyrų, kuriuos karinės pasakos domina. Dailininkas sakosi pradėjęs atskirti pasakų pasaulį nuo materialaus, realaus pasaulio. Pasirodo, tų pasakorių yra labai daug. Ir kiekvienas nori sukurti pačią gražiausią pasaką, kad kiti išplėtę akis žiūrėtų. Vienas bando neįprastai sušukti, kitas  sugroja, trečias nulipdo.

Kas keisčiausia, kad visas pasaulis į tas pasakas paniręs. Ištisas pasakų verslas, didžiulės pasakų kompanijos. Pasirodo, už pasakas suteikiami granpri, oskarai, nobeliai ir aibė visokiausių garbingų apdovanojimų. Kūrėjai varžosi, kieno pasaka bus išrinkta Metų pasaka.

„Kai dirbau pedagogu, pastebėjau, kad žodis „kūrinys“ ne visada tinka, – svarsto menininkas.–  Kažkas sukalė sofą, o kažkas nupiešė paveikslą. Klausimas: kur yra pasaka? Jei pasakos mažai, kūriniu nei to daikto, nei piešinio nereikėtų vadinti. Pasaka įtraukia kaip vaikystėje: jei pradėjai skaityti, tai iki pat „ilgai ir laimingai gyveno“. Bet jeigu pasaka yra neįdomi, neaišku, kodėl atsirado, kodėl pradėjai skaityti, kodėl nori mesti… Ne pasaka tai.“

B. Rudys, sako, važinėdamas po pasaulį domisi tik pasakomis, nesidairo į bet kokius dirbinius. Ir kartais užtinka labai įdomių pasakų rinkinių. Išvažiuoti dabar nesunku: mūsų visų giminės po pasaulį išsibarstė. B. Rudžio artimųjų yra netoli kaip Latvijoje, bet yra ir toliau nuklydusių: sūnus Londone, žento tėvai Velse, dukra Stavangeryje (Norvegija), sesė Briuselyje, pusseserė Argentinoje. Kasmet apsuka ratą ir šiuolaikinių pasakų tenka pamatyti daug.

Taigi nuvažiavo pas pusseserę į Argentiną, Buenos Aires atidaryta Lotynų Amerikos dailininkų nuostabi kolekcija. Negali atsižiūrėti. O yra buvę, kad užtenka įeiti į ekspozicijų salę ir nebenori toliau. Kai kur pasaką užmuša amatas. Tokia aplinka negerai veikia. Kas iš to, kad žiūrėsi į šimtą upelių, tobulai nupieštų. Pasakos nėra – nepaveikia.

Studijų laikais nuveždavo studentus dailiokus  į Rusijos muziejus. „Iki šiol tarsi matau I. Šiškino paveikslą „Rytas pušyne“: ne miškas ten, o trys meškiukai ant rąsto belaipiojantys.  Kam ta pasaka skirta, gal jaunai mamai, kuri vaikus augina, gal paaugliams ar mažiems vaikams… – trumpam nuklysta į prisiminimus pašnekovas. – Bet tai yra pasaka.“

Kitas variantas, kai pasakiškumą sukuria visiškas netikėtumas. Kartais sukuriama panaudojant sunkias pramonines technologijas, kartais lengvas IT technologijas. Pasak B. Rudžio, visada žavi daugiaprasmiškumas, galimybė interpretuoti: gal 20 žiūrovų matė tą patį kūrinį ir išėjo su visai skirtingomis nuomonėmis.

Apie pasakų verslą, rinką mūsų šalyje kalbant, B. Rudį liūdina, kad pas mus nėra kas pirktų ir pardavinėtų pasakas. Yra tik kelios privačios galerijos. Jos – kaip žvirbliai paukščių pasaulyje. Tokijuje, Berlyne, Paryžiuje, Niujorke veikia galerijos su milijonine apyvarta. Pas mus irgi yra kūrinių, kurie papuoštų interjerus, bet valstybės išlaikoma galerija neišgali jų nupirkti, kad po kelerių metų sukeltų jų vertę ir parduotų. Be to, investuodamas į kūrinį pirkėjas nori, kad būtų žinomas pasakorius, kad galėtų pasididžiuoti įsigijęs. Juk šiais laikais parduoti galima banaliausius dalykus, net padangą nuo garsaus autolenktynininko mašinos.

Iš esmės keitimasis menu pasaulyje vyko visą laiką. Kilnojamos parodos, muziejai keitėsi žymiausių menininkų darbais, tik nebuvo galimybių taip greitai katalogus išleisti, žinią paskleisti.

Aplinką pakeitė skaitmeninė sklaida, nebereikia laukti karietos iš Paryžiaus, kad sužinotum naujienas.

Iš kitos pusės, informacijos perteklius žmogų glumina. Viskas pristatoma kaip sensacija: ką nors apvogė ar nužudė – sensacija, namą nugriovė – sensacija. Klastingos jos– sukuriamos tam,  kad nematytume politikų kuriamų pasakų, kurios kas 4–5 metai atsinaujina, vyniojasi, ir vis – tokios pačios.

Ir menininkui nebeišeina sėdėti studijoje, nieko nematyti, negirdėti ir tikėtis, kad pas tave įsiverš žiūrovų, pirkėjų būrys. Kaip parduodama pasaka? Vienas kuria, kitas laukia, bet jie apie vienas kitą nieko nežino, reikia tarpininko, kurį juokais B. Rudys vadina suteneriu. Jis turi suvesti kūrėją su vartotoju. Geras ženklas – Lietuvoje jau ima rastis baigusių kūrybinių industrijų studijas veiklių žmonių. B. Rudžio teigimu, dailininkas neturi galvoti apie pardavimą, kitaip būsi kaip batsiuvys – ne menininkas, o amatininkas.

Apie (ne)strategiją
B. Rudys kone penkmetį dėstė kūrybines industrijas Šiaurės Lietuvos kolegijoje. Viena iš sričių –  senųjų, istorinę vertę turinčių pastatų pritaikymas kultūrai. Europoje tai prasidėjo, kai pas mus dar dainuojančios revoliucijos nebuvo. Vienur pieno fabrikas, kitur tabako, trečiur kabelių fabrikas (Suomijoje) – visi pavirto meno inkubatoriais, pritaikyti kūrybinei kaitai. Atvykstantiems menininkams įsikurti viešbutėliai, kūrybinės erdvės, Reikalingas verslumas, viskas integruota, kad darinys išsilaikytų. Atsiranda valgykla, maitinanti menininkus ir mikrorajono žmones, restoranas, kur rengiamos parodos ir iškilmingos vakarienės, viešbutėlis tarpuose tarp plenerų irgi tuščias nelaikomas. Teatro, kino salės atviros bendruomenės poreikiams.

Anot B. Rudžio, sukuriama pasakų pilis su daugybe kambarių, kuriuose žaidžiama su žmonių jausmais, emocijomis. Truputėlį gaila, kad Šiauliuose tos pasakų pilies neatsirado. Visai Lietuvai buvo sudaryta galimybė su Europos parama  įkurti tokius inkubatorius. Ne tik Vilnius, Klaipėda, Kaunas, bet ir tokie miesteliai kaip Anykščiai, Telšiai, Alytus šia proga pasinaudojo, Šiauliai – ne. Nepasisekė, gal nebuvo gero stratego, komandos geros. Nepavyko įrodyti, kad tokia pasakų pilis Šiauliams reikalinga, ekonomine ir kultūrine prasme naudos atneštų.

Kiti du skauduliai susiję su nukarpytomis dailės pedagogikos tradicijomis Šiauliuose. Kažkodėl neįvertintas, buvo ignoruojamas 13-osios vidurinės, vėliau Gegužių vidurinės, mokyklos dailės pedagogų įdirbis. Vyko keitimasis parodomis su Pärnu, Talinu. Auklėtinių darbus gerai vertino M. K. Čiurlionio menų mokykla, taip pat buvo sutarta keistis parodomis.

Pasak B. Rudžio, buvusio mokyklos direktoriaus, čia dirbo daug Lietuvos dailininkų sąjungos narių, žymiai daugiau negu dabar S. Sondeckio menų gimnazijoje. Vis dėlto 1999 m. nuspręsta „dailę pakišti po tuometinės konservatorijos stogu.“ Ką turime? Tie patys penktokai, šeštokai mokosi, o atsakomybės už jų visapusišką lavinimą, ugdymo tęstinumo nebėra.

Šiauliai prioritetą atidavė muzikai, o dailei dėmesio neliko. Sužlugdytas Dailės fakultetas miesto gyvenimui – skaudus smūgis į paširdžius. Senųjų menininkų mažėja, pavyzdžiui, iš 6 skulptorių (D. Lukoševičius, B. ir K. Kasperavičiai, M. Gaubas, A. Toleikis, G. Lukošaitis) Šiauliuose liko tik vienas Gintautas. Naujų menininkų, baigusių Dailės akademiją, neatsiranda. Kas paskutinis atvyko?  R. Garbačiauskas.

 Vyksta akivaizdus jaunimo judėjimas į Vilniaus dailės akademiją, o dar didesnis kiekis – į Britanijos menų akademijas. Šiauliuose konkurencija darosi minimali. Savo kieme vis sunkiau ką nors įdomaus, naujo daryti. Šiek tiek vilčių teikia naujos Šiaulių dailininkų patalpos Aušros alėjos ir Žemaitės g. kampe „Laboratorija 41“. Vis šioks toks judėjimas. Tik ar daug kas mūsų mieste tas vienadienes parodas aplankys?

Būti ar nebūti pranašu savo kieme?
Išradingumu, netikėtomis idėjomis garsėjantis menininkas yra nemažai įdomių performansų surengęs. Tai – irgi savita socialinių tyrimų sritis. Spektaklis, kuriame visko iki galo negali surežisuoti. Ir nereikia.

Nuotraukas žiūrinėdamas menininkas prisiminė su jaunuoliais kurtą performansą, kuriame visi buvo juodai apsirengę, veidus baltomis kaukėmis užsidengę. Turėjo vaikščioti po du ar po keturis, išsidėstę kvadratu, Vilniaus gatve. Negalima buvo sustoti prekybos namų teritorijoje. Pamokė, kaip į praeivių klausimus atsakyti, kaip nurodyti vado vietą, jei kam rūpės. Viena mergina visą veiksmą filmavo. Pats įdomumas, kai su tokia uniforma jaunuoliai atsidūrė autobuse ir įlipo kontrolieriai. Kokia bus jų reakcija? O šie gražiai aplenkė keistuolius, net bilietukų nepaprašė.

Provokuoti mėgsta menininkas ir kitais kūriniais. Jau pasakota apie raidžių, skaičių tyrinėjimus. Vėl su H. Radausko estetinėmis įžvalgomis drįsčiau sieti ciklą „Iš vinių gyvenimo“, kuriame ironiška aliuzija į mūsų santykius, į ką pavirsta išaukštintasis jaunystės grožis. Drauge mąstyti ir rebusą spręsti kviečia piešinių serija „Didieji statiniai“. Matai ornamentą ir vietoje pavadinimo – skaičiukus. Jei suvoksi, kad prieš akis Cheopso piramidė ar Koliziejus, gal suprasi, kad skaičiukai – statinio koordinatės. Įvesk ir žiniatinklis išmes visą pastato istoriją.

Pasaulis toks įvairus, kad nepaliauja stebinti. Kasdien gali atrasti naujų tyrinėjimo objektų. Nepaisydamas kritikos, kai kurių artimos aplinkos žmonių nesupratimo, menininkas plėtoja savo idėjas, jau galvoje kirba naujų. Kur ir kaip jas realizuos, dar neišduoda. Bet pasaka būtinai turi būti.

„Iš vinių gyvenimo“:  „Trauma“ (1933).  
B. Rudžio archyvo nuotr.

„Iš vinių gyvenimo“: „Istorija“ (2177) .
B. Rudžio archyvo nuotr.