Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad ne vienam ne tik iš Žemaitijos krašto, bet ir Lietuvos gyventojui teko pabuvoti Viekšniuose, Mažeikių rajone, ir ten aplankyti įsikūrusius tris gerai žinomus muziejus: Viekšnių vaistinę-muziejų, kurio vaistinė 2020 metais švęs 160 metų jubiliejų, profesoriaus Mykolo, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų ir aviacijos pradininko Aleksandro Griškevičiaus muziejus.
Viekšnių vaistinės muziejus
Viekšnių vaistinei 2020 m. liepos 17 d. sukaktų 160 metų, jeigu būtų veikianti. Vaistinės muziejus įsteigtas 1995 metais.
Galime tik įsivaizduoti, kaip ligų suremti čia lankėsi dvarininkai ir paprasti žmonės. Daug ir labai daug žmonių buvo peržengę šio namo slenkstį. Iki patalpų restauracijos storose grindyse buvo išmintas kokių dviejų pirštų gylio takas. O ten, kur paprastai stovėdavo provizorius Vincentas Aleksandravičius ir provizorius Juozas Aleksandravičius, matėsi plati ir giloka duobė. Kiek kartų reikėjo pereiti šiomis grindimis pirmyn ir atgal, kiek valandų prastovėti, kad kietame ąžuole liktų provizorių pėdsakai. Ir tai nenuostabu, juk provizoriai Vincentas ir Juozas Aleksandravičiai Viekšnių vaistinėje išdirbo beveik 90 metų.
Iki šių dienų išlikusi senoji vaistinė Viekšniuose ir dabar tebestebina lankytojus. Iš tiesų pergyvenusi sukilimus, du pasaulinius karus, gaisrus, epidemijas ir net varžytines bei nacionalizaciją, visą laiką buvusi istorinių bei kultūrinių įvykių sūkuryje ir šiandien atlieka bei tęsia puoselėtas istorines tradicijas ir senųjų vaistininkų testamentą. Vaistinę įsteigė dar devynioliktame šimtmetyje žinomų Lietuvoje Geldnerių dinastijos atstovai. Dabar čia veikia vaistinės muziejus. O vaistinė nebeveikia nuo 2010 metų.
Viekšnių vaistinės istorijos bruožai
Viekšnių vaistinę 1860 m. liepos 17 d. įsteigė provizorius Fiodoras Geldneris. Jis 1859 metais persikėlė iš Telšių ir nupirko iš žydo Joffe jų šeimos sodybą prie turgavietės su istoriniu, seniausiu Viekšniuose namu. Šio namo pagrindinė dalis išliko dar iš XVIII amžiaus antrosios pusės ir buvo pastatyta pagarsėjusio savo dorybėmis ir iki pastarųjų dienų žydų bendruomenės labai gerbiamo ir šventuoju laikomu pirmojo Viekšnių rabino Abbe Joffe. Vėliau namą valdė jo sūnus, irgi rabinas Šepsel, vėliau anūkas Josel, jau ne dvasininkas, o bravorininkas, labai praturtėjęs pirklys.
Apie 1870 metus mirus F. Geldneriui, vaistinę paveldėjo jo žmona Gertrūda ir duktė Liudvika. O dirbti vaistinėje samdė farmacininkus. Vaistinei atitekus nuomininkui Zeidleriui, tarp Šiaulių ir Telšių vaistinių daugiau nebuvo, vaistinės reikalai pablogėjo, nes jo lengvabūdiškumas ir nerūpestingumas labai pakenkė vaistinės autoritetui.
1881 metais provizoriaus diplomą Maskvos universitete gavo Vincentas Aleksandravičius. Jo dėdė, Žagarės klebonas, Kazimieras Aleksandravičius, kuris užaugino ir globojo Vincentą, sirgo ir, nenorėdamas ilgam skirtis su brolėnu, už 5000 rublių sidabru nupirko Viekšnių vaistinę. Šią vaistinę atidavė savo brolėnui Vincentui Aleksandravičiui, su sąlyga, kad jis kasmet po 6 procentus nuo pirkimo sumos, t. y. po 300 rublių, aukotų vieno neturtingo giminaičio auklėjimui ir dar įsipareigojo šios vaistinės niekada neparduoti, bet tik tokiomis pat sąlygomis parduoti įpėdiniui – farmacininkui.
Per 420 metus ši apleista vaistinė, valdoma Vincento Aleksandravičiaus tapo pavyzdinga įstaiga, kurioje daugelis farmacininkų atliko praktikos darbus.
Vincentas Aleksandravičius gimė 1853 metais. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis neteko trijų sūnų. Sūnus Juozas, gimęs 1896 m. spalio 10 d., nuėjo tėvo pėdomis.
Vincentas visą laiką padėdavo savo neturtingiems giminaičiams, tęsdamas klebono Kazimiero tradicijas. Jis ir tuo metu Viekšniuose gyvenęs gydytojas Antanas Biržiška buvo žinomi plačioje apylinkėje ir žmonių labai gerbiami.
1915 metais prasidėjus frontui, V. Aleksandravičius savo šeimą išsiuntė į Rusijos gilumą, O pats, manydamas, kad galės būti naudingas žmonėms, pasiliko Viekšniuose. Sprogusios granatos buvo pavojingai sužeistas. Miestelis net du mėnesius buvo karo zonoje. Sudegė bažnyčia, sinagoga ir didesnė pusė gyvenamųjų namų. Gaisras sustojo pasiekęs vaistinę. Vietiniai žemaičiai tai laikė stebuklu ir daugelis žmonių stebėjosi vaistinės išsigelbėjimu.
1925 metais gavęs chemiko-vaistininko diplomą, 1926 metais palaidojęs tėvelį ir vedęs mirusio gydytojo Edvardo Kontrimo našlę muzikę Zofiją Ueiskytę-Kontrimienę, Juozas Aleksandravičius pradėjo tvarkyti vaistinę pagal tėvo nurodymus, šelpdamas vargdienius, leisdamas į mokslą neturtingus giminaičius.
Juozas Aleksandravičius iki 1906 metų mokėsi namuose. Tais pačiais metais įstojo į Rygos Mikalojaus gimnaziją. Baigęs 6 klases, J. Aleksandravičius pradėjo dirbti tėvo vaistinėje mokiniu. 1915 metais buvo pašauktas į kariuomenę ir paskirtas į Petrogradą (dabar Sankt Peterburgas), kuriame baigė felčerių mokyklą. 1916 metais jis buvo išsiųstas į frontą ir paskirtas felčeriu evakuacijos punkte.
1916 metais išlaikė egzaminus Karo medicinos akademijoje Sankt Peterburge ir gavo vaistininko padėjėjo diplomą.
1917 m. spalio mėnesį dėl ligos iš kariuomenės buvo paleistas, Jekaterinoslavlio mieste dirbo karo invalidų komitete, buvo farmacininkų profsąjungos komiteto narys. 1917 m. gruodžio mėnesį persikėlė į Donbasą, Kadijevką, ir dirbo provizoriaus Gochbergo vaistinėje.
1918 m. liepos 10 d. grįžo į Lietuvą ir dirbo Viekšnių vaistinėje asistentu.
J. Aleksandravičius 1925 metais baigė Kauno universiteto Medicinos fakulteto Farmacijos skyrių ir įgijo chemiko-vaistininko diplomą. Jis buvo vienas pirmųjų Kauno universiteto absolventų.
1926 m. balandžio 11 d. pradėjo dirbti Viekšnių vaistinės vedėju.
Provizoriaus J. Aleksandravičiaus vestuvės su Zofija Ueiskyte-Kontrimiene įvyko 1926 m. lapkričio 27 d. Viekšnių bažnyčioje.
Domėdamasis tarptautine padėtimi, J. Aleksandravičius numatė, kad artėja Antrasis pasaulinis karas, ir, norėdamas išvengti per karą vaistų trūkumo, jau nuo 1940 metų pradžios kaupė dideles vaistų atsargas.
1940 metais nacionalizavus vaistinę, joje buvo rasta prekių maždaug už 5000 litų. Tada vaistinei buvo suteiktas 201 numeris. J. Aleksandravičius buvo vienintelis iš buvusių vaistininkų savininkų, likęs jos valdytoju.
1944 metais frontas sustojo Viekšniuose. Kadangi iš miestelio jau buvo pasitraukę visi medicinos darbuotojai, pagalbą ligoniams teko teikti vaistininkui. Mūšio dienomis jis vaistų atsargas slėpė po klėtimi esančiame rūsyje, duris užkraudamas įvairiomis dėžėmis ir statinėmis. Pats su šeima, priglaudęs daugelį kaimynų, gyveno sodelio rūsyje. Vaistinės patalpos buvo suvarpytos sviedinių skeveldrų, vienas namo kampas nuverstas, stoge granata išvertė didžiulę skylę, tačiau vaistinė išliko, ir gaisras šio istorinio namo vėl nepalietė.
Pasitraukus vokiečiams, 1944 metų gruodžio mėnesį, vaistinė pradėjo veikti. Tvarkyti nuniokotą vaistinę jos vedėjui provizoriui J. Aleksandravičiui labai padėjo darbuotojos Emilija Virkutytė-Tamkevičienė ir Stanislava Žukauskaitė.
Tarybiniais metais provizoriui J. Aleksandravičiui už nuopelnus gelbstint karo metų sužeistuosius Raudonosios armijos karius, buvo leista toliau dirbti Viekšnių vaistinės vedėju.
Provizorius J. Aleksandravičius 1972 m. lapkričio 1 d. buvo išleistas į užtarnautą poilsį. Viekšnių vaistinės vedėju jis išdirbo 46-erius metus, o iš viso farmacijai atidavė 60 metų.
Jis visą savo gyvenimą pašventė farmacijai, karo metais išsaugojo vaistinę, o sunkiu pokario laikotarpiu duodavo sergantiems vaistų nemokamai. Vietos gyventojų buvo gerbiamas, nes padėdavo ligoniams ne tik vaistais, bet ir patarimais. Savo ilgametį patyrimą mielai perdavė jauniems specialistams.
Viekšnių vaistinės muziejaus įsteigimas
Provizorius J. Aleksandravičius buvo Viekšnių vaistinės muziejaus įsteigimo iniciatorius ir pradininkas. Bendraudamas su žmonėmis, visada domėjosi farmacijos istorija, liaudies medicina, rinko seniausius farmacinius daiktus, dokumentus, įvairius receptus, indus ir spaudus, signatūras ir kt. Manoma, kad pirmąją muziejaus ekspoziciją provizorius surengė 1960 metais vaistinės 100-ųjų metinių jubiliejaus sukakčiai paminėti. Šia proga ant išorinės vaistinės sienos pritvirtino baltą marmuro lentą, skelbiančią, kad 1860 m. liepos 30 (17) d. įsteigta Viekšnių vaistinė.
1960 m. liepos 17 d. iškilmingai buvo paminėtos Viekšnių vaistinės įsteigimo 100-osios metinės. Šį jubiliejų šventė ne tik visas Viekšnių miestelis, bet ir gausus svečių būrys iš visos Lietuvos.
Šioje J. Aleksandravičiaus ekspozicijoje buvo apie 200 su farmacija susijusių eksponatų. Tai buvo įvairūs štanglazai, kolbos, menzūros, vandens distiliatorius, vaistažolių apdirbimo, piliulių, žvakučių, pleistrų gamybos įrankiai, įvairios svarstyklės, net diržai iš žmogaus odos. Be to, vaistininkas saugojo 1863 metų sukilimo dalyviams priklausiusius daiktus, pačių sukilėlių padarytą kryžių, vertingų knygų ir daugelį kitų eksponatų.
J. Aleksandravičius visą savo gyvenimą labai kruopščiai rinko istorinę farmacijos medžiagą, vaistinėje sukaupė kelis tūkstančius vertingų ir unikalių eksponatų. Jo dėka dabar Viekšnių vaistinė yra muziejus, veikia tame pačiame pastate, kur provizorius F. Geldneris 1860 metais įsteigė vaistinę.
Būtina paminėti ir tai, kad Viekšnių vaistinė yra vienintelė Lietuvoje, kuri nuo jos įsteigimo yra tose pačiose patalpose, veikė iki 2010 metų. Dabar čia veikia tik vaistinės muziejus.
Viekšnių vaistinės muziejus yra gana populiarus tarp turistų. Jam nuo 1995 metų rengiant įvairias parodas, susitikimus, įvairius jubiliejus vadovauja vadovė Danutė Končienė.
Prieš keletą metų ji buvo paskirta visų trijų muziejų Viekšniuose vadove.
1990-1995metais Viekšnių vaistinei atliktas kapitalinis remontas.
2010 m. liepos 17 d. iškilmingai ir turiningai pažymėtas senosios Viekšnių vaistinės įsteigimo 150 metų jubiliejus.
Provizorius J. Aleksandravičius už ilgametį ir atsidavusį darbą, farmacijos istorijos puoselėjimą ir saugojimą yra apdovanotas ženklu „Sveikatos apsaugos žymūnui“, garbės raštais, padėkomis.
J. Aleksandravičius ir jo žmona Zofija Ueiskytė-Kontrimienė-Aleksandravičienė buvo ir atmintyje liks kaip didelės ir plačios erudicijos asmenybės. Viekšnių vaistinėje tuomet lankydavosi žymūs ir iškilūs svečiai: Jonas Mačiulis-Maironis, Antanas Vienažindys, Vanda Daugirdaitė-Sruogienė ir kiti. Vaistinės muziejuje yra išlikęs ilgas stalas, už kurio jie sėdėdavo. Provizorius J. Aleksandravičius galėdavo ištisas valandas pasakoti apie darbą vaistinėje karo ir pokario laikotarpiu, apie suteiktą pagalbą kariams ir ligoniams.
Provizoriams Antaninai ir Liudvikui Rulinskams ne kartą teko lankytis provizoriaus J. Aleksandravičiaus vaistinėje, klausytis įdomių provizoriaus pasakojimų ir prisiminimų apie darbą vaistinėje karo bei pokario metais, ponios Zofijos Aleksandravičienės atliekamų senuoju pianinu J. S. Bacho, F. J. Haidno ir kitų žymių pasaulio kompozitorių muzikinių kūrinių. Tokie susitikimai ir prisiminimai ilgai liks mūsų atmintyje.
Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla 2006 metais išleido knygą „Jų testamentai vykdomi“, knygą parengė autorių kolektyvas: Bronė Beržiūnienė, Aldona Gaigalaitė, Vytautas Merkys, Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė.
Knyga „Jų testamentai vykdomi“ skirta XIX-XX amžiuje gyvenusių trijų kartų Aleksandravičių giminės gyvenimui ir jų visuomeninei veiklai nušviesti.
Vilniaus dailės akademijos leidykla 2013 metais išleido knygą „Viekšniai. Istorija ir kultūra“. Knygoje spausdinamas platus ir išsamus Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto dr. doc. Vilmos Gudienės straipsnis „Senoji Viekšnių vaistinė ir jos vaistininkai“, 663-684 psl.
Straipsnyje apžvelgiama Viekšnių vaistinės ir jos vaistininkų Geldnerių ir Aleksandravičių istorija. 1860 metais centrinėje Viekšnių aikštėje buvo įsteigta vaistinė, veikusi iki 1980 metų. Buvusiame vaistinės pastate 1995 metais buvo įsteigtas Viekšnių vaistinės muziejus. Vaistinė uždaryta 2010 05 01.
Dabar Lietuvoje yra keturi farmacijos istorijos muziejai: Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejus Kaune, Viekšnių vaistinės muziejus, „Entafarmos“ vaistų firmos farmacijos muziejus Vilniuje ir 2019 metais įsteigtas visuomeninis Farmacijos muziejus „Valerijono“ vaistinėje Šiauliuose.
Viekšnių vaistinės muziejuje 2013 m. spalio 12 d. gražiai paminėtos provizoriaus Vincento Aleksandravičiaus 160-osios gimimo metinės (1853-1926) ir jo žmonos Kontrynos Kerbedytės-Aleksandravičienės 150-osios gimimo metinės.
Tame pačiame muziejuje 2015 m. gruodžio 19 d. gražiai ir turiningai pažymėtas provizoriaus Juozo Aleksandravičiaus žmonos Zofijos Ueskytės-Kontrimienės-Aleksandravičienės gimimo metinės (1890-1975) bei 2016 m. spalio 10 d. provizoriaus Juozo Aleksandravičiaus 120 metų sukaktis.
Zofijos ir Juozo Aleksandravičių šeimoje užaugo duktė Zofija (gim. 1930 m.) ir sūnus Edvardas (gim. 1938 m.). Duktė Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė gyvena Vilniuje, sūnus mirė 1977 metais.
Provizorius Juozas Aleksandravičius mirė 1977 m. balandžio 2 d., jo žmona Zofija – 1975 metais, sūnus Edvardas – 1977metais. Visi palaidoti Viekšnių kapinėse.
Provizoriai Vincentas ir Juozas Aleksandravičiai Viekšnių vaistinėje dirbo beveik 90 metų.
Aleksandravičių šeimos savo gyvenimo ir visuomenine veikla paliko ryškų pėdsaką ne tik Viekšnių, bet ir Žemaitijos krašto istorijoje. Jie buvo žemaičių šviesuoliai, kurie kūrė istoriją ir kovojo už gražesnę ateitį, jų palikti pėdsakai ilgam liks ateinančioms kartoms.
Provizorių V. ir J. Aleksandravičių šeimas visada prisimename lankantis Viekšnių vaistinės muziejuje. Provizoriaus J. Aleksandravičiaus įsteigtas Viekšnių vaistinės muziejus tapo populiarus ir žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Muziejų kasmet aplanko 2,5-3 tūkstančiai ekskursantų. Į vaistinės muziejų atvyksta turistai iš tolimųjų kraštų, kaip: Japonijos, Kanados, JAV ir kt. Muziejų lanko ne tik suaugusieji, bet ir moksleiviai. Z. ir J. Aleksandravičių dukra Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė yra sukaupusi ir kruopščiai saugo daug istorinės farmacijos medžiagos apie tėvą.
Apie provizorius Vincentą ir Juozą Aleksandravičius ir jų šeimas daug rašoma vietinėje ir respublikinėje spaudoje, spausdinamos knygos. Pas mus farmacijos istorijos archyve yra sukaupta nemažai istorinės medžiagos, nuotraukų, įvairių dokumentų ir spaudos apie šiuos provizorius.
Provizorius Liudvikas Rulinskas mielai bendrauja ir palaiko ryšius su Viekšnių vaistinės muziejaus darbuotojomis ir Zofija Aleksandravičiūte-Navickiene.
Biržiškų šeimos muziejus
Namas, kuriame gyveno įžymių, daug Lietuvai nusipelniusių trijų brolių profesorių Mykolo, Vaclovo, Viktoro Biržiškų šeima, yra atstatytas ant senųjų namo pamatų, palikus dalį autentiškų medžiagų pagal turimą seno namo planą.
Dabar čia, buvusiuose Biržiškų šeimos kambariuose, glaudžiasi miestelio biblioteka bei yra įrengta profesorių Mykolo, Vaclovo, Viktoro Biržiškų memorialinė ekspozicija. Muziejaus rinkinį sudaro Biržiškų šeimoje naudoti baldai, knygos, dokumentai, nuotraukos.
Senoji ekspozicija, įkurta 2009 metų pabaigoje, perkelta iš A. Griškevičiaus muziejaus.
Dr. Antano Biržiškos šeimos ekspozicijoje galima susipažinti su profesorių tėvų – daktaro Antano Biržiškos bei jo žmonos, muzikės, pedagogės Elžbietos Biržiškienės – šeimos gyvenimu, apžiūrėti daktaro rašomąjį stalą su krėslu, knygas, šeimos nuotraukos, pamatyti giminės herbą bei genealoginį medį. Ekspozicija įkurta buvusiame dr. A. Biržiškos darbo kabinete, kuriame jis priimdavo savo pacientu.
Profesorių M., V. ir V. Biržiškų ekspozicija. Ši ekspozicija skirta visų trijų brolių, Antano ir Elžbietos sūnų, gyvenimui, veiklai, kūrybai bei nuopelnams Lietuvai. Čia esantys dokumentai, nuotraukos, knygos pasakoja apie tris Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universiteto dėstytojus-profesorius:
Mykolą Biržišką literatūros istoriką, tautosakos tyrinėtoją, Vasario 16-osios Akto signatarą;
Vaclovą Biržišką – biografą, kultūros istoriką, „Lietuviškos enciklopedijos“ rengėją, lietuvių rašytojų biografijų rinkinio „Aleksandrynas“ autorių;
Viktorą Biržišką – inžinierių, matematiką, daugelio vadovėlių aukštosioms mokyklos autorių.
Ekspozicija įkurta buvusiame Biržiškų šeimos vaikų auklės bei daktaro kambaryje.
Ta pati ekspozicija, kuri atnaujinta 2018 metais šimtmečio proga Mažeikių muziejaus pastangomis ir Mažeikių savivaldybės lėšomis.
Tai visai Biržiškų šeimai skirta ekspozicija, įkurta 2008 metais, atstatytame gyvenamajame šeimos name. Pastate šiuo metu įsikūrusi miestelio biblioteka, du kambariai skirti muziejaus ekspozicijai.
Lankytojai pirmiausiai patenka į kambarį, kuris anksčiau tarnavo profesorių tėvui gydytojui A. Biržiškai kaip jo kabinetas. Čia galima pamatyti išlikusį jo asmeninį darbo stalą su krėslu. Stendai supažindina su Biržiškų giminės genealoginiu medžiu. Biržiškų šeimos gyvenimu Viekšniuose, su būsimų profesorių mokslo metų laikotarpių Šiaulių berniukų gimnazijoje.
Antrajame kambaryje, kuris anksčiau priklausė daktaro Antano Biržiškos padėjėjai ir Biržiškų šeimos auklei. Svarbiausias dėmesys skiriamas Mykolui Biržiškai, kaip Lietuvos Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarui. Eksponuojami dokumentai, nuotraukos, knygos, mediateka pasakoja apie tris Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universiteto dėstytojus-profesorius.
Muziejaus adresas: Bažnyčios g. 6,Viekšniai, Mažeikių rajonas.
Leonardo Biržiškos sūnus Antanas (1855-1922) 1880 metais baigė Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, dirbo Viekšniuose gydytoju. Antano sūnus: Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos, XX amžiaus kultūros, mokslo ir visuomenės veikėjai, yra garsiausi iš Biržiškų giminės.
Mykolas Biržiška gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose. Mirė 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele, Visuomeninis veikėjas, literatūros istorikas, publicistas, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų brolis. B. Biržiškienės vyras, Marijos Biržiškaitės tėvas, Vasario 16-osios akto signataras, Lietuvos mokslų akademijos narys, Vytauto Didžiojo ir Latvijos universitetų Garbės daktaras, 1902-1907 metais studijavo Maskvos universitete teisę. 1918-1919 metais buvo švietimo ministras. Nuo 1939 metų dėstė Vilniaus universitete. 1940-1944 metais – Vilniaus universiteto rektorius. 1946 metais pasitraukė į Vokietiją, nuo 1949 metų gyveno JAV. Parašė darbų iš lietuviškos literatūros kultūros istorijos „Mūsų raštų istorija“, „Dainų istorijos vadovėlis“, „Senasis Vilniaus universitetas“, „Vilniaus universitetas“ ir kt. Parašė atsiminimų knygą „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“. Yra apdovanotas Vytauto Didžiojo III laipsnio ir Gedimino I laipsnio ordinais.
M. Biržiškos biografija išsamiai aprašyta (jo darbinė, mokslinė ir visuomeninė veikla) Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, III t., 234-235 psl. 2003 m.; VLE, III t., 234-235 psl. Vilnius, 2003 m.
Vaclovas Biržiška gimė 1884 m. gruodžio 2 d. Viekšniuose, mirė 1956 m. vasario 2 d. Waterbury, Konektikuto valstija.
Viktoras Biržiška gimė 1886 m. vasario 23 d. Viekšniuose, mirė 1964 m. sausio 27 d. Čikagoje.
Būtina pažymėti tai, kad 2018 m. liepos 11 d. Vilniuje, Rasų kapinėse perlaidoti iš JAV į Lietuvą atskraidinti brolių Biržiškų palaikai. Vykdant paskutinę jų valią gimtinės žemė priglaudė 2018 metų Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarą, akademiką Mykolą Biržišką, profesorius Vaclovą ir Viktorą Biržiškas. Amžinojo poilsio šalia vyro atgulė ir Mykolo žmona Bronislava.
Biržiškų palaikai buvo parskraidinti liepos 9 d., karstai su M. ir B. Biržiškų palaikais, brolių Vaclovo ir Viktoro urnos su palaikais buvo pašarvoti Vilniaus universiteto Šventųjų Jonų bažnyčioje. Visuomenė turėjo galimybę atsisveikinti su garsia šeima.
Sugrįžimas namo. Paminėti M. Biržiškos ir jo artimųjų perlaidojimo Lietuvoje atvyko ir giminės. Jų pageidavimu palaikų perlaidojimo ceremonija Rasų kapinėse vyko dalyvaujant tik šeimos nariams ir bičiuliams.
M. Biržiška perlaidotas Rasų kapinėse greta Jono Basanavičiaus. Taip išsipildė priešmirtinis JAV mirusio profesoriaus, akademiko, literatūros istoriko valia.
Perlaidojimo ceremonija Rasų kapinėse vyko šeimos ir artimųjų bičiulių rate, atsisveikinimo kalbą pasakė buvęs Seimo vadovas, socialdemokratas, garbės pirmininkas Česlovas Juršėnas.
Viekšniuose Biržiškų šeimos muziejuje sukaupta nuotraukų ir spaudos apie Biržiškų perlaidojimą Vilniuje.
Šiaulių miesto laikraštis „Šiaulių naujienos“ 2019 m. rugsėjo 21 d. atspausdino Viekšnių muziejaus vadovės Danutės Končienės straipsnį „Antanas Biržiška – daktaras, tėvas, žmogus“, tai įdomus istorinis straipsnis apie profesorių Mykolo, Vaclovo ir Viktoro tėvą, gydytoją Antaną Biržišką.
Aleksandro Griškevičiaus muziejus
1981 metų pradžioje, baigus Aleksandro Griškevičiaus žmonos tėviškės pastato rekonstrukciją, įkurtas visuomeninis memorialinis aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus muziejus. Padedant Vilniaus universiteto Mokslinei bibliotekai ir kitiems talkininkams, muziejus savo veiklą pradėjo 1981 metais gegužės mėnesį.
Muziejaus ekspozicija „Lietuvos aviacijos pradžia“. Čia eksponuojamas A. Griškevičiaus suprojektuoto garlėkio modelis, saugomas savamokslio konstruktoriaus autografas, parašytų knygų kopijos, romanai apie gyvenimą ir nuveiktus darbus.
Galima pamatyti sklandytuvų, lėktuvų prietaisus – dirbtinį aviacinį barografą, kitaip vadinamą „juodąja dėže“, variometrus, greičio matuoklių prietaisus, sklandytuvų planšetes ir kt.
Stenduose puikuojasi ženkliukų, medalių, pašto ženkliukų, kalendoriukų kolekcijos aviacijos tema. Taip pat galima pamatyti Atlanto vandenyną praskridusio lėktuvo „Lituanicos“ Lietuvoje.
Aleksandras Griškevičius (lenkiškai Aleksander Hryszkiewiez) gimė 1809 m. sausio 6 d. prie Krakių, Grinkiškio valsčiuje, mirė 1863 m. vasario 11 d. Viekšniuose. Aviacijos pradininkas Lietuvoje kilęs iš neturtingų bajorų. 1843-1850 metais suprojektavo keletą orlaivių. Knygoje „Žemaičio garlėkys“ išsamiai aprašė valdomąjį aerostatą-dirižablį (mechanišką valdomų sparnų pritaisymą žmogui), orlaivį su balionu ar be jo, taip pat kėlė garu varomo propelerio ir horizontalių sparnų idėją. 1855 metais konstravo, statė orlaivius ir juos bandė leisdamas nuo namų ir kitų statinių stogų. Jo projektais naudojosi įvairių pasaulio šalių išradėjai, kurdami tobulesnius skraidymo aparatus. Už filosofinį kūrinį „Gamtos tikrovė, arba matematinės išvados apie dievybę, sielą ir tikėjimo paslaptis trumpais populiariais pašnekesiais“ buvo teismo persekiojamas.
VLE, VII t., 185 psl. Vilnius, 2005 m.
Esu dėkingas Danutei Končienei, kuri rengiant straipsnį apie muziejus suteikė nemažai istorinių žinių apie juos.
Rengiant straipsnį apie Viekšnių muziejus panaudota pas mus sukaupta istorinė archyvinė medžiaga apie įžymius žmones.
Viekšnių vaistinė.
Autoriaus archyvo nuotr.
