facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)                                                                                    
Žinoma,  kad dailininkas Napoleonas Orda nuo 1860 m. keliavo po Baltarusiją, Ukrainą, Lietuvą ir Lenkiją piešdamas žymesnes tų kraštų vietoves, ypač senas pilis, didikų rūmus ir bažnyčias.  

V. Gasiūnas rašo: „1875-1882 metais Maksimiljano Fajanso (Fajans) litografijos spaustuvėje Varšuvoje N. Orda savo lėšomis išleido 260 litografijų „Lenkijos istorinių vietovių albumą“, kuriam jo piešinius litografavo lenkų dailininkas Aloyzas Miserovičius (Misierowicz). Albumą sudarė aštuonios serijos. Pirmojoje albumo serijoje buvo 50, kitose – po 30 litografijų. 140 litografijų (I-IV serijos) vaizduoja Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos, o 120 estampų (V-VIII serijos) – Lenkijos miestų ir istorinių vietovių peizažus. Pastarosios serijos buvo išleistos 1880-1882 m. (...). I-II savo albumo serijas, išleistas 1875-1876 m. N. Orda paskyrė Baltarusijos ir Ukrainos istorijos bei architektūros paminklų ir gamtos  litografijoms“ (Ivado autorius Vladas Gasiūnas. In: Napoleonas Orda. Senosios Lietuvos vaizdai. Vilnius: „Pradai“ 1999).

1999 m. leidykla „Pradai“ išleido albumą „Napoleonas Orda. Senosios Lietuvos vaizdai“, kuriame 48 dailininko spalvoti piešiniai su Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos įžymių žmonių gimtinių, sodybų, pilių, rūmų, bažnyčių, vienuolynų vaizdais. Albume išspausdinti trys Napoleono Ordos trys kūriniai, susiję su Ukraina: Lucko Aukštutinė pilis, Ostrogo jėzuitų bažnyčia ir vienuolynas, Olykos miesto vaizdas.

Įdomu tai, kad XIX a. septintajame dešimtmetyje dailininkas Napoleonas Orda apsilankė Olykoje. Čia jam labai patiko ant kalvos stovinti įspūdingo grožio Švč. Trejybės bažnyčia, kurią jis 1874 m. įamžino akvarelėje, o kitame piešinyje nupiešė Olykos miestą su tos pačios bažnyčios vaizdu. Dailininkas piešinyje Švč. Trejybės bažnyčią pavaizdavo iš šono, piešinio kompozicijos centre, taip pabrėždamas jos didingumą ir išskirtinumą. Dabar ši bažnyčia yra restauruojama, tiek iš išorės, tiek ir viduje.

Baigę pažintį su Olyka,  apie 15 val. išvykome iš šio miesto ir po dviejų valandų pasiekėme Klevanę.

Važiuodami  Ukrainos keliais, daug kur sodybose ir pakelėse matėme koplytėlių, kurios tvarkingos, išdažytos balta ir mėlyna spalva, blizga auksu. Vietiniai lankosi šiose koplytėlėse pasimelsti, jose telpa nuo vieno iki penkių žmonių.

Klevanė
Kaip byloja istoriniai šaltiniai, XII amžiuje dabartinėje Klevanės teritorijoje, Stublo upės pakrantėje buvo įkurta gyvenvietė Kalvanas. Rašytiniuose šaltiniuose Klevanė pirmą kartą paminėta 1458 m. kaip kunigaikščio Čartoryskio šeimos nuosavybė. 1654 m. Klevanei suteiktos Magdeburgo teisės.

XVI a. rūmus, kurie kaip gynybinę pilį pastatė kunigaikštis Čartoryskis ir jo palikuoniai. Šioje pilyje nuo XVII a. veikė jėzuitų kolegija. Kunigaikščių rūmai neišliko, apsilankymo metu pamatėme tik jų griuvėsius.

Klevanės įžymybės – pilis ir katalikiška Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos bažnyčia su tikinčiųjų garbinamu Klevanės Dievo Motinos atvaizdu (po 1945 m. jis atsidūrė Lenkijoje, šiuo metu yra Skvežinos miestelio bažnyčioje Liubušo vaivadijoje).

Apžiūrėjome Klevanės pilį, bažnyčią, varpinę. Bažnyčios fasade pamatėme jos fundatorių Čartoryskių herbą, kuriame pavaizduotas Vytis. Tik iš Napoleono Ordos piešinio „Klevanės pilis“ galima susidaryti vaizdą apie šią pilį ir rūmus. Dabar ši apgriuvusi ir apleista pilis ir rūmai laukia skubios restauracijos. Pasikalbėjus su vietiniais, teko išgirsti nekokius atsiliepimus apie vietos valdžios aplaidų požiūrį į šį istorijos ir kultūros paminklą. Kaip ir daug kur jaučiamas pinigų trūkumas svarbiausiems to krašto kultūros ir istorijos paminklams.

Netoli Klevanės yra turistų lankoma vieta, vadinama Meilės tuneliu. Šis tunelis – tai pramoninio geležinkelio dalis, esanti netoli Klevanės, kuri sujungia šį miestelį su Orzivu. Tai geležinkelis, apsuptas iš abiejų pusių augančių žaliuojančių medžių šakų, kurių susipynusios šakos, sudaro arką-tunelį, kuris pavasarį ir vasarą sužaliavus medžiams tęsiasi nuo trijų iki penkių kilometrų. Jis yra mėgstamiausia vieta pasivaikščioti įsimylėjusioms poroms ir grožėtis žaliu tuneliu (vėžės plotis 1520 mm).

Apie 17.30 val. baigę pažintį su Klevane, išvykome į netoliese esantį Rovno miestą, kurį pasiekėme maždaug po gero pusvalandžio.

Rivnė  
Rivnė (dar Rovnas)  įsikūręs Voluinės aukštumoje, prie Ustros (Horynės kairysis intakas) upės. Miestas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1283 metais kaip Haličio-Voluinės kunigaikštystės dalis.  Nuo XIV a. antrosios pusės priklausė LDK. 1492 metais valdant Kazimierui Jogailaičiui, miestui suteiktos Magdeburgo teisės. Po Liublino unijos 1569 metais atiteko Lenkijai. Per Antrąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą 1793 metais miestas atiteko Rusijos imperijai. 1919 m. nuo balandžio iki gegužės mėnesio trumpai buvo Ukrainos Liaudies Respublikos sostinė. 1921-1939 metais priklausė Lenkijai, o 1939 metais atiteko TSRS sudėtyje buvusiai Ukrainai. Nuo tada Rivnė tapo srities centru.

Dabar Rivnė – srities centras, jame apie 250 tūkst. gyventojų. Tai pramonės miestas, tačiau jame daug dėmesio skiriama kultūrai, švietimui. Veikia universitetas, žemės ūkio aukštosios mokyklos, dramos, lėlių teatrai, bibliotekos, krašto muziejus, zoologijos sodas.

Miesto architektūroje ir fasaduose dominuoja mėlyna spalva. Iš senosios architektūros pastatų išsiskiria Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (1756), Kristaus Žengimo į dangų (1839) bažnyčios, klasicistinis gimnazijos pastatas (1839) ir kt. Gatvės užstatytos retrospektyviniais architektūros pastatais, daug alėjų, skverų ir parkų.

Teko skaityti, kad Rivnė Lietuvai svarbi ir tuo, kad baigiantis Pirmajam pasauliniam karui čia susiformavo beveik 800 karių lietuvių batalionas, jo vadu buvo Ignas Adamkavičius (g. 1896 m. lapkričio 21 d. Šiauliuose – mirė 1987 m. rugpjūčio 12 d. Čikagoje, JAV), Lietuvos karininkas, vienas pirmųjų karo lakūnų, prezidento V. Adamkaus tėvas. Šio batalionai kariai kalbėjo gimtąja kalba, karininkų įsakymai buvo skelbiami lietuviškai.

Rivnės apylinkėse kasamas gintaras, kuris yra geros kokybės ir naudojamas papuošalų ir suvenyrų gamybai. Sužinojome, kad Rivnės srityje yra bazalto stulpai – vienas iš septynių Ukrainos stebuklų ir unikalus juodojo bazalto telkinys. Vietiniai pasakojo, kad unikalūs bazalto klodai yra Rivnės srities teritorijoje, 24 km atstumu nuo Kostopolio, Goryn upės slėnyje. Ši vieta vadinama Janova Dolina ir žavi turistus bazalto stulpelių didingumu ir dirbtinio ežero, susidariusio užtvindžius karjerą, grožiu.

Manoma, kad šiems bazalto dariniams yra daugiau kaip 700 milijonų metų. Jų aukštis – nuo vieno iki trisdešimties metrų. Bazaltas yra vulkaninės kilmės akmuo. Mokslininkų teigimu, bazalto kolonos Janova Dolina susidarė lavai greitai stingstant ant žemės paviršiaus ir toliau natūraliai skylant į kolonas. Tokių kolonų formos yra įvairios – nuo stačiakampio ketursienio iki šešių ir aštuonių sienų. Ukrainietiško skaldyto bazalto grindinio akmenimis grįstos Paryžiaus aikštės ir gatvės, Vienos keliai, Berlyno skverai, Krokuvos ir Varšuvos skersgatviai.

Nuo 1861 m. vykdomas pramoninis juodojo  Janovos Dolinos bazalto apdirbimas. Dabar šis telkinys priklauso kompanijai Bazalt-Ukraina, kuri apdirba šiuos gamtinius akmenis nuo 1989 metų.  
 
Ostrogas
Ostrogas (dar Ostrohas) išsidėstęs Vilijos ir Horynės upių santakoje. Ostrogas slavų kalbomis reiškia „įtvirtinimas“. Jis glaudžiai susijęs su Konstantinu Ostrogiškiu (apie 1460-1530) – Lietuvos didžiuoju etmonu, Trakų vaivada, Vilniaus kaštelionu, vienu žymiausių LDK karvedžių. Vienas iš garsiausių jo laimėtų mūšių, patekęs net į pasaulio karybos istoriją, 1514 m. vykęs Oršos mūšis prieš Maskvos kunigaikštystės kariuomenę.      

K. Ostrogiškis gimė Šiaurės vakarų Ukrainoje, Voluinėje, Ostrogo pilyje. Jo mama – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo palikuonio Ivano Bielskio duktė. 1497 m. K. Ostrogiškis tapo pirmuoju LDK etmonu. Etmonas karo metu pakeisdavo didįjį kunigaikštį, jam tekdavo didžiausi įgaliojimai. 1507 m. Žygimantas Senasis savo išduota regula įsakė kariuomenei: „Kad etmono visame kame klausytų, nes jam įsakyta paklusniuosius gerbti, o užsispyrusius ir neklusniuosius bausti ne mažiau (taip pat) kaip mes, pats ponas viešpats“.

K. Ostrogiškio karinis talentas atvedė Lietuvos kariuomenę į daugybę pergalių. 1512 m. netoli Lopušnos Voluinės žemėje 6 tūkst. lenkų ir lietuvių kariuomenė sutriuškino keturis kartus didesnes Krymo totorių chano Englio Girėjaus pajėgas ir išlaisvino 16 tūkst. belaisvių. 1527 m. tarp Kijevo ir Čerkasų K. Ostrogiškio vadovaujama kariuomenė nugalėjo septynis kartus lietuvių pulkus viršijusią Krymo totorių armiją ir atmušė 40 tūkst. belaisvių. Bet svarbiausia jo pergalė – 1514 m. pergalė prieš Maskvos kariuomenę prie Oršos, kur mūšio lauke  krito 30 tūkst. rusų iš 80 tūkst. kariuomenės (Paltanavičius S. Nacionalinė ekspedicija: Dniepru per Ukrainą. Vilnius: „Terra Publica“, 2019).

Ostrogas iki Liublino unijos priklausė LDK, o po 1569 metų – Lenkijai. Nuo XIV a. Ostrogiškiai miestą valdė tris šimtmečius be pertraukų. Jų giminė savo šlovės viršūnę pasiekė Oršos laimėtojo Konstantino Ostrogiškio gyvenimo metais. Konstantino Ostrogiškio valdymo laikotarpiu Ostrogas tapo turtingiausiu šio regiono miestu. Jame kunigaikštis perstatė pilį ir gynybinius statinius, įkurdino totorius, leido jiems statyti mečetę ir suteikė kitų privilegijų.

Konstantino Ostrogiškio sūnus Konstantinas Vosylius Ostrogo pilį padarė viena tvirčiausių Voluinėje. Jis 1578 m. isteigė Ostrogo akademiją – pirmąją Ukrainoje aukštąją mokyklą, organizuotą jėzuitų mokyklų pavyzdžiu ir skirtą stačiatikių dvasininkams mokyti. Prie akademijos veikė spaustuvė, kurioje buvo 1581 m. išspausdinta Ostrogo Biblija – pirmoji Biblija senąja slavų liturgine kalba (Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.  Sudarytojos Aistė Paliušytė Irena Vaišvilaitė. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 445-446).

Ostrogo miesto herbe – pilis ir gotikinio bizantinio stiliaus cerkvė, funduota K. Ostrogiškio. Teodoras Ostrogiškis ėmėsi statyti Ostrogo pilį (apie ją dokumentuose rašoma 1386 m.) ir stiprino giminę. Ostrogiškių giminė buvo stačiatikybės rėmėja. K. Ostrogiškis ir jo sūnus Konstantinas Vasilijus priešinosi religinei unijai. K. Ostrogiškis tapo Trakų ir Vilniaus vaivada, Trakų ir Vilniaus kaštelionu, Žemaitijos seniūnu ir net Vilniaus vyskupu. Būdamas arčiausiai Žygimanto Senojo, K. Ostrogiškis galėjo daryti jam įtaką. K. Ostrogiškiui labai padėjo Chodkevičiai, taip pat stačiatikių giminės atstovai  – tai jų rekomenduotas jis buvo Vytauto pasiuntinybėje Krokuvoje.

Ostroge stovi išlikęs žymus gynybinio pobūdžio architektūros statinys – Apvalusis bokštas (XVI a.). XIV-XV a. plačiose Ostrogiškių valdose iškilo keletas vienuolynų, cerkvių.  Tačiau laikas buvo negailestingas. XIX a. antrojoje pusėje iš Kristaus Apsireiškimo cerkvės Ostroge buvo belikę vieni griuvėsiai. 1880 m. sumanyta cerkvę perstatyti – dalis griuvėsių buvo išardyta ir ant tų pamatų pastatyta iš esmės nauja cerkvė.

Ostroge stovinti cerkvė galėjo būti naudojama gynybai. Bet svarbiausias Ostrogiškių gyvenimo centras buvo pilis. Iš senosios pilies išliko teritoriją supanti siena, ant kalno – Naujasis (Apvalusis) ir Mūrinis bokštai. Atokiau – Lucko ir Totorių bokštai. Mūrinis bokštas nuo pat pradžių buvo kunigaikščio iždo saugykla, čia buvo laikomos ginklų ir maisto atsargos. Šį bokštą vietiniai muziejininkai vadina Ukrainos architektūros perlu. Šis mūrinis bokštas – seniausias Ostroge ir istorinėje Voluinėje.     

Ostrogo pilis už žmonių paaukotus pinigus buvo atstatyta prieš Pirmąjį pasaulinį karą, 1916 m. čia duris atvėrė muziejus. Ir dabar čia veikia kraštotyros muziejus, kuriame saugoma daug vertingų ir unikalių eksponatų, o visa pilies teritorija sudaro valstybinį istorinį-kultūrinį draustinį. Prie vienos iš pilies sienų pritvirtinta metalinė lentelė su užrašu, kad čia 1846 metais lankėsi ukrainiečių poetas ir dailininkas T. G. Ševčenka.

(Bus tęsinys)

2019 11 29 36

Napoleonas Orda. Olyka. 1874 m. Iliustracija iš interneto.

2019 11 29 39

Klevanė. Pilies griuvėsiai.

2019 11 29 44

Ostrogas. Naujasis (Apvalusis) bokštas.

Į viršų