Pernakvoję Lucke, tęsėme pažintį su miestu. Vaikščiodami po Aukštutinę pilį prisiminėme Lietuvos istoriją. Manoma, kad Lucko pilis viena autentiškiausių Ukrainoje.   
 
Didysis kunigaikštis Vytautas šioje pilyje priėmė svečius iš visos Europos. Kodėl buvo pasirinktas tam suvažiavimui Luckas? Vytautas Didysis turėjo penkias rezidencines pilis (Kaune, Gardine, Vilniuje, Trakuose ir Lucke). Luckas buvo ne tik strategiškai svarbi pilis ir prekybos kelių sankirta, bet ir vienos iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyskupysčių dvasinis administracinis centras. Tais laikais LDK buvo trys vyskupijos – Žemaičių, Vilniaus ir Lucko.

Prieš 590 metų, 1429 m. sausio 9–29 d., Lucke įvykusiame garsiajame Europos monarchų kongrese buvo sprendžiamos svarbiausios regiono problemos, taip pat Vytauto karūnavimo klausimas. Kalbėta ir apie paprastesnes tarptautines prekybos taisykles, rūpintasi Baltijos jūra plaukiančių laivų saugumu, stengtasi sudaryti krikščioniškosios Europos gynybinę koaliciją nuo turkų imperijos. Šiame suvažiavime asmeniškai dalyvavo Lenkijos karalius Jogaila, Šventosios Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, Maskvos, Tverės, Popiežiaus, Bizantijos imperatorijos ir kitų regiono valstybių valdovai ir jų pasiuntiniai.

Kaip rašo vokiečių istorikas Jozefas Pficneris (1901–1945): „Lucko suvažiavimui pradžią buvo davęs Zigmantas, kuris, būdamas Vengrijos karaliumi, daugiau turėjo bendrų suvažiavimų su Jogaila ir Vytautu, dažniausiai prie Vengrijos sienos, Cipse. Dabar sutarta padaryti suvažiavimą Lucke, Voluinės krašte. 1429 m. Lucko kongresas iš karto apėmė daug: aukščiausią Vytauto galybę, puikiai išsilaikiusios imperijos idėjos tinkamumą, kartu sunkų Lietuvos-Lenkijos unijos klausimą (...)

Suvažiavimas  buvo sušauktas 1429 m. pradžioj. Iš visų pusių atvyko Vytauto vasalai ir jam priklausą žmonės. Pirmiausia atvyko stipri Lenkijos delegacija, sudaryta iš bajorų, aukštų valdininkų ir paties karaliaus. Kartu dalyvavo ir Ordinas, taip pat Vytauto žentas, didysis Maskvos kunigaikštis su daugybe Rusios kunigaikščių iš Riazanės, Odojevo, Tverės, Naugarduko. Toliau ėjo pasiuntiniai iš totorių ordos, Moldavijos, nuo Danijos karaliaus ir iš Cargrado (Bizantijos). Taip pat dalyvavo ir vienas Kazanės „burmistras“, kuris su visais savo valdiniais buvo pasidavęs Vytautui, jį maloniai priėmusiam. Apskritai buvo atvykę kunigaikščių ir pasiuntinių pulkai iš visų Europos Rytų, kuriuos Vytautas supažindino su Zigmantu ir kunigaikštiškai pavaišino“ (Jozefas Pficneris. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas. Vilnius: „Mintis“, 1989, p. 257-258).

Istoriniai šaltiniai mini, kad 1429 m. sausio pradžioje į Lucką suvažiavo apie 15 tūkstančių svečių. Bychovco kronika rašo apie Lucko derybininkų iškilmingas ceremonijas, didžiules puotas pilyje. Istorikas Ž. Mačiukas pažymi, kad  Lietuvos Metraštis nurodo, jog kunigaikštis Vytautas kasdien vaišėms parūpindavo septynis šimtus statinių midaus, desertinio vyno muskato ir kitokių svaigalų, septynis šimtus telyčių, avinų, paršų ir laukinių šernų, po šešis šimtus stumbrų, po šimtą briedžių bei įvairios žvėrienos, mėsiškų ir naminių patiekalų.

Istorikas J. Pficneris apie 1429 m. Lucko kongresą rašo: „Svarstytini buvo visi pastarąjį dešimtmetį kilę klausimai:  Bohemijos-Silezijos, Prūsijos-Lenkijos, pagaliau Moldavijos klausimas, taigi svarbiausios problemos, kurios judino visą Lenkijos-Lietuvos užsienio politiką ir kurioms išspręsti Zigmantui būtinai reikėjo Vytauto, nes tik Lietuvos dėka jis galėjo panaudoti visas priemones, kad lenkai nusileistų. Todėl Zigmantas pirmiausia norėjo susitikti su Vytautu be Lenkijos, o to norėjo ir pats Vytautas. Kadangi daugelio dalykų, turinčių reikšmės Zigmantui ir Vytautui, negalima buvo spręsti be Lenkijos karaliaus, prašoma pakviesti ir šį. Toks iš anksto buvo Zigmanto ir Vytauto nusistatymas kongrese. Zigmanto pasiuntiniai, buvę pas Vytautą, be abejo, buvo sudarę derybų programą. Yra žinoma, kad vainikavimo klausimas, kuris netrukus tapo svarbiausias Lucko suvažiavime, buvo jau iškeltas pasiuntinių ir netiesiogiai, nepasiruošus Zigmanto įtrauktas į debatus. Vainikavimo klausimas užgožė visa kita. Vytauto vainikavimas iš naujo ragina grįžti į Lietuvos valstybės pradžią“ (J. Pficneris. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas, p. 258-259).

Įdomu tai, kad Lucko suvažiavimo metu rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotas Jogailos ir Vytauto pokalbis įrodė, kad abu valdovai tarpusavyje šnekėdamiesi vartojo lietuvių kalbą. Tai – vienintelis anų laikų įrodymas, kad abu valdovai mokėjo kalbėti lietuviškai.

1429 m. Lucko suvažiavimas svarstė, kad Lietuva galėtų tapti visiškai savarankiška karalyste, valdoma Vytauto Didžiojo, ir atsidalyti nuo Lenkijos. Ne visiems tai patiko. Protestuodama lenkų delegacija, nesulaukusi kongreso pabaigos, išvyko namo. 1429 m. sausio 29 d. Lucko suvažiavimo dalyviai išsiskirstė, o Vytauto karūnacijos klausimas buvo atidėtas. Vytautas Didysis turėjo būti karūnuotas Lietuvos karaliumi. Iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d. (Paltanavičius S. Nacionalinė ekspedicija. Dniepru per Ukrainą. Vilnius: „Terra Publica, 2019, p. 52-53).

Kaip rašo istoriniai šaltiniai, į Lietuvą Vytauto karūnavimui keliavo dvi pasiuntinybės. Lenkai sulaikė ir apiplėšė pirmąją pasiuntinybę, kuri karūnų nevežė. O ta antroji, iškilmingoji, oficialioji, kuri vežė karūnas, sužinojusi apie pirmosios likimą, apsisuko ir sugrįžo atgal į Vokietiją. Karūnos grįžo ten, kur buvo nukaldintos – Niurnbergą. O pats valdovas nesulaukęs karūnavimo mirė tų pačių metų spalio 27 d.

Šios karūnos istoriją primena Lucko pilyje ant medinio postamento pritvirtinta didžiulė karūna. Šalia pilies įsikūręs restoranas „Korona Vitovta“. Lucko gyventojai pagarbiai saugo LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto atminimą. Vienoje iš Lucko pilies menių galima pamatyti nežinomo XVII a. dailininko nutapytą Didžiojo kunigaikščio Vytauto atvaizdą. Miesto senamiestyje, viename iš senovinio pastato langų nišų puikuojasi nutapytas Vytauto Didžiojo paveikslas.
Dailininkas Jonas Mackevičius (1872–1954) 1934 m. nutapė paveikslą „Vytautas Didysis Lucko suvažiavime“. Lietuvos Prezidento kanceliarijos posėdžių salėje kabo ši J. Mackevičiaus 1934 m. sukurta drobė. 2004 metais Baltijos draugystės draugija dovanojo Lucko pilies muziejui dailininko J. Mackevičiaus 1934 m. kūrinio didelę spalvotą  kopiją. Ji pritvirtinta kabo ant vienos iš Lucko pilies sienų.

Lucko pilyje apžiūrėjome varpų, knygų, vėliavų, paveikslų (tarp jų – ir LDK didikų portretų) muziejus ir ekspozicijas. Pilies kieme aptikau iš metalo išlietą Lucko pilies maketą ir ant jo užrašą lietuviškai „LUCKO PILIS. XIV a.“

Vaikščiodami siauromis Lucko gatvelėmis, apžiūrėjome katalikų bažnyčias ir cerkves. Viena miesto gatvė pavadinta kunigaikščio Liubarto vardu. Dauguma Lucko gyventojų žino miesto istoriją ir pagarbiai kalba apie užkariautojus lietuvius ir liaupsina jų kunigaikščius, ypač Liubartą ir Vytautą Didįjį.

Lucke yra garsus Volynės ikonų muziejus. Ten eksponuojama ypatinga Dievo Motinos ikona, kuriai apie 1000 metų. Į muziejų ji pateko 2000 metais. Sakoma, kad ši ikona turi stebuklingų galių ir gali išgydyti sunkias ligas, atnešti sėkmę. Paveikslų galerijoje galima pamatyti didingą Radvilų meno dirbinių kolekciją.

Mūsų kelionės dalyviai Lucke susitiko su vietos žurnalistais, televizijos darbuotojais. Buvo surengta spaudos konferencija, įvyko pokalbis apie dviejų tautų Lietuvos ir Ukrainos istoriją, kultūrą, nūdienos aktualijas. Ukrainiečiai didžiuojasi LDK paveldu, istoriniais-kultūriniais ryšiais su Lietuva, jos žmonėmis, tvirta dviejų šalių draugyste.
    
Olyka
Apie vidurdienį iš Lucko išvykome į netoliese esančią Olyką. Tai vienas gražiausių Voluinės miestelių, įsikūręs Milovičkos ir Putylivkos santakoje. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose ši vietovė paminėta prieš 850 metų, 1149 m.. Nuo 1340 iki 1569 m. Olyka priklausė LDK. Miestą XV a. čia įsteigė Trakų vaivada ir Lucko seniūnas Petras Mantigirdaitis.       

1513 m. tuometinei Olykos savininkei Onai Kiškaitei ištekėjus už Jono Radvilos, Olyka  iki pat 1939 m. tapo Radvilų giminės nuosavybe. Olyka – garsiosios Radvilų giminės centras. Vienas buvo Nesvyžiuje, kitas – Dubingiuose, Biržuose, trečiasis – čia. Garsi ir garbinga Radvilų giminė ir jos palikuonys čia gyveno iki pat sovietų okupacijos.

Radvilos Olyką valdė nuo XVI a., jiems buvo suteiktas Šventosios Romos imperatoriaus kunigaikščių titulas: jį gavo Olykos ir Nesvyžiaus Radvilos pilis.

Olykoje apžiūrėjome Radvilų pilį, kurią XVI a. pastatė Mikalojus Radvila Rudasis. XVII-XVIII a. ji buvo rekonstruojama ir perstatoma, o 1760 m. įgavo dabartinę rezidencinės pilies išvaizdą.

1569 m., prieš pat Liublino unijos sudarymą, Lenkijos karaliui ir LDK didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui atskyrus Voluinę nuo LDK, ji iki pat 1795 m. įėjo į Lenkijos Karalystės sudėtį.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Olyka pateko į Rusijos imperijos teritoriją. Radvilų pilyje buvo įkurta karo ligoninė, 1870 m. sudegė miesto rotušė, pamažu menko miesto prekybinė svarba. Tarpukariu Olyka priklausė Lenkijai, 1939 m. miestą užėmus bolševikams jis buvo nuniokotas.

Po Antrojo pasaulinio karo Radvilų pilyje buvo įkurta psichiatrijos ligoninė, kuri veikia iki šiol. Stebint po kiemą lėtai vaikštančius proto negalią turinčius ligonius ir ligoninės personalą, matytas vaizdas kėlė slogias mintis. Nyksta unikalus kultūros paveldas, iš buvusios Radvilų didybės liko tik griuvėsiai ir apleisti rūmai, kurių atstatymui reikia didelių investicijų ir restauratorių pagalbos.

Apie 6 tūkst. ha teritorijoje išlikęs  parkas, tvenkiniai ir dvi bažnyčios: Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bei Švč. Trejybės. Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią XV a. fundavo Petras Mantigirdaitis. XVI a. Radvilams priėmus kalvinizmą, bažnyčia atiteko protestantams ir 1612 m. buvo perstatyta. Vėliau vėl grąžinta katalikams ir atliko koplyčios funkciją. Po 1945 m. bažnyčia buvo uždaryta, 1991 m. grąžinta tikintiesiems.

Mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia pastatyta 1635–1640 m. kunigaikščio Alberto Stanislovo Radvilos lėšomis (architektai Benetas Molis ir Džiovanis Malivierna). Tai gražiausia Ukrainos barokinė bažnyčia: statyta pagal Romos bažnyčių pavyzdį, priekinė siena su penkiomis kolonomis, tarp jų kabo keturi varpai. Bažnyčioje įrengtas Radvilų giminės mauzoliejus. Prie bažnyčios buvo įsteigta kolegija ir dvasinė seminarija, parkas, tvenkiniai. Išliko XVII a. kanauninkų namas, kuriame dabar įsikūrusi klebonija.

Už Putylivkos upelio, buvusiame Zalisočės priemiestyje, stovi Lucko vartai, kuriuos XVII a. pirmoje pusėje pastatydino Albertas Stanislovas Radvila (Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė. Vilnius: Lietuvos  kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 441-444).

LDK laikais Olyka buvo svarbus prekybinis centras. Dabar čia nedidelis provincijos miestelis, su išlikusiais garsios Radvilų giminės kultūros ir istorijos paminklais, kuriems reikia restauracijos.

(Bus tęsinys)

Lucko pilies kampelis.

.

Lucko pilies kieme.

Lucko pilies siena su J. Mackevičiaus paveikslu „Vytautas Didysis Lucko suvažiavime“.